- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-04
- Bylos Nr.
- I-2521-402/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, atsakovės atstovė, Ligoninė), 15 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio palūkanas nuo teismo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (1 t., b. l. 2-11, 84).
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (1 t., b. l. 2-11) ir atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą (1 t., b. l. 67-71) nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad įvairiais laikotarpiais nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2016 m. liepos 22 d. buvo gydomas LAVL pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Tvirtino, kad palatos dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai ir asmeniniai daiktai. Palatos netinkamai valomos, nes buvo tvarkomos tik vieną kartą per savaitę. Ligoninėje įrengti baldai ir lovos pasenę, sulaužyti ir techniškai netvarkingi, lovos girgžda nuo kiekvieno judesio, sanitariniai mazgai pasenę, pageltę ir aprūdiję, tualeto reikmenų lentynėlė medinė ir sutręšusi, nehigieniška, nėra veidrodžio, šiltas vanduo įjungiamas tik maitinimo metu ir tai ne visada. Vidaus ligų skyriaus sanitariniame mazge buvo įrengti tik du tualetai, kuriose klozetų nebuvo tik tupykla. Nebuvo įrengtos prausyklos kojoms nusiplauti, dušas įrengtas vienas, senas, sulaužytas, sienos padengtos pelėsiu, nebuvo kėdės, kad galėtų atsisėsti, dušai neatskirti, nebuvo įrengtos dušo kabinos, todėl nebuvo jokio privatumo, neįrengti persirengimo kambariai, nebuvo kilimėlio po kojomis. Chirurginiame skyriuje tik vienas tualetas, kuris sugedęs, iš jo nuolat per viršų bėgdavo vanduo, visas skyrius smirdėdavo nemaloniu kvapu. Laikotarpiu nuo 2016-07-20 iki 2016-07-27 buvo laikomas Chirurginio skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 24, kurioje nebuvo klozeto tik tupykla, tualetas nepritaikytas invalidams, nebuvo įrengti turėklai – laikikliai, tualetas nebuvo tinkamai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl nebuvo jokio privatumo, į kamerą nebuvo tiekiamas karštas vanduo, nebuvo stalo. LAVL patalpos Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos kaip negyvenamos patalpos, todėl pareiškėjas šiose patalpose apskritai negalėjo būti laikomas. Kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė išgyvenimų, didelių nepatogumų, diskomfortą, jaučiasi psichologiškai sugniuždytas ir nepasitikintis savimi, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 15 300 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės , taip pat priteisti 5 procentų dydžio palūkanas nuo teismo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovo prašymą taikyti senaties terminą prašo atmesti kaip nepagrįstą, mano, kad neturtinės žalos atlyginimui senaties terminai netaikytini.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į skundą (1 t., b. l. 16-22) su pareiškėjo skundu nesutiko. Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, LAVL nevedama, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatoje, pateikti negali. Pažymėjo, kad įstaigos administracija visada stengiasi, pagal galimybes, paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdama į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Taip pat atkreipė dėmesį, jog skyriuose, kuriuose ginčo laikotarpiu buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore, todėl minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose (laisvame korpuse). Palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir / arba keičiamas. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Karštas vanduo nuolatos yra tiekiamas tik į dušinės patalpas. Lietuvos higienos normų HN76:2010 39 ir HN 134:2015 28 punktai nustato reikalavimus prausimosi patalpoms. Šios normos nurodo, kad daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami, dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos. Ligoninės dušinių patalpos buvo kasdien valomos o paviršiai dezinfekuojami vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V- 177 patvirtinta Patalpų valymo procedūra. Ligoninės patalpos buvo remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Visi atsiradę pažeidimai ir/ar neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir/ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant Ligoninės turtą, buvo šalinami minimaliausiais terminais. Kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) Ligoninėje pilnai panaudotos ir Ligoninės gydomųjų skyrių patalpos buvo nuolatos remontuojamos. Ligoninė turėjo Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690. Šis dokumentas įrodo, kad Ligoninės patalpos atitiko Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi Ligoninės veiklai vykdyti. Vilniaus visuomenės sveikatos centras periodiškai tikrindavo Ligoninės patalpas, nustatyti higienos normų pažeidimai buvo šalinami nurodytais terminais. Pareiškėjas dėl skunde minimų aplinkybių į Ligoninės administraciją nesikreipė. Pažymėjo, kad, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, jog LAVL deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjas šiuo atveju nepagrindė žalos atsiradimo fakto. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą, todėl atsakovės atsakomybė negalima. Prašė taikyti numatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2016 m. liepos 22 d.
Atsakovės atstovė pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį (1 t., b. l. 22).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK ) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2016 m. liepos 22 d., Liteko duomenimis nustatyta, jog 2017 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas pateikė skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 29 d. nutartimi atsisakė priimti A. K. skundą kaip nepriskirtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai ir išaiškino, kad skundą turi teisę paduoti Kauno apygardos administraciniam teismui (1 t. b. l. 74), skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2018 m. vasario 9 d. (1 t., b. l. 12). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Ligoninėje laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi 2017 m. gruodžio 27 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. gruodžio 27 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Pareiškėjas nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimui senaties terminai netaikytini, nes jis, būdamas izoliuotas nuo visuomenės, nežinojo bei nesuvokė apie savo teisių gynybos būdą, todėl mano, jog šios svarbios priežastys sukliudė jam parengti skundą teismui ir yra pagrindas praleistą senaties terminą atnaujinti bei apginti pažeistą teisę, reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo už visą skundžiamą laikotarpį.
Pabrėžtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-727-858/2015, A-784-858/2015).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nurodo dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų patyręs sveikatos pablogėjimą, išgyvenimus, nepatogumus. Jei pareiškėjas realiai patyrė būtent tokius išgyvenimus, kuriuos jis nurodo nagrinėjamoje byloje, tai visiškai akivaizdu, jog ginčo laikotarpiu jis turėjo galimybę taip pat realiai suvokti, jog jo teisės tokiu būdu yra pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Teismo vertinimu, pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo realias galimybes domėtis teisės aktais, kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos į valstybės garantuojamą teisinės pagalbos tarnybą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebūtų suteiktos sąlygos domėtis įstatymais ir teisės aktais. Pareiškėjas, teiginys, jog ieškinio senaties terminas netaikytinas, nepagrįstas, o jo nurodytos priežastys, teismo nuomone, nesudaro pagrindo kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą, nepripažintinos svarbiomis, objektyviomis ir nuo jo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sukliudžiusiomis jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nurodytam laikotarpiui (nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. gruodžio 26 d.) taikytina trijų metų ieškinio senatis, atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo nėra pagrindo, nes duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nėra, todėl pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 27 d. iki 2016 m. liepos 27 d.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad LAVL jam nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas:
nuo 2015-01-07 iki 2015-01-21 Chirurginio skyriaus gyvenamojoje patalpoje Nr. 4, kurios plotas34,06 m², aštuonios vieno aukšto lovos, todėl pareiškėjui teko 4,25 kv. m.;
nuo 2015-02-10 iki 2015-02-13 Vidaus ligų skyriuje gyvenamojoje patalpoje Nr. 3, kurios plotas19,80 m², šešios vieno aukšto lovos, todėl pareiškėjui teko 3,30 kv. m.;
nuo 2015-04-17 iki 2015-04-22 Chirurginio skyriaus gyvenamojoje patalpoje Nr. 3, kurios plotas 28,49 m², šešios, vieno aukšto lovos, pareiškėjui teko 4,7 kv. m.;
nuo 2015-05-03 iki 2015-06-10 Vidaus ligų skyriuje gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, plotas 22,84 m², septynios, vieno aukšto lovos, pareiškėjui teko 3,26 kv. m., vėliau perkeltas (tiksli data medicininėje dokumentacijoje nenurodyta) į Vidaus ligų skyrių gyvenamą patalpą Nr. 4, plotas 13,50 m², keturios, vieno aukšto lovos, pareiškėjui teko 3,37 kv. m.;
nuo 2015-08-05 iki 2018-08-12 Vidaus ligų skyriuje gyvenamojoje patalpoje Nr.3, plotas 19,80 m², šešios, vieno aukšto lovos, pareiškėjui teko 3,3 kv. m.;
nuo 2015-08-26 iki 2015-09-02 Vidaus ligų skyriuje gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, plotas 22,84 m², septynios, vieno aukšto lovos, pareiškėjui teko 3,26 kv. m.;
nuo 2015-09-13 iki 2015-09-25 Vidaus ligų skyriuje gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, plotas 22,84 m², septynios, vieno aukšto lovos, pareiškėjui teko 3,26 kv. m.;
nuo 2015-10-30 iki 2015-11-04 Vidaus ligų skyriuje gyvenamojoje patalpoje Nr. 3, plotas 19,80 m², šešios, vieno aukšto lovos, pareiškėjui teko 3,3 kv. m.;
nuo 2016-02-05 iki 2016-02-10 Chirurginio skyriaus gyvenamojoje patalpoje Nr. 3, plotas 28,49 m², šešios, vieno aukšto lovos, pareiškėjui teko 4,74 kv. m.;
nuo 2016-04-22 iki 2016-05-04 Chirurginio skyriaus gyvenamojoje patalpoje Nr. 4, plotas 34,06 m², aštuonios, vieno aukšto lovos, pareiškėjui teko 4,25 kv. m.;
nuo 2016-05-05 iki 2016-06-15 Chirurginio skyriaus gyvenamojoje patalpoje Nr. 4, plotas 34,06 m², aštuonios, vieno aukšto lovos, pareiškėjui teko 4,25 kv. m.;
nuo 2016-06-29 iki 2016-07-01 Chirurginio skyriaus gyvenamojoje patalpoje Nr. 4, plotas 34,06 m², aštuonios, vieno aukšto lovos, pareiškėjui teko 4,25 kv. m.;
nuo 2016-07-20 iki 2016-07-27 Chirurginio skyriaus (Bendrasis) kamerų tipo patalpoje Nr. 24, plotas 21,25 m², dvi vieno aukšto ir trys dviejų aukštų lovos, pareiškėjui teko 2,65 kv. m. (1 t., b. l. 17, 24-26).
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu (viso 96 paras) Ligoninės palatose, kamerose nebuvo užtikrinta Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta minimali 5,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Atsakovės atstovė atsiliepime (1 t., b. l. 6) nurodė, kad pareiškėjas Ligoninėje gydymosi laikotarpiais, išskyrus nuo 2016-07-20 iki 2016-07-27, buvo paskirtas į ne režimo zonoje įrengtas Chirurginio ir Vidaus ligų skyrių patalpas, kurios nebuvo rakinamos, tokiu būdu pareiškėjui sudarant galimybę laisvai judėti šių gydomųjų skyrių lokaliniuose sektoriuose ir jų pasivaikščiojimo kiemuose taip kompensuojant gyvenamojo ploto trūkumą.
Atsakovės atstovės argumentas, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, nagrinėjamo ginčo atveju neturi teisinės reikšmės, nes viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Todėl aplinkybė, kad Ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją tokiomis sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau kaip 5,1 kv. m ploto, neatleidžia valstybės nuo deliktinės atsakomybės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi pasenusiais baldais. Ginčo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose buvo nustatyta, kad metalinės lovos naudojimo laikas yra 10 metų, spintelės prie lovos – 8 metai. Byloje nėra tikslių duomenų, kokio senumo baldai buvo pareiškėjo palatose, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog iš minėtose normose nurodyto laiko savaime negalima daryti išvadą, jog suėjus šiam laikui baldai yra netinkami naudoti. Pareigos suėjus nurodytam laikotarpiui juos pakeisti minėtas teisės aktas nenustato. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad, nors ir pareiškėjas nurodo, jog baldai buvo netinkamos būklės, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl šių sąlygų, būtų prašęs išduoti naujus baldus, nurodant, jog senaisiais negali tinkamai naudotis, tad pasenusių baldų naudojimas LAVL palatose negalėjo sukelti pareiškėjui tokių nepatogumų, kurie galėtų būti vertinami, kaip sukeliantys neturtinę žalą.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad į kamerą Nr. 24 nebuvo tiekiamas karštas vanduo, teismas pažymi, kad pagal Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 p. karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi reikalavimas karštą vandenį tiekti į palatas (kameras) nenustatytas. Tuo tarpu tam skirtose patalpose karštas vanduo teikiamas pagal nustatytą grafiką.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi pageltusiu sanitariniu mazgu, veidrodžio trūkumu, sutręšusia, nehigieniška tualeto reikmenų lentynėle, tačiau šie pareiškėjo nusiskundimai per daug abstraktūs. Pareiškėjas nepaaiškina, kokias pasekmes jie jam sukėlė, todėl minėti nusiskundimai nevertintini kaip galintys sukelti pareiškėjui neturtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat kritiškai vertina pareiškėjo teiginius dėl netinkamos paskirties patalpų naudojimo, nes Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad LAVL patalpų pagrindinė naudojimo paskirtis – gydymo, taigi tai atitinka LAVL paskirtį, taip pat pastatų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilnius, kuriuose nuteistiesiems ir suimtiesiems buvo teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, nustatyta pagrindinė naudojimo paskirtis – gydymo. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. liepos 29 d. išdavė leidimą–higienos pasą, kuris patvirtina, kad LAVL ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo teisę užsiimti sveikatos priežiūros ir gydymo veikla, taip pat LAVL patalpos atitiko Lietuvos higienos normose bei kituose teisės aktuose keliamus reikalavimus (1 t., b. l. 23).
Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016-07-20 iki 2016-07-27 buvo laikomas Chirurginio skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 24, kurioje nebuvo klozeto tik tupykla, tualetas nepritaikytas invalidams, nebuvo įrengti turėklai – laikikliai, tualetas nebuvo tinkamai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl nebuvo jokio privatumo.
Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, jog kameros (palatos) įrengtos vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatomis ir nedetalizavo kaip įrengti sanitariniai mazgai kiekvienoje kameroje (palatoje). Iš pateiktų nuotraukų (1 t., b. l. 154-155) matyti, jog Chirurginio skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 24 sanitarinis mazgas tualetas yra atskirtas, tačiau nėra įrengta durų.
Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodęs, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažeminimo lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas (be durų) neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su Ligoninės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos pareiškėjo suėmimo sąlygų bloginimui.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog sanitariniuose mazguose vietoje klozeto buvo įrengtas unitazas (tupimas tualetas), tualetas nepritaikytas invalidams, turintiems problemų su sąnariais ir stuburu. Tačiau, teismas pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma (akto redakcija iki 2017 m. sausio 1 d.), sanitariniame mazge turi būti įrengtas klozetas arba unitazas, taigi tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Taip pat teismas akcentuoja, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl savo sveikatos būklės, kad jis negalėjo naudotis tualetu, o atsakovės atstovė nurodė, jog Ligoninė turėjo specialias sėdimas kėdes, kurios pagal medicinines indikacijas ar pacientams prašant buvo paskiriamos, byloje nėra duomenų, tokių nepateikė ir pareiškėjas, kad pareiškėjui gydytojas būtų paskyręs ar rekomendavęs specialiąsias priemones naudojantis tualetu, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo kreipęsis į Ligoninės administraciją dėl negalėjimo tinkamai naudotis sanitariniu mazgu.
Pareiškėjas nurodė, kad Chirurginio skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 24 nebuvo stalo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 47:2011 nenumato stalo įrengimo Ligoninės gyvenamojoje patalpoje, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Kaip matyti iš bylos duomenų, kameroje Nr. 24 buvo stalas ir yra įrengtos spintelės, ant kurių nuteistieji gali pasidėti valgį (1 t., b. l. 155).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad palatos nebuvo tinkamai valomos.
Administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad higienos normų, susijusių su kalinimo patalpų higiena pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Papratai šie aspektai vertinami kitų kalinimo sąlygų kontekste.
Pagal į bylą pateiktą dokumentą „Patalpų valymo procedūra“ (1 t., b. l. 27-33), patvirtintą Ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 (b. l. 25-31; toliau – ir Procedūra), palatas kasdien valo (nuolatinis valymas) patys suimtieji ar nuteistieji, o pagrindinį valymą (visų patalpų ir jose esančių daiktų bei įrangos valymą, išvykus pacientui(-ams), arba periodinį valymą, esant pacientams, pagal sudarytą patalpų valymo grafiką) atlieka palatiniai sanitarai (nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus). Valymo inventoriumi ir priemonėmis aprūpina pagalbinis darbuotojas. Duomenų apie tai, kad Procedūros nuostatų Ligoninėje nėra laikomasi, į bylą nėra pateikta. Taigi, akivaizdu, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietos gyvenamųjų patalpų švarą turėjo užtikrinti patys nuteistieji, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl nevalomų palatų buvo sąlygoti pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant Procedūros reikalavimų. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl nekokybiškai ar ne laiku atliekamų valymo darbų ir dėl to pareiškėjui sukeltų nepatogumų jis būtų kreipęsis į atsakovą, o šis į jo skundą nebūtų reagavęs. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Ligoninės administracija, žinodama apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant tokių duomenų, pareiškėjo argumentai dėl palatų netinkamo valymo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, jog Vidaus ligų skyriaus sanitariniame mazge buvo įrengti tik du tualetai, kuriose klozetų nebuvo tik tupykla. Nebuvo įrengtos prausyklos kojoms nusiplauti, dušas įrengtas vienas, senas, sulaužytas, sienos padengtos pelėsiu, nebuvo kėdės, kad galėtų atsisėsti. Chirurginiame skyriuje tik vienas tualetas, kuris sugedęs, iš jo nuolat per viršų bėgdavo vanduo, visas skyrius smirdėdavo nemaloniu kvapu.
Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – Lietuvos higienos norma HN 47:2011), 32 punkte įtvirtinta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiami atskiri tualetai vyrams ir moterims, numatant ne mažiau kaip 1 unitazą ir 1 pisuarą 15 lovų (vyrų tualetuose) ir ne mažiau kaip 1 unitazą 10 lovų (moterų tualetuose); dušas ar vonia pacientams turi būti įrengiami prie palatų, 1 dušas ar vonia turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiama bendra prausimosi patalpa, numatant ne mažiau kaip 1 dušą ar vonią 12 lovų.
Lietuvos higienos norma HN 47:2011 nenumato, kad turi būti įrengtos prausyklos kojoms nusiplauti.
Pareiškėjo teigimu, duše neįrengtas persirengimo kambarys, nebuvo kilimėlių po kojomis. Pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 47:2011) nereglamentuoja dušų įrengimo reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma (akto redakcija iki 2017 m. sausio 1 d.) numatyta, jog sanitariniame mazge turi būti įrengtas klozetas arba unitazas, taigi tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.
Atsakovės atstovė į bylą nepateikė duomenų dėl sanitarinių mazgų skaičiaus Chirurginiame, Vidaus ligų skyriuose, todėl konstatuotina, jog LAVL Chirurginiame ir Vidaus ligų skyriuose įrengtų unitazų kiekis nevisiškai atitiko higienos normos reikalavimus.
Administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad higienos normų, susijusių su higiena, sanitarinių įrenginių skaičiumi pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Papratai šie aspektai vertinami kitų kalinimo sąlygų kontekste.
Pabrėžtina, kad LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimo. Tai patvirtina darbų priėmimo aktai (1 t., b. l. 34-40). Be to, kaip pažymėjo atsakovės atstovė atsiliepime, valymo inventorius visuomet yra išduodamas esant nuteistųjų/suimtųjų prašymui. Vadinasi, pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų dušo patalpose, pelėsinio dušo patalpose, atmetami kaip nepagrįsti. Aplinkybę, kad patalpų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas, patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotas Leidimas-Higienos pasas (t. 1, b. l. 23, 2 t., b. l. 19-21), Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011-02-24 išduota įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija, be to, LAVL yra tikrinama Vilniaus visuomenės sveikatos centro (1 t., b. l. 41-45, 2 t. b.l. 56-64), taigi stengiamasi gerinti LAVL laikomų asmenų laikymo sąlygas.
Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl pelėsio, nešvarių ir netvarkingų dušinių, dėl nekokybiškai ar ne laiku atliekamų jų valymo darbų, pareiškėjui sukeltų nepatogumų jis būtų kreipęsis į atsakovės atstovą, o šis į jo prašymus nereagavęs. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar LAVL, žinodama apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant tokių duomenų, pareiškėjo pretenzijos dėl pelėsio, bei netvarkingų, nešvarių sanitarinių mazgų, dušinių ir jų įrenginių atmestinos kaip nepagrįstos.
Pareiškėjo skundo argumentai, kad buvo pažeista jo teisė į privatumą neatitvėrus dušo patalpų sienelėmis bei nesant dušo patalpose atskirų kabinų, atmetami kaip nepagrįsti, kadangi HN 76:2010 nenumato dušo kabinų atskyrimo ar atitvėrimo.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 GarciaRuiz v Spainir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė iš viso 92 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos bei 7 paras tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo (privatumo), todėl konstatuotina, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 15 300 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė pablogėjusia sveikata, sukrėtimu, nepatogumais, depresija ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjas nepateikė.
Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas. Tačiau įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą (89 paras palatoje pareiškėjui trūko ploto, 7 paras režiminio korpuso kameroje trūko ploto), įvertinus tai, kad gyvenamojo ploto trūkumą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, taip pat konstatavus pažeidimus sanitariniame mazge (neužtikrintas privatumas 7 paras), darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 1 000 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo neturtinės žalos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.
Remiantis LVAT praktika tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.), 5 procentų dydžio metinės palūkanos yra priteisiamos (žr. LVAT 2010-12-02 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-2195/2010, 2011-12-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-3550/2011). Procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr. LVAT 2009-05-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-73/2009, 2010-12-02 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-2195/2010).
Nagrinėjamu atveju yra aktuali CK 6.210 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų skaičiavimo termino pradžia nustatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, kad prievolės skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Iš administracinės bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinę žalą, į teismą kreipėsi 2018 m. vasario 12 d. (išsiųsta paštu 2018 m. vasario 9 d.) (1 t., b. l. 2, 12), administracinė byla teisme buvo iškelta 2018 m. vasario 22 d. nutartimi (1 t., b. l. 13). Atitinkamai, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2018 m. vasario 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2018 m. vasario 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.