Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (pranešėja), Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Arvydo Žibo rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. E., O. M. ir D. E. atstovaujamos advokatės Irenos Andriuškevičienės apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-27-90/2013 pagal ieškovės valstybinės mokesčių inspekcijos atstovaujamos Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovams V. E., O. M. ir D. E. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai.

2.. Iškėlus bylą dėl santuokos nutraukimo, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė baigėsi. Teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti ieškinį, kadangi sandoriui pripažinti negaliojančiu būtinas visų CK 6.66 straipsnyje įtvirtintų sąlygų visetas, kurio šiuo atveju nėra, t.y. nėra visų Actio Paulina sąlygų – D. E. nėra ieškovo skolininkė, ginčijamas sandoris nepažeidė kreditoriaus interesų, nenustatytas atsakovės nesąžiningumas, nevertintas naujos statybos faktas.

3. Teismas netinkamai vertino įrodymus, liudytojų parodymus. Mokestinė nepriemoka susidarė V. E. vykdant individualią veiklą, ieškovės sprendimuose skolininku nurodytas tik vienas V. E.. Tuo atveju, kai reikalavimas pareikštas vienam iš sutuoktinių, pats prievolės atsiradimo faktas savaime nereiškia, kad prievolė yra bendra ir dalijama tarp sutuoktinių, priteisiant kreditoriui pagal dalinės prievolės taisykles. Ieškovė turėjo teisę reikalauti nebent dėl 1/2 dalies, o ne viso sandorio panaikinimo, o teismas turėjo pareigą spręsti, kokia apimtimi sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu.

4. Teismas netinkamai taikė restituciją, t.y. neištyrė ir nevertino įrodymų dėl argumentų, dėl naujo statinio, kurį ginčo sklype statė O. M. priklausomybės. Be to, teismas nepagrįstai apeliantą kartu su D. E. įpareigojo O. M. grąžinti 10000,00 Lt, kadangi jis jokių pinigų nėra gavęs. Net ir esant restitucijai, būtent D. E. turėtų grąžinti pinigines lėšas, gautas iš O. M., nes CK 6.145 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad restitucijos atveju šalys privalo grąžinti viena kitai, ką jos gavo natūra. Be to, iš teismo sprendimo nėra aišku, kurią dalį turėtų grąžinti apeliantas, ir ar tai abu apeliantai turi padaryti solidariai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkintini.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 2 d.). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.), todėl teismas pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų. Byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Bylą nagrinėjantis teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. CPK 185 straipsnio nuostatose nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad įstatymas iš anksto neapibrėžia įrodymų galios, nenustato vienų įrodymų viršenybės prieš kitus. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąją tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Teismo sprendime dėl kiekvieno ieškinio reikalavimo turi būti pasisakyta išsamiai, nurodant teismo padarytų išvadų pagrįstumą patvirtinančius įrodymus.

Byloje nustatyta, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2000 m. birželio 29 sprendimu buvo nutraukta santuoka tarp atsakovų D. E. ir V. E. (prijungta civilinė byla Nr. 2-2246/2000, b.l. 13). Nutraukiant santuoką nebuvo sprendžiami vaikų gyvenamosios vietos, išlaikymo, turto padalijimo klausimai. 2010 m. balandžio 21 d. D. E. ir V. E. kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo (T.3, b.l. 2-5). Pareiškimas buvo patenkintas Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu (T.3, b.l. 22-23). Valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. liepos 15 d. kreipėsi į teismą dėl proceso šioje byloje atnaujinimo (T.3, b.l. 28-30). Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartimi procesas atnaujintas ir byla sustabdyta, kol nebus išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovams V. E., O. M. ir D. E. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (T.4, b.l. 27-28). Alytaus rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino (T.2, b.l. 20-23). Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartimi minėtas sprendimas buvo panaikintas ir byla buvo perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (T.2, b.l. 81-88). Šioje nutartyje teismas nurodė, jog klausimai dėl šeimos turto teisinio režimo ir sutuoktinio teisės naudotis šeimos turtu po santuokos nutraukimo, dėl kreditoriaus interesų gynimo, pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia gali būti sprendžiami tik kompleksiškai. Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartimi bylos dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo bei sandorio pripažinimo negaliojančiu sujungtos į vieną bylą (T.4, b.l. 34). Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. liepos 12 d. nutartimi pareiškimą dėl santuokos nutraukimo pasekmių paliko nenegrinėtu (T.4, b.l. 49-50) ir šioje byloje nebesprendė santuokoje įgyto turto padalijimo klausimų.

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2010 m. balandžio 19 d. V. E. ir D. E. pardavė jų vardu registruotą nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir sodo pastatą (unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini)) – esantį (duomenys neskelbtini) O. M. (T.1, b.l. 28-34). Ši sutartis kartu yra ir parduodamo nekilnojamojo turto perdavimo – priėmimo aktas. Byloje taip pat nustatyta, jog pagal Alytaus apskrities VMI 2010 m. spalio 18 d. patikrinimo aktą Nr. A4-17 bei 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. A11-23 Dėl patikrinimo akto tvirtinimo (T.1, b.l. 6-21) V. E. turi sumokėti VMI prie LR FM papildomai paskaičiuotus mokesčius, delspinigius ir baudas. V. E. mokestinė nepriemoka 2013 m. balandžio 15 d. yra 107652,18 Lt (T.5, b.l. 12 antra pusė).

Dėl V. E. prievolės ieškovei pobūdžio

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės D. E. apeliacinio skundo argumentu, jog teismas nenustatė V. E. prievolės ieškovui pobūdžio, tačiau pažymi, jog tai nebuvo šios bylos dalykas, nes teismas 2012 m. liepos 12 d. nutartimi (T.4, b.l. 50), pareiškimą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo paliko nenagrinėtu. Nutarties nei ieškovė, nei atsakovė apeliacine tvarka neskundė, jį yra įsiteisėjusi. Aktualu pažymėti, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t.y., teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 str. 1 d.). Šios normos prasme turto sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Iš bendro sutuoktinių turto pirmiausia sumokamos (priteisiamos) iš šio turto mokėtinos skolos, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs, o jeigu iš bendro turto vykdytinų prievolių terminas dar nesuėjęs ar šios prievolės yra ginčijamos, tai sutuoktinių bendro dalytino turto masė mažinama šių prievolių (skolų) suma (CK 3.118 str. 2 d.). Ir tik jeigu sudarius balansą paaiškėja, kad bendro turto liko, jis padalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis, išskyrus CK nustatytas išimtis (CK 3.118 str. 4 d.). Kadangi šioje byloje nebuvo sprendžiamas santuokoje įgyto turto padalijimas, o šalių ištuoka įregistruota tik 2012 m. rugsėjo 27 d., teismas, nesant reikalavimo pripažinti prievolę asmenine, pagrįstai nesprendė klausimo dėl prievolės pobūdžio, nes kaip jau minėta, byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl santuokoje įgyto turto (tiek jo aktyvo, tiek pasyvo) padalijimo, atsakovams atsisakius savo pareiškimo dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties patvirtinimo.

Dėl actio Pauliana sąlygų

CK 6.66 straipsnyje nustatyta, kad kreditorius CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais gali ginčyti visus skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana). Tačiau pripažinti sandorį negaliojančiu pagrindu bei taikyti teisinius padarinius galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Iš visų minėtų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų nagrinėjamoje byloje tarp šalių iš esmės kilo ginčas dėl visų sąlygų, išskyrus trečiąją – dėl senaties termino, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako.

Dėl kreditoriaus reikalavimo teisės, kaip CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygos

Pirmoji actio Pauliana patenkinimo sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Taigi šis institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t.y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.) arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124 - 6.129 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, jog atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Prievolės atsiradimo momentą lemia juridinio fakto, iš kurio prievolė kyla, prigimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, iš dalies pasisakė dėl actio Pauliana taikymo sąlygos – ar kreditorius turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui sandorio sudarymo metu. Šioje byloje ieškovė savo kreditorinio reikalavimo teisę atsakovams V. E. ir D. E. kildina iš mokestinės nepriemokos, priskaičiuotų delspinigių ir baudų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2010 m. balandžio 26 d. atliko fizinio asmens (šioje byloje) atsakovo V. E. mokestinį tyrimą – gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų, privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą (tikrinimo laikotarpis už 2005-2009 m.) (T.3, b.l. 6-10). Apie tai atsakovas V. E. buvo informuotas 2010 m. balandžio 26 d. pranešimu Nr. A9-79, 2010 m. balandžio 29 d. raštas Nr. (18.30-20)-S/A/-146 (T.3, b.l. 39-46). Patikrinimo aktas buvo surašytas 2010 m. spalio 18 d. Nr. A4-17 (T.1, b.l. 6-10), o sprendimas dėl patikrinimo akto patvirtinimo buvo priimtas 2010 m. lapkričio 22 d. Nr. A11-23 (T.1, b.l. 11-13). Taip pat nustatyta, kad siekiant užtikrinti mokesčių išieškojimą 2010-05-19 buvo areštuotas atsakovo turtas (T.3, b.l. 58-60).

Pažymėtina, kad taikant Actio Pauliana institutą, būtina nustatyti momentą nuo kada atsirado V. E. prievolė sumokėti apskaičiuotą mokestinę nepriemoką. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės D. E. argumentais, kad kreditorius neturėjo neabejotinos ir galiojančios teisės. V. E., kaip asmuo užsiimantis individualia veikla yra mokesčių mokėtojas, kuris privalo mokesčius mokėti įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu (LR mokesčių administravimo įstatymo 81 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčių įstatymo 90 straipsnis numato, kad už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 ar 115(3) straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Mokesčių mokėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 4 - 6 dalys (numato pajamų mokesčio iš A klasės pajamų apskaičiavimo, išskaičiavimo ir sumokėjimo tvarką), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnis (numato socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarką), Pelno mokesčio 53 straipsnis (numato pelno mokesčio sumokėjimo tvarką). Todėl kolegija konstatuoja, kad atsakovo V. E. pareiga teisingai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius atsirado ne nuo VMI sprendimo surašymo, o anksčiau, nes mokesčio mokėjimo pagrindas yra įstatymas ir jame numatyti terminai. Nors iš 2010-04-02 užduoties atlikti mokestinį tyrimą Nr. A3-70, matyti, jog mokesčių mokėtojas žinojo apie atliekamą patikrinimą, tačiau apie įsiskolinimą valstybės biudžetui atsakovas buvo informuotas tik 2010 m. balandžio 26 d. Dėl šios priežasties kolegija sprendžia, kad ieškovė įrodė savo reikalavimo teisę, kurios atsakovai nepaneigė (CPK 178 str.).

Byloje nustatyta, jog santuokos nutraukimas įregistruotas tik 2012-09-27 (T.4, b.l. 125). Atsakovai nepateikė įrodymų, jog santuokoje įgytas turtas buvo tarp sutuoktinių padalintas teismo sprendimu ar kitu būdu, kad prievolės, atsiradusios po santuokos nutraukimo 2000 m. birželio 29 d. teismo sprendimu, yra pripažintos atsakovo asmeninėmis prievolėmis, ar sutuoktiniai buvo sudarę sutartį dėl savo pareigų vykdymo ar teisių įgyvendinimo, ar teisinės pasekmės sutuoktinių turtinėms teisėms atsirado nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo gyventi kartu ir kt. Dėl šios priežasties kolegija sprendžia, kad sandorio sudarymo metu (2010-04-19) atsakovas neprivalėjo ir neturėjo teisės sudaryti sandorių, kurie pažeistų kreditorių, jų tarpe ir ieškovo, teises.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, kaip CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygos

Ieškovė teigia, kad ginčijamais sandoriais buvo sumažintas bendrovės turtas. Tačiau kolegija su šias argumentais nesutinka.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, ar kitaip pažeidžia kreditoriaus teises. Tarp šalių nėra ginčo, kad sudarytas sandoris nenulėmė ieškovo nemokumo ir jį sudarius buvo suteikta pirmenybė kitam kreditoriui. Ieškovo reikalavimas taikyti ginčijamam sandoriui actio Pauliana teisines pasekmes grindžiamas tuo, kad atsakovų turimo turto nepakanka, kad būtų įvykdytas Alytaus apskrities AVMI reikalavimas sumokėti 108597,08 Lt nesumokėtų mokesčių.

Nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos privilegijos kreditoriui.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, siekiant nustatyti, ar ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės, reikia palyginti skolininko padėtį su ta, kuri būtų, jei ginčijamas sandoris nebūtų sudarytas, t.y. reikia įvertinti ne tik ginčijamu sandoriu perleisto turto piniginę išraišką, bet ir visą skolininko iki ginčijamo sandorio turėtą turtą ir turimą po jo sudarymo. Skolininkui pardavus turtą už rinkos kainą ir gavus ekvivalentinę pinigų sumą, gali būti pripažįstama, kad kreditorių teisės nebuvo pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011). Ginčo turtas – 0,1069 ha žemės sklypas su sodo pastatu 1S/1Ž, esantys (duomenys neskelbtini) faktiškai buvo parduotas už 10000,00 Lt. Teisėjų kolegija, spręsdama, ar ginčo turtas buvo parduotas už rinkos kainą, gavus už jį ekvivalentinę pinigų sumą, įvertina byloje pateiktą UAB „Vadasa“ rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. A11-12-127, kurioje nurodyta, kad aukščiau nurodyto nekilnojamojo turto rinkos vertė 2010-04-19 buvo 10000,00 Lt (T.2, b.l. 4). Šios ataskaitos kreditorius neginčija, kas leidžia daryti išvadą, kad aukščiau nurodytas turtas buvo atsakovei buvo parduotas rinkos kaina.

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovų D. E. ir V. E. vardu yra registruotas šis turtas, priklausantis atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise – trijų kambarių butas su rūsiu (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė šalių nurodymu yra 100000,00 Lt, transporto priemonės – VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), Renault Megane, valstybynis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), VW Jetta, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), Audi 100, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), Fiat Ducato, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini) (T.3, b.l. 4-8). Šis turtas yra areštuotas 2010-05-19 Alytaus apskrities VMI pareigūno Turto arešto aktu Nr. 15-28-2774 (T.3, b.l. 58-60). Akte nurodyta areštuoto turto vertė 111538,00 Lt, kas suponuoja išvadą, kad areštuoto turto yra daugiau, nei V. E. mokestinės nepriemokos suma (2013 m. balandžio 15 d. yra 107652,18 Lt, T.5, b.l. 12 antra pusė). Pažymėtina ir tai, kad 10000,00 Lt suma gauta už parduotą turtą taip pat turėtų būti priskaitoma prie santuokos metu įgyto turto. Visos šios aplinkybės leidžia teigti, kad ir skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditoriaus reikalavimams patenkinti, jo mokumas nepakito, o tai lemia išvadą, kad nėra visų actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011). Ieškovė byloje neįrodė, jog sudarytas ginčijamas sandoris realiai sukėlė teisines pasekmes – t.y. būtent jo pagrindu buvo sumažintas skolininko turtas, skolininkas nebegali atsiskaityti su kreditoriumi, kad vykdomas išieškojimas iš turto ir areštuoto turto nepakanka kreditoriaus reikalavimams padengti, todėl darytina išvada, kad kreditoriaus teisės nebuvo pažeistos. Nurodytų argumentų ir formuojamos teismų praktikos pagrindu negalima sutikti su ieškovo ir pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ginčijamu sandoriu buvo sumenkinta ieškovo galimybė gauti savo reikalavimų patenkinimą ir todėl yra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu.

Dėl ginčo sandorio šalių nesąžiningumo, kaip CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygos

Atlygintinio sandorio ginčijimo atveju CK 6.66 straipsnio taikymui turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas. Nagrinėjamoje byloje turi būti nustatomas abiejų ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises.

Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 str.), kuris be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto kaip nesąžiningo arba kalto. Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007, 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006, kt.).

Actio Pauliana institutą reglamentuojančiame CK 6.66 straipsnyje nėra tiesioginės nuorodos į tai, kad trečiojo asmens, sudariusio sandorį su skolininku, sąžiningumas yra preziumuojamas, bet prievolės šalies sąžiningumas preziumuojamas atsižvelgiant į sąžiningumo prezumpciją ir sistemiškai aiškinant CK 6.66, 6.67 straipsnius. CK įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, tarp jų - CK 6.67 straipsnyje, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis - tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 str. 1 d., 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Actio Pauliana instituto taikymo atveju svarbu laikytis kreditoriaus, skolininko ir trečiojo asmens - turto įgijėjo interesų pusiausvyros. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus teisėtus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Šie subjektai įvardyti ir CK 6.67 straipsnio 2, 3, 6, 7 punktuose. Actio Pauliana atveju yra aktuali artimojo giminaičio sąvoka, įtvirtinta CK 3.135 straipsnyje - artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai, t.y. tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai, bei šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai - broliai ir seserys. Taigi kreditoriui ginčijant skolininko sudarytą turto perleidimo sandorį actio Pauliana pagrindu ir taikant CK 6.67 straipsnio 1-3, 6, 7 punktus, būtina nustatyti, ar skolininkas ir trečiasis asmuo atitinka CK 3.135 straipsnyje nustatytą artimųjų giminaičių sąvoka. Sistemiškai aiškinant CK 3.136 ir CK 6.67 straipsnius darytina išvada, kad svainyste susiję asmenys neįtraukti į nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašą. Skolininko sandoris su buvusios sutuoktinės seserimi, su kuria skolininkas susijęs ne giminystės, bet svainystės santykiais, klausimas negali būti vienintelis pagrindas atsakovės O. M. nesąžiningumui konstatuoti, nes vien tokio pobūdžio santykių tarp skolininko ir atsakovės konstatavimas nepakankamas nesąžiningumui nustatyti. Tokie santykiai, vertintini tik kartu su kitais įrodymais, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad turto įgijėjas yra nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2008).

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje yra įrodytas ir atsakovės O. M. nesąžiningumas, nes sandorio sudarymo metu jos sesuo buvo išsituokusi, nuo 2008 m. gyveno ne su atsakovu V. E., o su V. P. (kurio parodymai įstatymų nustatyta tvarka nėra paneigti, T. 4, b.l. 134), parduodamas turtas areštuotas nebuvo, todėl O. M. faktiškai neprivalėjo elgtis dar apdairiau ir aiškintis buvusio sesers sutuoktinio V. E. esamą finansinę padėtį, turimus kreditorinius įsipareigojimus ir siekimą išvengti atsiskaitymo su valstybe. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje yra paneigta atsakovės O. M. nesąžiningumo prezumpcija.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias actio Pauliana taikymo sąlygas – t.y. nenustatęs visų būtinų sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu sąlygų, tenkindamas ieškinį neteisingai išsprendė byloje nagrinėtą ginčą (CPK 330 str.). Pagal aukščiau išdėstytus argumentus atsakovų apeliaciniai skundai tenkintini - pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d). Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.). Iš bylos duomenų matyti, kad už apeliacinį skundą atsakovė D. E. sumokėjo 100,00 Lt žyminio mokesčio (T.4, b.l. 157). Priimant naują sprendimą, kuriuo ieškinys atmetamas, atsakovei D. E. iš ieškovės priteistina 100,00 Lt turėtų žyminio mokesčio išlaidų.

Rezoliucinė dalis

nutari a:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovaujamos Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (kodas 188659752) D. E., a.k. (duomenys neskelbtini) 100,00 Lt (vieną šimtą litų) žyminio mokesčio sumokėto už apeliacinį skundą.