- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-10
- Bylos Nr.
- 1A-658-495-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-55-1-00335-2011-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Pranytė-Zalieckienė (pirm.), Vitalija Norkūnaitė, Viktoras Dovidaitis
- Nuteistasis
- E. N.
- Nukentėjusysis
- R. V.
Pranešėja Daiva Pranytė–Zalieckienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-658/2012
Teisėja Angelė Ikasalienė Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00335-2011-7
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. liepos 10 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Pranytės - Zalieckienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. N. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo E. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. 2 metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., E. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Nukentėjusiajam R. V. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl jo dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
2011 m. liepos 10 d. apie 03.00 val. (duomenys neskelbtini) mieste prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, be jokios priežasties, iš chuliganiškų paskatų, tyčia, sudavė R. V. kumščiu į kaklo sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam R. V. galvos sumušimą, kaklo stuburo I slankstelio kairės skersinės ataugos lūžimą, kairio skruosto sumušimą ir taip nesunkiai sutrikdė R. V. sveikatą.
Šalies argumentai
Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. į 138 str. 1 d.
Apelianto nuomone, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu nebuvo įrodyta, jog jo atlikti priešingi teisei veiksmai buvo iš nusikalstamų paskatų. Nukentėjusysis teismo posėdžio metu tvirtino, jog jam buvo suduotas smūgis, kai jis buvo nuo jo (apelianto) užsisukęs. Tačiau visi byloje esantys įrodymai, leidžia teigti, jog smūgiai nukentėjusiajam buvo suduoti jam būnant atsisukus veidu į jį. Teismo posėdžio metu pats nukentėjusysis patvirtino, jog po to, kai gavo smūgį į veido sritį, jam kaip saugos firmos darbuotojui ilgą laiko tarpą nebuvo siūlomas darbas. Kaip nurodė nukentėjusysis, darbas jam nebuvo siūlomas esant įtarimui, jog jis nėra pakankamai kvalifikuotas atlikti savo darbą, t.y. saugoti objektą, nes nėra pajėgus pats save apginti. Apeliantas skunde pažymi, jog smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas vienas. Tą patvirtino ir nukentėjusysis, ir medicinos specialisto išvada. Kaip nurodė pats nukentėjusysis, smūgis buvo suduotas plaštaka. Akivaizdu, kad dėl tokio veiksmo kavinės lankytojų akivaizdoje, nukentėjusysis, būdamas apsaugos darbuotoju, patyrė diskonfortą. Apelianto nuomone, nukentėjusiajam buvo naudinga teigti, jog smūgį jis sudavė jam nematant, būnant užsisukus nuo jo. Apeliantas mano, kad tokia savo versija apsaugos darbuotojas pateisino save prieš darbdavį, be to, būtent ši nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė apie suduotą smūgį iš nugaros ir nulėmė chuliganiškų paskatų konstatavimą jo veikoje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, apelianto nuomone, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo bei liudytojo parodymais, kad jį įleidžiant į kavinės patalpas, jis buvo be striukės. Teismas visiškai neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybės, jog kavinėje apsaugos darbuotojai atvyksta tik nuo 22 valandos. Šį faktą patvirtino pats nukentėjusysis teismo posėdžio metu. Tuo tarpu jis kavinėje buvo jau nuo 21 valandos. Kavinės apsaugos darbuotojai niekaip jo negalėjo įleisti į kavinę, nes jis jau joje buvo, kai atvyko šie darbuotojai, be to, apsaugos darbuotojai negalėjo matyti, ar jis buvo atvykęs su striuke ar be jos. Apeliantas pažymi, jog jo prašymas apsaugos darbuotojams leisti pasiimti priklausančius daiktus, į kurį apsaugos darbuotojai visiškai nereagavo ir kategoriškai atsisakė leisti pasiimti striukę, elgėsi pakankamai ciniškai, jį žemindami, buvo ta aplinkybė, dėl ko jis pratrūko ir panaudojo fizinę jėgą vieno iš darbuotojų atžvilgiu. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliantas nesutinka su Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybe, jog jo veiksmuose kvalifikuotinos chuliganiškos paskatos, nes fizinę jėgą jis panaudojo be jokios priežasties.
Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad liudytojo R. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu duotuose parodymuose gausu prieštaravimų, taip pat gausu prieštaravimų ir tarp minėto liudytojo bei nukentėjusiojo parodymų. Nukentėjusysis patvirtino, jog jis jam smogė vieną kartą ranka, plaštaka, tuo tarpu liudytojas nurodė, jog matė kaip jis smūgį sudavė kažkokiu daiktu, paėmęs jį nuo kavinės staliuko. Nukentėjusysis nurodė, jog nepamena, kas būtent iškvietė policijos pareigūnus, nes buvo praradęs sąmonę, tuo tarpu liudytojas teismo posėdžio metu tvirtai nurodė, jog policijos pareigūnus iškvietė pats nukentėjusysis. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi šio liudytojo parodymais. Skunde pažymima, jog ir paties nukentėjusiojo asmens parodymai apie smūgio sudavimo aplinkybes bei smūgio lokalizaciją iš esmės skiriasi nuo medicinos specialisto išvadoje nurodyto smūgio lokalizacijos. Specialisto išvadoje nurodyta, jog smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas į kairį skruostą, tuo tarpu teismo posėdžio metu nukentėjusysis pažymėjo, kad smūgis buvo suduotas į dešinę galvos pusę. Neteisingas ir neišsamus byloje esančių aplinkybių konstatavimas, apelianto nuomone, nulėmė neteisingą veikos kvalifikavimą. Neesant chuliganiškų paskatų faktui, kurio buvimą teismas grindė išimtinai nukentėjusiojo bei liudytojo parodymais, jo veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, atitinkamai paskiriant sankcijoje numatytą bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantas skundu prašo perkvalifikuoti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. į 138 str. 1 d., neneigdamas sumušimo fakto, nurodo, jog nusikalstamą veiką jis padarė ne dėl chuliganiškų paskatų.
Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas kvalifikuojantis požymis - chuliganiškos paskatos - reiškia, kad veiką kaltininkas padaro dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba kai kaltininkas elgiasi visai be dingsties, arba panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šis kvalifikuojantis požymis gali būti inkriminuotas tik nustačius, kad nesunkaus sveikatos sutrikdymo motyvas yra chuliganiškos paskatos (kasacinė nutartis Nr. 2K-182/2011). Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismų praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-142/2008, 2K-417/2008, 2K-293/2009, 2K-272/2010, 2K-286/2011) pripažįstama, kad sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl menkavertės dingsties viešoje vietoje, kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų.
Priešingai nei nurodoma apelianto skunde, nukentėjusiojo R. V. bei tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo R. B. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštarauja. Iš minėtų asmenų parodymų seka, jog jie įvykio dieną kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbo apsaugos darbuotojais. Jie matė, kaip girtas kavinės lankytojas E. N., kavinės viduje, metė medinę kėdę į šokančių asmenų pusę, po ko jie pastarąjį išvedė iš kavinės į lauką ir perspėjo, kad į kavinę jo neįleis. Nukentėjusysis bei liudytojas parodė, jog apeliantas vedamas iš kavinė priešinosi, vartojo necenzūriniu žodžius, išvestas brovėsi atgal į kavinės vidų, neva norėdamas pasiimti ten likusią striukę, kurioje buvo pinigai. Jie nekreipė į E. N. dėmesio ir užsisukdami ruošėsi eiti į kavinės vidų, kai tuo metu apeliantas kumščiu sudavė R. V. smūgį. Pažymėtina tai, jog nukentėjusysis R. V. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog smūgis jam buvo suduotas iš nugaros į kaklo sritį. Tokias pat aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir teismo medicininį tyrimą atlikusiai bei specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) surašiusiai specialistei. Specialisto išvadomis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog R. V. galvos sumušimas, kaklo stuburo I slankstelio kairės skersinės ataugos lūžimas, kairio skruosto sumušimas padaryta kieto buko daikto poveikyje, galimai prie nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių ir laiko. Netikėti aukščiau išdėstytais nukentėjusiojo, liudytojo parodymais pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ir dėl to, jog juos patvirtina ir paties apelianto parodymai. E. N. teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, jog jis kavinės viduje numetė kėdę, patvirtino, jog apsaugos darbuotojų buvo išvestas iš kavinės, apsižodžiavo keiksmažodžiais su apsaugos darbuotojais, norėjo grįžti į kavinės vidų pasiimti striukę, tačiau apsaugos darbuotojai jo neįleido, todėl jis supykęs sudavė R. V. smūgį kumščiu. Apeliantas parodė, jog reikalo suduoti nebuvo. Nors apeliantas teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog nukentėjusiajam smūgį sudavė iš priekio, tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, jog R. numojęs į jį ranka, pasisukęs jau ruošėsi eiti į kavinės vidų. Jis tuo metu trenkė jam kumščiu į veidą, bet pataikė į kaklo kairę pusę, nes jis jau buvo pasisukęs eiti. Šiuos savo parodymus apeliantas patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog iš nukentėjusiojo R. V. bei apelianto parodymų seka, jog asmeninio pobūdžio konfliktų jie tarpusavyje, iki aptariamo įvykio, neturėjo. E. N. iš karto po įvykio buvo nustatytas 2,453 promilės girtumas.
Taigi, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma neginčijamai nustatyta, jog apeliantas 2011 m. liepos 10 d. apie 03.00 val. (duomenys neskelbtini) mieste prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, be jokios priežasties, iš chuliganiškų paskatų, suduodamas smūgį į kaklo sritį, nesunkiai sutrikdė R. V. sveikatą. Apelianto chuliganiškas elgesys jau pasireiškė kavinės viduje metant į šokančių asmenų pusę kėdę, vėliau jis tęsėsi pastarąjį išvedant bei išvedus iš kavinės, jis, vedamas iš kavinė, priešinosi, vartojo necenzūriniu žodžius, išvestas brovėsi atgal į kavinės vidų ir, apsaugos darbuotojams neleidus sugrįžti į kavinę, be jokios priežasties trenkė nukentėjusiajam R. V. iš nugaros pusės į kaklo sritį. Tuo pačiu pažymėtina tai, jog apelianto skunde nurodomi neesminiai nukentėjusiojo bei liudytojo R. B. parodymuose esantys neatitikimai neturi reikšmės apelianto padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijai. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog apsaugos darbuotojai, išvedant apeliantą iš kavinės ir perspėjant jį, jog į kavinę neįleis, būtų elgęsi ciniškai, E. N. žeminę. Beje, tokias aplinkybes apeliantas taip pat nurodė tik apeliaciniame skunde, kaip aukščiau jau buvo nurodyta, teisiamojo posėdžio metu apeliantas pats nurodė priešingai, jog reikalo suduoti nebuvo. Tokiu būdu apelianto nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., ją perkvalifikuoti ir tuo pačiu pakeisti Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendį, paskiriant BK 138 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo E. N. apeliacinį skundą atmesti.