Telšių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui R. N., ieškovų R. N. ir A. N. atstovui advokatui Vidui Peikšteniui, atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovėms E. I. ir L. M.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. N. ir A. N. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, dėl laukinio gyvūno eismo įvykio metu padarytos asmenų turtui žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija savo nuomonės dėl ieškinio pagrįstumo neišreiškė.

Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir tretysis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad trūksta objektyvių duomenų apie eismo įvykio aplinkybes. CK 6.270 straipsnyje numatyta griežta vairuotojo atsakomybė, todėl vairuotojas pripažintinas kaltu ir atsakingu dėl susidūrimo, nes jis nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, kad išvengtų susidūrimo.

Ieškovai nenurodo kaip pasireiškė neteisėti valstybės veiksmai, t. y. kokius priešingus teisei ir kaltus veiksmus valstybė atliko, dėl ko jai ir galėjo kilti civilinė (deliktinė) atsakomybė. Ieškovų subjektyvus manymas, kad valstybė, nepastatydama įspėjamųjų kelio ženklų ar kitų priemonių, neveikė taip, kaip privalėtų veikti, yra teisiškai nereikšmingas.

Byloje nėra duomenų, kad eismo įvykio vietoje būtų nustatytas gyvūnų migracijos takas, be to, teisės aktai nenumato, kad visame kelyje privaloma pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus ar įrengti kitas priemones.

Taip pat nėra duomenų, kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką.

Pavieniai laukinių gyvūnų pasirodymai kelyje negali būti pagrindu statyti įspėjamąjį kelio ženklą, nes tokiu atveju nebūtų laikomasi tokių kelio ženklų sistemos, kadangi laukiniai gyvūnai atskirais atvejais gali pasirodyti bet kurioje vietoje. Ieškovai nepagrindė būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų valstybės veiksmų ir priežastinio ryšio tarp valstybės veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Be to, neaišku, kaip ženklo pastatymas įtakoja ar gali įtakoti galimą susidūrimą, t.y. kaip jis galėtų apsaugoti vairuotoją nuo laukinių gyvūnų staigaus iššokimo (išbėgimo) į kelią.

Ieškovai neįrodinėja, kad toje vietoje, t. y. 179,1 km, turėjo būti įspėjamasis kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“ ar kitos apsaugos priemonės jau eismo įvykio metu.

Ieškovai nepateikė duomenų, kad eismo įvykio vieta, kurioje įvyko eismo įvykis, būtų buvęs avaringas ruožas.

Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnio 6 dalis nustato, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykio metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų CK 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų.

Atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, privalo įrodyti ieškovas. Ieškovai neįrodė visų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų, kas sudaro pagrindą ieškinį atmesti kaip neįrodytą (neturintį juridinio pagrindo) (b. l. 10-17).

Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad Susisiekimo ministerija neturėtų dalyvauti šioje byloje trečiuoju asmeniu, nes bylos baigtis neturės jokios įtakos Susisiekimo ministerijos teisėms ir pareigoms. Prašė Susisiekimo ministeriją pašalinti iš bylos ir trečiuoju asmeniu į bylą įtraukti Lietuvos automobilių kelių direkciją prie Susisiekimo ministerijos (b. l. 7-8).

Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokio pobūdžio bylose, bei tuo, kad proceso šalis ir dalyvaujančius byloje asmenis pasirenka ir nurodo ieškovas, šiuo atveju ieškovai proceso dalyvių nekeitė, todėl bylą nagrinėjo ta apimtimi ir esant tiems proceso dalyviams kurie nurodyti ieškinyje (CPK 37, 45 straipsniai).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011-04-26 2.46 val. kelyje Nr. 1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda 179,1 km (pažymėtina, kad pagal byloje pateiktą skaitmenizuotą eismo įvykio protokolą kilometras gali būti ir 179,2, o ne 179,1, tačiau tai situacijos nekeičia) įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovo R. N. vairuojamas automobilis „Renault Megane Scenic“, v. n. (duomenys neskelbtini) registruotas ieškovės A. N. vardu, susidūrė su stirna. Nustatyti šie automobilio sugadinimai (apgadinimai): priekinis bamperis, priekinis dešinės pusės sparnas, priekinis dešinės pusės žibintas, priekinis dešinės pusės posūkio žibintas, radiatoriaus grotelės, dešinės pusės užpakalinio vaizdo veidrodėlis, priekinės dešinės pusės durys, užpakalinės dešinės pusės durys, priekinis dešinės pusės ratas, užpakalinis dešinės pusės ratas, užpakalinis dešinės pusės sparnas, užpakalinis dešinės pusės žibintas, užsegtas saugos diržas. Pagal UAB „Klaipėdos Remsta“ 2011-05-03 Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 3908, transporto priemonės „Renault Megane Scenic“, v. n. (duomenys neskelbtini) rinkos vertė prieš apgadinimą 16992,30 Lt, transporto priemonės remontas netikslingas, nes remonto kaštai yra didesni, nei transporto priemonės rinkos vertė, rekomenduotina vertė žalai dėl automobilio apgadinimo atlyginti yra 12348,64 Lt. Už nepriklausomo vertintojo paslaugas sumokėta 400,00 Lt, teismas pažymi, kad asmuo sumokėjęs minėtą sumą pateiktame pinigų priėmimo kvite nenurodytas.

Ieškinys atmestinas.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už laukinių gyvūnų sukeltu eismo įvykiu padarytą žalą teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos

Valstybės civilinė atsakomybė už laukinių gyvūnų padarytą žalą siejama su jos, kaip šių gyvūnų savininkės, statusu. CK 6.263 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą. Šioje normoje įtvirtinta vadinamoji netiesioginė deliktinė atsakomybė, t.y. asmens civilinė prievolė atlyginti žalą, padarytą ne tiesiogiai jo paties, bet kitų asmenų arba jo valdomų daiktų. Gyvūnai pagal įstatymą prilyginami daiktams; jų savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teisę, privalo laikytis teisės aktų reikalavimų (CK 4.41 straipsnis). Pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnį laukinių gyvūnų, gyvenančių laisvėje, savininkė yra valstybė. Taigi valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkei, gali kilti pareiga atlyginti laukinio gyvūno padarytą žalą, bet tik tokiu atveju, jeigu tokia pareiga įtvirtinta įstatyme (CK 6.263 straipsnis).

Civilinė atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą reglamentuojama CK 6.267 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Tokia tvarka įstatymų leidėjo nustatyta 2010 m. liepos 1 d. įsigaliojusiais Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimais (nauja įstatymo redakcija XI-920, 2010 m. birželio 22 d.): inter alia įstatymo V skirsnio ,,Atsakomybės už laukinės gyvūnijos įstatymo pažeidimus ir žalos atlyginimas“ 22 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nagrinėjamiems santykiams aktuali teisės norma, pagal kurią valstybei nuosavybės teise priklausančių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų CK 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir išieškoma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Taigi įstatyme įtvirtinta, kad valstybės atsakomybė už laukinio gyvūno eismo įvykyje padarytą žalą yra civilinė atsakomybė, kylanti kaltės pagrindu, kurios atsiradimui būtinas bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų visetas: turi būti nustatyti neteisėti valstybės veiksmai, žalos faktas ir dydis, priežastinis ryšys ir valstybės kaltė. Ginčuose dėl laukinio gyvūno eismo įvykyje padarytos žalos atlyginimo taikytinos bendrosios civilinio proceso normose įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės, kad besikreipiantis į teismą asmuo turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus CPK nustatytas aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Taigi pirmąsias tris civilinės atsakomybės sąlygas, tarp jų ir valstybės neteisėtus veiksmus, turi įrodyti nukentėjęs asmuo, kaltė pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį yra preziumuojama, todėl jos nukentėjusiam asmeniui įrodinėti nereikia (CK 182 straipsnio 1 dalies 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausias Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką, yra išaiškinęs, kad valstybei už eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą negali būti taikoma griežtoji (be kaltės) civilinė atsakomybė, todėl tokiuose ginčuose CK 6.267 straipsnio 2 dalis taikytina nustatant visas CK 6.246-6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011, 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012 ir kt.).

Dėl valstybės neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos

Minėta, kad valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, veiksmų (neveikimo) neteisėtumą, kaip jos civilinės atsakomybės sąlygą, turi įrodyti ieškovas, reikalaujantis atlyginti žalą (CPK 178 straipsnis). Tik jam pateikus pakankamų valstybės neteisėtų veiksmų (neveikimo) įrodymų, valstybei būtų kilusi pareiga juos paneigti, t.y. įrodyti, kad jos veiksmai buvo teisėti. Pažymėtina, kad, vertinant valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, veiksmų teisėtumą, turi būti atsižvelgta ir į nuosavybės objekto ypatumus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad laukinių gyvūnų, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifika lemia jų savininko ribotas galimybes juos valdyti, todėl į tai turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl gyvūnų savininko veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių gyvūnų, išvengti, pakankamumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012). Vienas iš subjekto veiksmų (ne)teisėtumo vertinimo principų civilinės atsakomybės kontekste yra tas, kad iš nieko negali būti reikalaujama to, kas neįmanoma, tokio pobūdžio bylose teismai savo sprendimus grindžia CK 6.3 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma ir lotynišku posakiu Impossibilium nulla obligatio est. Dėl laukinių gyvūnų, kaip nuosavybės objekto, specifikos egzistuoja labai ribotos galimybės kontroliuoti ir valdyti jų migraciją, todėl negalima reikalauti, kad valstybė garantuotų absoliučią apsaugą nuo jų sukeliamų eismo įvykių. Dėl valstybės veiksmų (ne)teisėtumo turi būti sprendžiama, pagal tai, ar valstybės institucijos tinkamai veikė pagal savo kompetenciją, t.y. vykdė iš įstatymo ar kito teisės akto kylančias pareigas arba bendrąją rūpestingumo bei atsakingumo pareigą. Nagrinėjamoje byloje valstybės veiksmų teisėtumas vertinamas valstybės pareigos užtikrinti eismo saugumą valstybinės reikšmės keliuose kontekste. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, vertinant valstybės veiksmus užtikrinant eismo saugumą nuo laukinių gyvūnų keliamo pavojaus, pasisakyta, jog tam, kad būtų konstatuota valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, pareiga pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines (gyvūnus atbaidančias ir kt.) priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti, turi būti nustatyta objektyviai privaloma (kylanti iš įstatymo ar kito teisės akto arba pagrįsta bendra rūpestingumo bei atsakingumo pareiga) tokių priemonių panaudojimo būtinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, jų intensyvumą, priežastis, lyginamojo šio kelio ruožo ir bendros situacijos aplinkiniuose keliuose tyrimo rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012).

Ieškovai, ieškiniu valstybės veiksmų (neveikimo) neteisėtumą net neįrodinėja, apsiribodami formaliu teiginiu, kad kaltę prisiimti ir pilnai atlyginti ieškovams padarytą žalą privalo atsakovė (valstybė), kadangi būtent ji nepasirūpino, kad šis laukinis žvėris būtų atitvertas tvora nuo automagistralės ir negalėtų išbėgti į važiuojamąją dalį ir sugadinti ieškovams nuosavybės teise priklausantį automobilį, arba bent jau įspėjamojo ženklo apie laukinių gyvūnų keliamą grėsmę eismo saugumui įrengimą. Kaip minėta, laukinių gyvūnų, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifika lemia jų savininko ribotas galimybes juos valdyti, todėl ieškovų argumentas yra teisiškai nepagrįstas ir netgi absurdiškas, nes valstybės neveikimas kildinamas iš to, kad ji nepasirūpino, kad šis laukinis žvėris (šiuo atveju stirna) būtų atitvertas tvora. Valstybė įstatymais nėra įpareigota ir negali pati įsipareigoti, kad būtų izoliuotas kiekvienas laukinis gyvūnas, laukinių gyvūnų specifika, jų migracija lemia tai, kad jie gali pasirodyti bet kada ir bet kur, ir netgi mieste. Šiuo atveju atsakovas (valstybė) negalėjo izoliuoti konkrečios stirnos, kad ji neišbėgtų į automagistralę, ką ieškinyje nurodė ieškovai. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis valstybės pareigas eismo saugumo užtikrinimo srityje – Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, kurio 11 straipsnyje ,,Saugių eismo sąlygų užtikrinimas keliuose” nustatyta, kad saugių eismo sąlygų valstybinės reikšmės keliuose užtikrinimą, įgyvendinant eismo saugumo priemones, organizuoja ir koordinuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos ir jai pavaldžios valstybinės reikšmės kelius prižiūrinčios valstybės įmonės. Įgyvendinant šias įstatymo nuostatas priimtas susisiekimo ministro įsakymas ,,Dėl avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodikos patvirtinimo” (2011 m. birželio 7 d. Nr. 3-342, įsigaliojo 2011 m. birželio 12 d.). Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodikos tikslas – apibrėžti padidinto avaringumo kelio ruožo sąvoką ir, atsižvelgiant į tam tikrus transporto eismo srautų parametrus ir atsitikusius eismo įvykius, įvertinti tokių ruožų pavojingumo laipsnį. Pagal šią metodiką avaringu ruožu pripažįstamas kelio ruožas, kuriame yra padidėjęs avaringumas, avaringi ruožai nustatomi naudojant slenkmenį, slenkmens ilgis pastovus ir lygus L = 500 m, p slenkmuo perkeliamas nuo vienos eismo įvykio vietos prie kitos ir jeigu perkėlus slenkmenį nustatoma, kad ties juo esančiame kelio ruože per ketverius metus įvyko eismo įvykių daugiau už AK min. = 3, tai toks ruožas įtraukiamas į avaringų ruožų sąrašą (Metodikos 2–4 punktai). Ieškovai, turėdami įrodinėjimo pareigą (CPK 178 straipsnis) nepateikė duomenų apie tai, kad ginčo kelio ruožas atitiko avaringo ruožo kriterijus, tačiau nebuvo įtrauktas į avaringų ruožų sąrašą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio dieną kelio ženklas Nr. 131 ,,Laukiniai žvėrys“ buvo magistralės 145,082 kilometro kairėje pusėje, su galiojimo zona į priekį 10 km. Arčiausiai įvykio vietos kelio ženklas Nr. 131 įrengtas 2012 m. spalio mėnesį, t.y. 177,550 km (35 b. l.). Iš atsakovo ir trečiojo asmens pateiktų duomenų matyti, kad kelio ženklų dažnis atitinka magistralės ženklinimo įspėjamuoju ženklu Nr. 131 dažnį ir Kelio ženklų konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje išdėstytą nuostatą apie tai, kad įspėjamųjų ženklų be reikalo neturi būti daug, kad šie ženklai išdėstomi taip, kad įspėtų apie galimus kelyje pavojus, kuriuos pakankamai atsargiai važiuojančiam vairuotojui būtų sunku laiku pastebėti. Kita vertus, prieš tai buvęs kelio ženklas Nr. 131, nepaneigia galimybės, kad laukiniai žvėrys gali būti nuėję už kelio ženklo galiojimo zonos. Nagrinėjamu atveju, ginčo kelio atkarpoje negaliojo įspėjamieji kelio ženklai, duomenų apie tai, kad ginčo atkarpa buvo laukinių žvėrių migracijos magistrale vieta, ar joje būtų pasitaikę laukinių žvėrių išbėgimo atvejų, ieškovai nepateikė, todėl negalima konstatuoti atsakovo (valstybės) neveikimo įrengiant įspėjamuosius kelio ženklus ar tvoras nuo laukinių gyvūnų eismo įvykio dienai. Tokia pareiga valstybei nekilo, juo labiau, kad valstybė ėmėsi pakankamai priemonių, nes ties įvykio vieta 179,1 km skiriamojoje juostoje įrengti metaliniai apsauginiai atitvarai. Be to, kelio ženklas Nr. 131 tik įspėja vairuotojus apie kelio ruožą, kuriame yra didelė tikimybė, kad per kelią gali eiti žvėrys, todėl vien ženklo pastatymas neapsaugos neatidaus vairuotojo nuo laukinių žvėrių. Pažymėtina, kad vairuotojas, pasirinkdamas važiavimo greitį, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Be to, vairuotojas turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams (Kelių eismo taisyklių 133, 134 punktai). Byloje nėra jokių duomenų apie ieškovo R. N. važiavimo greitį, stabdymo žymes ir kitas eismo įvykio aplinkybes. Iš ieškovo R. N. paaiškinimų teismo posėdyje nustatyta, kad jis pamatė tris stirnas ir atsitrenkė į didžiąją stirną, kuri išėjo pirma, ir tik atsitrenkęs pradėjo stabdyti, kas rodo, kad ieškovas R. N. nesivadovavo KET reikalavimais ir nesustabdė automobilio pamatęs kliūtį. Būtinybė statyti kelio ženklą Nr. 131 ,,Laukiniai žvėrys“ konstatuotina tada, kai nustatoma didelė gyvūnų migracijos per kelią tikimybė, patvirtinta objektyviais duomenimis apie konkretaus kelio ruožo išskirtinumą šiuo požiūriu, inter alia gyvūnų sukeltų avarijų intensyvumą. Šioje byloje ieškovai šitų aplinkybių nepagrindė ir neįrodė.

Teismas pažymi, kad papildomo kelio ženklo pastatymas po įvykio praėjus beveik metams nerodo valstybės pavėluotą veikimą ir nepatvirtina jos neteisėtą neveikimą laiku užkardant laukinių gyvūnų sukeltų eismo įvykių riziką, nes papildomo kelio ženklo pastatymas po eismo įvykio neįrodo, kad jau iki to buvo būtina jį įrengti.

Pirmos instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatytos visos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl darytina pagrįsta ir neginčijama išvada, kad valstybės civilinės atsakomybės nagrinėjamu atveju nekilo, todėl ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti atmestas. Teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nuosekliai plėtojama bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos nagrinėjamai bylai. Pirmos instancijos teismas nenustatė išskirtinių nagrinėjamos bylos aplinkybių ir teisinių argumentų, kurie būtų pagrindas nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi pirmiau išnagrinėtose precedento reikšmę turinčiose kasacinėse bylose išdėstytais išaiškinimais dėl valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, civilinės atsakomybės už šių gyvūnų padarytą žalą teisinio reglamentavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683/2013; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinį atmetus iš ieškovų priteistina trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, atstovavusiai ir atsakovą, 529,02 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (CPK 88, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96, 259-270 straipsniais,

nusprendė:

Ieškovų R. N. ir A. N. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų R. N. ir A. N. trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai po 264,51 Lt (du šimtus šešiasdešimt keturis litus 51 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Mažeikių rajono apylinkės teismą.