Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Jaliniauskas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-658-317-2013

Teisėjas Audrius Cininas Teisminio proceso Nr. 1-38-00016-2011-4

2013 m. lapkričio 11 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Jaliniausko, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui, išteisintajam S. J., jo gynėjai-advokatei Rasai Kalkauskienei, nuteistajam S. R., jo gynėjui-advokatui Auksanui Čiupailai, nukentėjusiajam S. N., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo S. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu S. R. pagal LR BK 239 str. 1 d. išteisintas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. S. J. pagal LR BK 140 str. 1 d., 239 str. 1 d. išteisintas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. R. nuteistas už tai, kad 2011-02-11 apie 22.00 val. laikomas kardomojo kalinimo sąlygomis (duomenys neskelbtini), kameroje Nr. 343, sudavė S. N. ne mažiau vieno smūgio į galvos sritį, padarydamas kraujosruvas veide, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teisėjų kolegija, išklausius prokurorą bei nukentėjusįjį, prašiusius skundą tenkinti, nuteistąjį, išteisintąjį ir jų gynėjus, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas.

Nepagrįsti faktiniais duomenimis skundo argumentai, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Nuosprendyje išdėstyti duomenys ir teismo padarytos išvados dėl suimto asmens terorizavimo, kūno sužalojimo padarymo, atitinka bylos faktines aplinkybes. Teismas įrodymus vertino susiedamas juos vieną su kitu, sujungdamas juos į loginę visumą, todėl nepagrįstai teigiama, jog jie vertinti selektyviai. Nuosprendyje padaryta išvada apie tai, kad suimtasis S. N. Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime nebuvo terorizuojamas, pagrįsta ne prielaidomis, kuriomis remiamasi kaltinamajame akte, ar abejotinais ir nepatikimais bei prieštaringais duomenimis, o įrodymų visuma.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (LR BK 2 str. 4 d.). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes teismas daro įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. LR BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR BPK 20 str. nuostatomis bei laikydamasis LR BPK 301 str. reikalavimų, išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino ir pagrįstai S. R. pripažino kaltu, tik padarius nusikalstamą veiką numatytą LR BK 140 str. 1 d., o dėl veikos numatytos LR BK 239 str. 1 d. jį išteisino, nesant šio nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl nuteistojo S. R. kaltės padarius LR BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, t.y. nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo S. N. sveikatą, nes ši veika įrodyta nukentėjusiojo S. N., liudytojų S. S., R. G. parodymais bei specialisto išvada, tinkamai kvalifikuota.

Įvertinęs bylos medžiagą ir skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad S. J. pagal LR BK 140 str. 1 d. bei 239 str. 1 d. išteisintas pagrįstai nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Įstatymų leidėjas nustatė, jog pagal LR BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad 2011-02-11 nuteistajam S. R. padarant nukentėjusiajam S. N. nežymų sveikatos sutrikdymą, išteisintasis S. J. buvo patalpintas visiškai kitoje kardomojo kalinimo kameroje, todėl fiziškai negalėjo dalyvauti ir nedalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tai, kad įvykio metu kameroje nebuvo išteisintojo S. J., patvirtino tiek nuteistasis S. R., liudytojai K. C., A. M., T. G., tiek ir pats nukentėjusysis S. N.. Jokiais byloje surinktais įrodymais nėra patvirtinta, kad tarp S. N. sužalojusio nuteistojo S. R. ir išteisintojo S. J. buvo susitarimas sumušti nukentėjusįjį S. N., t.y. kad S. J. organizavo S. N. sumušimą ar kurstė S. R. tai padaryti. Nuteistasis S. R. bei išteisintasis S. J. patvirtino, kad su nukentėjusiuoju S. N. S. J. santykiai buvo normalūs, jiedu nekonfliktavo. Pats nukentėjusysis S. N. teisme patvirtino, jog su išteisintuoju S. J. sutarė gerai, tarp jų konfliktų nebuvo ir jis negirdėjo, kad S. J., bendraudamas su S. R., kurstytų ar prašytų jį sumušti S. N.. Pats nukentėjusysis teisme buvo pasisakęs, jog netiki, kad S. J. organizavo jo sumušimą. Jis nurodė, jog buvo sumuštas dėl to, jog S. R., jo manymu, yra nestabilios psichikos žmogus, kuris, apimtas agresijos, ir atliko smurtinius veiksmus jo atžvilgiu. Nesant jokių objektyvių duomenų, kad S. J. pats dalyvavo sužalojant nukentėjusįjį, kurstė S. R. sumušti S. N. ar organizavo jo sužalojimą, nėra pagrindo konstatuoti, kad išteisintasis S. J. padarė nusikalstamą veiką numatytą LR BK 140 str.

Pagal LR BK 239 str. 1 d. atsako tas, kas būdamas sulaikytas, suimtas ar atlikdamas arešto, laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, terorizavo kitą laisvės atėmimo vietoje laikomą asmenį ar asmenis.

Šiame BK straipsnyje numatyta nusikalstama veika pasireiškia aktyviais veiksmais – laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų terorizavimu t.y. fiziniu, psichiniu smurtu prieš kartu kalinčius asmenis-jų sumušimu, sužalojimu, tyčiojimusi iš jų ir pan. Šio nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, tai reiškia, jog kaltininkas supranta, kad terorizuoja kartu kalinčius asmenis panaudodamas fizinį ir (ar) psichinį smurtą ir to nori. Objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tarpusavyje yra susiję. Šiuo atveju, vertinant ar nusikalstama veika buvo padaryta, prioritetas turėtų būti teikiamas subjektyviajai nusikalstamos veikos pusei – veika vertinama ne pagal objektyvius padarinius, o pagal tai, kokių padarinių savo veiksmais kaltininkas siekė (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-30/2009).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žmogaus terorizavimas gali pasireikšti ir grasinimais, tačiau grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir turi būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes, turi turėti pagrindą galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006; 2K-142/2007; 2K-26/2010). Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis siekė įbauginti nukentėjusįjį (kasacinė nutartis Nr. 2K-341/2010).

Byloje nėra nustatyta, kad išteisintasis S. J. būtų pats smurtavęs prieš nukentėjusįjį S. N., jam grasinęs ar iš jo tyčiojęsis, siekdamas nukentėjusiojo paklusimo ar pažeminimo. Išteisintasis S. J. nurodė, kad jo santykiai su nukentėjusiuoju buvo geri, jiedu nekonfliktavo. Nukentėjusysis S. N. taip pat patvirtino, kad santykiai su išteisintuoju S. J. buvo geri, grasinimų, psichologinio smurto iš S. J. pusės jam nebuvo. Jis nurodė, kad kalinimo metu su S. J. buvo smulkių asmeninio pobūdžio ginčų ir nesusipratimų, tačiau vis jie buvo išspręsti, o iškeliant S. J. iš kardomojo kalinimo kameros, jokių pykčių vienas prieš kitą jiedu neturėjo. Konfliktas su S. J. buvo kilęs dėl to, kad jo (nukentėjusiojo) draugė S. G. kažkokio pokalbio metu buvo pavadinusi S. J. „ožiu“. Tai sužinojęs S. J. pasakė, kad reikėtų „sudaužyti S. N. ir jo draugei galvas“. Tačiau šis tarpusavio nesusipratimas irgi buvo išspręstas vieno pasivaikščiojimo metu, kai jis pasikalbėjo su S. J. ir viską išsiaiškino.

Taigi, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog S. J. kokiu tai būdu pats terorizavo S. N. t.y. naudojo jo atžvilgiu fizinį, psichinį smurtą ar grasino nukentėjusiajam, kad kitus asmenis kurstė tai daryti ar organizavo tokius veiksmus. Todėl nebuvo objektyvaus pagrindo apkaltinti S. N. veika numatyta LR BK 239 str.1d.

Nuteistojo S. R. fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį S. N. negali būti vertinamas kaip terorizavimas, nes tai buvo vienkartinis smurto proveržis, paties nukentėjusiojo vertinamas kaip psichiškai nestabilaus asmens agresijos išraiška. Nenustatyta, kad S. R., vieną kartą panaudojęs smurtą prieš nukentėjusįjį, siekė jo įbauginimo, paklusimo ar pažeminimo. Nuteistasis S. R. nurodė, kad nukentėjusiojo neterorizavo, su juo nekonfliktavo. Nukentėjusysis S. N. pirmosios instancijos teisme parodė, kad S. R. jam pasirodė kaip dirglus, nestabilios psichikos žmogus, gausiai vartojantis maisto papildus, kurie jam turi šalutinį, įaudrinantį poveikį - kameroje S. R. būdavo neramus, bėgiodavo, šūkaudavo. Jis nekreipdavo į tai dėmesio ir nepriskirdavo nuteistojo rėkavimų sau. Nors apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu, atsakinėdamas į užduodamus klausimus nukentėjusysis jau nurodė, kad nuteistasis S. R. jį terorizavo, tačiau jis net negalėjo apibūdinti, kuo pasireiškė tas terorizavimas. Nuteistojo S. R. kalbas kameroje negalima vertinti kaip realaus grasinimo nukentėjusiajam, nes šis pirmosios ir apeliacinės instancijos teisiamųjų posėdžių metu išsakė vienodą požiūrį į nuteistojo kalbas, teigdamas, kad nuteistųjų subkultūra ir kastos įkalinimo įstaigoje jo nedomino, o į S. R. kalbas apie skolą, jo rėkavimus apie „ožyną“, „gaidyną“ ar „dramblyną“ jis nekreipė dėmesio ir tai vertino kaip nestabilios psichikos ar nesubrendusio asmens kalbas.

Apklaustas kaip specialistas G. K. teisme nurodė bendrą informaciją apie nuteistųjų subkultūrą įkalinimo įstaigose, pasiskirstymą į hierarchijas, vartojamų žodžių reikšmę, tačiau ir šio specialisto nurodyta informacija nepatvirtina, kad nuteistasis bei išteisintasis terorizavo nukentėjusįjį.

Liudytoja S. G. nurodė, kad nukentėjusysis jai pasakojo apie jo bei išteisintojo nesutarimus dėl jų pagrobtų ikonų gražinimo, apie tai, kad jo draugė išteisintąjį pavadino „ožiu“. Tačiau aptarti nukentėjusiojo S. N. parodymai tik patvirtina, kad jis su išteisintuoju S. J. tarpusavio nesutarimus išsprendė iki jo sumušimo, smurto ar grasinimų bei patyčių iš jo pusės nepatyrė, jiedu iki išskiriant juos kameroje, sutarė gerai. Darytina išvada, kad liudytojos S. G. parodymai nepatvirtina, kad nukentėjusysis S. N. buvo terorizuojamas pataisos įstaigoje.

Taigi, byloje nenustačius, kad nuteistasis S. R. bei išteisintasis S. J. kokiu tai būdu terorizavo S. N., kad S. J. kurstė ar organizavo nukentėjusiojo sužalojimą, dalyvavo jame, skundo argumentas dėl bendrininkavimo padarant nusikalstamas veikas, negali būti konstatuotas.

Dėl aukščiau aptartų motyvų apylinkės teismo nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl jį keisti skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos paskelbimo.