Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-08-13 · Administracinė byla Nr. I-4086-473/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-08-13
Bylos Nr.
I-4086-473/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02250-2019-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
A. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4086-473/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02250-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugpjūčio 13 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė,dalyvaujant pareiškėjui A. Z.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodė (b. l. 1–2) ir teismo posėdyje paaiškino, kad įkalinimo įstaigos drausmės grupėje ir kamerų tipo patalpose buvo draudžiama turėti ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus su žmona ir kitais artimaisiais, dėl ko pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus ir depresiją. Nurodo, kad Vilniaus PN (iki balandžio buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – Lukiškių TI-K)) pareiškėjas nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. gegužės 16 d. buvo kalinamas kamerose Nr. 135, 278, 344, 263, 131, 299, 357, 372, 330, 297, 275, 272. Kameroje Nr. 278, kurios ilgis buvo 3 metrai, plotis – 2 metrai, buvo kalinami 2 žmonės, tad vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3 kv. m. ploto, į šį plotą neįskaičiuojant kameroje buvusių baldų. Be to, šios kameros duryse yra langelis, kuris nėra uždengtas, todėl buvo stebimas ne tik pareigūnų, bet ir kalinių, kurie pro pareiškėjo kamerą buvo vedami į mankštą. Pareiškėjas įkalinimo įstaigoje turėjo daug priešų, kurie žinojo apie pareiškėjo buvimo vietą, dėl ko pareiškėjas jautėsi nesaugus, kadangi galėjo būti matomas per duryse esantį langelį. Be to, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu tiek pareigūnų, tiek kitų kalinių atžvilgiu, kadangi sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas tik sienele. Patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos, dėl ko buvo drėgna, o dėl drėgmės išplauti rūbai nedžiūdavo. Kameroje buvo žiurkių ir tarakonų, čiužinyje buvo parazitų, dėl kurių pareiškėjas negalėjo užmigti. Pastato konstrukcijoje yra asbesto, kuris pareiškėjui sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai. Dušu buvo galima pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę. Dušo patalpoje yra 2 purkštukai, tarp dušų nėra jokios pertvaros, dėl ko buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Duše nuo garų drėgna, atskiros kabinos pasikabinti rūbams nėra, dėl ko rūbai būdavo drėgni. Duše nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas. Gyvenamosiose patalpose 45 procentai sienų, 37 procentai lubų, 52 procentai grindų yra avarinės ir antisanitarinės būklės. Pareiškėjas, siekdamas surinkti įrodymus apie nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, kreipėsi į visus valstybės administravimo subjektus, tačiau susidūrė su problemomis, kadangi įkalinimo įstaigos pareigūnai atsisakė iš pareiškėjo imti prašymus ir juos registruoti, siųsti kitoms valstybės institucijoms. Įkalinimo įstaigos pareigūnai pareiškėjui grasino, kad pastarasis gaus nuobaudą, jei dar kartą skųsis dėl netinkamų įkalinimo sąlygų. O tuo atveju, jei pareiškėjui pavykdavo skundą išsiųsti atitinkamoms institucijoms, pareiškėjui būdavo arba atsisakoma pateikti informaciją, arba buvo pateikiama melaginga informacija.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimu į skundą su pareiškėjo reikalavimais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus (b. l. 9–14). Nurodo, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K galiojusiu suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, įgyvendinat nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas tarp suimtųjų (nuteistųjų) bei ypatingų įvykių priežasčių atsiradimo įstaigoje bei siekiant aprūpinti kiekvieną atvykusį asmenį miegamąja vieta, tuo pačiu mažinant suimtųjų (nuteistųjų) autoagresijos atvejus, tiek suimtuosius, tiek nuteistuosius į gyvenamąsias kameras paskirsto tik griežtai vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnio nuostatomis. Pažymi, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekęs plotas kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Dėl kameros duryse įrengto langelio atsakovės atstovas nurodo, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais įkalinimo įstaigos pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Be to, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), 14.2. punkte nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Šiose taisyklėse nėra nustatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kadangi priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Vilniaus PN korpusų (Lukiškių skg. 6, Vilniuje) kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V908 (toliau – Higienos norma 134:2015), sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Paaiškina, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Dėl kamerų vėdinimo atsakovės atstovas nurodo, kad langai kamerose vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Nurodo, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, kaliniams vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše. Dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių skg. 6 esančių korpusų dušo patalpose įrengtos pertvaros. Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, kurios dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, prašė bylą nagrinėti atsakovės atstovui nedalyvaujant (b. l. 93).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybe, kad Vilniaus PN kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų.

EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Savo ruožtu vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m. – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, šių kamerų plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 5 d. iki 2019 m. gegužės 10 d. Iš šių atsakovės atstovo atsiliepime į skundą pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 5 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 114, kurios plotas – 7,31 m², kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. kovo 6 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 263, kurios plotas – 7,83 m² ir joje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2019 m. kovo 7 d. iki 2019 m. kovo 21 d. kameroje Nr. 263 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. gegužės 9 d. kameroje Nr. 263 buvo kalinami du asmenys; 2019 m. gegužės 10 d. pareiškėjas išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Taigi, iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl kamerose vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto neatitikimo teisės aktų reikalavimų atmestini kaip nepagrįsti.

Pateiktame skunde nurodoma, kad pareiškėjo neigiamų išgyvenimų atsiradimą sąlygojo privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu tiek pareigūnų, tiek kitų kalinių atžvilgiu, kadangi kameros duryse yra įrengtas langelis, o sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas tik sienele.

Taisyklių 14.2. punkte nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio mėnesio pranešime „Dėl A. Z. skundo“ (toliau – Pranešimas) nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu (b. l. 86–89). Dalyje Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Iš Pranešimo matyti, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257, Nr. 386 – Nr. 395, Nr. 406 – Nr. 417 ir Nr. 418 – Nr. 426. Iš Pranešimo matyti, kad kamerose, kuriose anksčiau minėtomis datomis buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis.

Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, Lukiškių TI-K kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. gegužės 9 d. praleido kartu su kitu asmeniu, be to, buvo stebimas pareigūnų. Ši aplinkybė pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų. Kartu pažymėtina, kad nuo 2019 m. kovo 5 d. iki 2019 m. kovo 21 d. pareiškėjas praleido kamerose vienas, todėl šiomis dienomis pareiškėjo privatumo pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl kameros duryse įrengto langelio buvo pažeistas jo privatumas ir dėl to, jog jį galėjo matyti ne tik pareigūnai, bet ir pro jo kamerą į mankštą vedami kiti kaliniai. Dėl duryse esančio langelio pareiškėjas jautėsi nesaugus, kadangi jis turėjo daug priešų, kalinčių toje pačioje įstaigoje.

Teismas pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Atsakovės atstovas nurodė, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad atitvėrimai negali būti numatyti, kadangi priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šis pareiškėjo skundo argumentas laikomas nepagrįstu.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą, be kita ko, sieja ir su tuo, jog kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo drėgna, buvo tarakonų ir žiurkių, čiužinyje buvo parazitų.

Higienos normos 134:2015 17 punkte yra nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taisyklių 14.10 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Pranešime nurodyta, kad kameros vėdinamos per langus, kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui; tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose yra išvengiama pelėsio ir nemalonaus kvapo (b. l. 86–89). Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat nurodė, kad kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, o kameras reguliariai vėdinant bei jas tvarkant, nėra problemų dėl drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pranešime, be kita ko, pažymėta, kad pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami; įkalinimo įstaiga administracija sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Be to, išduodami daiktai (čiužinys ir kt.) yra švarūs, tvarkingi, tinkami naudojimui, nuteistiesiems (suimtiesiems) išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės dezinfekuojamos įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje, patalynė skalbiama ir keičiama ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Teismas minėtais atsakovės atstovo argumentais dėl kamerų vėdinimo, parazitų naikinimo ir švarių čiužinių išdavimo neturi pagrindo abejoti. Teismas pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Tačiau pareiškėjas, teigdamas, kad kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo drėgna, buvo žiurkių, tarakonų ir parazitų čiužinyje nenurodo nei konkrečių netinkamos būklės kamerų, nei datų, kada pareiškėjas buvo laikomas jose. Skunde jis taip pat aiškiai neišdėstė su galimais pažeidimais susijusių aplinkybių, tačiau apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginių išdėstymu. Be to, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad Vilniaus PN (buvusiame Lukiškių TI-K) Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentą (toliau – Vilniaus departamentas) sistemingai atlikdavo patikrinimus, o Vilniaus departamento patikrinimų metu nustatyti trūkumai buvo pašalinami (b. l. 19–82). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės, buvusių parazitų laikomi nepagrįstais ir neįrodytais.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dušu buvo galima pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, dušo patalpoje yra 2 purkštukai, tarp dušų nėra jokios pertvaros, dėl ko buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Duše nuo garų drėgna, atskiros kabinos pasikabinti rūbams nėra, dėl ko rūbai būdavo drėgni. Be to, duše nėra įrengtas sanitarinis mazgas.

Higienos normos 29 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla. Sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Šios normos 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos taip pat ir Taisyklių 107 punkte. Byloje esančiame Pranešime nurodyta, kad asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Patalpose yra įrengta vieta nusirengti / apsirengti ir kad dušų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Be to, teisės aktai nenustato reikalavimo dušuose įrengti tualetus.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nebuvo nuvestas nusiprausti po dušu įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, ar dėl kitų neatitikimų higienos reikalavimams, todėl pareiškėjas, įrodinėdamas orumo pažeidimą, turėjo aiškiai pagrįsti, kokias konkrečiai teisės nuostatas pažeidė įkalinimo įstaiga, organizuodama nusiprausimą duše. Teisiniais argumentais savo teisių pažeidimo nepagrindus, t. y. nenurodžius, kokias konkrečiai teisės nuostatas pažeidė Vilniaus PN, vien tik skunde nurodytais abstraktaus pobūdžio argumentais šiuo aspektu taip pat nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo.

Pareiškėjas nurodė, kad įkalinimo įstaigos pastato konstrukcijoje buvo asbesto.

Su šiais pareiškėjo argumentais sutikti negalima. Pranešime pažymėta, kad Lukiškių TI-K 1-ojo, 2-ojo bei 3-ojo gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai padengti cemento pjuvenų (cetrio) plokšte – asbesto nėra. Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemelių su šiferiu dengtais stogais nėra. Kaip minėta, teismas pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis pagrindo neturi. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas nenustatytas.

Pareiškėjas nurodė, kad jam kalint minėtoje įstaigoje jam nebuvo suteikti nei trumpalaikiai, nei ilgalaikiai pasimatymai su žmona ir kitais šeimos, dėl ko pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus ir depresiją.

Suimtųjų ir nuteistųjų teisė pasimatyti yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo ir BVK nuostatose.

Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisė į pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis šia teise pasinaudos ir kaip tai padarys (2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Taigi, laisvės atėmimo įstaiga, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio. Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014). Tačiau teismas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų.

Pareiškėjas, nurodydamas, kad jam nebuvo suteikti pasimatymai, aiškiai neišdėstė su šiais jo nurodomais pažeidimais susijusių aplinkybių. Pareiškėjas vėl gi apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais, kurie nepagrįsti jokiais įrodymais. Teismas pažymi, kad byloje taip pat nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją su prašymu suteikti jam pasimatymus su žmona ir kitais šeimos nariais ir kad tokie prašymai nebuvo patenkinti. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, teismas daro išvadą, kad vien abstraktūs teiginiai dėl pasimatymų nesuteikimo nesudaro pagrindo teigti, jog įkalinimo pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymą ar BVK ir Konvencijos 8 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad įkalinimo įstaigos pareigūnai atsisakė iš pareiškėjo imti prašymus dėl kalinio sąlygų ir juos registruoti ar siųsti kitoms valstybės institucijoms. Įkalinimo įstaigos pareigūnai pareiškėjui grasino, kad pastarasis gaus nuobaudą, jei dar kartą skųsis dėl netinkamų įkalinimo sąlygų.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad pareigūnai, bendraudami su nuteistaisiais ir suimtaisiais, laikosi elgesio etikos taisyklių ir vadovaujasi etikos principais, bendrauja mandagiai. Pareiškėjo teiginiai apie netinkamą pareigūnų elgesį neparemti jokiais objektyviais duomenimis (kada iš jo buvo atsisakyta imti skundus/prašymus, kada buvo grasinta, kokie pareigūnai atsisakė tai daryti ar grasino). Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad dėl minėto pareigūnų elgesio būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją ar į kitas institucijas. Nesant galimybės patikrinti pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl paties pareiškėjo neaktyvumo ginant jo neva pažeistas teises ir nustačius, kad nėra pakankamai duomenų, kurių pagrindu būtų galima pagrįsti pareiškėjo nurodytą aplinkybę, darytina išvada, kad šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų padarymo faktą.

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis minėtoje įkalinimo įstaigoje kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų pažeidimų, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia (lot. be kita ko) į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 10 000 Eur suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui, kadangi, kaip minėta, pareiškėjas dalį laikotarpio kameroje buvo kalinamas vienas. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz.: žr. pvz., 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje A-2299-525/2019, 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2261-502/2019), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į LVAT praktiką, priteistina maksimali 100 Eur suma. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Z. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 100 Eur (šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Likusioje dalyje pareiškėjo A. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Balčytienė