Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas

teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto E. K. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutarimo, kuriuo E. K. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1736 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų trisdešimt šešių eurų) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nubaustas už tai, kad jis, vykdantis individualią žemės ūkio veiklą ir būdamas darbdaviu darbuotojų atžvilgiu, nustatyta tvarka neįforminęs darbo sutarties, tai yra nepranešęs nustatyta tvarka Šilalės valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) teritoriniam skyriui apie 2015 m. vasario 11 d. su L. Š. ir 2015 m. vasario 12 d. su R. Š. sudarytas darbo sutartis, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, savo ūkyje leido dirbti L. Š. ir R. Š., kurie, paklusdami nustatytai darbo tvarkai, už sutartą su darbdaviu E. K. darbo užmokestį 2015 m. vasario 12 d., apie 17.30 val., patikrinimo metu buvo rasti atliekantys darbus: R. Š. patikrinimo metu šėrė kiaules, o L. S. šėrė galvijus, tuo E. K. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 99 straipsnio 6 punkto reikalavimus ir padarė ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Apelianto nuomone, skundžiamas nutarimas nepagrįstas, byla išnagrinėta neišsamiai, neobjektyviai, jo kaltė nustatyta remiantis prieštaringais įrodymais, nepašalintos abejonės dėl jo kaltės, be to, Kelmės rajono apylinkės teismas ignoravo Šiaulių apygardos teismo nutartyse išdėstytus motyvus, kuriais remiantis byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo net du kartus, ir visiškai neatsižvelgė į juos. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. liepos 14 d. nutartyje pažymėjo, kad pagrindiniais įrodymais nelegalaus darbo bylose yra laikomi nelegaliai dirbančio asmens paaiškinimai bei liudytojų – pareigūnų, mačiusių pažeidimą, tiesiogiai bendravusių su nelegaliai dirbusiu darbuotoju, parodymai, ir kaip trūkumą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė galbūt nelegaliai dirbusių L. S. ir R. Š.. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. spalio 28 d. nutartyje, grąžindamas antrą kartą bylą nagrinėti iš naujo, vėl pažymėjo, kad pirmosios instancijos teisme nei R. Š., nei L. S. nebuvo apklausti, kad nebuvo išsiaiškinta, ar L. S. ir R. Š. dirbo paklusdami E. K. ar jo įgalioto asmens nurodymams, ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas šios teismo nutarties neįvykdė, neišsiaiškino esminių bylos aplinkybių. Kelmės rajono apylinkės teismas paminėtus apygardos teismo išaiškinimus ignoravo ir trečią kartą nagrinėjant bylą teismo posėdyje, neapklausė R. Š., nesant jokių įrodymų, kad darbuotojai vykdė jo kaip darbdavio (ar kito įgalioto asmens) nurodymus, nustatė jo kaltę. Priešingai, tiek jis savo paaiškinimuose, tiek liudytoja D. P. patvirtino, kad jis (E. K.) neleido R. Š. ir L. S. dirbti, o įgaliotas asmuo D. P. taip pat nurodymų dirbti nedavė. Teismas neatsižvelgė į apygardos teismo motyvus, šių aplinkybių neįvertino, skundžiamame nutarime motyvų nepateikė. Buvo apklaustas tik L. S. Raseinių rajono apylinkės teisme, kuris nurodė, kad patikrinimo dieną jis nieko nedirbo, prie tvenkinio ėjo nusiplauti guminius batus, pasiruošti darbui, o visą dieną gulėjo ir žiūrėjo televizorių. L. S. taip pat parodė, kad VDI pareigūnai jam liepė rašyti, kad dirba nuo vasario 11 d., ir jis taip parašė paaiškinime. Byloje esantis L. S. rašytinis paaiškinimas ir teismo posėdžio metu duoti jo parodymai visiškai prieštaringi, teismas šių abejonių nepašalino. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad L. S. duotus parodymus paneigia byloje esantis vaizdo įrašas.

Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino byloje esančio vaizdo įrašo, kurį padarė VDI pareigūnas A. S., padarymo aplinkybes, ar vaizdo įrašas atitinka įrodymams keliamus reikalavimus. Remiantis E. K. paaiškinimu teismo posėdyje, L. S. jam yra sakęs, kad pareigūnai iš pradžių nefilmavo, o nurodė, ką turi sakyti L. S. ir tik po to filmavo, keletą kartų stabdė filmavimą. Kad filmavimas buvo sustabdytas net tris kartus, teismo posėdyje patvirtino kaip liudytojas apklaustas VDI pareigūnas A. S., kuris darė vaizdo įrašą, nurodydamas, kad tris kartus stabdė vaizdo įrašą ir nefilmavo to, kas jam yra neaktualu. Šios aplinkybės kelia abejonių dėl vaizdo įrašo objektyvumo ir patikimumo, nes nebuvo išsiaiškinta, kokie vaizdai nebuvo nufilmuoti ir kas šioje byloje yra neaktualu. Apelianto įsitikinimu, visa filmuota medžiaga yra aktuali, o vaizdo įrašo vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas gali įvertinti, kas aktualu, o kas ne. VDI pareigūnas galėjo visiškai nefilmuoti to, kas paneigia jo kaltę, lieka neaišku, kas vyko filmavimo sustabdymo metu, galbūt VDI pareigūnas darė įtaką L. S. nurodydamas, kokius paaiškinimus turi duoti L. S. pradėjus filmavimą, taip, kaip teismo posėdžio metu paaiškino E. K.. Vaizdo įrašo stabdymas kelia pagrįstas abejones dėl vaizdo įrašo, kaip įrodymo patikimumo, vaizdo įrašas nėra nepertraukiamas, juo remiantis nėra galimybės nustatyti objektyvios tiesos. Įvertinus vaizdo įrašo padarymo aplinkybes, pateiktas vaizdo įrašas nėra patikimas įrodymas ir neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjant bylą nebuvo aktyvus. Dėl liudytojų Ž. M., V. S. ir R. Š. apklausos teismo posėdyje jo atstovė advokatė J. Ž. teikė teismui prašymus ir prašė iškviesti šiuos liudytojus į teismo posėdį, nes jie buvo ūkyje patikrinimo dieną ir gali paaiškinti bylos aplinkybes. Tačiau liudytojams šaukimai liko neįteikti, teismas neišnaudojo visų įmanomų galimybių šiuos liudytojus pristatyti teismui (atvesdinimas, paieška ir pan.), o jis buvo nubaustas remiantis prieštaringais ir nepatikimais įrodymais, neišklausius minėtų asmenų parodymų. Be to, liudytojai V. S. šaukimas apskritai nebuvo išsiųstas dėl teismo (ar teismo darbuotojų) kaltės, nes šaukimas buvo išsiųstas ne V. S., o visiškai kitu adresu, kitai moteriai, kita pavarde, niekaip nesusijusiai su šia byla, – V. S. (šaukimą prideda). Visiško atsitiktinumo dėka, ši moteris gyvena (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) rajone, kur yra jo uošvija, jam nuvykus pas uošvius, V. S. pasiguodė, kad ją Kelmės rajono apylinkės teismas kviečia į kažkokią bylą, parodė šaukimą. Iš pradžių nekreipė dėmesio, tačiau pagal šaukime nurodytą datą ir laiką suprato, kad tai jo byla. Moters paprašė ir ji jam šaukimą atidavė. Nuvykus į teismo posėdį 2015 m. kovo 23 d., jo atstovė teismui paaiškino, kad įvyko klaida, nes šaukimas buvo išsiųstas ne tam žmogui ir ne tuo adresu. Teismas į tai nekreipė dėmesio, nesiėmė veiksmų klaidai ištaisyti, šaukimo liudytojai neišsiuntė, nors buvo patenkintas jo atstovės prašymas iškviesti V. S., be jokių motyvų tęsė teismo posėdį. Kitame teismo posėdyje 2015 m. balandžio 10 d. jo atstovė pakartotinai prašė kviesti liudytoją V. S. ir paaiškino, kad jis pats susisiekė su V. S., kuri šiuo metu yra užsienyje, į Lietuvą grįš 2015 m. gegužės 20 d., ji sutinka atvykti į teismo posėdį ir duoti parodymus apie jai žinomas aplinkybes šioje byloje. Tačiau teismas šio prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad nežinia, ar V. S. grįš, kad byloje ir taip daug liudytojų apklausta. Apeliantas pažymi, kad ne jis, o teismas ir VDI pareigūnai turi pareigą rinkti įrodymus, kviesti liudytojus ir įrodinėti jo kaltę, tačiau teismas nebuvo aktyvus ir pažeidė ATPK 256 straipsnio 3 dalį. Viso proceso metu jis buvo aktyvus ir įrodinėjimo našta buvo perkelta jam, jis turėjo įrodyti, kad yra nekaltas, rūpinosi liudytojų dalyvavimu teismo posėdyje, D. P. pats savo transportu pristatė teismui. Jo paaiškinimus ir D. P. parodymus teismas vertino kritiškai, o jo kaltė nustatyta tik darbo inspekcijos ir policijos pareigūnų parodymais bei abejotinu, nepatikimu pirmiau paminėtu vaizdo įrašu.

Atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme VDI pareigūno R. R. procesinė padėtis nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios buvo kaip VDI atstovo, t. y. pareigūno, surašiusio administracinio teisės pažeidimo protokolą, tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu Kelmės rajono apylinkės teismas nepagrįstai, be jokių motyvų pakeitė pareigūno procesinę padėtį iš institucijos atstovo į liudytojo procesinę padėtį, jį prisaikdino ir jo parodymus vertino kaip liudytojo parodymus, neįvertino jo suinteresuotumo bylos baigtimi. Kitas darbo inspekcijos pareigūnas A. S., dalyvavęs atliekant patikrinimą jo ūkyje, taip pat buvo kviečiamas kaip liudytojas, buvo prisaikdintas ir jo paaiškinimai teisme buvo įvertinti kaip liudytojo parodymai. Apelianto įsitikinimu, šie pareigūnai negalėjo būti apklausti kaip liudytojai ir tai yra esminis pažeidimas, skundžiamas nutarimas neteisėtas, pasiremta pareigūnų kaip liudytojų parodymais, o jie turi suinteresuotumą bylos baigtimi, nes pagal jų surašytą protokolą pradėta nagrinėti byla. Kadangi VDI atstovo procesinė padėtis buvo pakeista į liudytojo procesinę padėtį, byla buvo išnagrinėta nesant Darbo inspekcijos atstovo.

Apelianto nuomone, teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai ir neobjektyviai, nepašalino byloje esančių prieštaravimų. Byloje yra R. Š. ir L. S. paaiškinimai, kuriuose jie nurodė, kad jo ūkyje pradėjo dirbti vasario 12 d. Pažymi, kad, jei jie ir dirbo, tai darė be jo nurodymo ar leidimo. Jis R. Š. dar paklausė, kodėl ji paaiškinime rašo, kad dirbo, jei jis jai neleido dirbti, ji atsakė, kad taip liepė rašyti darbo inspekcijos pareigūnai. Be to, byloje esantys R. Š. ir L. S. paaiškinimai prieštarauja byloje esančiam Ž. M. paaiškinimui, kuris nurodė, kad R. Š. ir L. S. ūkyje nedirbo, o tik apžiūrinėjo ūkį. Ž. M. nebuvo apklaustas teismo posėdyje. Teismas nepašalino minėtų prieštaravimų byloje, pripažino jį kaltu remiantis prieštaringais įrodymais. R. Š. teismas kvietė į teismo posėdį, tačiau šaukimai grįžo neįteikti. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apygardos teismo motyvus, nes taip ir liko teismo posėdyje neapklausta R. Š., kurios parodymai yra vienas iš pagrindinių įrodymų nelegalaus darbo bylose, be to, jos paaiškinimai prieštarauja byloje esančiam Ž. M. paaiškinimui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų (nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-491/2012).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi administracinio teisės pažeidimo bylą patikrina tiek kiek prašoma apeliaciniu skundu, neperžengdamas apeliacinio skundo reikalavimų.

Teismas pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Be to, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas, priimdamas nutarimą, privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos, kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų išplaukia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Ši administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra blanketinė; kaip objektyviai reiškiasi nelegalaus darbo požymiai, įtvirtinta Lietuvos Respublikos darbo kodekse. Pagal DK 98 straipsnio 1 dalį nelegalus darbas gali pasireikšti alternatyviomis veikomis: darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: 1) yra šio Kodekso 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią; 3) darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, įdarbinti nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; 4) darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant šio Kodekso 98¹ straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytų reikalavimų. Pagal DK 98 straipsnio 2 dalį darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Administracinė atsakomybė pagal šį straipsnį gali atsirasti už pavėluotą duomenų pateikimą VSDFV esant tyčinei ar neatsargiai kaltės formai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-61/2014). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 patvirtintų Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų 25.1 punktu, pranešimas apie apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pradžią pateikiamas apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pradžios dieną, išskyrus <...> atvejį, kai, vadovaujantis DK 99 straipsnio 5 dalimi, su darbuotoju sudaroma darbo sutartis, pagal kurią darbo pradžios data yra vėlesnė nei darbo sutarties sudarymo data. Kai su darbuotoju sudaroma darbo sutartis, pagal kurią darbo pradžios data yra vėlesnė nei darbo sutarties sudarymo data, pranešimas apie apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pradžią turi būti pateikiamas ne vėliau kaip prieš dieną iki numatytos darbo pradžios momento.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir remdamasis tuo daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino laikydamasis proceso įstatymų reikalavimų. E. K. kaltę padarius ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą patvirtina administracinio teisės pažeidimo byloje ir pirmosios instancijos teisme surinktų bei ištirtų įrodymų visuma, o būtent: administracinio teisės pažeidimo protokole, patikrinimo akte, R. Š. ir L. S. paaiškinimuose, išraše iš „Sodros“ duomenų bazės (1 t., 6 b. l.), VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus rašte (1 t., 7 b. l.), darbo sutartyse (1 t., 47-48; 49–50 b. l.), ūkininko E. K. darbo sutarčių registracijos žurnale (1 t., 51–52 b. l.) ir kituose byloje surinktuose rašytiniuose įrodymuose ir vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių visuma, taip pat liudytojų R. R., M. G., A. S., M. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai. Iš šių duomenų visumos darytina neabejotina išvada, kad 2014 m. vasario 12 d. L. S. ir R. Š. dirbo E. K. ūkyje, nors E. K. apie jų įdarbinimą nebuvo prieš vieną dieną pranešęs VSDFV teritoriniam skyriui. Nors E. K. nurodė, kad jis liepė L. S. ir R. Š. nedirbti, kol nebus pranešta VSDFV teritoriniam skyriui, nurodė liudytojai D. P. neleisti dirbti L. S. ir R. Š., tačiau iš liudytojų A. S., R. R., M. G. ir M. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų ir byloje esančių rašytinių L. S. bei R. Š. paaiškinimuose užfiksuotų aplinkybių visumos matyti, kad L. S. ir R. Š. dirbo jiems pavestus darbus. Todėl daroma išvada, kad E. K. nesiėmė pakankamai priemonių ir neužtikrino, kad L. S. ir R. Š. nepradėtų dirbti, kol prieš vieną dieną apie tai nebus pranešta VSDFV teritoriniam skyriui. Byloje nustatyta, kad buvo sutrikęs interneto ryšys E. K. ūkyje nuo 2014 m. vasario 8 d. iki 2012 m. vasario 12 d., tačiau E. K. žinodamas apie tai, kad apie darbuotojų priėmimą privalo prieš vieną dieną pranešti VSDFV teritoriniam skyriui ir žinodamas, kad yra sutrikęs interneto ryšio tiekimas turėjo imtis kitų priemonių pranešti apie darbuotojų priėmimą VSDFV teritoriniam skyriui arba atidėti darbuotojų priėmimą arba leidimą jiems dirbti, kol bus sutvarkytas interneto ryšio tiekimas. Tačiau E. K. nenurodė, kad būtų ėmęsis kitų priemonių apie naujai priimtus darbuotojus pranešti VSDFV teritoriniam skyriui. Teismas neturi pagrindo nesiremti R. Š. ir L. S. paaiškinimuose užfiksuotomis aplinkybėmis, kadangi šias aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai ir liudytojų A. S. bei R. R. duoti parodymai. Taip pat neturi pagrindo nesiremti liudytojų A. S. ir R. R. duotais parodymais, kadangi šie parodymai atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, juos patvirtina liudytojų R. R. ir M. G. duoti parodymai. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad liudytojai R. R., M. G., A. S., M. K. būtų suinteresuoti apkalbėti, daryti poveikį paaiškinimus rašiusiems asmenims ar nepagrįstai administracinėn atsakomybėn patraukti E. K.. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pareigūnai, kurie užfiksavo byloje nagrinėjamas aplinkybes ar dalyvavo atliekant tyrimo veiksmus, apklausiami kaip liudytojai apie jiems žinomas nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Vien tai, kad šie liudytojai surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą ar atliko kitus tyrimo veiksmus, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad yra suinteresuoti bylos baigtimi ar kitaip šališki administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesiremti vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis, kadangi vaizdo įrašas padarytas institucijos, turinčios teisę atlikti patikrinimą ir surašyti administracinį teisės pažeidimo protokolą, pareigūno, jame užfiksuotos aplinkybės atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo šioje byloje esančio vaizdo įrašo pripažinti netinkamu įrodymu. Šiame vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės vertinamos kitų byloje surinktų įrodymų visumos kontekste.

Iš pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų, teismo siųstų bei grąžintų laiškų matyti, kad teismas ėmėsi visų priemonių, jog teismo posėdyje būtų apklausti liudytojai R. Š. ir Ž. M., tačiau to padaryti nepavyko dėl objektyvių priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas nesiremia liudytojų L. S. ir D. P. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kadangi jie prieštarauja byloje nustatytų aplinkybių visumai, be to, L. S. ir D. P. dirbo bei gyveno E. K. ūkyje, todėl gali būti suinteresuoti duoti E. K. palankius parodymus. Teismas taip pat nesiremia paties administracinėn atsakomybėn traukiamo E. K. duotais parodymais, kadangi jie nėra visiškai nuoseklūs ir prieštarauja byloje nustatytų aplinkybių visumai.

Teismas pažymi, kad administracinio teisės pažeidimo byloje turi būti surenkami ne visi duomenys, o tiek, kad jų pakaktų daryti motyvuotas ir pagrįstas išvadas. Nagrinėjamu atveju institucija, surašiusi administracinį teisės pažeidimą, ir pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų priemonių, kad būtų ištirtos bylai reikšmingos aplinkybės. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas byloje buvo pasyvus, o įrodinėti savo nekaltumą buvo priverstas pats administracinėn atsakomybėn traukiamas E. K.. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių nustatyti L. S. ir R. Š. gyvenamąsias vietas, siuntė jiems šaukimus į teismą, tai pat siuntė šaukimus liudytojams Ž. M., V. S. (2 t., 72 b. l.), teismo posėdyje apklausė L. S. ir kitus liudytojus. Vien tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas E. K. aktyviai įgyvendino savo teisę į gynybą, savo iniciatyva ir lėšomis į teismą pristatė liudytoją D. P., nesudaro pagrindo teigti, kad jam buvo perkelta pareiga įrodyti savo nekaltumą.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Kelmės rajono apylinkės teismas priimdamas 2015 m. balandžio 20 d. nutarimą E. K. administracinio teisės pažeidimo byloje tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisėtai ir pagrįstai E. K. už ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą skyrė administracinę nuobaudą, kuri atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, ir todėl naikinti šį teismo priimtą nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutarime, išdėstant aplinkybes dėl E. K. inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo, buvo padaryti aiškūs rašymo apsirikimai, t. y. nurodant įvykio laiką ir sudarytų sutarčių datas buvo nurodyta – 2015 m. vasario 11 d., 2015 m. vasario 12 d., nors iš bylos duomenų visumos matyti, kad nagrinėjamas įvykis įvyko 2014 m. vasario 12 d., darbo sutartys buvo sudarytos 2014 m. vasario 11 d., be to, nurodyta, kad sutartis buvo sudaryta ir leista dirbti R. Š., tačiau iš bylos duomenų visumos matyti, kad buvo leista dirbti ir sutartis buvo sudaryta su R. Š., todėl šios klaidos ištaisytinos vadovaujantis ATPK 249 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 308¹ straipsniu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 249 straipsnio 2 dalimi, 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

netenkinti E. K. apeliacinio skundo ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Ištaisyti Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutarime suformuluotame kaltinime padarytus rašymo apsirikimus: vietoje – 2015 nurodant – 2014, vietoje – Š. nurodant – Š.. Kitos nutarimo dalies nekeisti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.