Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Žindulienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal I. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutarimo, kuriuo I. V. pripažinta kalta ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalį 725 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. V. nubausta už tai, kad ji 2016 m. sausio 14 d. apie 14.30 val. (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo vairavo automobilį „Mazda Premacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdama neblaivi, kai nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, t. y. 1,69 promilių (± 1,7 %) girtumas. Tokiais savo veiksmais I. V. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punktą ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Įvertinus byloje esančią medžiagą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina faktą, kad I. V. padarė jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje.

I. V. apylinkės teisme parodė bei apeliaciniame skunde teigia, kad nors įvykio metu ji buvo neblaivi (jai buvo nustatytas girtumas), tačiau ji automobilio nevairavo, nes automobilį vairavo jos duktė E. U., kuri teisme patvirtino vairavusi automobilį. Nors liudytoja E. U. teisme patvirtino I. V. parodymus, tačiau pastebėtina, kad ji yra apeliantės duktė, todėl yra suinteresuota padėti motinai išvengti atsakomybės. Be to, apeliantės versija, jog ne ji vairavo automobilį, yra paneigta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Liudytoju teisme apklaustas policijos pareigūnas M. Š. parodė, kad, važiuodamas tarnybiniu automobiliu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryža, pamatė, kaip automobilis iš viso automobilių srauto išsuko iš kelio ir įtartinai sustojo kelkraštyje, kampu, buvo pakibęs ant kalniuko, kol jis privažiavo prie minėto automobilio, jį stebėjo ir matė, kad iš jo niekas neišlipo ir niekas į jį neįlipo. Privažiavęs prie sustojusio automobilio, priėjęs prie jo, pamatė, kad jame sėdėjo dvi moterys – I. V. vairuotojo vietoje, o ant galinės sėdynės senyvo amžiaus moteris, I. V. elgėsi neadekvačiai, nuo jos sklido alkoholio kvapas, ji neneigė, kad vairavo automobilį, todėl jis iškvietė patrulius. Liudytojas taip pat nurodė, kad I. V. aiškino, jog ji važiavo ir baigėsi benzinas, laukia kol priveš, kad po 10-15 min. vyriškis atvežė talpą su benzinu (45-47 b. l.). Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, t. y. jog automobilis buvo sustojęs pusnyje, kad prie automobilio vairo sėdėjo I. V., nuo kurios sklido alkoholio kvapas, ji elgėsi neadekvačiai, jos kalba buvo nerišli, liudytojas M. Š. nurodė ir tarnybiniame pranešime (6 b. l.). Nors tarnybiniame pranešime liudytojas nenurodė matęs, ar iš automobilio kas nors buvo išlipęs, tačiau dėl to nėra pagrindo liudytojo parodymų vertinti kaip iš esmės neteisingų, nes liudytojas M. Š. teisme nurodė, jog tarnybiniame pranešime nurodė tik faktus, o kaip iš teismo posėdžio protokolo matyti, tik uždavus papildomus klausimus, liudytojas davė išsamesnius paaiškinimus (parodymus) apie įvykio aplinkybes. Dėl to nėra pagrindo liudytojo M. Š. parodymus teisme vertinti kaip prieštaringus. Be to, byloje nenustatytas liudytojo M. Š. suinteresuotumas bylos baigtimi, nes nei liudytojas, nei pati apeliantė nenurodė, jog jie būtų anksčiau pažįstami, būtų konfliktavę. Taigi, nėra pagrindo netikėti liudytojo M. Š. parodymais, jog jis matė, kaip sustojo automobilis ir iš jo niekas neišlipo ir niekas neįlipo, t. y. kad automobilį vairavo pati I. V., o ne jos dukra. Tokie liudytojo M. Š. parodymai paneigia apeliantės parodymus, jog ji persėdo nuo galinės automobilio sėdynės, kur sėdėjo kartu su teta, į vairuotojo vietą. Taip pat liudytojo M. Š. parodymai paneigia liudytojos E. U. parodymus, jog sustabdžiusi automobilį ji pėsčiomis išėjo į savo darbą, esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje, kadangi liudytojas M. Š. nurodė, jog nematė nueinančio asmens sankryžoje, kuria jis važiavo, kai pamatė iš automobilių srauto išvažiuojantį ir kelkraštyje sustojantį automobilį.

Liudytojo M. Š. parodymus, jog I. V. neneigė vairavusi automobilį, patvirtina ir kaip liudytojais apklaustų policijos pareigūnų A. K. ir R. P. parodymai. Liudytojai teisme parodė, kad I. V. neneigė vairavusi automobilį. Liudytojas A. K. taip pat nurodė, kad jis I. V. paklausė, ar ji vairavo automobilį, ar ji vartojo alkoholį, kad I. V. to neneigė, paaiškino ką vartojo, kiek vartojo, kur važiavo. Šias aplinkybes A. K. nurodė ir tarnybiniame pranešime (5 b. l.). Be to, liudytojas A. K. teisme nurodė, jog jam nekilo abejonių, kad automobilį galėjo vairuoti trečias asmuo, o ne I. V., nes M. Š. įvykio vietoje jiems minėjo matęs judantį automobilį, kad atvykusi I. V. dukra E. U., kuriai prisiskambinti buvo sunku ir ji atvyko tik po valandos, neminėjo, jog ji vairavo automobilį, priešingai, ji išreiškė neigiamus komentarus, jog jos motina „ir vėl papuolė“. Nors liudytoja R. P. teisme nurodė negirdėjusi, ko I. V. klausė A. K., tačiau liudytoja nurodė, kad jai viskas buvo aišku, t. y. jog automobilį vairavo I. V., kadangi I. V. neneigė vairavusi, be to, liudytoja nurodė, kad ji iš įvykio vietos iš karto išvažiavo į kitą įvykį. Liudytoja taip pat parodė, kad matė, kaip kažkoks vyriškis atvežė talpą su benzinu, kuris paaiškino, kad jam skambino pati administracinėn atsakomybėn traukiama I. V.. Netikėti tokiais liudytojų A. K. ir R. P. parodymais teismas neturi pagrindo, nes byloje nenustatytas ir šių liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi, duomenų, verčiančių abejoti liudytojų parodymais, byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir pati apeliantė.

Įvertinus liudytojų M. Š., A. K. ir R. P. parodymus teisme, M. Š. ir A. K. tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad šių liudytojų parodymai įrodo I. V. kaltę padarius jai inkriminuotą teisės pažeidimą, t. y. kad ji būdama neblaivi vairavo transporto priemonę.

Vertinant pačios apeliantės bei jos dukters parodymus, juos yra prieštaravimų. I. V. nurodė, kad „dukra ją vežė prižiūrėti mamą“, nors teisme bei apeliaciniame skunde apeliantė akcentavo, jog dukra ją į kaimą vežė pasiimti trūkstamų tetos dokumentų. Kad I. V. važiavo prižiūrėti mamą, ji nurodė ir policijos pareigūnui A. K. (47 b. l.). Pastebėtina, kad iš teismui pateikto medicininių dokumentų išrašo apie J. D., t. y. apeliantės motinos, sveikatą matyti, jog J. D. gyvena (duomenys neskelbtini), o ne kaime, kur apeliantės ir liudytojos E. U. parodymais buvo važiuojama. Nelogiškas I. V. paaiškinimas, jog ji iš galinės automobilio sėdynės persėjo į vairuotojo vietą tam, kad geriau būtų susikalbėti su teta bei paieškoti dokumentų, nes kaip iš pačios I. V. parodymų matyti, būtent dėl trūkstamų dokumentų ir buvo važiuojama į kaimą. Be to, liudytojas M. Š. paneigė ne tik I. V. versiją, jog ji persėdo nuo galinės automobilio sėdynės į priekį, bet ir liudytojos E. U. parodymus, jog sustabdžiusi automobilį ji išėjo į darbą pasiimti paliktos rankinės, nes liudytojas nematė, kad kas nors būtų išlipęs iš automobilio ar įlipęs į jį, taip pat jis nematė nieko einančio gatve. Policijos pareigūnai parodė, kad, kol buvo rašomas protokolas, kažkoks vyriškis atvežė talpą su degalais, ir nurodė, kad degalus atvežė paprašytas pačios I. V.. Tokie parodymai paneigia apeliantės parodymus, jog ji niekam neskambino. Be to, liudytoja E. U. nurodė, kad ji su vyru atvežė degalus iš kuro kolonėlės, kad prieš tai lyg kažkas iš darbo buvo atvežęs. Nors E. U. nurodė, kad ji išėjo į darbą pasiimti paliktos piniginės ir tai paantrino ir pati apeliantė, tačiau apeliantė taip pat nurodė, jog pinigus vėliau atvežė jos žentas. Taip pat liudytoja E. U. pripažino atvykusi į įvykio vietą po to kai jai paskambino policijos pareigūnai, kad ji priekaištavo savo motinai, tačiau liudytojos paaiškinimas, jog ji priekaištavo motinai dėl to, kad motina sėdėjo už automobilio vairo, yra nelogiškas, nes tuo metu, kai liudytoja atvyko, I. V. sėdėjo ne už automobilio vairo, o sėdėjo policijos automobilyje. Taigi, akivaizdu, kad liudytoja E. U., atvykusi prie automobilio net nežinojo, kad jos motina neva sėdėjo už automobilio vairo. Įvertinus tokius prieštaringus ir nelogiškus liudytojos E. U. bei pačios apeliantės parodymus (paaiškinimus), konstatuojama, kad apylinkės teismas pagrįstai tokiais parodymais nesivadovavo ir juos atmetė. Be to, liudytoja E. U. yra apeliantės dukra, todėl ji yra suinteresuota padėti motinai išvengti griežtos nuobaudos, todėl minėti prieštaravimai liudytojos ir apeliantės parodymuose patvirtina, kad liudytoja E. U., siekdama padėti savo motinai, davė melagingus parodymus, jog įvykio metu ji, o ne I. V., vairavo automobilį, todėl apylinkės teismas pagrįstai tokius melagingus liudytojos parodymus atmetė bei E. U. iškėlė administracinio teisės pažeidimo bylą už melagingų parodymų davimą.

Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių konstatuojama, kad apylinkės teismas, remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma (liudytojų M. Š., A. K., R. P. parodymais, kurie atitinka bei patvirtina vieni kitus, ir kuriuos patvirtina ir kita bylos medžiaga), padarė pagrįstą išvadą, jog įvykio metu automobilį vairavo būtent I. V.. Dėl to tenkinti I. V. skundą ir jos atžvilgiu bylą nutraukti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad I. V. buvo nustatytas 1,69 promilių girtumas, o tai atitinka vidutinį neblaivumo laipsnį, I. V. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį.

ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytas pažeidimas užtraukia baudą vairuotojams nuo 579 iki 868 eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų.

Skundžiamu nutarimu I. V. paskirta nuobauda lygi sankcijoje numatytam nuobaudos vidurkiui, I. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, ji bausta administracine tvarka, taip pat ir už tai, kad neblaivi vairavo transporto priemonę, todėl daroma išvada, kad apeliantei paskirta nuobauda nėra aiškiai per griežta. Be to, apeliantas skunde neginčija jai paskirtos nuobaudos dydžio.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ir bylą nutraukti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutarimą palikti nepakeistą ir I. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.