Klaipėdos apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Pažeidimų vertinimo ir pastabų nagrinėjimo skyriaus (duomenys neskelbtini) K. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 8 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 99 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis, būdamas UAB „R.“ (toliau – Bendrovė) direktorius, neužtikrino, jog visas Bendrovės darbuotojui G. K. mokamas darbo užmokestis būtų įtrauktas į Bendrovės buhalterinę apskaitą, t. y pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, darbuotojui G. K. darbo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), grynaisiais pinigais, neišrašius jokio apskaitos dokumento, 2018 m. liepos 17 d. išmokėjo 200 Eur, 2018 m. rugpjūčio 1 d. išmokėjo 200 Eur, iš viso 400 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nutarimą, neišnagrinėjęs visų reikšmingų aplinkybių ir neobjektyviai išnagrinėjęs byloje esančius duomenis. ANK 569 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

ANK 99 straipsnio 3 dalis numato administracinę atsakomybę už tyčinį Lietuvos Respublikos darbo kodekse, kolektyvinėje arba darbo sutartyje nustatytos darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimą arba darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, neįtrauktų į buhalterinės apskaitos dokumentus, išmokėjimą (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.). Šios teisės normos dispozicija yra blanketinė, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais ir (arba) surašant buhalterinę pažymą. Buhalterinę pažymą pasirašo asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus.

Minėtą įstatymą papildo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimas Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 4 punkte numatyta, kad pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį. Pinigai išmokami ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį. Tuo tarpu Taisyklių 7 punktas nustato, kad vienkartinė darbo užmokesčio, premijų, pašalpų, pensijų, stipendijų, tantjemų, dividendų ar kita išmoka asmeniui (ūkio subjekto darbuotojui arba asmeniui, kuris nėra ūkio subjekto darbuotojas) turi būti įforminama kasos išlaidų orderiu. Kaip aiškiai matyti iš šių pinigų priėmimą ir išmokėjimą įmonėse reglamentuojančių teisės normų, išmokami darbo užmokesčiai bei kitos su darbo santykiais susijusios išmokos privalo būti įtrauktos į buhalterinės apskaitos dokumentus (išrašius kasos išlaidų orderį), o tokios tvarkos pažeidimas užtraukia administracinę atsakomybę pagal ANK 99 straipsnio 3 dalį.

Pagal formuojamą teismų praktiką, nagrinėjant tokio pobūdžio administracinio nusižengimo bylas, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimas turėtų būti įrodinėjamas tiesioginiais įrodymais, o kaltinantys liudytojų parodymai turėtų būti patvirtinami kitais objektyviais įrodymais. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Pažymėtina, kad administracinių nusižengimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nesurinkta pakankamai vienareikšmių ir neginčytinų R. K. kaltę dėl inkriminuojamo nusižengimo padarymo patvirtinančių įrodymų. Administracinio nusižengimo byloje nebuvo įrodytas grynųjų pinigų mokėjimo darbuotojui G. K. faktas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nagrinėjamu atveju vienintelis įrodymas, kuriuo buvo grindžiamas administracinėn atsakomybėn traukiamo R. K. kaltinimas – tai liudytojo G. K. parodymai. Iš administracinio nusižengimo bylos matyti, kad su UAB „R.“ darbuotoju G. K. darbo sutartis buvo nutraukta 2018 m. rugpjūčio 1 d. (b. l. 36–41). R. K., taip pat byloje apklausti liudytojai R. V. ir L. V. patvirtino, kad Bendrovės netenkino darbuotojo G. K. darbas, kadangi darbo metu jis ne visada būdavo objekte, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), G. K. darbu skųsdavosi Bendrovės užsakovai, darbuotojas neatlikdavo ir nesusitvarkydavo su jam pavestomis darbinėmis funkcijomis. Administracinio nusižengimo byloje yra pateiktas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, iš kurio matyti, kad objekte (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), už kurį buvo atsakingas G. K., buvo padaryti akivaizdūs darbo trūkumai (b. l. 42–51, 52–58).

Byloje esantis UAB „M.“ 2019 m. sausio 21 d. raštas patvirtina, kad G. K. 2018 m. rugpjūčio 1 d. šiai įmonei pateikė savo gyvenimo aprašymą (b. l. 26–27). UAB „M.“ su prašymu charakterizuoti G. K. kreipėsi į UAB „R.“ direktorių R. K. UAB „M.“ 2018 m. rugpjūčio 23–28 d. informavo G. K., jog būtent UAB „R.“ direktorius R. K. pateikė neigiamą rekomendaciją apie jį. Tik sužinojęs apie UAB „R.“ pateiktą neigiamą informaciją G. K. 2018 m. rugpjūčio 28 d. parašė pareiškimą Valstybinei mokesčių inspekcijai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad G. K. pareiškimo, kaip neva jis nurodo po pinigų gavimo, nei 2018 m. liepos 17 d., nei 2018 m. rugpjūčio 1 d. nereiškė. Taip pat pareiškimo nepareiškė ir po darbo santykių UAB „R.“ pabaigos, o pareiškimą Valstybinei mokesčių inspekcijai parašė tik po to, kai iš UAB „M.“ sužinojo, kad neigiamą charakteristiką apie jį pateikė būtent UAB „R.“ direktorius R. K. ir todėl G. K. buvo nepriimtas į darbą UAB „M.“.

Administracinio nusižengimo byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų G. K. nurodytą aplinkybę dėl grynųjų pinigų jam perdavimo. Anksčiau nurodytos aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad 2018 m. rugpjūčio 28 d. pareiškimą Valstybinei mokesčių inspekcijai G. K. surašė tik dėl buvusios darbdavės UAB „R.“ pateiktos neigiamos rekomendacijos apie jį, dėl to pastarasis buvo nepriimtas į naują darbovietę. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme apklaustas G. K. negalėjo prisiminti kreipimosi į Valstybinę mokesčių inspekciją bei pareiškimo pateikimo šiai institucijai aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. vasario 25 d. posėdžio metu įpareigojo instituciją, surašiusią administracinio nusižengimo protokolą, pateikti duomenis apie tai, ar G. K. iš tikro nurodytomis dienomis lankėsi (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Vis dėlto institucija, surašiusi administracinio nusižengimo protokolą, teismo įpareigojimo neįvykdė ir tokių duomenų byloje nepateikė (b. l. 64–65). G. K. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu taip pat negalėjo paaiškinti, kur konkrečiai kreipėsi, su kuo bendravo. Taigi, kaip teisingai nustatė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vienintelis R. K. kaltinantis įrodymas yra buvusio UAB „R.“ darbuotojo G. K. parodymai. Jokių kitų padarytą pažeidimą galinčių patvirtinti objektyvių įrodymų administracinio nusižengimo byloje nėra. Taigi vien tik asmens, nebedirbančio bendrovėje ir dėl asmeninių santykių konfliktuojančio su buvusiu darbdaviu, duotas paaiškinimas negali būti laikomas pakankamu įrodymu, patvirtinančiu aplinkybę, jog Bendrovėje buvo mokėtas į buhalterinius dokumentus neįtrauktas darbo užmokestis.

Pažymėtina ir tai, kad byloje apklausti liudytojai, taip pat ir G. K. patvirtino, jog sutartas darbo užmokestis buvo 800 Eur. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. K. 2018 m. birželio 20 d. bankiniu pavedimu pervesta 844,31 Eur, 2018 m. liepos 20 d. – 886,95 Eur, 2018 m. rugpjūčio 3 d. – 1154,65 Eur, iš viso 2885,91 Eur už darbą UAB „R.“ laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d., o tai sudaro vidutiniškai 961,97 Eur per mėnesį (b. l. 11–17). Toks išmokėtas darbo užmokestis nesudaro pagrindo išvadai, jog dalis darbo užmokesčio ar jis visas galėjo būti mokami neįtraukiant į Bendrovės buhalterinę apskaitą. Papildomai pažymėtina, kad paties pinigų sumokėjimo fakto, kiek ir už ką buvo sumokėta G. K., taip pat niekas nematė. Apygardos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo netikėti išsamiais liudytojų R. V., L. V., D. A. parodymais apie G. K. priėmimo ir atleidimo iš darbo aplinkybes, atlyginimų mokėjimo principus Bendrovėje (grynieji pinigai pagal žiniaraštį buvo mokami tik tiems darbuotojams, kurie neturėjo banko kortelių). Atkreiptinas dėmesys, jog vien ta aplinkybė, kad liudytojai R. V., L. V. ir D. A. dirba UAB „R.“, savaime nesudaro pagrindo abejoti jų pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, ypač atsižvelgiant į tai, kad jie sutampa ir neprieštarauja vieni kitiems. Apygardos teismas nenustatė pagrindo, kodėl minėtieji liudytojai turėtų apkalbėti G. K., duoti dėl kaltinimo R. K. klaidingus ar melagingus parodymus.

Teismų praktikoje yra ne kartą pabrėžta, kad vien bendrovės buhalterinės apskaitos ir asmens paaiškinimų neatitikimas negali būti pagrindas kvalifikuoti veiką kaip darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra neginčijamų duomenų, iš kurių būtų galima patikimai nuspręsti, jog R. K. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 99 straipsnio 3 dalyje, darytina išvada, jog administracinio nusižengimo teisena R. K. buvo nutraukta pagrįstai, nes nepadaryta veika, turinti administracinio nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ANK 567 straipsnis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnio 5 dalis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas, patikrinus jį neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti teismo nutarimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 8 d. nutarimą nepakeistą ir netenkinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Pažeidimų vertinimo ir pastabų nagrinėjimo skyriaus (duomenys neskelbtini) K. M. apeliacinio skundo.

Nutartis neskundžiama.