Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vidmanto Mylės, Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. U. gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo L. U. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį ir nuteista areštu 45 paroms, bausmę atliekant areštinėje – Panevėžio pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą arešto bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2019 m. lapkričio 11 d. 10.30 val. iki 2019 m. lapkričio 12 d. 11.05 val. (2 paros).

Nukentėjusiosios A. V. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas ir iš L. U. nukentėjusiosios A. V. naudai priteisti 200 Eur.

Iš L. U. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priteista už A. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą 456 Eur.

Šiaulių apskrities VPK patirtos išlaidos – 47,28 Eur už psichologo paslaugas ikiteisminiame procese pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš L. U..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apygardos teismo posėdyje nuteistosios L. U. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistoji L. U. prašė apeliacinį skundą tenkinti, o palikus apkaltinamąjį nuosprendį, skirti jai bausmę, nesusijusią su realiu bausmės atlikimu. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistosios L. U. gynėjo advokato apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad L. U. kaltė padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šiaulių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl L. U. pripažinimo kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

5.1. Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius L. U. bylos duomenis, pašalino byloje esamus prieštaravimus, tinkamai išanalizavo visas įvykusio incidento aplinkybes ir, įvertinęs byloje esamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, motyvuotai atmetė nuteistosios keltą versiją, neva ji nukentėjusiosios A. V. atžvilgiu nesmurtavo, o nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai buvo padaryti šuns bei atsirado dėl nukentėjusiosios didelio judrumo, aktyvumo, ir, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios A. V., liudytojo J. K. parodymais, kuriuos pagrįstai pripažino patikimais, bei kitais byloje esančiais įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad L. U. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

5.2. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Dėl to šiuo atveju nuteistajai L. U. ir jos gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

5.5. Taigi, minėti įrodymai, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusiajai byloje nustatytus sužalojimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, padarė būtent L. U. savo tyčiniais smurtiniais veiksmais, kadangi versija dėl to, neva nukentėjusiajai sužalojimus padarė šuo bei pati nukentėjusioji susižalojo žaisdama, yra akivaizdžiai paneigiama minėtais nuosekliais, logiškais ir vienas kitą patvirtinančiais asmenų parodymais bei byloje esančiais patikimais kitais įrodymais (specialisto išvada, paaiškinimai, pareigūnų tarnybiniai pranešimai), kuriais nėra jokio pagrindo netikėti ir jais nesivadovauti. Be kita ko, minėti liudytojų parodymai patvirtina netgi vieną iš galimų smurtavimo prieš nukentėjusiąją priežasčių, t. y. už tai, kad nukentėjusioji, žaisdama su žaisline mašina, užgavo savo sesę, tai vėl gi rodo nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų patikimumą.

5.6. Priešingai nei mano nuteistosios gynėjas, apylinkės teismas šioje byloje pagrįstai vadovavosi tik ta specialisto išvados ir paaiškinimų dalimi, jog sužalojimai nukentėjusiajai negalėjo atsirasti nugriuvus, o kraujosruvos negalėjo atsirasti dėl šuns įdrėskimo nagais, ir nesivadovavo specialisto paaiškinimais, jog sužalojimai nukentėjusiajai galėjo atsirasti dėl šuns įdrėskimo. Pastebėtina, kad specialisto/eksperto parodymai, specialisto išvados yra išvestiniai įrodymai, patvirtinantys pirminius įrodymus, šiuo atveju – nukentėjusiosios parodymus, todėl pagrindžiant nuosprendį ir darant išvadas dėl asmens kaltumo galima vadovautis tik tais išvestiniais įrodymais ar jų dalimi, kol išvestiniai įrodymai ar jų dalis patvirtina pirminius įrodymus. Pažymėtina, jog byloje esantys objektyvūs įrodymai patvirtino tik tą specialisto išvados ir paaiškinimų dalį, jog nukentėjusiajai sužalojimai galėjo būti padaryti nuo kontakto kietu buku daiktu, kaip pavyzdžiui diržas, o ne nugriuvus, todėl tik šia specialisto paaiškinimo dalimi, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatomis (įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai), teismas galėjo vadovautis. Versija apie tai, kad susižalojimai nukentėjusiajai padaryti šuns ir jai pačiai griūnant nuo paspirtuko, dviračio, buvo visiškai paneigta, jos nepatvirtina nė vienas byloje esantis patikimas įrodymas, todėl teismas ir neturėjo jokio teisinio pagrindo vadovautis minėta specialisto paaiškinimų dalimi apie vaiko susižalojimą nugriuvus ar dėl šuns užpuolimo. Be kita ko, vien tai, kad pas L. U. nebuvo ieškoma vienos iš galimos nusikalstamos veikos padarymo priemonės – diržo, niekaip nešalina L. U. atsakomybės už smurtinių veiksmų panaudojimą nukentėjusiosios atžvilgiu.

5.7. Nuteistosios gynėjas teigia, kad byloje nėra pagrindo vadovautis liudytojo J. K. parodymais, duotais apylinkės teisme, kadangi pastarasis iš keršto apkalba L. U.. Teismas pažymi, jog iš tiesų liudytojo J. K. esminis parodymų pakeitimas teisminio nagrinėjimo metu, pačiam pripažįstant, jog melavo ikiteisminio tyrimo metu, tai, jog šiuo metu yra pasikeitęs jo ir nuteistosios statusas, gali sudaryti aplinkybes atidžiau vertinti J. K. parodymus. Vis dėlto, teismas neturi pagrindo abejoti J. K. parodymais, kadangi jo nurodytas aplinkybes, jog L. U. smurtavo nukentėjusiosios atžvilgiu, patvirtina itin daug liudytojų bei specialistų išvados ir paaiškinimai. Be kita ko, nukentėjusioji, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, kad įvykį stebėjo pas juos gyvenantis dėdė J., o kaip matyti tiek iš paties J. K. parodymų, tiek iš L. U. parodymų, įvykio metu būtent J. K. ir gyveno kartu su L. U.. Taigi, nukentėjusiosios parodymai patvirtina J. K. parodymus apylinkės teisme. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai J. K. duotus parodymus pripažino įrodymais ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Kartu apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog net ir nesant J. K. parodymų, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių L. U. kaltę dėl smurtinių veiksmų panaudojimo nukentėjusiosios atžvilgiu.

5.8. Apeliaciniame skunde taip pat apeliuojama į nukentėjusiosios parodymų patikimumą dėl jos amžiaus, gebėjimo suprasti ir suvokti savo duotų parodymų turinį ir objektyvumą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos skundo teiginius kaip nepagrįstus. Pažymėtina, jog apylinkės teisme apklausta psichologė V. L. nurodė, jog nukentėjusiosios apklausos metu nesijautė mergaitės polinkis fantazuoti, nors mergaitė mažametė, bet, atsižvelgiant į pastarosios amžių, raidą, sugebėjimus, į užduotus klausimus atsakinėjo gana nuosekliai ir rišliai, specialistės vertinimu, nukentėjusioji pakankamai nuosekliai atsakinėjo į pateiktus klausimus vykdant apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją (2 t., b. l. 199–200). Ikiteisminio tyrimo metu specialistė V. L. taip pat nurodė, kad nukentėjusiosios parodymais galima tikėti (1 t., b. l. 62). Be to, minėta, jog nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, o tai vėl gi rodo, jog nukentėjusiosios parodymai yra patikimi. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, jog apylinkės teismas pagrįstai nukentėjusiosios A. V. parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pripažino leistinais įrodymais ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais apie įvykio aplinkybes apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi, todėl nuteistosios gynėjo iškelta versija, jog pastaroji yra apkalbama ir yra nekalta dėl padarytos veikos, laikytina tik gynybine pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

5.9. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl L. U. padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistosios L. U. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad L. U. kaltei dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos patvirtinti duomenų pakanka ir jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų

6. Nuteistosios gynėjas apeliaciniu skundu prašo netenkinti nukentėjusiosios civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo, skunde nenurodant nė vieno tokio savo prašymą pagrindžiančio argumento.

6.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Taigi, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Nagrinėjamu atveju neabejotina, kad nukentėjusioji A. V. dėl L. U. padarytos nusikalstamos veikos patyrė neturtinę žalą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė šią žalą A. V. priteisti iš nuteistosios.

6.2. Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina ir tai, kad negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusiojo – ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko – atsakovo nepagrįstai pabloginta.

6.3. Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros ir neturtinės žalos atlyginimo nepaversti antra – papildoma bausme. Pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiajam atsiradusias negatyvias pasekmes.

6.4. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. V. priteistino neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į visus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y. į tai, kad dėl įvykdytos L. U. tyčinės nusikalstamos veikos nukentėjusioji A. V. patyrė fizinį skausmą, jai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, patyrė išgąstį, stresą, baimę. Byloje esantys nukentėjusiosios A. V. parodymai, specialisto išvada dėl nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo masto yra objektyvūs duomenys, pagrindžiantys byloje pareikšto civilinio ieškinio reikalavimo pagrįstumą. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa tai, kas anksčiau išdėstyta, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgdama į tai, kad L. U. nusikalstama veika kėsinosi į nukentėjusiojo fizinę sveikatą, daro išvadą, kad 200 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiai A. V. yra proporcinga jos patirtai neturtinei žalai atlyginti, todėl civilinis ieškinys pagrįstai tenkintas, pagrindo civilinį ieškinį atmesti, nėra.

7. Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama su priteistu proceso išlaidų dydžiu, susidariusiu dėl nukentėjusiajai suteiktos antrinės teisinės pagalbos.

7.1. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo (šiuo atveju – nukentėjusiojo atstovo advokato) nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, Nr. 2K-210/2014, Nr. 2K-155-511/2017).

7.2. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog nukentėjusiajai A. V. baudžiamojoje byloje Nr. 1-01-1-48055-2019-7 buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, ją teikė advokatai Edmundas Jankaitis ir Vanda Laukevičienė (1 t., b. l. 41; 2 t., b. l. 130), patikslinta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų patvirtina, jog valstybė patyrė 456 Eur išlaidų dėl nukentėjusiajai A. V. suteiktos antrinės teisinės pagalbos (3 t., b. l. 31). Apygardos teismo vertinimu, nors bylos apimtis nėra didelė, vis dėlto byla laikytina pakankamai sudėtinga, kadangi kaltininkė kaltės nepripažino, klaidino teismą ir ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl įvykio aplinkybių ir liudytojų patikimumo, byloje buvo nagrinėjamas ne tik kaltės, bet ir civilinio ieškinio pagrįstumo klausimas, kaltinamosios interesus baudžiamojoje byloje taip pat gynė advokatas, nukentėjusiosios interesams atstovauti buvo būtinas profesionalus teisininkas, kadangi nukentėjusioji buvo mažametė, byla apylinkės teisme buvo išnagrinėta per 8 teismo posėdžius, nukentėjusiosios A. V. įgaliotieji atstovai advokatai procese buvo aktyvūs. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai iš nuteistosios L. U. nusprendė priteisti visą reikalaujamą sumą valstybei už suteiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai, t. y. 456 Eur.

8. Nuteistosios gynėjas skundu prašo nepriteisti iš L. U. proceso išlaidų, susidariusių dėl psichologo dalyvavimo ikiteisminiame tyrime.

8.1. BPK 103 straipsnio 1 ir 3 punktuose numatyta, kad proceso išlaidas sudaro: liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti; ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį. BPK 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą.

8.2. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad psichologė J. G. 2020 m. sausio 17 d. ikiteisminio tyrimo metu apklausiant mažametį liudytoją teikė psichologo paslaugas – dalyvavo apklausos metu (1 t., b. l. 123), jos teiktų paslaugų vertė sudarė 38,13 Eur bei psichologė papildomai patyrė 9,15 Eur kelionės išlaidų, t. y. Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas patyrė 47,28 Eur išlaidų, apmokant už psichologo dalyvavimą ikiteisminiame tyrime (2 t., b. l. 91–96). Kadangi atliekant mažamečio liudytojo apklausą psichologo dalyvavimas yra privalomas (BPK 186 straipsnio 3 dalis), apylinkės teismas pagrįstai šias ikiteisminio tyrimo institucijos patirtas išlaidas, susidariusias dėl psichologo dalyvavimo, pripažino proceso išlaidomis ir jas priteisė iš nuteistosios L. U..

Dėl arešto bausmės vykdymo atidėjimo

9. Nuteistoji L. U. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė skirti jai bausmę, nesusijusią su realiu bausmės atlikimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis nuteistosios prašymas iš dalies pagrįstas.

9.1. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

9.2. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytos formalios sąlygos egzistavimo, t. y. L. U. yra pirmą kartą nuteisiama arešto bausme. Šiuo atveju iš esmės kyla klausimas, ar paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti atidėjus jos vykdymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistajai L. U. paskirtos arešto bausmės tikslai gali būti pasiekti šios bausmės vykdymą atidedant.

9.3. Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, pobūdis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta, ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad socialinio statuso ir vertingumo grąžinimas ugdymo priemonėmis nuteistajam, kuris buvo praradęs aplinkos socialinį pasitikėjimą, galimas be realaus laisvės atėmimo. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje (kasacinės nutartys Nr. 2K-160/2009, 2K-115-648/2016). Baudžiamasis įstatymas nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

9.4. Akivaizdu, jog L. U., atliekant arešto bausmę būtų visiškai užtikrinta, kad bausmės atlikimo metu ji nepadarys naujų panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų, už kurią ji buvo nuteista, ji pajustų neigiamas savo nusikalstamų veiksmų pasekmes. Taigi, realus bausmės vykdymas padėtų įgyvendinti BK 41 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose numatytus bausmės tikslus. Vis tik šiuo metu nėra pakankamo pagrindo manyti, kad realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas padėtų efektyviai įgyvendinti kitus BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus.

9.5. Iš bylos duomenų matyti, jog L. U. pripažinta kalta dėl vieno nesunkaus nusikaltimo padarymo (BK 11 straipsnio 3 dalis, 140 straipsnio 3 dalis), nusikaltimą įvykdė būdama anksčiau teista, šiuo metu L. U. teistumas neišnykęs, bausta administracine tvarka (2 t., b. l. 3–34, 38–41), nenustatyta jos atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, iki priimant skundžiamą nuosprendį L. U. niekur nedirbo (2 t., b. l. 42). Taigi, L. U. asmenybė iki veikos padarymo ir veikos padarymo metu nėra vertinama itin teigiamai. Vis dėlto, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą privalo būti įvertintos aplinkybės, susijusios su kaltininko elgesiu, jo teigiamu ar neigiamu pokyčiu jau po nusikalstamos veikos įvykdymo ir tai nulėmusias priežastis (sąžiningas noras keisti savo elgesį, požiūrį ar tik formalus siekis sušvelninti savo teisinę padėtį). Nagrinėjamu atveju apygardos teismas atsižvelgia ne tik į anksčiau paminėtas aplinkybes, bet ir į tai, kad šiuo metu L. U. atžvilgiu nėra pradėta naujų ikiteisminių tyrimų, po skundžiamo nuosprendžio priėmimo L. U. 2021 m. balandžio 22 d. įsidarbino. Teismo įsitikinimu, šie faktai bent jau iš dalies rodo, jog nuteistoji suvokia, ką reikia daryti, kad jos elgesys keistųsi pozityvia linkme, ir imasi realių veiksmų, kurie užtikrintų jos elgesio pokyčius. Šiuo atveju apygardos teismas atsižvelgia ir į tai, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo L. U. Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžiu, kuris jau yra įsiteisėjęs, buvo nuteista dėl turtinės nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, įvykdymo galutine subendrinta laisvės atėmimo bausme, tačiau jos vykdymas buvo atidėtas (LITEKO duomenys). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, šiuo atveju, sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo galimybės, būtina įvertinti, kad būtent kito baudžiamojo proceso metu, kur buvo sprendžiamas L. U. baudžiamosios atsakomybės klausimas dėl apysunkio nusikaltimo įvykdymo, buvo priimtas L. U. teisinę padėtį lengvinantis sprendimas – paskirtos bausmės vykdymas jam buvo atidėtas.

9.6. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus nurodytas aplinkybes, bausmės tikslų (ilgalaikių) geriau galima pasiekti paskirtos arešto bausmės vykdymą atidedant, kartu taikant nuteistosios intensyvią priežiūrą ir nustatant nuteistajai pareigas, kurios padėtų jai keisti savo gyvenimo būdą bei požiūrį į pareigas. Taip pat būtina pažymėti, jog tuo atveju, jeigu nuteistoji nevykdys jai nustatytų pareigų, darys teisės pažeidimus, bausmės vykdymo atidėjimas jai privalės būti panaikintas. Teisėjų kolegijos nuomone, parinkus nuteistajai L. U. bausmės rūšį – areštą, o jos vykdymą BK 75 straipsnio pagrindu atidedant ir paskiriant teismo įpareigojimus bei baudžiamojo poveikio priemones, bausmė bus teisinga ir atitiks tiek nusikalstamos veikos, tiek kaltininko asmenybės pavojingumą, o taip pat bus įgyvendinti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje.

9.7. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad L. U. anksčiau buvo ne kartą teista, naują nesunkią tyčinę turtinę nusikalstamą veiką padarė tuo metu, kai jos teistumas buvo laikomas išnykusiu, į tai, jog teisėtas pajamas (įsidarbino) pradėjo gauti tik po nusikalstamos veikos įvykdymo, L. U. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos arešto bausmės vykdymas atidedamas 3 mėnesių terminui, paskiriant jai intensyvią priežiūrą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, įpareigojant L. U. nuo 22 val. iki 6 val. būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į jau minėtas nuteistąją ir jos padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, L. U. skiriamas įpareigojimas, numatytas BK 75 straipsnio 5 dalies 5 punkte, kuris padėtų įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. tęsti darbą, o jį praradus būti registruotai Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.

Dėl proceso išlaidų apeliacinio proceso metu

10. BPK 105 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios BPK nuostatos yra bendrosios, todėl galioja ir apeliacinio proceso metu.

11. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos 2021 m. kovo 8 d. pažymos Nr. (12.35Mr) PT-1620 matyti, kad L. U. teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma sudaro 108 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad dėl nuteistajai L. U. suteiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos apeliacinio proceso meto valstybė patyrė 108 Eur dydžio išlaidas, į tai, kad L. U. yra jauno, darbingo amžiaus, šiuo metu dirbanti, valstybės išlaidos už jai suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos valstybės naudai iš nuteistosios.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. sausio 25 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 5 punktu, L. U. paskirtos arešto 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms bausmės vykdymą atidėti 3 (trims) mėnesiams, paskirti L. U. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu intensyvią priežiūrą ir L. U. įpareigoti nuo 22 val. iki 6 val. būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), bei įpareigoti L. U. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką tęsti darbą, o jį praradus būti registruotai Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Išaiškinti nuteistajai, kad ji privalo dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą, laikytis nustatytos dienotvarkės. Draudžiama nusiimti, gadinti ar sunaikinti elektroninį stebėjimo įtaisą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš nuteistosios L. U. valstybės naudai priteisti 108 Eur už jai suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.