Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2A-583-524/2015

Teisėjas Darius Kurpavičius (Proceso Nr. 2-06-3-08551-2014-7)

2015 m. gegužės 14 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Irmos Čuchraj, Virginijos Nijolės Griškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės UAB ,,Axinet“ ieškinį atsakovei UAB ,,Transkomsta“ dėl netesybų už prastovą priteisimo, ir atsakovės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-12-29 sprendimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-12-29 priėmė sprendimą, juo ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 7500,00 EUR netesybų bei 5275,70 Lt bylinėjimosi išlaidų, laikinąsias apsaugos priemones, taikytas vykdant teismo 2014-07-28 nutartį, paliko galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė tinkamai ir laiku įvykdė sutartinius įsipareigojimus, byloje ginčo, kad ieškovė neįvykdė prievolės ir taip pažeidė sutartį, nėra. Nustatė, kad šalys buvo susitarusios dėl netesybų mokėjimo. Konstatavo, kad atsakovė neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti taikyti atsakovei sutartinę civilinę atsakomybę – netesybų išieškojimą. Teismas pažymėjo, jog atsakovė yra verslo subjektas, todėl turėjo būti ypatingai apdairi, sąžininga bei rūpestinga sudarydama sutartis ir įsipareigodama pagal jas. Konstatavo, kad atsakovė jokių argumentų dėl baudos dydžio nenurodė. Teismo nuomone, baudos dydis atitiko iš anksto šalių įvertintus minimalius vežėjo nuostolius dėl prastovos, nėra labai didelis, atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus bei abiejų šalių lūkesčius.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovė pervežimo procese veikė kaip ekspeditorė. CK 6.826 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ekspeditorius už krovinių ekspedicijos sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą atsako sutartyje nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtis, jog ekspeditoriui įrodžius, kad ekspedicijos sutartis pažeista dėl to, kad buvo neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta vežimo sutartis, tai ekspeditoriaus atsakomybė užsakovui (užsakovo klientui) nustatoma pagal tas pačias taisykles, pagal kurias ekspeditoriui atsako atitinkamas vežėjas. Taigi ekspeditoriaus civilinė atsakomybė pagal nacionalinę teisę yra netgi platesnė nei vežėjo, ir tik tais atvejais, jeigu ekspeditorius įrodo, kad ekspedicijos sutartis pažeista dėl ekspeditoriaus pasitelkto vežėjo kaltės, ekspeditoriaus atsakomybė prilyginama vežėjo atsakomybei (CK 6.819–6.820 straipsniai). Toks ekspeditoriaus civilinės atsakomybės masto įtvirtinimas paremtas ekspeditoriaus civilinės atsakomybės specifiškumu. Ekspeditoriaus civilinė atsakomybė yra ypatinga tuo, kad krovinio ekspedijavimo sutartimi ekspeditorius prisiima atsakomybę už trečiuosius asmenis, t. y. ekspeditorius atsako prieš užsakovą už trečiuosius asmenis, kuriems visiškai ar iš dalies perduodamas krovinio ekspedijavimo sutarties vykdymas (pvz., krovinio sandėliavimas, vežimas), tačiau, atlyginęs užsakovui padarytą žalą, ekspeditorius įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į trečiuosius asmenis, dėl kurių prievolių pažeidimo kilo žala (CK 6.828 straipsnis). Tokiu būdu krovinio ekspedijavimo teisiniuose santykiuose sukuriama atsakomybės sistema, pagrįsta tuo, kad ekspeditorius už trečiųjų asmenų veiksmus užsakovui yra atsakingas pagal tokias pat taisykles, kurios būtų taikomos, jeigu sutartis dėl paslaugų teikimo su trečiaisiais asmenimis būtų sudaręs asmeniškai užsakovas (CK 6.38 straipsnio 4 dalis, 6.257, 6.828 straipsniai). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ekspeditoriaus asmeninės atsakomybės už ekspedijavimo sutarties pažeidimą klausimas yra nereikšmingas tik tais atvejais, jeigu ekspeditorius įrodo, kad sutartis pažeista dėl to, kad savo prievolių neįvykdė tretieji asmenys (ne tik vežėjas), kuriems buvo iš dalies ar visiškai perduotas ekspedijavimo sutarties vykdymas. Šioje byloje kyla ginčas dėl asmeninės atsakovės atsakomybės už prastovas ir šalių sudarytų sutarčių dalių dėl krovinio iškrovimo datos ir atvykimo laiko skaičiavimo aiškinimo. Ieškovė, būdama šio ginčo teisinio santykio vežėja, savo reikalavimo teisę kildina iš sutartinių teisinių santykių, kurie atsirado vykdant penkias 2014-03-12 krovinio pervežimo sutartis-užsakymus (b. l. 15–19). Paminėtose sutartyse buvo nurodyta, kad kroviniai gabenami pagal CMR konvencijos sąlygas. Ieškovė nurodė, kad atsakovė, kaip užsakovė-ekspeditorė, privalo atlyginti nuostolius, kadangi jie atsirado dėl atsakovės padaryto sutarties pažeidimo – atsakovė neužtikrino, kad krovinys būtų iškrautas laiku, t. y., kaip nurodyta paminėtose sutartyse, – 2014-04-01–2014-04-02, ir ieškovė nepatirtų prastovų. Tai reiškia, kad ieškovė turi teisę reikalauti atlyginti sutartines netesybas, kurios padengia minimalius nuostolius dėl prastovų. Šalys sutartyje susitarė, kad krovimo data – 2014-03-19–2014-03-21, krovinio iškrovimo data – 2014-04-01–2014-04-02. Atsakovė sutarčių 1.1.3 p. įsipareigojo pakrauti / iškrauti per 48 val. Europoje ir 72 valandas NVS šalyse, jei nėra savaitgalis ar švenčių dienos, kad prastovos apmokamos 100 eurų už parą Europoje ir 100 eurų už parą prastovų NVS šalyse, kad prastovos turi būti pažymėtos ir patvirtintos atsakingų asmenų parašais prastovų lape. Ši sutartis nėra nuginčyta, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo ja abejoti. Tai, kad ieškovė ne dėl savo kaltės patyrė 13 parų prastovų, sukūrė teisines pasekmes ir atsakovės pareigą atlyginti ieškovei nuostolius pagal sutartimi sulygtų netesybų dydį.

Nagrinėjant bylas dėl nuostolių atlyginimo, yra būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, būtinas jai atsirasti: neteisėtus atsakovo veiksmus, nuostolius, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusių nuostolių, taip pat atsakovo kaltę. Įstatymų leidėjas nustatė, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai sutartį šaliai gali būti taikomos netesybos (CK 6.73, 6.258 straipsniai). CK 6.73 straipsnio 1 dalyje, 6.258 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netesybos įskaitomos į nuostolius. Tai reiškia, kad netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius. Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais.

Ginčo prastovos buvo pažymėtos prastovų lapuose, kuriuos patvirtino krovinio gavėjas, nurodydamas prastovų pradžią – 2014-04-02 (b. l. 21–30), ir tai atitiko sutarties 1.1.3 p. reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai priteisė ieškovei sutartines netesybas už prastovas, tačiau pačią netesybų sumą apskaičiavo nesilaikydamas CK 1.118 str. nustatytų termino eigos pradžios taisyklių, nes bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės vilkikai į iškrovimo vietą atvyko 2014-03-31 ir 2014-04-01, krovinys iškrautas tik 2014-04-19. Byloje atsakovė neginčija aplinkybės, kad 4 ieškovės transporto priemonės atvyko 2014-03-31, o viena transporto priemonė –2014-04-01, ir tos dienos buvo pirmadienis ir antradienis, todėl pagal šalių sutartis šių transporto priemonių iškrovimas turėjo baigtis 2014-04-02, tačiau sutarties 1.1.3 p. šalys buvo sutarusios, kad iškrovimas gali būti užtęstas 72 val. ir netesybos pradedamos skaičiuoti po 72 val. nuo sutartyje nustatytos krovinio iškrovimo datos. CK 1.118 str. nustatyta, kad terminas prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos, todėl prastovos pradėdamos skaičiuoti nuo 2014-04-06, nes 5 dieną baigėsi šalių sutartyje nustatytas terminas ir ji į terminą neįskaitoma. Šalys pripažįsta, kad ieškovės automobiliai buvo iškrauti 2014-04-19, todėl prastova truko 13 dienų, todėl sutartinės netesybos už prastovas turėjo būti priteistos 6500 EUR (13 parų x 100 eurų x 5 ieškovo transporto priemonės). Toks nuostolių atlyginimo būdas pagal šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, išreikštą šalių sutarties nuostatose, atitinka teisingus ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus (CK 6.228 str. 2 d.). Atsakovė neįrodė, kad prastovos įvyko dėl ieškovės kaltės ar dėl nenugalimos jėgos, todėl įgijo pareigą atlyginti minimalius nuostolius, kurie apskaičiuojami pagal sutartimi sulygtas netesybas. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal teismų praktikoje plačiai detalizuotas sutarčių aiškinimo taisykles sutarties 1.1.3 p. neturi būti taikomas, nes krovinio pervežimo sutartyse-užsakymuose buvo nurodyta pastaba, kad atvykimo laikas bus pradedamas skaičiuoti, kai visos 13 mašinų suvažiuos į muitinę, tačiau tokia pozicija neparemta teismų praktikoje plačiai išplėtotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis, CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008). Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų) teismas gali spręsti, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas, jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja pačios šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Šioje byloje šalių susirašinėjimas įrodo, kad atsakovė iš esmės pripažino prastovų faktą, tik nesutiko su ieškovės skaičiavimu (b. l. 48, 52–54). Todėl šie įrodymai paneigia atsakovės poziciją, kad tikroji šalių valia sudarant sutartis buvo tokia, kad krovinio iškrovimo terminas buvo susietas ne su konkrečia data, nurodyta sutartyje – 2014-04-01–2014-04-02, o su aplinkybe, nurodyta pastaboje – atvykimo laikas bus pradedamas skaičiuoti, kai visos 13 mašinų suvažiuos į muitinę. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys. Akivaizdu, kad ginčijamų sutarčių tikslas – operatyvumas, kuris ypatingai svarbus pervežimo teisiniuose santykiuose, todėl nebūtų protinga ir teisinga nesivadovauti konkrečiai šalių nustatyta krovinio iškrovimo data – 2014-04-01–2014-04-02. Taip pat šalys, vykdydamos savo sutartinius įsipareigojimus, turi remtis logikos dėsniais ir sutartis vykdyti kuo ekonomiškiausiu viena kitai būdu, todėl apeliantės pateiktas ginčo sutarčių dalių aiškinimas prieštarautų CK 6.38 str. 3 d., nes nėra pagrįstas ekonomiškumo principu veiksmas pervežimo santykiuose – atvykus 5 kroviniams automobiliams 2014-03-31 ir 2014-04-01 į paskirties vietą, laukti jų iškrovimo iki 2014-04-19. Akivaizdu, kad šalys buvo sutarusios dėl konkrečios iškrovimo datos, dėl kiekvieno krovinio vežimo buvo sudaryta atskira sutartis, todėl pastaboje nurodyta 13 transporto priemonių atvykimo laiko skaičiavimo pradžia negali būti sutapatinta su konkrečiai nurodyta krovinio iškrovimo data. Visų pirma, akivaizdu, kad transporto priemonių atvykimo laikas ir krovinio iškrovimas yra skirtingos sąvokos. Joks kitas šalių sutarčių punktas nesusiejo krovinio iškrovimo pradžios – paskutinės tryliktos transporto priemonės atvykimo į muitinę, todėl byloje teisingai pirmosios instancijos teismas išaiškino šalių sutartį ir nustatė, kad šalys aiškiai buvo sutarusios, jog krovinys bus iškrautas 2014-04-01–2014-04-02, todėl sutarties pastaboje nustatyta aplinkybė konkrečios datos nepakeičia. Ginčijamos sąlygos turinys ir formuluotė atitinka aiškumo ir suprantamumo reikalavimus, atsižvelgiant į pervežimo sutarties dalyką, nes byloje įrodyta, kad po šios sutarties sudarymo atsakovė pripažino krovinio iškrovimo vėlavimo faktą. Taip pat įstatymu neparemtas apeliacinio skundo motyvas, jog į prastovos laiką neturėtų būti įskaičiuojamos nedarbo dienos. CK 1.121 str. 1 d. nurodyta, kad oficialių švenčių ir ne darbo dienos įskaitomos į terminą, ši taisyklė taikoma bet kokio termino eigai, todėl nepagrįsta apeliantės pozicija, kad prastovos terminą sudaro tik darbo dienos. Sutarties 1.1.3 p. formuluotė leidžia padaryti išvadą, kad atsakovė įsipareigojo pakrauti / iškrauti per 48 val. Europoje ir 72 valandas NVS šalyse, jei nebus savaitgalis ar švenčių dienos, nes kitoks šios sutarties dalies aiškinimas prieštarautų CK 1.121 str. 1 d.

Paminėtais motyvais pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir priteista 7500 EUR netesybų suma sumažintina iki 6500 EUR (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Atsižvelgiant į tai keistina pirmosios instancijos teismo dalis dėl 5 275, 70 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes ieškovės reikalavimas buvo patenkintas 87 procentais (CPK 93 str. 5 d.), ir priteistos bylinėjimosi išlaidos sumažintinos iki 1329, 36 EUR (4590 Lt). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė apeliacinės instancijos teisme laimėjo 13 procentų jai pareikšto reikalavimo, jai priteistina 29,25 EUR žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą, dalis ir 89,18 EUR advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, o iš atsakovės ieškovei priteistini 174 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 93 str. 2 d., 3 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-12-29 sprendimo dalis dėl netesybų ir bylinėjimosi išlaidų pakeisti ir ieškovei UAB ,,Axinet“ priteistą iš UAB ,,Transkomsta“ 7500 EUR netesybų sumą sumažinti iki 6500 EUR, priteistą 5275,70 Lt bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 1329,36 EUR.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš UAB ,,Axinet“ priteisti UAB ,,Transkomsta“ 29,25 EUR žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą, ir 89,18 EUR advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Iš UAB ,,Transkomsta“ UAB ,,Axinet“ priteisti 174 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.