Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. (A. S. ) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-91-125/2009 pagal ieškovo likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Feniks“ ieškinį atsakovams A. S. ir A. Š. dėl žalos atlyginimo, bei

Aprašomoji dalis

nustatė:

6. Baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-5263-98 nebuvo nustatytas žemės sklypuose Nr. 35 ir 37 už ieškovo lėšas pastatytų pastatų pasisavinimo ir perleidimo tretiesiems asmenims faktas. Pastato įgijimas ieškovo vardu ir statybos teisėtumas nebuvo paneigti.

1. A. S. dirbo UAB „Feniks“ direktoriumi nuo 1991-11-29 iki 2006-11-06 (t. y. iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Feniks“). Tai patvirtina kartu su ieškiniu pateiktas 2006-12-29 Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktas Nr. 8-06-10-22 bei VĮ Registrų centro pažyma.

4. Teismas pagrįstai, objektyviai ir tinkamai įvertino ieškovo vardu sudarytų sandorių aplinkybes, o faktas kad T. V. nebuvo atsakovo A. S. žmona ir kad A. S. nebuvo Ukrainos UAB „Kitež“ steigėju, neturi įtakos sprendimo teisėtumui. Teismo sprendimas yra paremtas baudžiamosios bylos Nr. 30-1-5263-98 medžiaga, o kitų dokumentų atsakovas nepateikė nei UAB „Feniks“ bankroto administratoriui, nei teismui.

6. Nepagrįstas atsakovo skundo teiginys, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atsakovo nurodytas dokumentas - Klaipėdos apylinkės teismo nutartis dėl A. S. skundo dėl prokuratūros nutarimo nėra teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo paties pagrindu. Ekonominės ekspertizės apskundimo faktas nedaro ekspertizės išvadų negaliojančiomis, o atsakovas nepateikė teismui įsiteisėjusios teismo nutarties, kuri patvirtintų ekspertizės išvadų negaliojimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau nurodytų proceso taisyklių, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir įrodymus, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, bei turėjo pagrindo iš dalies patenkinti ieškinio reikalavimą, pareikštą atsakovui A. S. , dėl teismo sprendime nurodytų motyvų.

Dėl ieškinio senaties termino

Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 str., 2000 m. CK 1.127 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga.

Apygardos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai sprendė dėl ieškinio senaties taisyklių taikymo, pagrįstai atnaujindamas ieškinio senaties terminą ir tinkamai pritaikydamas įstatymą (1964 m. 89 str. 5 d., CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d., CK 1.127 str. 1 d., 1.127 str. 5 d., 1.130 str. 5 d.). Teismas teisingai konstatavo, kad nuo įmonės bankroto bylos iškėlimo (teismo nutarties įsiteisėjimo) bankroto administratorė sužinojo (turėjo sužinoti) apie atsakovų padarytą žalą ir pažeistas kreditorių teises, kad atsakovų padaryti pažeidimai yra tęstiniai, byloje ilgą laiką vyko ikiteisminis tyrimas, o buvęs įmonės vadovas atsakovas A. S. bankroto administratorei neperdavė įmonės dokumentų. Dėl šių bei kitų argumentų teismas padarė teisingą išvadą, kad pažeistoji teisė turi būti ginama. Apelianto nurodoma aplinkybė, jog UAB „Feniks“ kreditoriams nuo 1999-01-06 buvo žinoma apie ginčo dalyką (b. b. 1 t., b. l. 2), nepaneigia teismo išvadų bei motyvų, susijusių su ieškinio senatimi, bei nesudaro pagrindo atmesti ieškinio dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Juolab kad kreditoriai ir neturi galimybės tiesiogiai reikalauti iš įmonės vadovo atlyginti jiems įmonės padarytą žalą, o įmonės vadovas yra atsakingas įmonei bei jos akcininkams, o ieškinys pareikštas bankrutuojančios (likviduojamos dėl bankroto) įmonės administratoriaus.

Dėl atsakovo ( A. S. ) tinkamumo

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog A. S. nebuvo UAB „Feniks“ direktoriumi iki bankroto bylos šiai įmonei iškėlimo, todėl jis negalįs būti atsakovu šioje byloje. Nors byloje esantys duomenys apie laikotarpį, kuriuo A. S. buvo UAB „Feniks“ direktoriumi, nėra nuoseklūs (pagal VMĮ patikrinimo aktą A. S. dirbo UAB „Feniks“ direktoriumi nuo 1994-01-01 iki 2006-08-01 (1 t., b. l. 17), o pagal Registrų centro pažymą - nuo 1991-11-29 iki 2006-10-19 (3 t., b. l. 195), tačiau ši aplinkybė nepaneigia nurodyto atsakovo tinkamumo. Juolabiau kad sandoriai bei veiksmai, kuriais, ieškovo teigimu, įmonei padaryta žalos, buvo atlikti laikotarpiu tarp 1995 m. ir 1998 m. Todėl A. S. yra atsakingas pagal pareikštą reikalavimą ir pagrįstai nurodytas vienu iš atsakovų nagrinėjamoje byloje.

Dėl turto neperdavimo administratoriui

Apelianto skunde nepagrįstai teigiama, jog teismas turėjo palikti nenagrinėtą CPK 296 str. 1 d. 1 p. pagrindu ieškinio dalį dėl žalos, padarytos neperduodant įmonės turto bankroto administratoriui, atlyginimo, kadangi nėra pradėtas priverstinis Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. liepos 27 d. nutarties (kuria iškelta ieškovo bankroto byla) dalies dėl įpareigojimo perduoti įmonės administratorei UAB „Feniks“ finansinę atskaitomybę bei turtą vykdymas per antstolį (CPK XLVI skyrius) ir nenustatytas nutarties nevykdymo faktas. Kaip matyti iš bylos duomenų (tarp jų pareikšto ieškinio bei skundžiamo teismo sprendimo; 3 t., b. l. 43-48, 173-175), ieškovo reikalavimas atlyginti žalą bei teismo motyvai dėl žalos atlyginimo priteisimo buvo grindžiami ne tuo faktu, kad atsakovas neperdavė ieškovui turto ir dokumentų pagal Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. liepos 27 d. nutartį, kuria iškelta ieškovo bankroto byla, bet teismo sprendime nurodytais sandoriais, kurių pagrindu atsakovas gavo pinigus ir jų nepanaudojo pagal paskirtį bei negrąžino ieškovui arba neužtikrino, kad už juos būtų atsiskaityta. Todėl apelianto argumentai nepaneigia atsakovo A. S. pareigos atlyginti ieškovui padarytą žalą ir nesudaro pagrindo palikti ieškinį nenagrinėtą.

Dėl 1995-09-19 sutarties su UAB „Kitež“ pagrindu padarytos žalos

Apelianto skunde nurodytos aplinkybės apie tai, kad 1995-09-19 sutartis su Ukrainos UAB „Kitež“ yra fiktyvi, kad nenustatytas A. S. parašo, esančio ant sutarties, tikrumas, be to, joje nurodyta ne T. V. , kaip teigiama skundžiamame teismo sprendime, o T. V. , kuri nėra apelianto žmona, be to, apeliantas nėra UAB „Kitež“ steigėjas, nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl priteisimo žalos, padarytos paimant ieškovo pinigus, skirtus minėtai Ukrainos įmonei (kurie jai neperduoti).

Dėl žalos, susijusios su Estijos UAB „STP Ltd“ skirtų 160 000 Lt panaudojimu

Neturi pagrindo apeliacinio skundo argumentai, susiję su 160 000 Lt, skirtų Estijos UAB „STP Ltd“, neperdavimu šiai įmonei. Tai, kad baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-5263-98 nėra konstatuota, jog A. S. pasisavino Estijos UAB „STP Ltd“ skirtus 160 000 Lt, nepaneigia bylos įrodymais nustatyto fakto, jog šiuos pinigus gavo atsakovas A. S. ir negrąžino ieškovui bei neperdavė pagal paskirtį minėtai Estijos įmonei. Baudžiamojoje byloje esančiame dokumentinės revizijos akte konstatuota, kad 1996-1997 metais pagal 1996-03-27 sutartį ir pagal 1996-03-27 pirkimo-pardavimo sutartį išmokėta 160 000 Lt už filialų registravimą JAV ne atsakovui A. S. , tačiau Estijos firmos „STP Ltd“ atstovui O. V. . Nors kasos išlaidų orderiai išrašyti O. V. vardu, tačiau, apie pinigų gavimą juose pasirašė A. S. (baudž. b. 1 t, b. l. 48, 90-94, 2 t., b. l. 149-160), ką patvirtina ir dokumentinės ekspertizės išvados (baudž. bylos 3 t., b. l. 151-154). Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje surinktais įrodymais nustatytas paminėtų pinigų išdavimo atsakovui A. S. faktas (CPK 178 str., 185 str.).

Nepagrįsti ir apelianto motyvai, jog ieškovas, neginčydamas minėtų sandorių su Estijos UAB „STP Ltd“, pripažino juos pagrįstais ir neturi teisės reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Tai, kad ieškovas neginčijo minėtų sandorių, nepašalina atsakovo atsakomybės dėl ieškovui padarytos žalos. Juolab kad nagrinėjamu atveju ieškovo reikalaujama žala grindžiama ne sandorių sudarymu (jų (ne)teisėtumu), bet jų pagrindu atsakovui išduotų pinigų negrąžinimu bei nepanaudojimu pagal paskirtį.

Dėl 310 000 Lt išdavimo J. Š.

Nepagrįsti apelianto teiginiai, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas 310 000 Lt (160 000 Lt ir 150 000 Lt) pinigų išmokėjimo J. Š. faktas, kad įmonė tokių lėšų tuo metu neturėjo.

Iš bylos įrodymų matyti, kad 1993-05-09 buvo sudaryta sutartis tarp UAB „Feniks“ ir J. Š. dėl 14 000 JAV dolerių kredito suteikimo J. Š. (baudž. b. 1 t., b. l. 113-114), taip pat 1995-07-05 tarp UAB „Feniks“ ir UAB „Tibula“ sudaryta sutartis dėl bendros veiklos (baudž. b. 3 t., b. l. 108-109). Šių sutarčių pagrindu 1996-03-27 ir 1997-03-10 buvo surašyti kasos išlaidų orderiai, kuriuose nurodyta, jog UAB „Feniks“ išdavė J. Š. 160 000 Lt ir 150 000 Lt (baudž. b. 1 t., b. l. 108, 112). Nors J. Š. neigė gavęs šiuos pinigus ir nurodė nieko nežinąs apie pirmiau minėtas sutartis (b. b. 1 t., b. l. 49, 116-124), tačiau ant minėtų orderių yra nurodyta J. Š. pavardė bei parašas. Be to, atsakovas A. S. tvirtino išmokėjęs šiuos pinigus J. Š. (baudž. b. 1 t., b. l. 49, 73). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog 2000-12-06 papildomame revizijos akte Nr. 56 konstatuota, kad pagal UAB „Feniks“ pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus bendrovės kasoje buvo piniginių lėšų mokėjimams pagal minėtus išlaidų orderius (baudž. b. 7 t., b. l. 96).

Taigi pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą, jog A. S. (tuometinis įmonės vadovas) išdavė J. Š. 310 000 Lt, už kuriuos nepareikalavo atsiskaityti ar jų grąžinti.

Dėl žalos už ieškovo lėšomis pastatytus pastatus

Apelianto teigimu, baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytas už ieškovo lėšas pastatytų pastatų pasisavinimo ir perleidimo tretiesiems asmenims faktas, o pastato įgijimas ieškovo vardu ir statybos teisėtumas nebuvo paneigti, todėl nebuvo pagrindo priteisti iš atsakovo A. S. 190 983 Lt žalos atlyginimo.

Bylos įrodymų duomenimis nustatyta, kad 1994 m. A. S. , veikdamas kaip įmonės vadovas, ir A. Š. sudarė pastarajam priklausančių sodininkų bendrijoje „Inkaras“ esančių žemės sklypų Nr. 35 ir 37 nuomos sutartis (b. b. 5 t., b. l. 156, 167). Tą aplinkybę, kad pastatai šiuose sklypuose buvo statomi UAB „Feniks“ lėšomis (išleista 190 983 Lt ), patvirtina 1999-12-03 revizijos aktas bei ieškovo 1998 m. balanso duomenys (b. b. 5 t., b. l. 94, 185-186), tačiau minėti pastatai buvo įforminti ne ieškovo, už kurio lėšas jie buvo statomi, bet atsakovo A. Š. vardu ir buvo jo nuosavybė. Tai patvirtina ir byloje esanti 1998-05-27 sutartis, kuria minėtus sklypus bei pastatus A. Š. pardavė tretiesiems asmenims, kaip savo nuosavybę (b. b. 5 t., b. l. 175-177).

Turint omenyje pirmiau nurodytus ir kitus bylos duomenis, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog dėl minėtų sandorių atsakovas A. Š. nepagrįstai praturtėjo, o atsakovas A. S. , kaip įmonės vadovas, nepasirūpino, kad į išnuomotus žemės sklypus investuotos įmonės lėšos būtų tinkamai įformintos, apskaitytos bei išsaugotos, dėl ko yra atsakingas pagal pareikštą ieškinį.

Dėl bylos nutraukimo ir kitų argumentų

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog, remiantis Klaipėdos m. apylinkės teismo 2003 m. birželio 13 d. nutarties (baudž. bylos t. 10, b. l. 70) išvadomis, civilinė byla Nr. 2-91-125/2009, turėjo būti nutraukta, vadovaujantis CPK 293 straipsnio 3 punktu, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Pagal CPK 293 straipsnio 3 punkto taisykles, bylos nutraukimas šiuo pagrindu reiškia tai, kad galutinai baigta bylinėtis ir tapatūs reikalavimai teisme pakartotinai negali būti nagrinėjami.

Atsakovo nurodytas baudžiamosios bylos procesinis dokumentas - Klaipėdos m. apylinkės teismo nutartis dėl A. S. skundo dėl prokuratūros nutarimo nutraukti baudžiamąją bylą, nėra teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir to paties pagrindo CPK 293 straipsnio prasme, kadangi šia nutartimi nebuvo išspręstas ieškovo reikalavimas atsakovui A. S. (CPK 293 str. 3 p.).

Dėl aukščiau nurodytų motyvų nėra reikšmingi skundžiamo apygardos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, tarp jų dėl UAB „Feniks“ veiklos nuostolingumo (pelningumo), ekonominės ekspertizės akto apskundimo, papildomos ūkinės finansinės veiklos ekspertizės skyrimo. Juolab kad jie nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo išvadų bei motyvų.

Dėl pirmiau išdėstyto, nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti teisėto bei pagrįsto apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 - 330 str.).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš jo priteistinos procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (CPK 93, 96 str.; 3 t., b. l. 200, 4 b. t., 7 l. ).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo A. S. (A. S. ), a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 5,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.