Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K. (toliau – A. K.) ir E. Š. (toliau – E. Š.) apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

- A. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, jos pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas A. K. laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2020 m. lapkričio 23 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Kardomąją priemonę – suėmimą, nuspręsta palikti galioti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

- E. Š. buvo pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ši bausmė buvo subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 21 d. nuosprendžiu E. Š. skirta bausme, skiriant jam galutinę subendrintą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Šiuo nuosprendžiu kalta pagal BK 180 straipsnio 1 dalį buvo pripažinta ir S. Š., tačiau apeliaciniai skundai dėl jos Kauno apygardos teisme gauti nebuvo.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. M. civilinis ieškinys buvo patenkintas visiškai, iš S. Š., E. Š. ir A. K. solidariai R. M. naudai priteisiant 471,20 eurų turtinės ir 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys buvo patenkintas visiškai, iš S. Š., E. Š. ir A. K. solidariai Kauno teritorinei ligonių kasos naudai priteisiant 174,63 eurų turtinės žalos atlyginimo.

Teisinės pagalbos išlaidos iš S. Š., E. Š. ir A. K. nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. K. ir E. Š. apeliaciniai skundai atmetami.

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6. Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. K. ir E. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį jų atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis vien tik apeliantų savaip pateikiama, tačiau objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamo įvykio versija, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

7. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad A. K., E. Š. ir S. Š., veikdami bendrininkų grupėje, šios nutarties 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis, pagrobė svetimą, t. y. nukentėjusiajai R. M., priklausantį turtą –mobiliojo ryšio telefoną, po ko, siekdami išgauti iš nukentėjusiosios mobilaus ryšio telefono PIN kodą, jos atžvilgiu atliko smurtinio pobūdžio veiksmus, dėl ko, buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios R. M. sveikata. Sprendžiant iš nuteistųjų A. K. ir E. Š. apeliacinių skundų turinio, savo kaltės jie nepripažįsta ir teigia, kad telefoną pagrobė S. Š., o, kas sužalojo R. M., jie neva nežino, todėl negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už S. Š. padarytą nusikalstamą veiką. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visumą, tiek nukentėjusiosios R. M., tiek ir nuteistosios S. Š., pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu pripažinusios savo kaltę padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką kartu su A. K. bei E. Š., parodymus, aptarta nuteistųjų versija atmestina kaip nepagrįsta. Jokie objektyvūs baudžiamosios bylos duomenys jos nepatvirtina, o įvertinus tiek A. K., tiek ir E. Š. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotų parodymų visumą, akivaizdu, kad viso baudžiamojo proceso metu jie buvo prieštaringi, todėl pasikliauti vien tik jais ir jų pagrindu išteisinti A. K. ir E. Š., nėra pagrindo.

8. Kaip nustatyta nukentėjusiosios R. M. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, komentuojamo įvykio dieną ji kartu su A. K. nuėjo pas E. Š., kuris namuose buvo kartu su savo drauge S. Š.. Jie visi vartojo alkoholinius gėrimus. Vakaro eigoje, prisiminusi, kad jai reikia paskambinti, ji buvo išsitraukusi savo telefoną iš rankinės. Po kurio laiko jo pasigedo, klausė bute buvusių asmenų, kur jos telefonas. Po to viskas vyko labai greitai. A. K. ir E. Š. pradėjo ją mušti, norėdami sužinoti jos mobilaus ryšio telefono PIN kodą. Vienas ją mušė iš priekio, o kitas iš šono. Po paskutinio jai suduoto smūgio ji prarado sąmonę ir nukrito, buvo daug kraujo. Atsigavo smarkiai sumušta, nenustojo kraujuoti. Buvo atėjęs dar vienas vaikinas, kurio, jos mušimo metu, namie nebuvo. Vėliau jis grįžo ir palydėjo ją namo, kur jos mama iškvietė greitąją medicinos pagalbą. S. Š. jos nemušė, tačiau, į muštynes nesikišo, A. K. ir E. Š. nestabdė. Po muštynių buvo išėjusi vandens, plovė kraują. Analogiškas aplinkybes nukentėjusioji parodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, papildomai paaiškindama, kad kiekvieno iš vyrų (A. K. ir E. Š.) jai suduotų smūgių ji atriboti negali, nes smurto panaudojimo jos atžvilgiu metu ji dangstėsi savo veidą, tokiu būdu nematydama, kas jai suduoda konkrečius smūgius. Tačiau, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ji aiškiai įvardino jai smūgius sudavusių asmenų tapatybes, patvirtindama, jog tai tikrai buvo A. K. ir E. Š., pažymėdama, kad nors tuo metu kambaryje buvo ir nuteistoji S. Š., tačiau jokių smūgių ji jai (nukentėjusiajai) nesudavė.

9. Esant tokiems neprieštaringiems ir detaliems nukentėjusiosios parodymams, betarpiškai patvirtinantiems A. K. ir E. Š. kaltę jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, netikėti ir nesiremti jais, sprendžiant A. K. ir E. Š. kaltės klausimą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Svarbu ir tai, kad nukentėjusiosios suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas. Iki įvykio ji pažinojo A. K., jų santykiai buvo draugiški, o su E. Š. ir S. Š. ji susipažino tik komentuojamo įvykio dieną, kai A. K. jai pasiūlė nueiti pas juos išgerti alkoholio. Be to, tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo, tiek ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu R. M. buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Visa tai teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog nukentėjusiosios parodymai yra patikimi, dėl ko pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi pagrįstai.

10. Konstatuojant šią išvadą akcentuotina ir tai, kad aptartus R. M. parodymus teisiamojo posėdžio metu betarpiškai patvirtino ir nuteistojo S. Š., kuri savo kaltę jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme pripažino visiškai. Jos teigimu, komentuojamo įvykio dieną pas ją ir E. Š. į svečius atėjo A. K. su R. M.. Jie visi vartojo alkoholinius gėrimus. Vakaro eigoje, kai R. M. jau buvo apsvaigusi nuo alkoholio, E. Š. iškraustė jos rankinę, ieškodamas kažko vertingo, ir tuo metu iš rankinės iškrito R. M. mobilaus ryšio telefonas. S. Š. jį paėmė ir įsidėjo į kišenę. Su juo išėjo į prausyklą, kur išmetė R. M. SIM kortelę, tačiau telefono jai atrakinti nepavyko – tam reikėjo nukentėjusiosios piršto antspaudo. Apie tai į ausį pasakė A. K., kuris R. M. paprašė telefono PIN kodo. A. K. balso tonas nukentėjusiosios atžvilgiu tuo metu jau buvo pakeltas. R. M. atsisakius pasakyti PIN kodą, E. Š. ir A. K. pradėjo ją mušti. Daugiausia smūgių nukentėjusiajai sudavė E. Š.. Nuo smūgių R. M. neteko sąmonės ir viskas baigėsi. Nukentėjusioji gulėjo ant grindų, ant čiužinio, kol ją apie 2 val. nakties A. K., nedalyvavęs muštynėse (ką betarpiškai patvirtino ir nukentėjusioji), išvedė namo. A. K. namuose išvalė visą kraują ir sutvarkė namus. Analogiškus parodymus, juos kiek papildydama, S. Š. davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Abejoti šių parodymų patikimumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Šioje byloje kalta dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo buvo pripažinta ir ji, jos parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl manyti, jog savo parodymais ji siekia melagingai apkalbėti A. K. ar E. Š., nėra pagrindo. Juo labiau, kad jos parodymai iš esmės sutapo su nukentėjusiosios pateikta vertinamo įvykio versija, atitiko ir kitus baudžiamosios bylos duomenis.

13. Apklausiamas 2020 m. lapkričio 24 d. A. K., kaip ir E. Š., apskritai neigė vertinamo įvykio dieną matęs R. M. (nors, kaip paaiškėjo vėliau, su ja jis praleido ir naktį prieš komentuojamą įvykį) (3 t., b. l. 26-27). Antrosios apklausos metu (2020 m. kovo 10 d.) A. K. šią savo įvykių versiją iš esmės paneigė, nurodydamas, kad iš tiesų komentuojamo įvykio metu jis buvo kartu su S. Š., E. Š. ir R. M. E. Š. ir S. Š. namuose, kur jie visi vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau tvirtino, iš namų išėjęs anksti, kai R. M. dar buvo sveika, pažymėdamas, kad jam būnant pas E. Š. niekas su nukentėjusiąja nekonfliktavo (3 t., b. l. 32-34). Šios versijos A. K. laikėsi ir apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, tačiau, ji neatitiko ne tik aukščiau aptartų nukentėjusiosios R. M. bei nuteistosios S. Š. parodymų, bet ir E. Š. pozicijos, nes, sprendžiant iš jo parodymų visumos, kai R. M. jis, grįžęs iš tualeto, pamatė kraujuojančią, kambaryje be S. Š. buvo ir A. K.. Tuo tarpu tikint A. K. versija, tuo metu, kai jis išėjo iš E. Š. ir S. Š. namų, ten jis R. M., šiai pageidaujant paliko su E. Š., S. Š. ir A. K., tačiau tiek nukentėjusioji, tiek nuteistoji S. Š. betarpiškai patvirtino, kad R. M. sužalojimo metu jis buvo išėjęs iš namų. Be to, šį faktą apklausiamas teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytoju apklaustas A. K.. Jis patvirtino komentuojamo įvykio dieną buvęs kartu su E. Š.. S. Š., A. K. ir R. M. E. Š. ir S. Š. namuose, kur jie visi vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau, pasak A. K., vakaro eigoje iš buto jis išėjo, o kai grįžo, R. M. jau buvo sužalota. Svarbu tai, kad, remiantis jo parodymais, tuo metu, kai jis grįžo į E. Š. ir S. Š. namus, juose be sužalotos R. M. ir S. Š., buvo ir A. K. su E. Š., kas vėlgi paneigia A. K. teiginius, jog iki R. M. sužalojimo jis jau buvo pasišalinęs iš E. Š. ir S. Š. namų. Netikėti A. K. parodymais, kurie iš esmės atitiko tiek nukentėjusiosios R. M., tiek ir nuteistosios S. Š. pateiktą įvykių versiją, nėra pagrindo. Jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo vienodi ir detalūs. Be to, apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu A. K. buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o jo suinteresuotumo bylos baigtimi, įvertinus dar ir tai, kad jis gyveno E. Š. namuose, tačiau davė jam nepalankius parodymus, teisėjų kolegija neįžvelgia.

14. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumoje nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. K. ir E. Š. komentuojamo įvykio metu buvo kartu su S. Š., ir jie (A. K. ir E. Š.), veikdami bendrai, atliko smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiosios R. M. atžvilgiu, siekdami iš jos išgauti telefono, kurį S. Š. buvo paėmusi kiek ankščiau (tačiau, be PIN kodo negalėjo su juo atlikti jokių veiksmų, juo naudotis), PIN kodą. Tokie visų trijų nuteistųjų veiksmai nagrinėjamu atveju buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

15. Priešingos išvados teisėjų kolegijai nelaidžia daryti ir apeliacinių skundų teiginiai, kad R. M. telefoną pagrobė tik S. Š., nei A. K., nei E. Š. prie šių veiksmų atlikimo neprisidėjo, dėl ko, jie negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. S. Š., kurios parodymais dėl šios nutarties 10 punkte išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija neabejoja, paaiškino, kad nors telefoną paėmė būtent ji, tačiau, šiuos jos veiksmus betarpiškai matė tiek A. K., tiek ir E. Š. (kuris, be kita ko, kraustė nukentėjusiosios rankinę, ieškodamas kažko vertingo). Be to, S. Š. patvirtino, kad paėmusi telefoną, ji su juo išėjo į prausyklą, kur iš telefono ištraukė SIM kortelę ir bandė telefonu pasinaudoti, tačiau jai to padaryti nepavyko, nes telefono atrakinimui buvo būtinas PIN kodas, kurį šiuo atveju galėjo žinoti tik R. M.. Būtent tai ji perdavė A. K. ir E. Š. grįžusi į kambarį, po ko, jie abu, atlikdami smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, reikalavo šios pasakyti telefono atrakinimo PIN kodą. Neabejotina, kad tiek A. K., tiek E. Š. nukentėjusiosios atžvilgiu atliktais smurtinio pobūdžio veiksmais buvo siekiama išgauti iš jos telefono atrakinimo PIN kodą ir tokiu būdu, užvaldyti S. Š. paimtą ir nukentėjusiajai priklausantį mobilaus ryšio telefoną. Akivaizdu, kad neatrakinus telefono, nei juo disponuoti, nei jį realizuoti parduodant (kaip kad ketino padaryti nuteistieji), nebuvo jokios galimybės.

16. Šioje vietoje atsakant į pateiktų apeliacinių skundų motyvus būtina pažymėti ir tai, kad pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, asmenų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti keliomis formomis: a) visi padarant nusikalstamą veiką dalyvaujantys asmenys visiškai realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius; b) visi padarant nusikalstamą veiką dalyvaujantys asmenys iš dalies realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius arba kai kurie visiškai, o kiti tik iš dalies (paprasta bendrininkavimo forma); c) be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys, kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios sąlygoja vykdytojo veikas ir susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme nustatytais padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-101-976/2019, 2K-8-1073/2020). Taigi bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko tik dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-636/2011, 2K-8-1073/2020). Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus tai, kad S. Š. paėmė nukentėjusiosios mobilaus ryšio telefoną, o nuteistieji A. K. ir E. Š. atliko smurtinio pobūdžio veiksmus R. M. atžvilgiu, siekdami išgauti telefono atrakinimo PIN kodą, kai apie telefono pagrobimą tiek A. K., tiek E. Š. žinojo iš S. Š. veiksmų ir jiems pritarė, neabejotina, kad visų nuteistųjų veiksmai šiuo atveju buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, jiems visiems realizavus dalį šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.

17. Nors A. K. apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistoji S. Š. patvirtino, jog telefoną ji paėmė niekam nematant ir norėjo jį pasilikti naudoti savo reikmėms, tačiau šis faktas nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nepasitvirtino. Abejonių tuo, jog paėmusi R. M. mobilaus ryšio telefoną S. Š. apie tai informavo tiek E. Š., tiek A. K., sprendžiant iš aukščiau išdėstytų duomenų visumos, teisėjų kolegijai nekyla. Neabejotina ir tuo, kad, siekdami pasinaudoti komentuojamu mobilaus ryšio telefonu E. Š. ir A. K. atliko smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, siekdami išgauti telefono atrakinimo PIN kodą. Be to, bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad po to, kai R. M. išėjo namo, jos mobilaus ryšio telefoną būtent E. Š., remiantis S. Š. parodymais, išvežė pas asmenį, galintį jį atrakinti be atrakinimo kodo. Vėliau jį parvežė, tačiau, į telefoną įdėjus S. Š. SIM kortelę, jis vis tiek neveikė, kaip turėtų veikti. Dėl šios priežasties, vėlgi E. Š. išnešė aptariamą mobilaus ryšio telefoną iš jo bei S. Š. namų, siekdamas jį parduoti ir už gautus pinigus nusipirkti alkoholio. Tą dieną E. Š. susitiko su A. K. ir A. K., po ko, visi kartu nuėjo pas D. V., pas jį nusinešdami ir R. M. mobilaus ryšio telefoną. A. K. nepamena kuris, tačiau ar tai A. K., ar E. Š., jiems visiems būnant pas D. V., liepė nueiti iki lombardo ir pažiūrėti, ar jis veikia tam, kad galėtų priduoti telefoną. Ir tik tuomet, kai A. K. įsitikino, kad lombardas neveikia, A. K. ir E. Š. nutarė palikti telefoną D. V. namuose, kur jis ir buvo rastas policijos pareigūnų. Būtent tokias bandymo realizuoti R. M. priklausančio mobilaus ryšio telefoną aplinkybes teisiamojo posėdžio metu patvirtino S. Š., jos sutapo ir su A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Iš aptarto seka, kad bandymo realizuoti nukentėjusiosios telefoną metu S. Š. nedalyvavo, šiuos veiksmus iš esmės jau atliko tik E. Š. su A. K., todėl apelianto versija, jog telefoną S. Š. ketino pasilikti naudoti savo reikmėms, atmestina kaip nepagrįsta. Tokiais pačiais motyvais atmestinas ir nuteistojo E. Š. apeliacinio skundo motyvas, jog telefonu vertinamu atveju naudojosi S. Š. viena.

18. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl A. K. ir E. Š. kaltės ir tėra nuteistųjų savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. K. ir E. Š. atžvilgiu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tokiu būdu, nuteistųjų apeliacinių skundų motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

19. Nors pagrindo tenkinti nuteistojo A. K. apeliacinio skundo prašymą panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nėra, tačiau, kaip teisingai pažymi A. K., pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas.

20. BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). BK 97 straipsnio, reglamentuojančio teistumo nustatymą, 3 dalies 3 punkto a) papunktyje numatyta, kad turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad 3 dalies 3 punkte nustatyti terminai skaičiuojami nuo paskirtos bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo, o 6 dalyje numatyta, jog kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais.

21. Bylos duomenimis nustatyta, kad paskutinis A. K. teistumas yra siejamas su Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžiu, kuriuo A. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalį ir nuteistas galutine subendrinta 2 (dvejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartimi A. K. buvo paleistas lygtinai, neatlikęs 3 (trijų) mėnesių 21 (dvidešimt vienos) dienos jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, nustatant jam tam tikrus įpareigojimus. 2015 m. birželio 5 d. A. K. buvo išregistruotas iš probuojamų asmenų duomenų registro. Įvertinus šiuos duomenis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a) papunktyje įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste akivaizdu, kad A. K. teistumas pagal Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendį, A. K. skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, jau buvo pasibaigęs, todėl šiuo atveju nebuvo jokio teisinio pagrindo pripažinti A. K. recidyvistu ir vertinti tai, kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto prasme, dėl ko, ši aplinkybė iš skundžiamo nuosprendžio šalintina.

22. Tačiau, net ir pašalinus A. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tai nesudaro pagrindo skirti jam švelnesnę bausmę. Bylos duomenimis, nuteistasis padarė vieną tyčinę, baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai. Nusikalstama veika pasireiškė ypatingu ciniškumu ir žiaurumu – nukentėjusiajai dėl A. K. ir E. Š. bendrų smurtinio pobūdžio veiksmų, buvo sulaužyta nosis bei keli šonkauliai dėl visiškai menkavertės dingsties, t. y. siekiant iš jos išgauti menkos piniginės vertės mobilaus ryšio telefono PIN kodą. A. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nenustatytos, tačiau jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkaudamas su kitais asmenimis (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be to, A. K., būdamas darbingo amžiaus, laisvėje niekur nedirbo ir jokių legalių pajamų neturėjo, kas įvertinus ir finansinį jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog pajamų savo asmeninių poreikių tenkinimui nuteistasis linkęs prasimanyti ir nusikalstamu būdu. Svarbu ir tai, kad sprendžiant iš byloje nustatytų aplinkybių, asmuo nėra linkęs savo laisvalaikį leisti prasmingai, dažniausiai laiką jis leidžia draugų kompanijose, vartodamas alkoholį, kas neretai jį priveda prie nusikalstamų veikų darymo. Be to, įvertintina ir tai, kad praeityje jis jau buvo teistas net 3 kartus, ir nors šiuo metu teistumai jau išnykę, tačiau šis faktas suponuoja pagrįstą išvadą, jog asmuo nėra linkęs koreguoti savo elgesio tinkama linkme, o jo antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

23. Visa tai, iš esmės neigiamai charakterizuoja A. K. ir teisėjų kolegijai neleidžia pagrįstai spręsti, jog skundžiamu nuosprendžiu jam skirta bausmė, net ir pašalinus vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nėra per griežta ar neproporcinga jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Nuteistajam paskirtoji bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis), todėl paliktina nepakeista.

24. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinių skundų motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų A. K. ir E. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Iš Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio pašalinti A. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.