- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-18
- Bylos Nr.
- P-525-185-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01026-2012-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- V. T., P. T.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. T. ir P. T. (P. T.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-387/2013 pagal pareiškėjų V. T. ir P. T. (P. T.) prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, R. K., K. U., J. A. dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai V. T. ir P. T. (toliau – ir pareiškėjai) su prašymu (b. l. 1?3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises ir paduoti nuosavybės teisės bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl 12 dešimtinių P. T. (P. T.) nuosavybės teise valdytos žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone.
Pareiškėjai paaiškino, kad yra teisėti pretendentai į P. T. iki nacionalizacijos valdytą 12 dešimtinių žemės sklypą buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje (šiuo metu (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje). Pareiškėjų teigimu, jie tik 2011 metų spalio mėnesį atsitiktinai sužinojo apie minėtą žemės sklypą ir nedelsiant kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą bei, gavę šį faktą patvirtinantį dokumentą, pateikė prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui (toliau – ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius). Pareiškėjai sužinojo, jog Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje suformuota nuosavybės teisių atkūrimo byla, procesas vykdomas pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1998 m. vasario 17 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2⁵-101/98, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad P. T. valdė ½ nuo 6 dešimtinių žemės, tačiau pareiškėjai į nurodytos civilinės bylos nagrinėjimą įtraukti nebuvo. Pabrėžė, kad naudojasi 26,60 ha žemės sklypu, kurį patenkinus šį prašymą galėtų pasidengti jiems priklausančia žeme.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu (b. l. 135?137) pareiškėjų V. T., P. T. prašymo netenkino.
Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, jog 2011 m. lapkričio 24 d. pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, prašydami atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko P. T. valdytą žemę. Pareiškėjas yra P. T. anūkas, o pareiškėja – P. T. sūnaus A. sutuoktinė, pareiškėjo motina. 2011 m. gruodžio 6 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius raštu Nr. 49SF-633 informavo pareiškėjus, kad jie praleido įstatymų nustatytus terminus dokumentams ir prašymui pateikti, pabrėžė, jog šie terminai teismo gali būti atnaujinti, priežastis, dėl kurių jie praleisti, pripažinus svarbiomis. Nurodė, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje yra suformuota nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. T. turėtą žemę byla, procedūra vykdoma pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1998 m. vasario 17 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2⁵-101/98.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat nustatė, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1998 m. vasario 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2⁵-101/98 pagal R. K. pareiškimą nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad P. T. po tėvo J. T. mirties iki nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teisėmis valdė ½ dalį nuo 6 dešimtinių žemės. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3812 nuosavybės teisės atkurtos R. K., o 2006 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3813 – J. Š. į dalį buvusio savininko P. T. valdytos žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniuje, be to, Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 01-317 R. K. atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės namų valdai. R. K. ir J. Š. yra P. T. dukros. J. Š. turto paveldėtojos yra K. U. ir J. A..
Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Nurodė, jog nors pareiškėjai prašyme paaiškino, kad apie tai, jog P. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą, jie sužinojo atsitiktinai ir iš karto ėmėsi veiksmų, siekdami atkurti nuosavybės teises, apie vykdomą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą R. K. ir J. Š. nežinojo, nes į bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo jie nebuvo įtraukti, tačiau per teismo posėdį liudytoju apklaustas K. M. parodė, kad jo mama (šiuo metu jau mirusi) buvo pareiškėjos V. T. draugė. K. M. teigimu, jis būtent iš pareiškėjos sužinojo, kad P. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą. Jis, žinodamas, kad pareiškėja ketino išsipirkti žemę namų valdai, patarė pareiškėjai kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, išaiškino, kokia tvarka yra vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas ir kad atkūrus nuosavybės teises galėtų pasidengti naudojamą žemės sklypą jiems priklausančia žeme.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo vertino, jog byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai nesielgė apdairiai ir rūpestingai, nesidomėjo galimybėmis atkurti nuosavybės teises Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjų nurodyta priežastis, kad jie tik 2011 metų spalio mėnesį atsitiktinai sužinojo apie P. T. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, objektyviai nepagrįsta. Šia aplinkybę teismo posėdyje iš esmės paneigė ir liudytojo K. M. parodymai, patvirtinantys, kad iš pareiškėjos V. T. jis sužinojo, jog P. T. nuosavybės teise valdė žemės sklypą. Teismo nuomone, tai, kad pareiškėjai nebuvo įtraukti kaip suinteresuoti asmenys į teisminį procesą, nagrinėjant civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nelaikytina svarbia priežastimi, trukdžiusia pareiškėjams pateikti prašymą ir reikalingus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pažymėjo, jog kitų aplinkybių, trukdžiusių pareiškėjams laiku pasidomėti apie P. T. valdytą žemės sklypą, paduoti prašymą ir tapti pretendentais nuosavybės teisių atkūrimo procese, pareiškėjai nenurodė, o nurodytos priežastys yra subjektyvaus pobūdžio. Atsižvelgęs į nurodytus išaiškinimus, teismas sprendė, jog pareiškėjai neįrodė, kad terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises, pilietybę ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus jie praleido dėl svarbių priežasčių.
Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises ir paduoti nuosavybės teisės bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl 12 dešimtinių P. T. nuosavybės teise valdytos žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, netenkino.
III.
Pareiškėjai V. T. ir P. T. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 145?146), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų prašymą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 22 d. nutartimi (b. l. 163?171) pareiškėjų V. T. ir P. T. (P. T.) apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei administracinių teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.
Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymą atnaujinti praleistus terminus grindžia tuo, kad jie tik 2011 metų spalio mėnesį atsitiktinai sužinojo apie ginčo žemės sklypą ir nedelsiant kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą bei, gavę šį faktą patvirtinantį dokumentą, pateikė prašymą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjų nurodytų aplinkybių, pabrėžė, jog nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013). Be to, turi būti vertinamas pretendento elgesys siekiant įgyvendinti savo teises nuo sužinojimo momento. Taigi pareiškėjų nurodytos priežastys, kad jie nežinojo apie nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių visumą.
Teisėjų kolegija pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai nors ir nurodė, jog apie tai, kad P. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą, jie sužinojo atsitiktinai ir iš karto ėmėsi veiksmų, siekdami atkurti nuosavybės teises, apie vykdomą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą R. K. ir J. Š. nežinojo, tačiau šiuo atveju pagrįstai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ši pareiškėjų nurodyta priežastis yra objektyviai nepagrįsta. Šią aplinkybę teismo posėdyje iš esmės paneigė ir liudytojo K. M. parodymai, patvirtinantys, kad iš pareiškėjos V. T. jis sužinojo, jog P. T. nuosavybės teise valdė žemės sklypą ir jai patarė kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Liudytojas K. M. paaiškino, jog pareiškėja jam ir jo mamai buvo sakiusi, kad buvo girdėjusi apie tai, kad jos giminės tvarkosi nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus. Teismas pabrėžė, jog tokių K. M. duotų parodymų ir/ar to, kad pirmosios instancijos teismas remdamasis jais netinkamai įvertino pareiškėjų nurodytas Atkūrimo įstatymo terminų praleidimo priežastis pareiškėjai neginčijo ir apeliaciniame skunde.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pastebėjo, jog įstatymų leidėjas nėra nustatęs termino, per kiek laiko Lietuvos Respublikos pilietis, pasibaigus terminui paduoti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, sužinojęs apie atsiradusią teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turėtų kreiptis į teismą, kad būtų atnaujintas terminas paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus pateikti. Tačiau tai nereiškia, kad pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą, sužinojęs apie teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nėra saistomas laiko atžvilgiu. Pretendentas neturėtų delsti dėl kreipimosi į teismą. Pagrįstu ir protingu laiko tarpu, per kurį Lietuvos Respublikos pilietis turėtų kreiptis į teismą su atitinkamu prašymu, būtų pripažintinas toks laiko tarpas, per kurį jis galėtų tinkamai pasiruošti savo teisių realizavimui ar asmeniškai, ar kreipiantis pagalbos į trečiuosius asmenis. Šiuo atveju V. T. žinodama apie galimybę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą turėjo per protingą laiko tarpą kreiptis dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo, o ne laukti nepagrįstą laiko tarpą ir tik liudytojo K. M. patarimu kreiptis į institucijas, siekdama, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės.
Teisėjų kolegija vertino, jog pareiškėjų neįtraukimas į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2⁵-101/98 pagal R. K. pareiškimą, kurioje 1998 m. vasario 17 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad P. T. po tėvo J. T. mirties iki nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teisėmis valdė ½ dalį nuo 6 dešimtinių žemės, nagrinėjimą, taip pat nelaikytinas svarbia priežastimi, trukdžiusia pareiškėjams pateikti prašymą ir reikalingus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebėjo, jog pagal nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams. Šiuo atveju teisės aktai nenumatė reikalavimo valdžios institucijoms aiškintis galimus pretendentus į nuosavybės teisių atkūrimą ir juos informuoti apie tokią galimybę.
Papildomai pastebėta, jog, kaip minėta, nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą buvo viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys galėjo apie tai žinoti. Žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, pareiškėja turėjo galimybę pasidomėti savo vyro turėta nuosavybe. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat buvo numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-180/2009, 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011). Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjai, elgdamiesi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę. Be to, net ir sutinkant su pareiškėjų nurodyta aplinkybe, kad jie nepagrįstai nebuvo informuoti apie Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. 2⁵-101/98, kaip jau buvo minėta, V. T. žinodama apie galimybę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą turėjo per protingą laiko tarpą pati kreiptis dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo, o ne laukti nepagrįstą laiko tarpą ir tik liudytojo K. M. patarimu kreiptis į institucijas, siekiant, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos amžiumi, sveikatos būkle, Lietuvių kalbos prastu mokėjimu, nurodė, jog remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika liga gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jeigu ji buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, jog jis pats negalėjo surašyti dokumento ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-219/2006, 2008 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-188/2008, 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2009 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-838/2009). Nagrinėjamu atveju pareiškėjai tik abstrakčiai nurodė apie pareiškėjos sveikatos būklę, bet jokių duomenų apie tai nepateikė. Pastebėtina, jog senyvas amžius pagal formuojamą administracinių teismų praktiką šios kategorijos bylose taip pat paprastai nėra savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti ir atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1540/2009). Kita vertus, pareiškėjos sūnus, taip pat šioje byloje turintis pareiškėjo statusą, yra gimęs (duomenys neskelbtini), byloje nėra pateikta duomenų apie priežastis, sutrukdžiusias jam pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir Atkūrimo įstatymo reikalaujamus dokumentus, pareiškėjai tokių priežasčių nenurodė ir apeliaciniame skunde. Todėl į tai atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog V. T. esant senyvo amžiaus, ne itin geros sveikatos būklės, pareiškėjas galėjo pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimu į P. T. nuosavybės teise valdytą žemę.
Šalies argumentai
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino administracinės bylos aplinkybes ir pagrįstai netenkino pareiškėjų pateikto prašymo dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisės bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl 12 dešimtinių P. T. nuosavybės teise valdytos žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, padavimo atnaujinimo, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.
IV.
Pareiškėjai V. T. ir P. T. pateikė prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (b. l. 175?177), kuriuo prašo 2013 m. gegužės 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-387/2013 peržiūrėti iš naujo.
Pažymi, kad pareiškėjai apie ginčo žemės sklypą atsitiktinai sužinojo tik 2011 metų spalio mėnesį ir skubiai kreipėsi į Lietuvos centrinį archyvą, o tų pačių metų lapkričio 24 d. ir į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių. Paduoti prašymą pareiškėjams sukliudė ir užtrukusi duomenų ir dokumentų paieška, nepakankamas informacijos teikimas valstybės institucijose. Remiasi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-161-84/2013, kurioje cituota Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (De Geouffre de la Pradelle vs France Nr. 253-B), ir daro išvadą, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas 2013 m. gegužės 22 d. nutartį, laikydamasis pernelyg griežtų standartų termino atnaujinimui atėmė iš pareiškėjų nuosavybės teisę į turtą, į kurį jie pretendavo. Be to, šio ginčo nebūtų buvę, jei Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas pareiškėjus būtų įtraukęs į bylą Nr. 2⁵-101/98. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada, kad toks pareiškėjų neįtraukimas trečiaisiais suinteresuotais asmenimis nėra laikytinas svarbia priežastimi, trukdžiusia pateikti prašymą ir, kad pagal nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojančius teisės aktus pareiga rūpinti subjektyvių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams, nepagrįsta. Institucija, atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimą privalėjo išsamiai išsiaiškinti visus pretendentus į P. T. nuosavybės teise valdytą žemę, tuomet visi reikiami dokumentai būtų buvę pateikti įstatymo nustatytais terminais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas atnaujinti procesą atmestinas.
Pabrėžtina, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas ? užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 1 dalį, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas, t. y. procesas gali būti atnaujinamas griežtai laikantis ABTĮ XXIII skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos. Pagrindus dėl kurių procesas gali būti atnaujinamas nustato ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis, o terminus per kuriuos gali būti pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo – ABTĮ 156 straipsnis. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą.
Pareiga pagrįsti, kad egzistuoja bent vienas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų procesui administracinėje byloje atnaujinti, kyla asmeniui, siekiančiam, jog procesas administracinėje byloje būtų atnaujintas, t. y. asmuo turi ne tik nurodyti aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti procesą byloje, bet ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus bei argumentus (ABTĮ 157 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenagrinėja abstraktaus pobūdžio prašymų atnaujinti procesą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P492-162/2012).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašyme atnaujinti procesą nenurodė nei vieno iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų, iš prašymo turinio daryti prielaidos apie kurio nors jų egzistavimą taip pat negalima. Pareiškėjai prašyme dar kartą pateikė argumentus, dėl kurių jų nuomone, jiems turėtų būti atnaujinti terminai paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl 12 dešimtinių P. T. nuosavybės teise valdytos žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone. Šie argumentai jau buvo nagrinėti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų, byloje priimta galutinė ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis.
Kadangi, kaip minėta, proceso atnaujinimas yra ne pakartotinė bylos peržiūra, o išimtinė procedūra, taikoma tik esant griežtai įstatyme apibrėžtiems pagrindams, pareiškėjų pateiktas, jokiais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais nepagrįstas, prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas ABTĮ 159 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria
Pareiškėjų V. T. ir P. T. (P. T.) prašymą atnaujinti procesą atmesti.
Proceso administracinėje byloje Nr. A858-387/2013 pagal pareiškėjų V. T. ir P. T. (P. T.) prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, R. K., K. U., J. A. dėl termino atnaujinimo neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.