Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3224-872/2014 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, kurioje trečiasis asmuo yra V. T., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

VSDFV Vilniaus skyrius 2012-02-10 sprendimu Nr. 6-15-232 mirtiną nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažino draudiminiu įvykiu (b.l. 14) ir vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 str. 1 d. (redakcija, galiojusia nelaimingo atsitikimo metu), apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą, pripažinto draudžiamuoju įvykiu, žuvusiosios šeimai skiria vienkartinę draudimo išmoką kiekvienam iš žuvusiosios šeimos narių – sutuoktiniui V. T. ir tėvams O. K. ir R. K. išmokėjo po 39 000 Lt išmoka, iš viso – 117 000 Lt (b.l. 15-22). Ieškovas, remdamasis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį, bei to paties straipsnio 2 d. redakcija, galiojusia nelaimingo atsitikimo metu, nustatė, kad mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) <...>, tėvas (įtėvis), motina (įmotė). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-02-23 nutarimu Nr. 210 „Dėl einamųjų metų 2011 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ 2011 metų draudžiamosios pajamos buvo 1170 Lt. Ieškovo išmokėta vienkartinė kompensacija buvo apskaičiuota pagal standartizuotas formules.

pirma, pirmos instancijos teismo sprendimas prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Pirmos instancijos teismas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju turi būti laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) praktikos, teigiančios, kad socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios draudimo išmokas, įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį ta apimtimi, kuria atlyginta kalto asmens veiksmais padaryta turtinė žala. Tačiau pirmos instancijos teismas visiškai nesiremia naujausia LAT bei Lietuvos apeliacinio teismo praktika. Vienoje tokių bylų, Lietuvos apeliacinis teismas panaikino pirmos instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą - atmetė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ieškinį dėl vienkartinės draudimo išmokos priteisimo iš įvykio kaltininko draudiko. Teismas nutartyje pažymėjo, kad draudimo kompanijos VSDFV turėtų atlyginti (o VSDFV - reikalauti) tokią žalą kokią atsakingo už žalą asmens draudikas turėtų mokėti pareiškusiems reikalavimą atlyginti žalą nukentėjusiems asmenims būtent pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nuostatas. Be to, ir pagal CK nuostatas trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, (t.y. VSDFV, perėmusiai nukentėjusiųjų reikalavimo teisę) negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 str.). Socialinio draudimo įstaigos gali reikalauti tos išmokėtos draudimo išmokos ar jos dalies, kuria atlyginama (dengiama) turtinė žala, padaryta apdraustajam (apdraustajam žuvus - jo šeimos nariams): jei padaryta turtinė žala viršija ar yra lygi išmokėtoms draudimo išmokoms, tokiu atveju socialinio draudimo įstaigos turėtų teisę reikalauti visų draudimo išmokų iš atsakingo už žalos kilimą asmens (jo draudiko), jei turtinė žala padaryta mažesnė už draudimo išmokas - atitinkamos draudimo išmokos dalies. Pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDĮ) 27 straipsnio 1 dalį mokama vienkartinė draudimo išmoka apskaičiuojama atsižvelgiant į vien tik valstybės nustatomą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, t.y. jos dydis nepriklauso nuo konkrečios situacijos nei dėl mirusiojo (ne)gautų pajamų fakto ir dydžio, nei dėl jokių kitų aplinkybių. Be to, ji pagal NADPLSDĮ mokama ir ją gali gauti ne tik TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą pagal šį įstatymą, bet ir asmenys, negalintys pretenduoti į žalos negautų pajamų pavidalu atlyginimą pagal TPVCAPDĮ, pavyzdžiui, darbingi tėvai (įtėviai). Todėl, nepaisant to, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma šio įstatymo paskirtis yra kompensuoti negautas pajamas, aptariamos vienkartinės draudimo išmokos išmokėjimas pagal savo prigimtį ir paskirtį ne visais atvejais gali reikšti, kad ji atlieka tokio pobūdžio - žalos negautų pajamų forma atlyginimo - funkciją. Teismai yra pažymėję, kad VSDFV mokama draudimo išmoka remiantis NADPLSDĮ atlieka ne tik žalos kompensavimo, bet ir socialinę funkciją. Todėl valstybinės socialinio draudimo įstaigai, išmokėjusiai NADPLSDĮ nustatytą draudimo išmoką, įgyvendinant regresinį reikalavimą į pagal TPVCAPDĮ atsakingą draudiką svarbu išskirti, kurią išmokėtos draudimo išmokos dalį sudaro turtinės žalos atlyginimas, o kurią valstybės teikiama socialinė parama.

Antra, pirmos instancijos teismas bylos aplinkybes vertino pažeisdamas civilinės teisės kompensacijos funkciją. NADPLSDĮ 27 str. 1 dalyje numatyta valstybės mokama vienkartinė išmoka jokiais būdais negali būti laikoma kompensacine išmoka. Ji nekompensuoja jokių konkrečių asmenų praradimų, ją išmokant niekada neatsižvelgiama, kokius turtinius praradimus patyrė asmuo, kuriam ši išmoka mokama. Žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtu atlyginta tiek, kiek jis iš tiesu prarado. Jeigu nukentėjusysis gavo daugiau nei jam padaryta nuostolių, tai gali būti kvalifikuojama kaip nepagrįstas praturtėjimas. Atlyginant daugiau nei iš tikrųjų padaryta žalos, civilinė atsakomybė siejasi ne tik su kompensuojamąja, bet ir su baudžiamąja funkcijomis, todėl yra pažeidžiamas konstitucinis žalos atlyginimo principas. Be to, CK 6.113 straipsnio, 6.280 str. 1 dalies normos turėtų būti taikomos nustatant socialinio draudimo įstaigų regreso teisės apimtį. Viena vertus, socialinio draudimo įstaigos turi į žalą padariusį asmenį reikalavimo teisę dėl visų nukentėjusiajam dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo sumokėtų socialinio draudimo išmokų, išskyrus atvejus, kai nurodytos išmokos viršija padarytą žalą. Kita vertus, jeigu dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patirtų nuostolių dydis yra mažesnis už asmens (nukentėjusiojo) iš socialinio draudimo įstaigų gautą išmokų dydį, negalima nurodytų dydžių skirtumo išieškoti iš žalą padariusio asmens, nes tai neatitiktų pagrindinės, kompensuojamosios, civilinės atsakomybės funkcijos ir būtų pažeistas visiško žalos atlyginimo principas.

Trečia, pirmos instancijos teismas klaidingai pritaikė materialinės teisės normas. TPVCAPD įstatymo 3 str. 3 dalis numato, jog pagal šį teisės aktą draudikas neturi teisės mokėti draudimo išmoką dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui bei kitam transporto priemonės draudėjo ar savininko turtui. Vadinasi, pagal TPVCAPD įstatymą, apeliantas neturi teisės mokėti draudimo išmoką V. T., kuris yra 2011 m. vasario 11 d. eismo įvykio kaltininkas. Iš kitos pusės, esant socialinės apsaugos teisiniams santykiams, t.y. pagal NADPLSDį, ieškovas gali V. T. pripažinti nukentėjusiu asmeniu. Susiklosto nevienareikšmiška situacija, kai pagal vieną įstatymą tas pats asmuo pripažįstamas kaltininku, turinčiu atlyginti žalą pačiam sau, kaip nukentėjusiajam, pagal kitą įstatymą.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Sprendimas naikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad dėl 2011 m. vasario 11 d. eismo įvykio, kurio kaltininku buvo pripažintas V. T., žuvo jo sutuoktinė D. K.. VSDFV Vilniaus skyrius 2012-02-10 sprendimu Nr. 6-15-232 mirtiną nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažino draudiminiu įvykiu ir vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 str. 1 d. redakcija, galiojusia nelaimingo atsitikimo metu, žuvusiosios šeimai paskyrė vienkartinė draudimo išmoka, t. y. kiekvienam iš žuvusiosios šeimos narių – sutuoktiniui V. T. ir tėvams O. K. ir R. K. – skirta po 39 000 Lt išmoka, iš viso – 117 000 Lt, ir regreso tvarka išmokėtos sumos pareikalavo iš eismo įvykio kaltininko V. T. draudiko t.y. atsakovo AB „Lietuvos draudimas“

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje tarp šalių vyksta ginčas dėl ieškovo valstybinio socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios NADPLSĮ nustatytas socialinio draudimo išmokas, regreso teisės apimties, taip pat dėl eismo įvykio kaltininko V. T. teisės gauti išmoką ir nebuvimo draudiko prievolės mokėti eismo įvykio kaltininkui draudimo išmoką pagal TPVCAPD įstatymo 3 str. 3 d.

Minėta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino pilnai. Tenkindamas ieškinį, teismas nurodė, kad vienkartinė draudimo išmoka, sistemiškai aiškinant su CK 6.249 str. 1 d., yra vienas iš CK 6.249 str. 1 d. išvardintų žalos elementų. Taigi, kiekvienu atveju žalos dydį reikėtų įrodinėti individualizuotai. Kadangi nagrinėjamu atveju, žuvusiosios D. K. šeimai (sutuoktiniui ir tėvams) lygiomis dalimis išmokėta vienkartinė kompensacija ieškovo buvo apskaičiuota pagal standartizuotas formules, o tai reiškia, kad yra pagrindas daryti išvadą, jog šeimos narių negautos pajamos, kaip viena sudedamųjų žalos (nuostolių) dalių (CK 6.249 str. 1 d.), kompensuoja šiuos nuostolius.

Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl kompensacijos dydžio nepagrįstumo - kad kompensacija gerokai viršija patirtą žalą dėl maitintojos netekimo, ir nurodė, jog kasacinio teismo formuojamoje praktikoje nurodoma, kad tiek socialinio, tiek privataus draudimo atvejais taikomas abstraktus kriterijus – išmokėtina draudimo išmoka (kompensacija) apskaičiuojama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus. Dėl to turėtų būti preziumuojama, kad išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą, nors ši prezumpcija, be abejo, yra nuginčijama, bet pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, – ją viršija. Teismas konstatavo, jog atsakovas neįrodė, kad išmokėta draudimo išmoka (vienkartinė kompensacija) viršija patirtą žalą ir savo išvadą grindė kasacinio teismo praktika, pažymėdamas, kad ir naujausioje LAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti išmokų dokumentai pagrindžia nukentėjusiojo asmens patirtą žalą, o asmuo, teigiantis, jog išmokėtos socialinio draudimo išmokos viršija nukentėjusiojo realiai patirtą žalą, turi tai įrodyti.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tokia teismo išvada nepatvirtina byloje esančiais įrodymais, todėl ją nei patvirtinti, nei paneigti nėra galimybės. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas žalos dydžio klausimo nenagrinėjo visiškai - teismas nenustatinėjo nei žuvusios autoįvykio metų D. K. pajamų dydžio, nei jos šeimos narių negautų (prarastų) pajamų dydžio; byloje aplamai nėra jokių įrodymų, patvirtinančių žuvusios darbo užmokestį ir kitas pajamas, kas yra būtina, apskaičiuojant kiek pajamų prarado kiekvienas iš jos šeimos narių.

Be to, teismas vadovavosi kasacine teismo praktika suformuota bylose, kuriuos savo faktinėmis aplinkybėmis skiriasi su aplinkybėmis nagrinėjamojoje byloje, o būtent minėtuose bylose aprašyti sveikatos sužalojimo atvejai, o nagrinėjamojoje byloje yra gyvybės atėmimo atvejis.

Dėl valstybinio socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios NADPLSĮ nustatytas socialinio draudimo išmokas, regreso teisės apimties

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi analogiškoje (t.y. esant mirties atvejui) civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014 išaiškino dėl socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo teisės apimties. Kolegija nurodė, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. NADPLSDĮ, be kitų dėl nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo mokamų išmokų, nustatyta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, kuri aktuali nagrinėjamoje byloje.

Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime pasisakyta, kad dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo padarytos žalos dydis ir socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, dydžiai gali nesutapti: padarytos žalos dydis gali būti lygus socialinio draudimo išmokų dydžiui, už jas didesnis arba mažesnis. Šios neatitiktys galimos dėl to, kad socialinio draudimo įstaigos mokėtinos kompensacijos dydį skaičiuoja įstatyme nustatytu būdu, t. y. pagal teisės aktuose įtvirtintus objektyvius kriterijus, kurie neatspindi visų individualių, konkrečiam nukentėjusiam apdraustajam būdingų parametrų (vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus atveju – net ir jo buvusių draudžiamųjų pajamų dydžio). Tokia socialinio draudimo išmokos (dėl apdraustojo mirties patirtos žalos kompensacijos) apskaičiavimo tvarka privaloma ją mokančiai socialinio draudimo įstaigai, tačiau dėl dydžio nustatymo pobūdžio ši išmoka ne visais atvejais gali atitikti realiai padarytą žalą. Nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Jeigu draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę žalą padariusiam asmenui dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę žalą padariusiam asmeniui dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta turtinė žala nukentėjusiam asmeniui.

Teisėjų kolegija minėta nutartimi išaiškino, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, žala iš ją padariusio asmens atgręžtinio reikalavimo atveju priteisiama nustačius jo kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi žalos padarymo faktą ir jos dydį turi įrodyti atlyginti žalą prašantis (reiškiantis atgręžtinį reikalavimą) asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014).

Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad naujausioje LAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, o žalos padarymo faktą ir jos dydį turi įrodyti atlyginti žalą prašantis (reiškiantis atgręžtinį reikalavimą) asmuo, t.y. ieškovas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai, negu pirmosios instancijos teismo nurodytose bylose, kaip buvo apkaičiojamos prarastos pajamos dėl laikino nedarbingumo, šio konkrečiu atveju (esant mirtie atvejui) socialinio draudimo įstaiga vienkartinės draudimo išmokos apdraustajai D. K. mirties atveju dydį apskaičiavo įstatyme t.y. Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDĮ) 27 straipsnio 1 dalyje nustatytu būdu, atsižvelgiant į vien tik valstybės nustatomą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį t. y. pagal teisės aktuose įtvirtintus objektyvius kriterijus, kurie neatspindi ne tik visų individualių, žuvusiai būdingų parametrų tačiau net ir jos buvusių draudžiamųjų pajamų dydžio. Todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka su apelianto teiginiu, kad, pagal NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalį mokama vienkartinė draudimo išmoka t.y. jos dydis nepriklauso nuo konkrečios situacijos nei dėl mirusiojo (ne)gautų pajamų fakto ir dydžio, nei dėl jokių kitų aplinkybių. Nors tokia socialinio draudimo išmokos apskaičiavimo tvarka privaloma ją mokančiai socialinio draudimo įstaigai, tačiau dėl dydžio nustatymo pobūdžio ši išmoka gali neatitikti realiai padarytą žalą, todėl būtent ieškovė prašydama priteisti visą išmoką, turi įrodyti, kad žuvusios autoįvykio metų D. K. šeimos narių negautų (prarastų) pajamų dydis atitinka išmokėtos socialinio draudimo išmokos dydį.

Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad dėl valstybinės socialinio draudimo įstaigai, išmokėjusiai NADPLSDĮ nustatytą draudimo išmoką, įgyvendinant regresinį reikalavimą į pagal TPVCAPDĮ atsakingą draudiką svarbu išskirti, kurią išmokėtos draudimo išmokos dalį sudaro turtinės žalos atlyginimas, o kurią valstybės teikiama socialinė parama.

Dėl žalos dydžio

Minėta, kad šioje byloje teismas nenustatinėjo nei žuvusios autoįvykio metų D. K. pajamų dydžio, nei jos šeimos narių negautų (prarastų) pajamų dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl padaryto žalos dydžio pasisakyti neturi galimybės.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje laikymosi pozicijos, kad sprendžiant dėl atlygintinų negautų pajamų asmenims, patyrusiems žalą dėl apdraustų socialiniu draudimu asmenų mirties, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią asmuo gavo arba turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Vertinant dėl asmens gyvybės atėmimo padarytos turtinės žalos dydį reikėtų atsižvelgti į visas žuvusio asmens pajamas, ne tik susijusias su darbo santykiais - pvz., jei jis gaudavo dividendus, pajamas iš individualios veiklos ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014 (S).

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nesvarstė ir nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kad pagal TPVCAPD įstatymo 3 str. 3 d. draudikas neturi teisės mokėti draudimo išmoką V. T., kuris yra 2011 m. vasario 11 d. eismo įvykio kaltininkas, nes TPVCAPD įstatymo 3 str. 3 dalis numato, jog pagal šį teisės aktą draudikas neturi teisės mokėti draudimo išmoką dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui bei kitam transporto priemonės draudėjo ar savininko turtui. Tai reiškia, kad atsakovas ginčija ne tiks reikalaujamų sumų dydį, bet ir V. T. išmokėtos kompensacijos teisinį pagrindą. Šio atveju teismas privalėjo minėtų teiginių teisėtumą apsvarstyti teismo posėdyje, išklausyti ieškovo nuomone ir motyvuoti savo sprendimą pritarti (nepritarti), kaip ir reikalauja CPK 270 str.

Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra atskleista bylos esmė, pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, nes teisingam ir visapusiškam bylos nagrinėjimui būtina papildomai rinkti įrodymus. Esant tokioms aplinkybėms, byla turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 2d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 4 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.