Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-30/2009

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2009-12-21
Bylos Nr.: 1A-30/2009
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aloyzas Kruopys, Jonas Algimantas Venckus, Albinas Bielskis (pran.)
Nuteistasis: D. M., A. A., Ž. M.
Nukentėjusysis: V. T.
Advokatai: Stasys Zabita

Kategorijos

1.1.4.5.2Organizuota grupė (BK 25 str. 3 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-30/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.2.;1.1.8.1.;1.1.8.1.1.;1.1.8.6.3.;1.1.8.8.;1.1.8.13.;1.1.8.10.;1.1.8.11;1.2.14.7.; 1.2.20.; 2.1.7.; 2.1.12.2.3.2.; 2.3.7.1.; 2.3.7.4.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teisėjų Aloyzo Kruopio ir Jono Algimanto Venckaus,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, Gabrielei Samaškienei, Agnei Aguonytei,dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,nuteistiesiems D. M. , A. A. ir Ž. M. ,gynėjams advokatams Stasiui Zabitai, Birutei Strimaitytei, Leonorai Vasiliauskienei,nukentėjusiajam V. T. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistųjų D. M. , Ž. M. ir A. A. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus ir nuteistas:

pagal BK 181 str. 3 d. (dėl 5000 Lt prievartavimo iš K. K. ) - laisvės atėmimu 6 metams 7 mėnesiams;pagal BK 181 str. 3 d. (dėl 250 Lt prievartavimo iš K. K. ) - laisvės atėmimu 6 metams 6 mėnesiams;pagal BK 181 str. 3 d. (dėl rūbų prievartavimo iš K. K. ) - laisvės atėmimu 6 metams 6 mėnesiams;pagal BK 181 str. 3 d. (dėl turto prievartavimo iš V. S. ) - laisvės atėmimu 6 metams 6 mėnesiams;pagal BK 25 str. 3 d. ir 239 str. 1 d. - laisvės atėmimu 3 metams 2 mėnesiams;

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes, ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 7 metams;

Vadovaujantis BK 64 str., subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002-08-09 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 7 (septyniems) metams 2 (dviems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo A. A. paliktos paskirtos kardomosios priemonės rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir 60000 Lt užstatas. Nuosprendžiui įsiteisėjus J. G. , a. k. (duomenys neskelbtini) turi būti grąžintas 60000 Lt (šešiasdešimt tūkstančių litų) užstatas, sumokėtas į Šiaulių apygardos prokuratūros depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , esančią Nord/LB Lietuva banke Šiaulių skyriuje.

Ž. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus ir nuteistas:

pagal BK 181 str. 3 d. (dėl 5000 Lt prievartavimo iš K. K. ) - laisvės atėmimu 6 metams 6 mėnesiams;pagal BK 181 str. 3 d. (dėl 250 Lt prievartavimo iš K. K. ) - laisvės atėmimu 6 metams 5 mėnesiams;pagal BK 181 str. 3 d. (dėl rūbų prievartavimo iš K. K. ) - laisvės atėmimu 6 metams 5 mėnesiams;pagal BK 181 str. 3 d. (dėl turto prievartavimo iš V. S. ) - laisvės atėmimu 6 metams 5 mėnesiams;pagal BK 25 str. 3 d. ir 239 str. 1 d. - laisvės atėmimu 3 metams 2 mėnesiams;

Vadovaujantis BK 64 str., subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2004-11-15 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 17 (septyniolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus ir nuteistas:

pagal BK 181 str. 3 d. (dėl 5000 Lt prievartavimo iš K. K. ) - laisvės atėmimu 6 metams 2 mėnesiams;pagal BK 181 str. 3 d. (dėl 250 Lt prievartavimo iš K. K. ) - laisvės atėmimu 6 metams;pagal BK 181 str. 3 d. (dėl rūbų prievartavimo iš K. K. ) - laisvės atėmimu 6 metams;pagal BK 181 str. 3 d. (dėl turto prievartavimo iš V. S. ) - laisvės atėmimu 6 metams 2 mėnesiams;pagal BK 25 str. 3 d. ir 239 str. 1 d. - laisvės atėmimu 3 metams 2 mėnesiams;pagal BK 239 str. 1 d. - laisvės atėmimu 2 metams 3 mėnesiams;

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d. subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 2005-07-01 nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2007-02-23 nuosprendžiu, paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 6 (šešiems) metams 10 (dešimčiai) menesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. A. , Ž. M. ir D. M. nukentėjusiajam K. K. solidariai priteista 472,50 Lt turtinei žalai atlyginti ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. , Ž. M. ir D. M. nuteisti už tai, kad veikdami organizuotoje grupėje įvykdė K. K. turto prievartavimą:

2004 m. rugsėjo mėn., nenustatytą dieną, laikotarpiu tarp maždaug 15 val. ir maždaug 20 val., Šiaulių tardymo izoliatoriaus, esančio Trakų g. 10, Šiauliuose, 30 kameroje, neturėdami teisėto pagrindo, nurodydami K. K. , kad norėdamas pasilikti su jais vienoje kameroje jis turi jiems sumokėti 5000 Lt, atvirai savo naudai vertė K. K. perduoti turtą – 5000 Lt, panaudodami prieš nukentėjusįjį psichinę prievartą bei grasindamas prieš jį panaudoti fizinį smurtą – nurodydami nukentėjusiajam, kad nesumokėjus 5000 Lt jis bus sumuštas, seksuliai išprievartautas oraliniu būdu, išmestas iš 30 kameros į „gaidyną“, tai yra kalinimo įstaigoje esančią žemiausią kalinių kastą, kur bus seksualiai žeminamas; tuoj pat po to, K. K. sutikus A. A. , D. M. , Ž. M. perduoti reikalaujamą 5000 Lt sumą, D. M. nurodė K. K. reikalaujamą pinigų sumą - 5000 Lt pervesti į L. B. AB banko „Hansabankas“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , A. A. perdavė K. K. kameroje turėtą mobiliojo ryšio telefoną ir nurodė telefonu susisiekti su D. J. bei paprašyti reikalaujamą pinigų sumą - 5000 Lt pervesti į D. M. nurodytą banko sąskaitą, dėl ko, K. K. įvykdžius duotus nurodymus, 2004-09-25 D. J. į L. B. AB banko „Hansabankas“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) įnešė 5000 Lt.

Be to, A. A. , Ž. M. ir D. M. nuteisti už tai, kad, 2004 m. spalio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, esančio Trakų g. 10, Šiauliuose, 30 kameroje, neturėdami teisėto pagrindo, nurodydami K. K. , kad jis yra jiems skolingas bei turi padaryti šventę jo įkėlimo į kamerą proga, atvirai savo naudai vertė K. K. perduoti turtą – 250 Lt, panaudodami prieš nukentėjusįjį psichinę prievartą – reikalaudami sumokėti 250 Lt ir leisdami suprasti, kad priešingu atveju jis bus sumuštas; tuoj pat po to, K. K. sutikus A. A. , D. M. , Ž. M. perduoti reikalaujamą 250 Lt sumą, A. A. perdavė K. K. kameroje turėtą mobiliojo ryšio telefoną ir nurodė telefonu susisiekti su D. J. bei paprašyti reikalaujamą pinigų sumą - 250 Lt pervesti į A. M. AB banko „Hansabankas“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , dėl ko K. K. įvykdžius duotus nurodymus, 2004-10-06 D. J. į A. M. AB banko „Hansabankas“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) įnešė 250 Lt.

A. A. , Ž. M. ir D. M. nuteisti ir už tai, kad 2004 m. spalio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, esančio Trakų g. 10, Šiauliuose, 30 kameroje, neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami prieš nukentėjusįjį psichinę prievartą – nurodydami, kad neatidavus daiktų geruoju daiktai bus atimti, tai yra panaudojant fizinį smurtą, nurodydami K. K. , kad savo daiktus jis turi palikti kameroje, nes važiuojant etapu iš jo daiktus atims kiti kalinamieji, atvirai D. M. ir Ž. M. naudai vertė K. K. perduoti turtą – 50 eurų (pagal oficialų lito kursą 172,64 Lt) vertės megztinį su užrašu „Expedition“, 50 Lt vertės sportines kelnes su užrašu „Adidas“; dėl to K. K. , vykdydamas A. A. , D. M. , Ž. M. nurodymus, D. M. perdavė megztinį su užrašu „Expedition“ bei Ž. M. perdavė sportines kelnes su užrašu „Adidas“.

Be to, A. A. , Ž. M. ir D. M. nuteisti už tai, kad, veikdami organizuotoje grupėje, įvykdė V. S. turto prievartavimą:

2004 m. spalio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, esančio Trakų g. 10, Šiauliuose, 30 kameroje, neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami prieš nukentėjusįjį psichinę prievartą – reikalaudami gauti ir perduoti Ž. M. magnetolą, taip leisdami suprasti, kad priešingu atveju jis bus sumuštas, nurodydami V. S. , kad šis privalo iš kur nori gauti ir Ž. M. perduoti magnetolą, atvirai Ž. M. naudai vertė V. S. perduoti turtą – neįvardintos vertės magnetolą; dėl to V. S. , vykdydamas A. A. , D. M. bei Ž. M. nurodymus kreipėsi į Z. S. , kuris vykdydamas nukentėjusiojo prašymą, nupirko bei 2004-10-23 Ž. M. perdavė 219 Lt 84 ct vertės magnetolą „PANASONIC RK D17“.

Be to, A. A. , Ž. M. ir D. M. nuteisti už tai, kad, veikdami organizuotoje grupėje, būdami suimti, terorizavo kitus laisvės atėmimo vietoje laikomus asmenis:

2004 m. rugsėjo mėn. – spalio mėn., Šiaulių tardymo izoliatoriaus, esančio Trakų g. 10, Šiauliuose, 30 kameroje terorizavo toje pačioje kameroje kalinamą suimtąjį K. K. , sistemingai naudodami K. K. atžvilgiu psichinę prievartą, fizinį smurtą bei reikalaudami perduoti K. K. priklausantį turtą, tai yra reikalavo perduoti jiems 5000 Lt, grasindami, kad nesumokėjus 5000 Lt jis bus sumuštas, seksualiai išprievartautas oraliniu būdu, išmestas iš 30 kameros į kalinimo įstaigoje esančią žemiausią kalinių kastą - „gaidyną“, kur bus seksualiai žeminamas; reikalavo iš K. K. perduoti 250 Lt, leisdami suprasti, kad priešingu atveju jis bus sumuštas; reikalavo iš K. K. perduoti megztinį su užrašu „Expedition“ bei sportines kelnes su užrašu „Adidas“, grasindami, kad neatidavus daiktų geruoju, jie bus atimti, panaudojant fizinį smurtą; reikalavo iš K. K. naudoti fizinį smurtą V. T. atžvilgiu, o K. K. atsisakius, tuo pačiu metu D. M. sudavė jam apie 2 smūgius kumščiais į pilvą, A. A. ir D. M. nurodė jam, kad už tai, jog jis atsisakė naudoti fizinį smurtą V. T. atžvilgiu jam uždedama 250 Lt bauda, visi nurodė, kad jis turės šokti ir nusirenginėti grojant muzikai; vertė K. K. apie 3 kartus grojant muzikai šokti ir nusirenginėti; vertė K. K. rūkyti nenustatytos kilmės apsvaigimą sukeliančią medžiagą, nurodydami, kad tai yra narkotinė medžiaga „žolė“; vertė išgerti nenustatytos kilmės apsvaigimą sukeliančią tabletę, nurodydami, kad tai yra narkotinė medžiaga „ratai“; vertė K. K. šaukti pro kameros langą, kol jam buvo uždėta pravardė „Armatūra“; A. A. sudavė K. K. kumščiais apie 20 smūgių į krūtinę, pilvą, nugarą, nurodydamas, kad taip jis yra ruošiamas etapavimui; reikalavo K. K. tvarkyti kamerą, daryti arbatą kitiems kalinamiesiems.

Taip pat, A. A. , Ž. M. ir D. M. nuteisti už tai, kad 2004 m. rugsėjo mėn. – spalio mėn. Šiaulių tardymo izoliatoriaus, esančio Trakų g. 10, Šiauliuose, 30 kameroje terorizavo toje pačioje kameroje kalinamą suimtąjį V. S. , sistemingai naudodami V. S. atžvilgiu psichinę prievartą, fizinį smurtą bei reikalaudami perduoti V. S. priklausantį turtą, tai yra reikalavo nukentėjusįjį perduoti magnetolą PANASONIC RK D17 219 Lt 84 ct vertės, taip leisdamas suprasti, kad priešingu atveju jis bus sumuštas; A. A. sudavė V. S. apie 25 smūgius kumščiais į šonus, pilvą, nugarą, rankas ir nurodė V. S. išeiti iš kameros dėl to, kad jis yra tarnavęs kariuomenėje; prievarta laikydami V. S. fotografavo, tuo pačiu metu V. S. A. A. sudavė apie 4 smūgius kumščiu į nugarą, D. M. sudavė 1 smūgį į kaklą.

Taip pat, A. A. , Ž. M. ir D. M. nuteisti už tai, kad 2004-10-01 apie 14 val. Šiaulių tardymo izoliatoriaus, esančio, Trakų g. 10, Šiauliuose, 30 kameroje terorizavo toje pačioje kameroje kalinamą suimtąjį V. T. naudodami jo atžvilgiu psichinę prievartą, fizinį smurtą, tai yra vadino nukentėjusįjį necenzūriniais žodžiais, be jokios pagrįstos priežasties reikalavo išeiti iš kameros, D. M. užrišo V. T. akis, tuo pačiu metu A. A. sudavė nukentėjusiajam metaline vonele 1 kartą į galvą bei apie 5 –6 smūgius kumščiais į pilvą, krūtinę, D. M. sudavė V. T. apie 5 - 6 smūgius kumščiais į pilvą, krūtinę.

Be to, D. M. nuteistas už tai, kad 2005 m. balandžio mėn. - liepos mėn., būdamas suimtas ir kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, esančiame Trakų g. 10, Šiauliuose, terorizavo Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalinamą suimtąjį V. S. , sistemingai naudodamas nukentėjusiojo atžvilgiu psichinę prievartą, tai yra apie 16 kartų per Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalinamą V. Š. nurodydamas V. S. , kad su juo bus fiziškai susidorota.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliaciniu skundu skundžiama Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam A. A. ikiteisminio tyrimo metu paskirtos kardomosios priemonės - užstato panaikinimo.

Šiaulių apygardos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. A. atžvilgiu iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliko galioti ikiteisminio tyrimo metu jam paskirtas kardomąsias priemones rašytinį pasižadėjimą neišvykti, užstatą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, bei nusprendė nuosprendžiui įsiteisėjus užstato davėjui J. G. grąžinti 60000 Lt užstatą, įmokėtą į Šiaulių apygardos prokuratūros depozitinę sąskaitą už A. A. , nors byloje esantys duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog bylos nagrinėjimo Šiaulių apygardos teisme metu A. A. tyčia pažeidė nurodytų, jam ikiteisminio tyrimo metu paskirtų kardomųjų priemonių sąlygas. Pažeisdamas prisiimtą rašytinį įsipareigojimą nedaryti naujų nusikalstamų veikų, 2007-12-09 padarė naują nusikalstamą veiką. 2008-03-13 ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d., buvo baigtas ir surinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. A. kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, baudžiamoji byla Nr. 42-1-796-07 su kaltinamuoju aktu buvo perduota teisminiam nagrinėjimui į Šiaulių miesto apylinkės teismą, minėta byla teisme nėra išnagrinėta.

Baudžiamojo proceso kodekso 133 str. 5 d. įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) pažeidus paskirtos kardomosios priemonės užstato sąlygas, nepriklausomai nuo to, ar ši kardomoji priemonė keičiama griežtesne ar ne, užstatas pereina valstybei. Todėl ši Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalis turi būti pakeista dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.) ir turi būti priimtas sprendimas už A. A. įmokėtą 60000 Lt užstatą paimti valstybės naudai.

Prokuroras sutinka, kad vien ta aplinkybė, jog buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir A. A. yra pareikštas įtarimas bei byla perduota teismui, dar nereiškia, kad jis yra kaltas dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo ir taip pažeidė įpareigojimą nedaryti naujų nusikalstamų veikų. Tačiau apeliantas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad tokiu atveju užstatas neturėtų būti grąžinamas iki tol, kol kitas teismas išnagrinės bylą ir bus nustatyta, ar buvo pažeistas kardomosios priemonės reikalavimas, ar ne. Priešingu atveju akivaizdu, kad nepagrįstai skubotai grąžinus užstatą užstato davėjui, vėliau, net ir esant pagrindui, užstato paėmimas valstybės naudai taptų nebeįmanomas tiek dėl to, kad įstatymai nenumato teisinio mechanizmo tai padaryti, tiek dėl to, kad yra didelė tikimybė, jog užstato davėjas žinodamas, kad gali netekti grąžintų pinigų, juos paslėps.

Žemesnės instancijos teismas

Prokuroras prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalį, kurioje išspręstas kardomosios priemonės užstato panaikinimo klausimas - nuosprendžiui įsiteisėjus užstato davėjui J. G. grąžinti 60 000 Lt užstatą įmokėtą į Šiaulių apygardos prokuratūros depozitinę sąskaitą už A. A. , ir priimti sprendimą už A. A. įmokėtą 60000 Lt užstatą paimti valstybės naudai. Kitą Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistasis D. M. apeliaciniame skunde teigia, kad apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, įrodančių jo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Visi D. M. inkriminuoti nusikaltimai buvo padaryti nuo 2004 metų rugsėjo mėnesio nenustatytos dienos iki tų pačių metų spalio mėnesio nenustatytos dienos, Šiaulių tardymo izoliatoriaus 30 kameroje. Ikiteisminis tyrimas dėl šių nusikalstamų veikų pradėtas tik 2005 metų kovo mėn. policijos pareigūnų, o ne nukentėjusiųjų iniciatyva. Tai , pasak apelianto, buvo daroma siekiant jį morališkai palaužti, kad jis nesikreiptų dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes jis buvo išteisintas kitose baudžiamosiose bylose. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nei vienas iš nukentėjusiųjų po neva padarytų nusikaltimų niekur nesikreipė, apie patirtą prievartą, ar daiktų atėmimą nepranešė net kameros prižiūrėtojams, todėl teigti, kad apeliantas su kitais nuteistaisiais atliko jų atžvilgiu neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, anot D. M. , priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi tik nukentėjusiųjų parodymais, kitų įrodymų byloje nėra. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas turi patvirtinti tais įrodymais, kurie įvertinti, vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomios taisyklėmis. Vertinant įrodymus turi būti nustatyta, ar jie atitinka pagrindinius reikalavimus, numatytus BPK 20 str. 3 ir 4 d. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, tačiau šių įstatyme numatytų reikalavimų, pasak apelianto, teismas nesilaikė.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad ištyrė visus įrodymus ir, remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, konstatavo, kad D. M. kaltė įrodyta, tačiau konkrečiai kokiais įrodymais rėmėsi, teismas nenurodo. Iš nuosprendžio galima suprasti, kad tai yra vien tik nukentėjusiojo K. K. parodymai, kuriuos jis davė praėjus daugiau nei 7 mėnesiams po įvykių. Jis vienintelis nurodo, kad iš jo buvo prievartaujamas turtas, o visi kiti byloje apklausti liudytojai patvirtina tik pinigų pervedimo aplinkybes, tačiau jie nieko nežino ir nenurodo kam, už ką ir kodėl tie pinigai pervedami.

Šalies argumentai

Apeliantas neginčija gavęs pinigų, tačiau teigia jų pasiskolinęs iš K. K. , o ne prievartavęs juos perduoti. Kadangi pinigai buvo skolinti, apeliantas tvirtina skolą K. K. grąžinęs.

Apeliantas, atsižvelgdamas į tai, kad kaltinimai prievartavus turtą iš K. K. jam grindžiami vien tik nukentėjusiojo, kuris jį apkalbėjo, norėdamas įsiteikti policijos pareigūnams, parodymais. Teigia, jog jis kaltu pripažintas nepagrįstai, o teismo nuosprendis pagrįstas prielaidomis, tai įrodo ir dažnas žodžio „tikėtina“ vartojimas nuosprendyje.

Tas pats, anot apelianto, pasakytina ir apie V. S. turto prievartavimą. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas rėmėsi V. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, nors jis, kaip įtariamasis, nebuvo net informuotas apie apklausos laiką, todėl joje, kaip, beje ir kiti įtariamieji, nedalyvavo.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, jog policijos pareigūnai gudraudami jam dar nebuvo pateikę pranešimo apie įtarimą, t. y. jis dar nebuvo įtariamasis byloje, todėl jam ir nebuvo pranešta apie apklausą, nors iš pirminių parodymų tyrėjui buvo aišku, kad V. S. kaltina D. M. neteisėta veika, todėl jis privalėjo turėti įtariamojo procesines teises ir jomis naudotis. Tačiau taip nebuvo ir apeliantas pripažintas kaltu, remiantis nukentėjusiojo apklausa, kurioje nedalyvavo D. M. , todėl neturėjo galimybės užduoti nukentėjusiajam klausimų. Apeliantas teigia, jog tai yra esminis proceso pažeidimas bei jo teisės į gynybą pažeidimas, todėl teismas negali grįsti apkaltinamojo nuosprendžio tokiais nukentėjusiojo parodymais.

Apeliantas teigia, kad jis taip pat nepagrįstai nuteistas ir dėl kalinimo įstaigos darbo dezorganizavimo, t. y. remiantis abejotinais ir tik tikėtinais nukentėjusiojo K. K. parodymais, bei V. S. parodymais, gautais pažeidžiant įstatymo reikalavimus (LR BPK 184 str. 4 d.).

D. M. skunde nesutinka ir su jo veiksmų kvalifikacija pagal BK 181 str. 3 d. Teigia, jog nebuvo ir nėra jokios organizuotos grupės narys. Apeliantas abejoja teismo išvadų pagrįstumu, teigdamas, jog net teoriškai per 5-7 dienas (tiek pagal teismo nustatytas aplinkybes tęsėsi jo nusikalstama veika), būnant sulaikytam tardymo izoliatoriaus kameroje, suburti organizuotą grupę. Nuteistasis atkreipia dėmesį ir į tai, kad nei vieno grupės nario jis ankščiau nepažinojo, o kalinamieji kameroje keičiasi kiekvieną dieną ir kamera yra nuolat stebima kameros prižiūrėtojo.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas tvirtina, jog neįrodyti BK 25 str. 3 d. numatyti organizuotos grupės požymiai. Teismas nenustatė, kad buvo ilgalaikiai pastovūs bendrininkų ryšiai, kad kiekvienas grupės narys turėjo savo vaidmenį darant nusikaltimus ir kad jie suprato patys esantys organizuotos grupės nariai. Tokių duomenų byloje nėra. Priešingai, teismas nustatė, kad viskas vyko spontaniškai, jokių ryšių ir vaidmenų pasiskirstymo nebuvo, niekas neplanavo daryti nusikaltimų. Toks bendrininkavimas baudžiamosios teisės teorijoje vertinamas, kaip bendrininkų grupė, todėl, anot apelianto, jo padaryta veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 181 str. 1 d.

Skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo atliktu bausmių bendrinimu. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal teismo nustatytas aplinkybes, nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 str. 3 d. ir BK 239 str. 1 d., buvo padarytos vienu metu, tais pačiais veiksmais, prieš tuos pačius asmenis, esant vieningai tyčia, todėl bausmės už šias veikas turėjo būti bendrinamos apėmimo būdu (BK 63 str. 5 d. 1 p.), nes yra idealioji nusikaltimų sutaptis.

Šalies argumentai

Apeliantas prašo panaikinti 2008-05-09 Šiaulių apygardos teismo nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamai nuosprendį.

Ž. M. apeliaciniame skunde nesutinka su Šiaulių apygardos teismo nuosprendžių, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas, pasak apelianto, nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, taip pat nepagrįstai pripažino, jog nusikalstamos veikos padarytos veikiant organizuota grupe.

Apeliantas teigia, kad apie 5000 litų prievartavimą iš K. K. jis nieko nežinojo. D. M. tik prasidėjus procesui papasakojo, kad jis buvo pasiskolinęs iš K. K. 5000 litų. Z. M. tvirtina nežinąs kaip, kur ir kada tie pinigai buvo pervesti. Nieko nežinąs Ž. M. teigia ir apie 250 litų prievartavimą, o rūbus K. K. paliko kameroje savo noru - taip daro ir kiti kalinamieji, išvykdami į etapus, nes tokios yra nerašytos taisyklės.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas Ž. M. kaltę dėl šių nusikalstamų veikų iš esmė grindė vien tik nukentėjusiojo K. K. parodymais, atmesdamas visų trijų kaltinamųjų parodymus, kitų drauge kalėjusių asmenų parodymus, kuriems nukentėjusiojo parodymai prieštarauja. Tai, pasak apelianto, verčia abejoti nukentėjusio parodymų patikimumu ir jo nuoširdumu.

Skunde teigiama, kad K. K. turėjo daug motyvų apkalbėti nuteistuosius: tai ir neatgauta skola, kurią D. M. grąžino tik teisminio proceso metu, ir noras būti paleistam į laisvę bei palengvinti savo padėtį, nes jis pats buvo įtariamas nusikalstamos veikos padarymu.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad visi byloje apklausti kartu kalėję asmenys parodė, jog kameroje visi gyveno draugiškai, jokių konfliktų nebuvo, visi valgė ir gėrė prie vieno stalo. Teismo posėdžio metu K. K. parodė, kad valgė su visais drauge, tačiau teigė tai daręs iš baimės. Nuteistasis Ž. M. teigia, kad jeigu K. K. iš tikrųjų būtų buvęs skriaudžiamas ir iš jo tyčiojamasi bei grasinama, su juo tikrai nebūtų niekas dalinęsis maistu, rodęs draudžiamus turėti kameroje telefonus, žinant, kad K. K. gali bet kada įskųsti. Jei K. K. iš tiesų būtų jautęs grėsmę savo sveikatai ar psichologinę prievartą, dėl kurios jis neva pervedė pinigus ir atidavė rūbus, jis nebūtų kartu gyvenęs daugiau kaip du mėnesius ir laukęs, kol kas nors jo atžvilgiu pavartos psichologinį ar fizinį smurtą. Nukentėjusysis bet kada galėjo pabelsti į duris, pasiprašyti pokalbio su pareigūnu ir pasisakyti apie problemas bei pereiti į kitą kamerą Tačiau nukentėjusysis dėl nesuprantamų priežasčių to nepadarė. Anot apelianto, dėl šių priežasčių K. K. parodymai negali būti laikomi patikimais ir jais remiamasi. Teismas nepagrįstai vertino bei rėmėsi tik kaltinimui naudingais įrodymais, o Ž. M. teisinančių įrodymų nuosprendyje neaptarė. D. M. mama V. V. patvirtino, jog jai buvo žinoma, kad sūnus D. M. skolinosi pinigų ir ruošėsi juos atiduoti.

Nuteistasis skunde nurodo neprievartavęs jokio turto ir iš V. S. , jokios magnetolos jo neprašęs. Pasak Ž. M. , ši magnetola buvo perduota jo vardu todėl, kad tuo metu V. S. turėjo nuobaudų. Kadangi išeinant iš izoliatoriaus pareigūnai liepia pasiimti tuos daiktus, kurie pagal sąrašą tam asmeniui ir priklauso, išsinešti magnetolą V. S. būtų buvę problematiška, todėl jis ir paliko ją kameroje.

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį dėl V. S. turto prievartavimo grindė vien tik nukentėjusiojo parodymais, gautais pažeidžiant BPK reikalavimus, nes ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje apklausoje nedalyvavo nei jis, nei kiti nuteistieji. Kitų įrodymų byloje nėra. V. S. tėvas teisme parodė, kad V. S. skambindavo tėvams, prašė nupirkti magnetolą ir perduoti kito žmogaus vardu, nes tuo metu turėjo nuobaudų. Jis taip pat rašė laiškus tėvams, buvo atviras žmogus, tačiau apie jokias problemas laiškuose neužsiminė.

Nuteistasis skunde nurodo, kad jo kaltė neįrodyta ir dėl įkalinimo įstaigos darbo dezorganizavimo.

Kaltinime dėl įkalinimo įstaigos darbo dezorganizavimo nurodyti visi tie patys apelianto veiksmai, kurie sudaro ir kaltinimuose dėl turto prievartavimo minimus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Tačiau tie patys veiksmai šiame kaltinime kvalifikuojami kaip įkalinimo įstaigos darbo dezorganizavimas. Tai, anot apelianto, reiškia, kad jis už tuos pačius veiksmus baudžiamas du kartus.

Be to, pripažįstant apeliantą kaltu dėl įkalinimo įstaigos darbo dezorganizavimo nurodoma, kad jis kitų kalinamųjų atžvilgiu naudojo smurtą. Tačiau apeliantas tvirtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių nukentėjusių parodymus apie prieš juos panaudotą smurtą. Nors K. K. ir V. S. nurodė ne kartą buvę mušami, byloje nėra nei vienos specialisto išvados, patvirtinančios jiems padarytus sužalojimus. Taip pat byloje nėra ir jokio dokumento iš tardymo izoliatoriaus, įrodančio, kad šie asmenys būtų kreipęsi dėl patirtų sužalojimų ar skundęsi sveikata. Pagal Šiaulių tardymo izoliatoriaus tvarką, ryte pareigūnai patikrinimo metu kalinčiuosius tikrina, šie tuo metu stovi vien tik su trumpikėmis, todėl neįmanoma, kad pareigūnai nepastebėtų ant nuteistojo kūno sužalojimų, jei jie iš tiesų, kaip tvirtina, būtų buvę sumušti.

Nukentėjusysis V. T. neatpažino jam smūgius sudavusio asmens, nes kameroje buvo labai trumpą laiką, todėl neįsiminė joje buvusių žmonių. Tačiau V. T. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, kad jam tik atėjus į kamerą, konfliktas kilo tarp jo ir žmogaus su randu ar tatuiruote ant veido. Bylos eigoje nustatyta, kad tas žmogus su randu buvo V. S. . V. T. ne vieną kartą teisme nurodė kokius konkrečius veiksmus jo atžvilgiu atliko V. S. , pastarasis dėl to nebuvo nei apklaustas, nei jam pateikti įtarimai. Tokie V. T. parodymai, anot apelianto, patvirtina, kad iš tikrųjų V. S. nebuvo skriaudžiamas, nes būdamas užguitas, išsigandęs ir terorizuojamas tikrai nebūtų pradėjęs konflikto ar sudavęs smūgių V. T. .

Žemesnės instancijos teismas

Teismas kvalifikavo visas nusikalstamas veikas, kaip padarytas veikiant organizuota grupe, tačiau, apelianto teigimu, šie bendrininkavimo požymiai neįrodyti. Visi trys nuteistieji iki įkalinimo pažįstami nebuvo, tarp jų nebuvo jokių ryšių, jų nesiejo jokie ryšiai ir įkalinimo įstaigoje, vis trys yra skirtingo amžiaus, iš skirtingų miestų, kalėjime bendravo tarpusavyje tiek, kiek ir su kitais kalinamaisiais. Byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistieji būtų taręsi dėl nusikalstamų veikų padarymo, jas planavę, pasiskirstę užduotimis ir vaidmenimis.

Šalies argumentai

Apeliantas prašo panaikinti 2008 gegužės 9 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti, nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo sudėties.

Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu ir teigia, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

A. A. apeliacinis skundas grindžiamas analogiškais, beveik žodis į žodį nuteistojo Ž. M. apeliacinį skundą atitinkančiais motyvais. A. A. neigia ką nors žinojęs apie K. K. turto prievartavimą, pats jokių nusikalstamų veiksmų jo atžvilgiu teigia neatlikęs. Anot apelianto, K. K. prašymu jis nurodė savo sesers A. M. sąskaitą, nes nukentėjusysis kartu su visais valgė, bendrai gyveno, be to, jis taip pat norėjo, kad apelianto artimieji nešdami maistą jam, atneštų ir K. K. . Apeliantas neigia ėmęs kokius nors rūbus iš K. K. , nes pats visko turėjęs pakankamai. Pasak A. A. , rūbus K. K. paliko pats.

Apeliantas neigia ir prievarta vertęs K. K. perduoti jam rūbus. Anot apelianto, pats K. K. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. A. jam tik pasakė, jog jam nereikia nukentėjusiojo daiktų, tačiau jų neėmė. Pas nuteistąjį A. A. jokių K. K. daiktų nerasta.

Nuteistasis taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas buvo kryptingas, be pagrindo atmetant įrodymus, kurie iš esmės sutampa su apelianto parodymais bei patvirtina faktines aplinkybes, ir suteikiant išskirtinę reikšmę nukentėjusiojo K. K. parodymams, kurie prieštarauja daugelio liudytojų parodymams.

Šalies argumentai

Apeliantas nesutinka ir su teismo išvadomis, kad jis prievartavo turtą iš V. S. . A. A. teigia jokios magnetolos nukentėjusiojo neprašęs. Skunde teigiama, jog teismas rėmėsi neteisėtai gautais nukentėjusiojo parodymais, o kitų jo kaltės įrodymų nėra.

Skunde teigiama, kad kaltinime dėl įkalinimo įstaigos darbo dezorganizavimo nurodyti visi tie patys apelianto veiksmai, kurie sudaro ir kaltinimuose dėl turto prievartavimo minimus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Tačiau tie patys veiksmai šiame kaltinime kvalifikuojami kaip įkalinimo įstaigos darbo dezorganizavimas. Tai, anot apelianto, reiškia, kad jis už tuos pačius veiksmus baudžiamas du kartus.

Žemesnės instancijos teismas

Pasak A. A., Šiaulių apygardos teismas vertino įrodymus vienpusiškai, kryptingai, turėdamas išankstinę nuomonę, taigi buvo neobjektyvus ir šališkas.

Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002-08-09 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002-08-09 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmė jau buvo subendrinta su Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2008-05-23, todėl nėra pagrindo dar kartą šią bausmę iš dalies pridėti prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Be to, veikos už kurias apeliantas buvo nuteistas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002-08-09 nuosprendžiu, prieš jas bendrinant turėtų būti perkvalifikuotos pagal galiojantį BK ir paskirta nauja bausmė.

Šalies argumentai

A. A. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje dalyvaujantis prokuroras prašo prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji A. A. , D. M. , Ž. M. bei jų gynėjai prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistųjų A. A. , D. M. ir Ž. M. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde neginčija nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nurodo, jog Klaipėdos apygardos teismas neteisingai išsprendė kardomosios priemonės – užstato, ikiteisminio tyrimo metu paskirtos A. A. , panaikinimo klausimą. Pasak apelianto, nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai nusprendė nuosprendžiui įsiteisėjus užstato davėjui – J. G. , grąžinti 60 000 Lt dydžio užstatą, nes byloje esantys duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog bylos nagrinėjimo teisme metu A. A. tyčia pažeidė kardomosios priemonės – užstato sąlygą nedaryti naujų nusikalstamų veikų.

Kardomosios priemonės yra procesinės prievartos priemonės, kuriomis siekiama garantuoti, kad įtariamas (kaltinamasis) nepasislėps nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, taip pat siekiant atimti asmeniui galimybę neteisėtomis priemonėmis ir būdais trukdyti tyrimui ir bylos nagrinėjimui bei užkirsti kelią kitoms nusikalstamoms veikoms padaryti. Viena iš kardomųjų priemonių yra užstatas, o jos taikymo sąlygos ir pagrindai numatyti BPK 133 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas, užstatas – tai piniginė įmoka, kurią į prokuroro ar teismo depozitinę sąskaitą sumoka įtariamasis (kaltinamasis), jo šeimos nariai ar giminaičiai, taip pat kiti asmenys, įmonės ar organizacijos ir kuri skiriama pasiekti pirmiau nurodytiems tikslams. Skiriant kardomąją priemonę – užstatą nutarime ar nutartyje įtariamajam (kaltinamajam) išaiškinama jo pareiga šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų. Įtariamasis ar kaltinamasis turi pasižadėti laikytis šių įpareigojimų, o užstato davėjas įspėjamas, kad jei šios pareigos nebus vykdomos, užstatas pereis valstybei. Šio straipsnio 5 dalyje imperatyviai nurodyta, jog, jei įtariamasis pažeidžia kardomosios priemonės – užstato sąlygas, užstatas pereina valstybei, o įtariamajam gali būti paskirta kita kardomoji priemonė – suėmimas.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2006 m. sausio 25 d. nutarimu įtariamajam A. A. buvo paskirtos trys kardomosios priemonės: užstatas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei rašytinis pasižadėjimas neišvykti. A. A. taip pat buvo išaiškinta pareiga šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą; nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų, nustatytu laiku periodiškai registruotis policijos įstaigoje, be prokuroro ar teismo leidimo nekeisti savo gyvenamosios vietos ir kiti su kardomųjų priemonių taikymu susiję įpareigojimai. Įtariamasis A. A. savo parašu patvirtino pasižadėjimą vykdyti tokias pareigas bei buvo įspėtas, jog, jei šių pareigų nevykdys, užstatas pereis valstybei. Šiuo nutarimu taip pat buvo įspėta ir užstato davėja J. G. (t.3 b.l.85-87). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog A. A. , galiojant šiam pirmiau minėtam nutarimui, 2007 m. gruodžio 9 d. padarė naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. bei Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu už šią nusikalstamą veiką buvo nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams. Šis nuosprendis įsiteisėjo 2008 m. gruodžio 8 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi atmetus A. A. apeliacinį skundą (t.6 b.l.221-227). Ši byla taip pat buvo nagrinėjama kasacine tvarka ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2009 m. gegužės 26 d. nutartimi nuteistojo A. A. kasacinį skundą atmetė.

Taigi, iš šių pirmiau paminėtų aplinkybių akivaizdu, jog A. A. , nepaisydamas savo pasižadėjimo ir būdamas įspėtas dėl galimų pasekmių, padarė naują nusikalstamą veiką, taip pažeisdamas kardomosios priemonės – užstato sąlygas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasi BPK 133 str. 5 d. nuostatomis, sprendžia, jog nuosprendį priėmęs teismas netinkamai išsprendė kardomosios priemonės – užstato grąžinimo klausimą. Todėl šioje dalyje Šiaulių apygardos teismo nuosprendis keistinas, nustatant, jog J. G. už A. A. sumokėtas užstatas – 60 000 Lt paimamas valstybės naudai.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl nuteistųjų A. A. , Ž. M. ir D. M. apeliacinių skundų.

Iš nuteistųjų A. A. , Ž. M. ir D. M. apeliacinių skundų turinio matyti, jog visi trys apeliantai apygardos teismo nuosprendį skundžia nurodydami iš esmės tapačius argumentus. Visi apeliantai vienodai teigia, kad jų kaltė pagal BK 181 str. 3 d. dėl K. K. ir V. S. turto prievartavimo nustatyta vien tik nukentėjusiųjų parodymais. Kitų duomenų, patvirtinančių jų kaltę dėl turto prievartavimo, byloje nėra. Pasak visų trijų apeliantų, nepagrįstai jiems buvo inkriminuotas ir organizuotos grupės požymis, nes apeliantai daryti bendrus nusikaltimus neplanavo. Viskas vyko spontaniškai, vienoje kameroje visi kartu buvo trumpą laiko tarpą, anksčiau vienas kito nepažinojo. Todėl, apeliantų teigimu, jų veiksmai atitiktų tik bendrininkų grupės požymius. Be to, visi trys apeliantai, nesutikdami su nuteisimu pagal BK 239 str. 1 d., vienodai teigia, kad už tuos pačius veiksmus buvo nuteisti du kartus, nepagrįstai nurodant, kad jie tapačiais veiksmais padarė K. K. ir V. S. turto prievartavimą ir laisvės atėmimo įstaigos darbo dezorganizavimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinių skundų argumentus dėl A. A. , Ž. M. ir D. M. neva nepagrįsto nuteisimo pagal BK 181 str. 3 d., pripažįsta juos nepagrįstais.

Žemesnės instancijos teismas

Ginčydami nuosprendžio dalį, kuria apeliantai nuteisti už tris turto prievartavimo iš K. K. veikas, visi trys apeliantai nurodo, jog K. K. 5000 Lt į D. M. nurodytą sąskaitą pats pervedė gera valia. Šią pinigų sumą K. K. D. M. paskolino, o apie šią skolą, pasak D. M. , nei A. A. , nei Ž. M. anksčiau nieko nežinojo. Apie tai jiems žinoma tapo tik bylos teisminio nagrinėjimo metu. A. A. nurodo, jog D. M. paprašė jo šiuos pinigus palaikyti savo sąskaitoje, ką pastarasis ir padarė, nurodydamas savo sesers banko sąskaitos numerį.

D. M. ir Ž. M. teigia dėl 250 Lt turto prievartavimo iš K. K. nieko nežinoję. Pasak A. A. , šiuos pinigus nukentėjusysis į A. M. banko sąskaitą pervedė savo noru ir jie buvo skirti maistui, kurį valgė kartu – visi nuteistieji ir K. K. . Drabužius, pasak apeliantų, kameroje paliko pats K. K. , kadangi išeidami iš tardymo izoliatoriaus taip daro visi kalinamieji – tokios yra tradicijos. Tai, jog prieš K. K. nebuvo vartojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas, pasak nuteistųjų, patvirtina ta aplinkybė, jog jie visi kartu kameroje valgydavo ir gerdavo prie vieno stalo, santykiai buvo draugiški. Tokį nuteistųjų aiškinimą paneigia kiti byloje surinkti duomenys.

Nukentėjusysis K. K. ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme davė išsamius ir vienodus parodymus, iš kurių matyti, jog 2004 metų rugsėjo viduryje jis buvo patalpintas į Šiaulių tardymo izoliatorių, kamerą Nr. 30. Šioje kameroje tuo metu buvo kalinami ir A. A. , D. M. , Ž. M. . Apeliantai, sužinoję, kad K. K. prieš suėmimą dirbo Ispanijoje ir užsidirbo 10 000 Lt, ėmė reikalauti jiems sumokėti 5000 Lt bei pagrasino, kad kitu atveju, K. K. bus pažemintas, „išmestas“ į kamerą, kurioje kalinami žemiausios kastos asmenys ir kurioje jis bus mušamas bei seksualiai prievartaujamas. Taip pat nurodė, jog, prieš išvarydami iš kameros, jie nukentėjusįjį išprievartaus bei sumuš. K. K. , bijodamas, kad apeliantai tokių grasinimų neįgyvendintų, iš A. A. duoto mobiliojo ryšio telefono paskambino D. J. ir paprašė jo pervesti 5000 Lt į banko sąskaitą, kurią nurodys vėliau. Vėliau D. M. nukentėjusiajam nurodė konkrečią banko sąskaitą, į kurią turi būti pervesti 5000 Lt. Šį banko sąskaitos numerį K. K. vėl paskambinęs nurodė D. J. . Nukentėjusiojo K. K. parodymais nustatyta, kad po kelių dienų D. M. mobiliuoju telefonu susisiekė su kažkokiu asmeniu ir K. K. iš pokalbio suprato, kad D. J. pinigus į nurodytą sąskaitą pervedė. Kaip tarpusavyje pasidalino pinigus nuteistieji, K. K. teigė nežinantis, kadangi apie šias aplinkybes K. K. girdint apeliantai nekalbėjo. Po kelių dienų A. A. , D. M. ir Ž. M. nurodė K. K. padaryti „prirašymą“ ir pareikalavo 250 Lt tam, kad galėtų nupirkti psichotropinės medžiagos – „ratų“. Taip pat nuteistieji nukentėjusiajam priekaištavo už tai, kad šis nemušė V. T. , kuris trumpam buvo įkeltas į kamerą Nr. 30 ir paskyrė 250 Lt „baudą“. Tą pačią, arba kitą dieną apeliantai nukentėjusiajam liepė skambinti D. J. ir pervesti 250 Lt į A. A. sesers banko sąskaitą. K. K. nurodymu D. J. pervedė 250 Lt į A. M. banko sąskaitą. Po kelių dienų nuteistieji gavo psichotropinių medžiagų – Ekstazy bei visi, taip pat ir K. K. , jas vartojo. K. K. patvirtino, jog kameroje pastoviai buvo verčiamas plauti grindis, virti arbatą, nuteistieji jį vertė šaukti pro kameros langą, šokti striptizą. Prieš K. K. etapavimą į Šilutės areštinę, A. A. , D. M. ir Ž. M. patikrino, kokius daiktus jis įsidėjo į rankinę. D. M. pamatė megztinį ir sportines kelnes, bei pareikalavo jas atiduoti. Megztinį pasiėmė Ž. M. , o sportines kelnes – D. M. (t.1 b.l.66-68, t.4 b.l.86-90).

Tokius nukentėjusiojo K. K. parodymus patvirtina liudytojo D. J. parodymai, kuris pirmosios instancijos teisme parodė, jog praėjus porai dienų po K. K. sulaikymo, į jo mobilų telefoną paskambino K. K. ir pasakė, kad reikės pervesti 5000 Lt į jo nurodytą banko sąskaitą. Kitą dieną vėl paskambino nukentėjusysis ir nurodė L. B. banko sąskaitos numerį, į kurią ir reikia pervesti 5000 Lt. D. J. tą pačią dieną pinigus pervedė į nurodytą banko sąskaitą. 2004 metų spalio mėnesį į liudytojo mobilųjį telefoną vėl paskambino K. K. ir paprašė pervesti dar 250 Lt, nurodydamas, kad yra skolingas kažkam už maistą. K. K. nurodė banko sąskaitos numerį, tačiau nenurodė asmens, kuriam priklauso sąskaita. Be to, liudytojas D. J. patvirtino, kad K. K. atnešdavo maisto bei drabužių. Be kitų rūbų K. K. perdavęs juodos ir pilkos spalvų megztinį bei sportines kelnes su užrašu „Adidas“ (t.4 b.l.90-91). Nukentėjusiojo K. K. parodymus apie jo nurodytas turto prievartavimo aplinkybes patvirtina ir liudytojų A. Ž. bei A. A. parodymai. Liudytojas A. Ž. , kuris turėjo įgaliojimus naudotis savo sesers L. B. banko sąskaita, parodė, jog D. M. yra jo draugas. Pastarasis paskambino A. Ž. į mobilųjį telefoną ir paprašė banko sąskaitos numerio, į kurią galėtų pervesti pinigus. A. Ž. nurodė savo sesers banko sąskaitos numerį. Po kurio laiko paskambinęs D. M. pasakė, kad į šią sąskaita bus pervesta 5000 Lt, iš kurių tam tikrą dalį liudytojas turėjo pervesti į kažkokią kitą sąskaitą, o kitus atiduoti D. M. mamai ir žmonai. A. Ž. taip ir padarė (t.4 b.l.125). Liudytojas A. A. parodė, kad jo sūnus A. A. buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2004 – 2005 metais. A. A. paprašė savo tėvo nurodyti banko sąskaitą, į kurią kartu kalinčių asmenų artimieji galėtų pervesti pinigus. Liudytojas nurodė savo dukters A. M. banko sąskaitos numerį. Į šią banko sąskaitą po kelių dienų buvo pervesti pinigai, už kuriuos buvo perkamas maistas, skirtas A. A. ir su juo kartu kalinamiems asmenims. Pirmąjį kartą buvo pervesta 2400 Lt, antrąjį – 250 Lt (t.4 b.l.131-132). Liudytoja A. M. pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog į jos banko sąskaitą per du kartus buvo pervesta 2650 Lt, kuriuos ji atidavė savo tėvui A. A. (t. 4 b.l.132).

Nukentėjusysis V. S. ikiteisminiame tyrime parodė, jog kai jis buvo įkeltas į kamerą Nr. 30, joje jau buvo A. A. , Ž. M. , D. M. ir K. K. . A. A. V. S. papasakojo, kad K. K. nuteistiesiems sumokėjo po 2000 Lt už tai, kad jį paliktų kalėti kameroje Nr. 30. Pasak V. S. , K. K. kameroje nuteistieji nuolat skriaudė. Vieną kartą V. S. girdėjo, kaip A. A. K. K. liepė sumokėti 270 Lt už narkotines medžiagas. Prieš K. K. išvažiuojant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, jis buvo sumuštas A. A. ir D. M. . Taip pat K. K. jie liepė parodyti, kokius daiktus jis išsiveža ir atėmė megztinį bei sportines kelnes. K. K. nuolat tvarkydavo kamerą, nuteistieji iš jo tyčiojosi – liepdavo šokti striptizą (t.1 b.l.16).

Iš 2005 m. balandžio 20 d. techninių priemonių panaudojimo atliekant telefoninių pokalbių kontrolę bei įrašų darymą protokolo bei 2007 m. lapkričio 28 d. ekspertizės akto matyti, jog buvo fiksuoti telefoniniai pokalbiai, vykę iš A. A. priklausančio mobiliojo ryšio telefono. Iš šio protokolo matyti, kad A. A. pokalbių su savo broliais A. A. ir A. A. metu pasako: „pakėliau litų“; „penkias štukas atsimetė“, „pasilikom jį gyvent, nes dabar reikia, žinai“ (t.2 b.l.34-52, t.5 b.l.99-125). Iš šio protokolo duomenų galima daryti išvadą, jog A. A. kalba apie turto prievartavimo iš K. K. aplinkybes, nurodydamas, jog jį apeliantai privertė sumokėti 5000 Lt ir kad jo iš kameros neišmeta, nes jis jiems dar reikalingas.

Iš daiktų išėmimo protokolo matyti, kad 2005 m. kovo 31 d. neplaninės kratos metu iš kameroje Nr. 15 kalinamo D. M. buvo išimtas juodos bei pilkos spalvų megztinis su užrašu „Expedition“, o kameroje Nr. 31 iš kalinamo Ž. M. – sportinės kelnės su užrašu „Adidas“ (t. 1 b.l.83-84). Daiktų parodymo atpažinti pagal fotonuotraukas metu K. K. atpažino savo daiktus – megztinį ir sportines kelnes, kuriuos iš jo atėmė nuteistieji A. A. , Ž. M. ir D. M. (t.1 b.l.91-97).

Turto prievartavimas, numatytas BK 180 straipsnyje, - tai neteisėtas atviras ar užmaskuotas savo ar kitų asmenų naudai vertimas kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasinant prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas arba panaudojant kitokią psichinę prievartą, ar panaudojant fizinį smurtą, atimant laisvę asmeniui, sunaikinant ar sugadinant jo turtą ar kitokiu būdu padarant didelės turtinės žalos.

Vertimas kitą asmenį perduoti turtą nesant tam teisėto pagrindo, panaudojant psichinę prievartą, yra turto prievartavimo objektyvusis požymis. Šioje byloje psichinė prievarta pasireiškė tuo, kad nuteistieji K. K. grasino išmesti į „gaidyną“, kur jis bus seksualiai prievartaujamas bei mušamas, patys grasino sumušti, seksualiai išprievartauti, vertė tvarkyti kamerą, virti nuteistiesiems arbatą, šokti striptizą. Akivaizdu, kad tokiais savo veiksmais nuteistieji siekė sukelti K. K. baimę, jį psichologiškai sugniuždyti. Tokie grasinimai būnant įkalinimo vietoje K. K. kėlė nerimą, vertė jį bijoti, kad neperdavus apeliantams jų reikalaujamų pinigų sumų atsiras žalingos pasekmės – jis bus sumuštas ar pažemintas seksualiai jį išnaudojant. Pažymėtina, kad K. K. turėjo pagrindą bijoti dėl savo sveikatos, kadangi, kaip matyti iš jo parodymų, jis ne tik matė kaip fizinį smurtą A. A. , D. M. bei Ž. M. naudojo prieš kitus toje pačioje kameroje buvusius suimtuosius, bet ir pats buvo mušamas.

Apeliantai skunduose teigia, jog tai, kad prieš K. K. kameroje nebuvo naudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas patvirtina ta aplinkybė, jog jis kartu su nuteistaisiais gyveno vienoje kameroje, valgė bendrą maistą. Apeliantų teigimu, jeigu jis iš tiesų būtų buvęs skriaudžiamas, tai laisvai galėjo pasiprašyti į kitą kamerą. Tačiau, atsižvelgiant į specifinę nusikalstamos veikos padarymo vietą – įkalinimo įstaigą, teisėjų kolegija sprendžia, jog tai, kad K. K. nepranešė Šiaulių tardymo pareigūnams apie prieš jį naudojamą fizinę ir psichinę prievartą bei nepareiškė noro būti iškeltam iš kameros Nr. 30, rodo, jog apeliantų bauginimas buvo efektyvus, o nukentėjusiojo psichika buvo paveikta, jis buvo įbaugintas galimo susidorojimo su juo. Be to, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo Dž. R. parodymų, kalinamieji prieš kitus asmenis naudojamą fizinį bei psichinį smurtą nuo pareigūnų slepia įvairiais būdais. Iš šio liudytojo parodymų matyti, jog dažniausiai, kuomet kalinamieji smurtauja, prie kameros durų yra pastatomas sargybinis, kuris neleidžia pareigūnams prieiti prie durų ir pamatyti, kas vyksta kameroje. Be to, kalinamieji, prieš kuriuos vartojamas fizinis ir psichinis smurtas, būna įbauginti ir nenurodo pareigūnams prieš jį smurtavusių asmenų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir liudytojų R. N. , A. R. , M. S. , N. P. ir V. V. parodymus apie tai, kad nuteistieji jokios prievartos prieš kartu kalinčiuosius nenaudojo. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, šie liudytojai taip pat buvo kalinami Šiaulių tardymo izoliatoriuje kartu su apeliantais. Akivaizdu, jog siekdami išvengti galimo susidorojimo su jais, jie nurodė nieko nežinoję apie K. K. turto prievartavimą. Tokie šių liudytojų parodymai yra visiškai suprantami atsižvelgiant į tai, kad šie asmenys žinojo įkalinimo įstaigose esančias neoficialias kalinamų asmenų taisykles apie tai, kad išduoti vienas kito bei bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais yra negalima, o už tai grėstų susidorojimas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantų keliamas versijas, jog 5000 Lt K. K. D. M. paskolino, o 250 Lt į A. A. nurodytą banko sąskaitą pervedė maistui nupirkti. Jos paneigiamos byloje surinktais duomenimis. Nelogiškas nuteistųjų aiškinimas, kad K. K. 5000 Lt paskolino bendrai perkamam maistui, kadangi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, visiems nuteistiesiems, kalėjusiems kameroje Nr. 30, artimieji atveždavo tiek maisto, tiek higieninių priemonių, drabužių. Liudytojas D. J. patvirtino, jog K. K. į Šiaulių tardymo izoliatorių atveždavo maisto bei drabužių. Todėl nelogiška, jog jis tuo tikslu būtų paskolinęs 5000 Lt D. M. ir dar po kurio laiko būtų pervedęs 250 Lt į A. A. sesers A. M. sąskaitą, jeigu jis, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pats sulaukdavo maisto bei drabužių siuntinių iš savo artimųjų. Taigi, kitų asmenų pagalbos jam nereikėjo. Juo labiau, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalinamiesiems yra sudarytos sąlygos turėti savo banko sąskaitas bei pirkti maistą įkalinimo įstaigoje veikiančioje parduotuvėje.

Taigi, šios pirmiau paminėtos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog visi trys apeliantai, panaudodama intensyvų psichinį bei fizinį smurtą, neturėdami jokio teisėto pagrindo, tris kartus vertė K. K. perduoti savo turtą – 5000 Lt, 250 Lt bei asmeninius drabužius ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 str. 3 d.

Dėl V. S. turto prievartavimo.

Visi trys apeliantai pagal BK 180 str. 3 d. nuteisti dar ir už tai, kad, veikdami organizuota grupe, neturėdami teisėto pagrindo bei panaudodami fizinį bei psichinį smurtą, vertė nukentėjusįjį V. S. Ž. M. naudai perduoti magnetolą. Nuosprendį priėmęs teismas dėl šios nusikalstamos veikos rėmėsi nukentėjusiojo V. S. , liudytojo Z. S. parodymais, daiktų išėmimo bei daiktų apžiūros protokolais.

Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, pagrįstai rėmėsi V. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pagal BK 276 straipsnį kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, jeigu tas kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas yra miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių; atsisako arba vengia duoti parodymus, taip pat kai pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus arba duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų būtinų priemonių tam, kad šis nukentėjusysis atvyktų į teismo posėdį ir duotų parodymus – ne kartą prokurorui pavedė nustatyti V. S. gyvenamąją vietą, 2008 m. sausio 3 d. buvo priimta nukentėjusiojo V. S. atvesdinimo nutartis, tačiau, kaip matyti iš Šilutės rajono policijos komisariato 2008 m. sausio 18 d. rašto, V. S. yra išvykęs į Vokietiją, kur gyvena bei dirba (t.6 b.l.8-9). Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, taip pat buvo siekiama iškviesti V. S. į teismo posėdį, tačiau iš Klaipėdos apskrities VPK 2009 m. gegužės 6 d. rašto matyti, jog V. S. gyvena Vokietijoje (t.7 b.l.33-34). Taigi, nukentėjusysis V. S. teismo posėdžiuose nedalyvavo dėl svarbios priežasties, kadangi yra išvykęs ir gyvena užsienyje. Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio nuostatomis, pagarsino ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo V. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais, jog, apklausiant liudytoją ar nukentėjusįjį pas ikiteisminio tyrimo teisėją, apie apklausą prokuroras privalo pranešti ir įtariamajam bei jo gynėjui, kurie turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, jog nukentėjusysis V. S. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklaustas 2005 m. kovo 8 d. (t.1 b.l.20-21). Tuo tarpu A. A. įtarimas buvo pareikštas 2005 m. balandžio 28 d., D. M. – 2005 m. lapkričio 10 d., Ž. M. – 2005 m. lapkričio 10 d. Akivaizdu, jog apklausiant nukentėjusįjį V. S. pas ikiteisminio tyrimo teisėją šioje byloje įtarimai apeliantams dar nebuvo pareikšti, todėl prokuroras neturėjo baudžiamojo proceso įstatyme numatytos pareigos apie tokią apklausą jiems pranešti. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis V. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui bei pagarsintais pirmosios instancijos teisme, BPK reikalavimų nepažeidė.

Iš V. S. parodymų matyti, jog jam kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kameroje N. 30, į ją atkėlė A. A. , Ž. M. ir A. J. . A. A. iš karto tuo metu kitiems šioje kameroje kalinamiems asmenims pranešė, jog anksčiau ar vėliau jie visi iš šios kameros turės išeiti. A. A. , sužinojęs, kad V. S. prieš tai buvo tarnavęs kariuomenėje, ėmė jį mušti, kumščiais suduodamas į įvairiais kūno vietas. Antrą kartą prieš nukentėjusįjį nuteistieji fizinį smurtą naudojo 2004 metų lapkričio mėnesio pabaigoje, tuomet jie viską fotografavo kameroje turėtu fotoaparatu. V. S. smūgius į įvairias kūno vietas sudavė A. A. ir Ž. M. . 2004 metų lapkričio mėnesio viduryje nuteistieji pasakė, kad kameroje reikėtų magnetolos ir ėmė reikalauti, kad V. S. ją nupirktų. Iš kameroje buvusio mobiliojo ryšio telefono nukentėjusysis paskambino tėvams ir paprašė nupirkti bei Ž. M. vardu perduoti magnetolą. V. S. tėvas Z. S. nupirko magnetolą „Panasonic“ 230 Lt vertės bei perdavė Ž. M. (t.1 b.l.20-21).

Liudytojas Z. S. patvirtino V. S. parodymus ir nurodė, jog sūnaus prašymu pirko magnetolą ir perdavė ją Ž. M. . Z. S. supratęs, kad sūnus yra verčiamas nupirkti magnetolą (t.1 b.l.59). Iš daiktų išėmimo bei apžiūros protokolų matyti, jog 2005 m. kovo 8 d. iš Ž. M. buvo paimta magnetola „Panasonic RX-D17“ serijos Nr. WS2KC004119 (t.1 b.l.54; 55-58).

Patys nuteistieji dėl šios nusikalstamos veikos aplinkybių nurodo, jog iš V. S. turto neprievartavo, o magnetolą kameroje Nr. 30 jis paliko savo noru. Tačiau toks nusikalstamos veikos aplinkybių aiškinimas prieštarauja byloje esantiems duomenims bei elementariai logikai. Akivaizdu, jog prieš V. S. buvo naudojamas fizinis bei psichologinis smurtas. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esančios foto nuotraukos, kurios buvo padarytos apžiūrint fotoaparatą, rastą neplaninės kratos metu kameroje Nr. 30. Iš šių nuotraukų matyti, kaip nuteistieji naudoja fizinį smurtą V. S. atžvilgiu, tyčiojasi iš jo (t.2 b.l.23-29). Todėl akivaizdu, jog V. S. , nematydamas kitos išeities dėl prieš jį panaudoto fizinio smurto ir grasinimų, sutiko įvykdyti nuteistųjų reikalavimą perduoti magnetolą. Pačių nuteistųjų magnetolos atsiradimo pas Ž. M. aplinkybių aiškinimas nėra vienodas. Ž. M. ikiteisminiame tyrime teigė, jog magnetolą iš V. S. jis įsigijo už 120 Lt, tuo tarpu apeliaciniuose skunduose nuteistieji nurodo, jog magnetolą V. S. pats savo noru paliko kameroje, kuomet iš jos buvo iškeltas. Taip pat nelogiškai atrodo ir apeliantų aiškinimas dėl magnetolos perdavimo aplinkybių – jeigu ji iš pat pradžių priklausė V. S. , kokiu tikslu ji į įkalinimo įstaigą buvo perduota Ž. M. vardu. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius duomenis, padarė pagrįstą išvadą, jog A. A. , Ž. M. ir D. M. , panaudodami fizinį smurtą, grasinimus bei patyčias, neturėdami teisėto pagrindo, reikalavo iš V. S. perduoti jam priklausantį turtą – magnetolą „Panasonic“ 230 Lt vertės.

Dėl nuteisimo pagal BK 239 straipsnio 1 dalį.

Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu visi trys apeliantai nuteisti pagal BK 239 str. 1 d. už tai, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 30 terorizavo kalinamuosius K. K. , V. S. ir V. T. , naudodami prieš juos psichologinį ir fizinį smurtą. Kaip matyti iš apygardos teismo nuosprendžio, apeliantai nuteisti už tris nusikalstamos veikos, numatytos BK 239 str. 1 d., epizodus. Pirmajame epizode apygardos teismas nustatė, kad A. A. , Ž. M. ir D. M. 2004 m. rugsėjo– spalio mėnesiais Šiaulių tardymo izoliatoriaus, esančio Trakų g. 10, Šiauliuose, kameroje Nr. 30, terorizavo toje pačioje kameroje kalinamą suimtąjį K. K. , sistemingai naudodami K. K. atžvilgiu psichinę prievartą, fizinį smurtą bei reikalaudami perduoti K. K. priklausantį turtą, tai yra reikalavo perduoti jiems 5000 Lt, grasindami, kad nesumokėjus 5000 Lt jis bus sumuštas, seksualiai išprievartautas oraliniu būdu, išmestas iš 30 kameros į kalinimo įstaigoje esančią žemiausią kalinių, kur bus seksualiai žeminamas; reikalavo iš K. K. perduoti 250 Lt, leisdami suprasti, kad priešingu atveju jis bus sumuštas; reikalavo iš K. K. perduoti megztinį su užrašu „Expedition“ bei sportines kelnes su užrašu „Adidas“, grasindami, kad neatidavus daiktų geruoju, jie bus atimti, panaudojant fizinį smurtą; reikalavo iš K. K. naudoti fizinį smurtą V. T. atžvilgiu, o K. K. atsisakius, tuo pačiu metu D. M. sudavė jam apie 2 smūgius kumščiais į pilvą, A. A. ir D. M. nurodė jam, kad už tai, jog jis atsisakė naudoti fizinį smurtą V. T. atžvilgiu jam uždedama 250 Lt „bauda“, visi nurodė, kad jis turės šokti ir nusirenginėti grojant muzikai; vertė K. K. apie 3 kartus grojant muzikai šokti ir nusirenginėti; vertė K. K. rūkyti nenustatytos kilmės apsvaigimą sukeliančią medžiagą, nurodydami, kad tai yra narkotinė medžiaga „žolė“; vertė išgerti nenustatytos kilmės apsvaigimą sukeliančią tabletę, nurodydami, kad tai yra narkotinė medžiaga „ratai“; vertė K. K. šaukti pro kameros langą, kol jam buvo uždėta pravardė „Armatūra“; A. A. sudavė K. K. kumščiais apie 20 smūgių į krūtinę, pilvą, nugarą, nurodydamas, kad taip jis yra ruošiamas etapavimui; reikalavo K. K. tvarkyti kamerą, daryti arbatą kitiems kalinamiesiems.

Antrajame nusikalstamos veikos epizode apygardos teismas nustatė, kad apeliantai 2004 m. rugsėjo – spalio mėnesiais Šiaulių tardymo izoliatoriaus, esančio Trakų g. 10, Šiauliuose, 30 kameroje terorizavo toje pačioje kameroje kalinamą suimtąjį V. S. , sistemingai naudodami jo atžvilgiu psichinę prievartą, fizinį smurtą bei reikalaudami perduoti V. S. priklausantį turtą, tai yra reikalavo nukentėjusįjį perduoti magnetolą PANASONIC RK D17 219 Lt 84 ct vertės, taip leisdamas suprasti, kad priešingu atveju jis bus sumuštas; A. A. sudavė V. S. apie 25 smūgius kumščiais į šonus, pilvą, nugarą, rankas ir nurodė jam išeiti iš kameros dėl to, kad jis yra tarnavęs kariuomenėje; prievarta laikydami V. S. fotografavo, tuo pačiu metu V. S. A. A. sudavė apie 4 smūgius kumščiu į nugarą, D. M. sudavė 1 smūgį į kaklą.

Pagal BK 239 str. 1 d. už laisvės atėmimo įstaigos darbo dezorganizavimą atsako tas, kas būdamas sulaikytas, suimtas ar atlikdamas arešto, laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę terorizavo kitą laisvės atėmimo vietoje laikomą asmenį ar asmenis. Ši nusikalstama veika pasireiškia aktyviais veiksmais – laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų terorizavimu. Tai veiksmų visuma, o pirmiausia – fizinis, psichinis smurtas prieš kartu kalinčius asmenis – jų sumušimas, sužalojimas, tyčiojimasis iš jų. Šio nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, tai reiškia, kaltininkas supranta, kad terorizuoja kartu kalinčius asmenis panaudodamas fizinį ir (ar) psichinį smurtą ir to nori. Objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tarpusavyje yra susiję. Šiuo atveju vertinant kokia gi nusikalstama veika buvo padaryta, prioritetas turėtų būti teikiamas subjektyviajai nusikalstamos veikos pusei – veika vertinama ne pagal objektyvius padarinius, o pagal tai, kokių padarinių savo veiksmais kaltininkas siekė. Iš tiesų matyti, jog objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, kuriuos pirmosios instancijos teismas apeliantams inkriminavo kaip BK 239 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius, sutampa su turto prievartavimo, už kurį apeliantai pagrįstai nuteisti, požymiais. Todėl šiuo atveju ypač svarbu įvertinti motyvus ir tikslus, kuriais vadovaudamiesi apeliantai veikė naudodami fizinį ir psichologinį smurtą prieš nukentėjusiuosius. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, psichinis ir fizinis smurtas prieš K. K. ir V. S. buvo naudojami tikslingai, siekiant įbauginti ir palaužti jų valią, kad jie paklustų nuteistųjų reikalavimams perduoti turtą. Taigi, nors apeliantų padaryti nusikalstamai veiksmai atitinka ir BK 239 str. 1 d. objektyviuosius požymius, tačiau akivaizdu, kad apeliantų tyčia buvo nukreipta ne siekiant terorizuoti K. K. ir V. S. , tačiau neteisėtu būdu reikalauti iš jų turtą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 239 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos rūšinis objektas yra normali teisingumo, visų pirma laisvės atėmimo bausmę vykdančių institucijų veikla. Tačiau apeliantams inkriminuotuose epizoduose dėl K. K. ir V. S. terorizavimo laisvės atėmimo vietos įstaigos – Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbas nebuvo dezorganizuotas, jo veikla nebuvo sutrikdyta. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog šie du nusikalstamos veikos, numatytos BK 239 str. 1 d., epizodai nepagrįstai inkriminuoti kaip kartu kalinčių asmenų terorizavimas. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų visumos, jais buvo siekiama įbauginti nukentėjusiuosius, palaužti jų valią tam, kad ateityje nukentėjusieji perduotų savo turtą A. A. , D. M. ir Ž. M. . Todėl šios kaltinimo dalys apeliantų atžvilgiu iš nuosprendžio šalintinos.

Tuo tarpu teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. A. , Ž. M. ir D. M. pagal BK 239 str. 1 d. pagrįstai nuteisti už tai, kad 2004 m. spalio 1 d., apie 14 val., Šiaulių tardymo izoliatoriaus, esančio, Trakų g. 10, Šiauliuose, 30 kameroje terorizavo toje pačioje kameroje kalinamą suimtąjį V. T. naudodami jo atžvilgiu psichinę prievartą, fizinį smurtą, tai yra vadino nukentėjusįjį necenzūriniais žodžiais, be jokios pagrįstos priežasties reikalavo išeiti iš kameros, D. M. užrišo V. T. akis, tuo pačiu metu A. A. sudavė nukentėjusiajam metaline vonele 1 kartą į galvą bei apie 5 – 6 smūgius kumščiais į pilvą, krūtinę, D. M. sudavė V. T. apie 5 - 6 smūgius kumščiais į pilvą, krūtinę. Tai, jog apeliantai padarė šią jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, patvirtina V. T. , K. K. , V. S. parodymai,, iš kurių matyti, jog apeliantams nepatiko, kad V. T. pasiprašė būti įkeliamas į kamerą Nr. 30, todėl jie, naudodami psichologinį ir fizinį smurtą, jį terorizavo, reikalavo, kad šis išsikeltų į kitą kamerą. Visi nukentėjusieji parodė, jog V. T. smūgius sudavė D. M. ir A. A. , visi trys nuteistieji jį vadino necenzūriniais, įkalinimo įstaigoje vartojamais įžeidžiančiais žodžiais, tyčiojosi. Šie apeliantų veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip kartu kalinamojo V. T. terorizavimas. Nepagrįsti apeliacinių skundų argumentai, jog V. T. , duodamas parodymus ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme, nevienodai nurodė asmenis, prieš jį vartojusius fizinį smurtą, todėl remtis nukentėjusiojo parodymais negalima. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog V. T. kameroje Nr. 30 buvo labai trumpą laiką, jam buvo užrištos akys, prieš jį vartojamas fizinis smurtas, todėl natūralu, jog iš baimės ir per tokį trumpą laiko tarpą jis nespėjo labai tiksliai įsidėmėti konkrečių kiekvieno prieš jį smurtavusio asmens padarytų veiksmų. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pripažindamas apeliantus kaltais dėl šios nusikalstamos veikos, vertino visus jų kaltę pagrindžiančius duomenis ir padarė pagrįstas išvadas, jog būtent visi trys nuteistieji prieš V. T. naudojo psichologinį ir fizinį smurtą, taip jį terorizuodami, bei pagrįstai juos pripažino kaltais pagal BK 239 str. 1 d.

Taip pat skundžiamu nuosprendžiu D. M. pagal BK 239 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2005 m. balandžio - liepos mėnesiais, būdamas suimtas ir kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, esančiame Trakų g. 10, Šiauliuose, terorizavo Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalinamą suimtąjį V. S. , sistemingai naudodamas nukentėjusiojo atžvilgiu psichinę prievartą, tai yra apie 16 kartų per Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalinamą V. Š. nurodydamas V. S. , kad su juo bus fiziškai susidorota. Teismas, inkriminuodamas šiuos nusikalstamus veiksmus D. M. , rėmėsi vien tik liudytojo V. Š. parodymais, iš kurių matyti, jog jis su V. S. Šiaulių tardymo izoliatoriuje gyveno vienoje patalpoje. Kuomet V. Š. dalindavo maistą kitiems kalinamiesiems, kai kurie asmenys perduodavo V. S. linkėjimus bei tai, kad su juo bus susidorota. Tokius linkėjimus V. S. perduodavo ir D. M. . V. Š. taip pat buvo paprašytas sumušti V. S. ir jam už tai buvo pažadėta sumokėti. V. S. liudytojui yra sakęs, kad šie grasinimai yra dėl kažkokios bylos (t.4 b.l.127-128).

Kaip jau buvo minėta, nusikalstama veika, numatyta BK 239 str. 1 d., pasireiškia aktyviais veiksmais – kartu kalinamų asmenų terorizavimu panaudojant fizinį bei psichinį smurtą. Šiuo atveju nuosprendį priėmęs teismas konstatavo, jog D. M. V. S. terorizavo naudodamas psichologinį smurtą – grasinimus. Taigi, tokiu atveju būtina nustatyti, kaip tokius D. M. veiksmus suprato pats nukentėjusysis. Dėl šio nusikalstamos veikos aplinkybių V. S. dėl objektyvių priežasčių nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ėmėsi visų būtinų įstatyme numatytų priemonių iškviesti ir apklausti V. S. teismo posėdyje. Tačiau, kaip jau buvo minėta, jam išvykus gyventi į kitą valstybę, to padaryti nepavyko. Todėl neaišku, kaip tokius D. M. ir kitų nenustatytų asmenų žodžius jis suvokė, ar suprato juos kaip realų grasinimą, keliantį grėsmę jo sveikatai. Be to, byloje nenustatyta ir tokių grasinimų apimtis. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra įrodyta visa šios nusikalstamos veikos sudėtis. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, ši nusikalstama veika iš D. M. inkriminuoto kaltinimo šalintina nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Dėl organizuotos grupės.

BK 25 str. 3 d. nustatyta, jog organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi šia įstatymo nuostata. Apygardos teismo nuosprendyje, įvertinus visų surinktų duomenų visumą, konstatuota, jog A. A. , Ž. M. ir D. M. nusikalstamas veikas padarė veikdami organizuota grupe. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvardinti ir visi būtinieji bendrininkavimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, t.y. minimalus tokios grupės dalyvių skaičius, jų susitarimas, nusikaltimo sunkumas ir tam tikrų užduočių pasiskirstymas ir atlikimas. Kiekvieno bendrininko elgesys aprašytas ir įvertintas atsižvelgiant į tai, kaip jis buvo įgyvendinamas bendroje veikloje su kitais nusikalstamą veiką dariusiais asmenimis. Pirmosios instancijos teismas taip pat išsamiai nustatė ir nuosprendyje įvardino šios bendrininkų grupės organizuotumo lygį, mastą. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog apeliantai padarė penkias nusikalstamas veikas trijų kartu kalinamų asmenų atžvilgiu. Keturios nusikalstamos veikos buvo vienodos, t.y. turto prievartavimai. Visų šių nusikalstamų veikų metu reikalavimai perduoti turtą buvo grindžiami netinkamu nukentėjusiųjų elgesiu (tarnavimu kariuomenėje, melavimu), būtinybe pagerinti kitų kalinamųjų buities sąlygas, buvo naudojami panašaus pobūdžio grasinimai, fizinis smurtas. Nusikalstamas veikas apeliantai padarė intensyviai, per trumpą laikotarpį. Nusikalstamų veikų bendrumas bei intensyvumas patvirtina organizuotos grupės narių susitarimą bendrai daryti nusikalstamas veikas, susiformavusius tvirtus, besitęsiančius ryšius. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog visais atvejais kiekvienas iš nuteistųjų betarpiškai dalyvavo realizuojant nusikalstamų veikų sudėčių požymius – pateikiant nukentėjusiesiems neteisėtą turtinį reikalavimą, vartojant psichinį ir fizinį smurtą, priimant iš nukentėjusiųjų reikalaujamą perduoti turtą. Apeliantų nusikalstamų veikų bendrumas ir suderinamumas matyti ir iš to, kad nukentėjusiojo K. K. turto prievartavimo atveju buvo pasinaudojama laisvėje esančių asmenų paslaugomis – pinigai buvo pervedami į kitų asmenų banko sąskaitas, vėliau pasidalijami. Šios aplinkybės rodo aukštą organizuotumo lygį. Apeliantai skunduose nurodo, jog per tokį trumpą laiko tarpą, kuomet jie buvo kalinami vienoje kameroje, negalėjo suburti organizuotos grupės. Tačiau bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus buvo gautas raštas, iš kurio matyti, jog A. A. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 30 buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2004 m. gruodžio 7 d., Ž. M. – nuo 2004 m. rugpjūčio 30 d. iki 2005 m. vasario 11 d., D. M. – nuo 2004 m. rugsėjo 21 d. iki 2004 m. gruodžio 7 d. (t.7 b.l.38). taigi, priešingai nei nurodoma D. M. apeliaciniame skunde, apeliantai vienoje kameroje buvo kalinami ne 5-7 dienas, o pakankamai ilgą laiko tarpą. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog Šiaulių apygardos teismas, pripažindamas, jog nusikalstamos veikos padarytos veikiant organizuota grupe, teisinės klaidos nepadarė.

Dėl bausmių skyrimo.

Teisėjų kolegija, sumažinusi kaltinimo pagal BK 239 str. 1 d. apimtį, sprendžia, jog apeliantams už šiame straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką paskirtosios bausmės švelnintinos.

Nuteistasis A. A. savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog apygardos teismas nepagrįstai prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtosios bausmės pridėjo dalį 2002 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės, kadangi, pasak jo, dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės jau buvo pridėta prie Panevėžio apygardos teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendžiu paskirtosios bausmės. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu apeliacinio skundo argumentu. Iš Panevėžio apygardos teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendžio matyti, jog teismas, vadovaudamasis BK 64 straipsnio nuostatomis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtosios bausmės pridėjo dalį Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės. Todėl pirmosios instancijos teismas, pridėdamas prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtosios bausmės dalį Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 326 str. 2 d. 2 p., 326 str. 4 d., 328 str. 1 p., 328 str. 4 p., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. nuosprendį pakeisti.

A. A. , D. M. ir Ž. M. iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti įrodytomis pripažintas aplinkybes:

- kad A. A. , D. M. ir Ž. M. 2004 metų rugsėjo – spalio mėnesiais, Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kameroje Nr. 30, terorizavo toje pačioje kameroje kalintį K. K. .

- kad A. A. , D. M. ir Ž. M. 2004 metų rugsėjo – spalio mėnesiais, Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kameroje Nr. 30 terorizavo toje pačioje kameroje kalinamąjį V. S. .

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. M. nuteistas pagal BK 239 str. 1 d. ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

D. M. pagal BK 239 str. 1 d. išteisinti neįrodžius, kad padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos sudėties požymių (2005 m. balandžio – liepos mėnesių V. S. atžvilgiu padaryta veika).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. A. pagal BK 181 str. 3 d. (4 nusikalstamos veikos) bei pagal BK 25 str. 3 d. ir 239 str. 1 d. paskirtosios bausmės, vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis, subendrintos su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002 m. rugpjūčio 9 nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 7 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimas.

A. A. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 str. 3 d. ir 239 str. 1 d., paskirti dvejų (2) metų laisvės atėmimo bausmes.

D. M. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 str. 3 d. ir 239 str. 1 d., paskirti dvejų (2) metų laisvės atėmimo bausmes.

Ž. M. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 str. 3 d. ir 239 str. 1 d., paskirti dvejų (2) metų laisvės atėmimo bausmes.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., A. A. pagal BK 180 str. 3 d. (4 nusikalstamos veikos) bei BK 25 str. 3 d. ir 239 str. 1 d., paskirtas bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą šešeriems (6) metams ir dešimčiai mėnesių.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis, A. A. pagal BK 181 str. 3 d. (4 nusikalstamos veikos) bei pagal BK 25 str. 3 d. ir 239 str. 1 d. paskirtas bausmes dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Panevėžio apygardos teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą septyneriems (7) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., Ž. M. pagal BK 180 str. 3 d. (4 nusikalstamos veikos) bei BK 25 str. 3 d. ir 239 str. 1 d., paskirtas bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą šešeriems (6) metams ir devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., Ž. M. pagal BK 181 str. 3 d. (4 nusikalstamos veikos) bei pagal BK 25 str. 3 d. ir 239 str. 1 d. paskirtas bausmes dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą šešiolikai (16) metų ir dešimčiai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., D. M. pagal BK 180 str. 3 d. (4 nusikalstamos veikos) bei BK 25 str. 3 d. ir 239 str. 1 d., paskirtas bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą šešeriems (6) metams ir penkiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., D. M. pagal BK 181 str. 3 d. (4 nusikalstamos veikos) bei pagal BK 25 str. 3 d. ir 239 str. 1 d. paskirtas bausmes dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. liepos 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą šešeriems (6) metams ir septyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuosprendžiui įsiteisėjus J. G. (a/k (duomenys neskelbtini) grąžintas 60 000 Lt (šešiasdešimt tūkstančių) užstatas, sumokėtas už A. A. į Šiaulių apygardos prokuratūros depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Nord/LB Lietuva banke Šiaulių skyriuje. Už A. A. sumokėta 60 000 (šešiasdešimt tūkstančių) litų užstatą, esantį Šiaulių apygardos prokuratūros depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje Nord/LB Lietuva banko Šiaulių skyriuje, paimti valstybės naudai.

Kolegijos pirmininkas Albinas BielskisTeisėjai Jonas Algimantas VenckusAloyzas Kruopys