Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Aurelijos Gališanskytės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. Z. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojo V. D. atsakomybei 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams be užstato, ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

Sulaikyti pinigai – 17 850 Eur (septyniolika tūkstančių aštuoni šimtai penkiasdešimt eurų), saugomi Muitinės departamento sąskaitoje, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžintini E. Z.

Kardomoji priemonė – užstatas, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina ir 9 000 Eur (devynių tūkstančių eurų) užstatas grąžintinas užstato davėjui V. D.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. Z., gabendamas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 150 MGL dydžio sumą, bet neviršija 400 MGL dydžio sumos, nepateikė jų muitinės kontrolei, o būtent: jis 2023 m. vasario 13 d. apie 15.53 val. dviračiu iš Baltarusijos Respublikos per Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą, esantį Pasieniečių g. 26, Medininkų k., Medininkų sen., Vilniaus r., vykdamas į Lietuvos Respubliką, su savimi gabeno 17 900 Eur, kurių dalį – 50 Eur laikė su savimi, o kitą dalį – 17 850 Eur jis buvo paslėpęs savo striukės vidinėje kišenėje, ir pažeisdamas: Europos Parlamento ir Tarybos 2018 m. spalio 23 d. Reglamento (ES) 2018/1672 dėl į Sąjungą įvežamų arba iš jos išvežamų grynųjų pinigų kontrolės, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1889/2005, 3 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies reikalavimus apie tai, kad „Vežėjai, vežantys grynuosius pinigus, kurių vertė yra 10 000 Eur arba didesnė, raštu arba elektroniniu būdu deklaruoja tuos grynuosius pinigus valstybės narės, per kurią jie atvyksta į Sąjungą arba iš jos išvyksta, kompetentingoms institucijoms ir sudaro joms galimybę atlikti kontrolę“; 1997 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą (redakcija Nr. XIII-2584, 2019 m. gruodžio 3 d., paskelbta TAR 2019 m. gruodžio 19 d., į. k. 2019-20552) reikalavimą, kuris nustato, kad „kai asmuo per Lietuvos Respubliką į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių įveža ar iš Europos Sąjungos per Lietuvos Respubliką išveža į trečiąsias šalis, kaip jos reglamentuotos Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme grynųjų pinigų vienkartinę sumą, kurios vertė yra ne mažesnė kaip nurodytoji Reglamento (ES) 2018/1672 3 straipsnio 1 dalyje, privalo jas deklaruoti“; neužpildė Grynųjų pinigų deklaracijos formos, patvirtintos 2021 m. gegužės 11 d. Europos Komisijos įgyvendinimo reglamentu Nr. 2021/776, ir privalomu būdu nedeklaravo į Europos Sąjungą gabenantis 17 850 Eur, t. y. didesnę nei 150 MGL dydžio, bet neviršijančią 400 MGL dydžio sumą, t. y. jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: 1) E. Z. pripažinti kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti 120 MGL (6 000 Eur) dydžio baudą; 2) vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti 80 MGL (4 000 Eur) dydžio baudą; 3) nuosprendžiui įsiteisėjus, 4 000 Eur, paimtų įvykio vietos apžiūros metu, nukreipti nuosprendžio vykdymui; 4) konfiskuoti E. Z. priklausantį turtą – 3 000 Eur, o likusią pinigų dalį – 10 850 Eur grąžinti E. Z.; 5) E. Z. paskirtą kardomąją priemonę – užstatą, šiam nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti; 6) daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinius diskus (2 vnt.), kuriuose užfiksuotas 2023 m. vasario 13 d. Medininkų kelio posto vaizdas, taip pat kompaktinius diskus su nuotolinių teismo posėdžių vaizdo įrašais (2 vnt.), nuosprendžiui įsiteisėjus palikti prie bylos saugojimui.

2.1. Prokurorė pažymi, kad nors teismas teisingai akcentavo tai, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti visų BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma, tačiau priimdamas sprendimą taikyti E. Z. atžvilgiu laidavimo institutą, teismas iš esmės nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.

2.2. Skunde nurodoma, kad vien faktas, jog tik pradėjus nagrinėti bylą teisme E. Z. pripažino savo kaltę, negali būti pagrindu iš karto konstatuoti, kad jis tai padarė savo valia bei gailisi dėl savo veiksmų. Remdamasi kasacinės instancijos teismo formuojama teismų praktika, prokurorė nurodo, kad nuoširdaus gailėjimosi objektyvi išraiška yra atitinkamas kaltininko elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, parodantis, kad jis neigiamai vertina savo nusikalstamus veiksmus, stengiasi pagal galimybes sušvelninti situaciją.

2.3. Aptardama E. Z. parodymus, prokurorė pažymi, kad duodamas parodymus teisme E. Z. pakeitė savo poziciją ir nutylėjo ne šiaip kokias nors aplinkybes, o melavo pareigūnams ir taip pat apkalbėjo muitinės pareigūną kaip davusį neteisingus parodymus. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo aiškiai siekiama proceso nutraukimo E. Z. atžvilgiu reabilituojančiais pagrindais, o to nepavykus padaryti su neprisipažinimu, teisme kaltinamasis savo poziciją pakeitė. Taigi yra matyti, kad E. Z. prisipažinimas buvo paremtas išskaičiavimu, nes jo kaltė buvo aiškiai pagrįsta kitais bylos duomenimis ir, priešingai nei nurodė teismas, nebuvo jo asmeninės valios aktas. Dėl to spręstina, kad kadangi prisipažinimą lėmė byloje surinkti ir neginčijamai E. Z. kaltę patvirtinantys duomenys, siekis palengvinti savo teisinę padėtį, taigi nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos.

2.4. Nagrinėjamu atveju taip pat kyla abejonė dėl to ar V. D. galėtų daryti teigiamą įtaką E. Z.. Bylos medžiaga pagrindžia tai, kad E. Z. gyvena Baltarusijoje, o V. D. – Lietuvoje, be to, šie asmenys tarpusavyje nėra susiję giminystės ryšiais ar darbiniais santykiais. Nors V. D. teigė, kad E. Z. pažįsta apie 20 metų, šių teiginių nepagrindžia jokie byloje esantys duomenys. Prokurorė nurodė, kad byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad atvejais, kai E. Z. buvo atvykęs į Lietuvą, jis būtų susitikęs su V. D.. Nors V. D. teigė, kad ryšį su E. Z. šiuo metu palaiko ir „Viber“ programėlės pagalba, tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Be to, nors V. D. nurodė, kad galimai su E. Z. susitikti negalėjo būtent dėl COVID-19 ligos, tačiau pabrėžtina, kad 2021 m. pavasarį sumažėjus judėjimo apribojimams ir įsigaliojus naujoms taisyklėms, ši liga netrukdė 2021 m. atvykti į ar išvykti iš Baltarusijos Respublikos. Skunde nurodoma, kad V. D. parodymai taip pat įrodo, jog kaltinamasis E. Z. nepasitikėjo laiduotoju, nes melavo jam apie esmines padaryto nusikaltimo aplinkybes, kas leidžia daryti visiškai priešingą išvadą nei padarė teismas.

2.5. Nesutinkama su teismo motyvais ir dalyje dėl gabentų pinigų konfiskavimo netaikymo. Iš esmės pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas šį savo sprendimą, rėmėsi išimtinai tik gynybos pateiktais dokumentais ir E. Z. parodymais, kad jo gabenti pinigai buvo gauti paskolos sutarties pagrindu iš ODO „(duomenys neskelbtini)“, o likusi pinigų suma buvo jo asmeninės santaupos. Prokurorė nurodo, kad nors teismas sprendė, kad tokie duomenys nebuvo paneigti, tačiau šiuo atveju jie nėra ir patvirtinti: pateiktame banko išraše nėra šio banko parašo, o SF ir sutartyje nurodytos aplinkybės kelia abejonių, kadangi pardavimo data šiuose dokumentuose yra nurodyta skirtingai. Be to, pateikta pirkimo-pardavimo sutartis yra šabloninė, skirta prekių tiekimui, bet ne konkrečios transporto priemonės pirkimui arba pardavimui. Taip pat kiti byloje esantys duomenys kelia pagrįstų abejonių dėl to, iš kur E. Z. ketino įsigyti transporto priemonę; dėl to, kodėl buvo būtinybė vežantis savo pinigus E. Z. užsirašyti, kokią sumą su savimi vežasi; dėl to, kodėl kaltinamasis su savimi nesivežė dokumentų, susijusių su pinigų kilme.

2.6. Nors teismas akcentavo, kad dėl E. Z. veiksmų valstybė nepatyrė bei negalėjo patirti jokios finansinės žalos, tačiau nutylėjo apie tai, kad nagrinėjamo nusikaltimo sudėtis yra formali ir padariniai nėra būtini.

2.7. Papildomai pažymima tai, kad E. Z. charakterizuojančios aplinkybės turi esminę reikšmę skiriant kaltinamajam bausmę, o ne sprendžiant turto konfiskavimo klausimą. Nors sutiktina su teismo pozicija, kad turto konfiskavimas turi atitikti teisingą pusiausvyrą, bet pabrėžtina, kad kaltinamojo E. Z. per valstybės sieną vežta pinigų suma yra iš esmės reikšminga, todėl manytina, kad dalies – 3 000 Eur gabentų pinigų konfiskavimas būtų proporcingas padarytai veikai, todėl tokiai sumai ir turi būti taikytinas.

3. Atsiliepime į apeliacinį skundą E. Z. gynėjas advokatas Aivaras Alimas prašo atmesti prokurorės apeliacinį skundą ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.

3.1. Atsiliepime į apeliacinį skundą pabrėžiama, kad baudžiamasis įstatymas visiško konkretaus asmens kaltės pripažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi nesieja su tuo, ar asmuo savo veiką vertina kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą, t. y. nereikalauja savo padarytos veikos teisinio įvertinimo, o svarbu tai, kad kaltininkas pripažintų esmines bylos aplinkybes.

3.2. Pažymima ir tai, kad nors E. Z. ikiteisminio tyrimo metu tiesiogiai savo kaltės nepripažino, tačiau jis paaiškino ir pripažino visas esmines bylos aplinkybes ir pagrindinį faktą, t. y., kad jis su savimi iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvą gabeno 17 900 Eur, be to, E. Z. kaltę patvirtina ir jo parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje. Taigi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme E. Z. savo kaltę visiškai pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos.

3.3. Gynėjas akcentuoja, kad baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, taigi matyti, jog E. Z. teisme pripažinus savo kaltę ir davus parodymus, visi proceso dalyviai, įskaitant ir prokurorą, sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu, tuo pripažįstant ir sutinkant, kad E. Z. kaltę pripažįsta ir atliktos nusikalstamos veikos aplinkybės nekelia abejonių. Dėl to nesuprantama prokurorės pozicija, kad E. Z. savo kaltės nepripažino.

3.4. Nurodoma, kad prokurorės argumentai, jog E. Z. kaltės prisipažinimą lėmė šioje byloje surinkti ir jo kaltę patvirtinantys duomenys bei teisės teikti prašymus įgyvendinimas, tai interpretuojant kaip E. Z. neigiamai charakterizuojančią savybę, yra visiškai nepagrįsti, todėl turi būti atmesti, kadangi pirmosios instancijos teismas motyvuotai nurodė, kad kaltė pripažinta laisva valia, savo veiksmus asmuo vertina kritiškai bei dėl jų gailisi.

3.5. Nurodoma, kad Lietuvos Respublika ir Baltarusijos Respublika turi jas skiriančią sieną, t. y. šios valstybės yra arti viena kitos, o tai nereikalauja daug laiko, pinigų ar kitokių pastangų aplankyti kaimyninę valstybę, ką E. Z. ir V. D. darė iki dabar. Be to, šioje dalyje pirmosios instancijos teismas taip pat motyvuotai nurodė, kodėl V. D. galės daryti teigiamą įtaką E. Z., net ir esant atstumui tarp šių asmenų. Pažymima, jog įstatymas nereikalauja, kad laiduotoju būtų išimtinai kaltinamojo giminaičiai ar kolegos, o bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad V. D. ir E. Z. draugystė tęsiasi ilgus metus, yra pakankamai artima, pats laiduotojas yra neteistas, dirbantis, darbdavio yra charakterizuojamas teigiamai, yra už E. Z. vyresnis bei turintis daugiau gyvenimo patirties, kas patvirtina, kad jis turi realią galimybę daryti teigiamą įtaką E. Z..

3.6. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. Z. melagingai V. D. teigė, kad vyksta į Slovakiją, nors planavo vykti į Čekiją, pažymėtina, kad V. D. apklausos teisme metu Slovakiją nurodė per apsirikimą, nes susimaišė. Šie prieštaravimai, juos laikant esminiais, gali būti pašalinami apklausus V. D. apeliacinės instancijos teisme.

3.7. Šiuo atveju, įvertinus tai, jog E. Z. yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, manant, kad jis ateityje daugiau nedarys nusikalstamų veikų, nepagrįsta būtų taikyti turto konfiskavimą vadovaujantis priešingais argumentais. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika nurodoma, kad teismas turėtų įvertinti turto konfiskavimo kaip teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad pateikta tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktika iš esmės pagrindžia, jog turto konfiskavimo taikymas yra neproporcingas, jei byloje esantys duomenys patvirtina, kad asmuo neįgyvendinęs per sieną gabenamų pinigų deklaravimo prievolės, gabeno teisėtai įgytus pinigus, ką ir padarė E. Z..

3.8. Be to, pažymima, kad pirmosios instancijos teismas pritarė gynybos argumentas, kad kai buvo surašomos pirkimo-pardavimo sutartis ir pagal ją išrašyta sąskaita-faktūra, pardavėjas padarė klaidą ir nurodė neteisingą datą, t. y., vietoj 2023 m. įrašė 2022 m., kas konstatuota skundžiamame nuosprendyje. Kitos prokurorės skunde nurodomos aplinkybės taip pat nėra paneigiančios aptariamų pinigų teisėto įgijimo akto. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą nagrinėjamoje byloje.

4. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. E. Z. gynėjas advokatas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nesutinkama su apylinkės teismo sprendimu atleisti E. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir yra prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį, E. Z. pripažįstant kaltu ir nuteisiant pagal BK 199 straipsnio 1 dalį bei jo atžvilgiu taikyti dalinį turto konfiskavimą. Atsižvelgus į tai ir byloje nenustačius padarytų kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinio skundo ribose.

Dėl E. Z. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

6. Apeliaciniame skunde nurodoma tai, jog E. Z. nepagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi: 1) nėra pagrindo manyti, jog E. Z. prisipažino savo valia ir nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų; 2) abejotina ar V. D. galėtų daryti teigiamą įtaką E. Z.. Spręstina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino visas BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju E. Z. atveju galima taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą.

7. BK 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nuskalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

8. Nagrinėjamu atveju yra ginčijamas BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte apibrėžtos sąlygos buvimas. Teismų praktikoje sprendžiant dėl šių aplinkybių, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018), kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas tada, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Teismai taip pat pripažįsta, jog asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti visas pastangas atlyginti žalą, jei tokia padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-303/2018, 2K-7-44-719/2021).

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvais, kad E. Z. savo kaltę pripažino ne savo laisva valia, o verčiamas baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumos. Pažymėtina, kad E. Z. tiek savo 2023 m. vasario 13 d. paaiškinime (1 t., b. l. 44), tiek ikiteisminio tyrimo apklausoje (1 t., b. l. 82–84) ir apklausiamas 2023 m. rugpjūčio 9 d. teisiamajame posėdyje (2 t., b. l. 34–36) visas esmines nagrinėjamo įvykio aplinkybes pripažino, jo parodymai yra išsamūs, tarpusavyje susiję ir nuoseklūs, neprieštaraujantys kitiems bylos medžiagoje esantiems įrodymams. Nesutiktina su prokurorės vertinimu, jog E. Z. ikiteisminio tyrimo metu nutylėjo kokias nors svarbias aplinkybes, melavo pareigūnams bei apkalbėjo įvykio metu su juo bendravusį muitinės pareigūną kaip davusį neteisingus parodymus. Tai, kuriuo metu liudytojas G. B. paklausė apie E. Z. su savimi vežamų pinigų sumą, nėra išimtinė aplinkybė, kuri leidžia daryti išvadą apie E. Z. kaltės pripažinimo nuoširdumą. Kaip matyti iš pirmiau pateikto kasacinio teismo praktikos apibendrinimo, siekiant teisingai įvertinti asmens veiksmus BK 40 straipsnio kontekste, vertinamas ne tik asmens kaltės pripažinimo momentas ar aplinkybės, kurioms esant kaltė yra pripažinta, tačiau ir kiti duomenys, susiję su kaltininko psichiniu santykiu su jo padaryta veika. Taigi, nors sutiktina, kad ikiteisminio tyrimo metu E. Z. savo kaltės nepripažino (1 t., b. l. 82–84, 90–92), tačiau pažymėtina, kad jis besąlygiškai pripažino nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes, jų neginčijo, apibūdino svarbiausius savo atliktų veiksmų bruožus. Tokie jo parodymai, nors ir nėra visiškai tapatūs teisiamajame posėdyje nurodytoms aplinkybėms (2 t., b. l. 34–36), tačiau tarp jų esantys nesutapimai nėra esminiai bei neleidžia neginčytinai konstatuoti, jog E. Z. savo kaltę pripažino verčiamas surinktų įrodymų visumos ar kitų aplinkybių. Darytina išvada, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino E. Z. duotų parodymų esmę ir turinį, atkreipė dėmesį į juose esančius nesutapimus bei, vertindamas surinktų duomenų visumą, padarė tinkamą išvadą, kad E. Z. paaiškinimai yra tarpusavyje pakankamai nuoseklūs ir detalūs tam, kad būtų galima daryti pagrįstą išvadą dėl E. Z. kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi.

10. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad E. Z. gynėjo ikiteisminio tyrimo metu teikti prašymai įrodo, jog E. Z. teisme pakeista pozicija buvo nulemta to, kad iki šio momento gynybai nepavyko nutraukti ikiteisminio tyrimo reabilituojančiais pagrindais. Atkreiptinas dėmesys į BPK 21 straipsnio 4 dalį, kuriame, kaip viena iš įtariamojo teisių, yra nurodyta teisė pateikti prašymus bei apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro arba ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus. Apeliaciniame skunde prokurorė neginčija šių įtariamojo teisių, tačiau daro nepagrįstas išvadas, jog 2023 m. kovo 20 d. prašymas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-4-00033-23 (1 t., b. l. 117–135) ir 2023 m. gegužės 2 d. prašymas dėl parodymų patikrinimo vietoje atlikimo ikiteisminiame tyrime Nr. 02-4-00033-23 (1 t., b. l. 150–151) akivaizdžiai parodo E. Z. bandymą bet kokiais būdais išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Vien tik tai, jog E. Z. ir jo gynėjas naudojosi jiems BPK suteiktomis procesinėmis teisėmis ir teikė atitinkamus prašymus ikiteisminiame tyrime savaime nepagrindžia prokurorės pateiktos versijos, kad, atmetus šiuos prašymus buvo nuspręsta pakeisti kaltininko poziciją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Dėl to šie apeliacinio skundo argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti.

11. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo ir abejones dėl V. D. tinkamumo būti laiduotoju. Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Asmenį pripažįstant turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes, veiklos pobūdį ir realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, į jo charakteristiką ir kitus duomenis, kuriais yra grindžiamas laidavimo prašymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-134-1073/2018, 2K-67-942/2019), taip pat yra nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę arba panaikinti. Laiduotojas gali būti tik tas vertas teismo pasitikėjimo asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdžiai matoma (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2018). Sprendžiant dėl laiduotojo atitikties BK 40 straipsnio 1, 3 dalyse nurodytiems reikalavimams, turi būti apibrėžta, kokį realų auklėjamąjį poveikį gali padaryti laiduotojas, atsižvelgiant, be kita ko, į kaltininko veiklą, jo padarytos nusikalstamos veikos ypatumus, kaltininko bei laiduotojo tarpusavio santykius ir pan. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės buvo tinkamai įvertintos skundžiamame nuosprendyje.

12. Kolegijos vertinimu, teisiamajame posėdyje V. D. detaliai ir išsamiai paaiškino, kodėl jis E. Z. yra autoritetas ir galėtų šiam daryti teigiamą įtaką (2 t., b. l. 83–89). Vien tai, jog V. D. ir E. Z. gyvai susitinka ne itin dažnai, tvirtai nepaneigus aplinkybės, kad šie asmenys bendrauja naudodamiesi socialinio tinklo programėlėmis ar telefonu, nėra pakankama teigti, jog V. D. ir E. Z. tarpusavio ryšiai yra paviršutiniški. Taip pat atmestinas ir tas argumentas, jog E. Z. akivaizdžiai nepasitiki V. D., kadangi jam nurodė melagingas esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes. Šiame kontekste pabrėžtina, jog aplinkybė, į kokią užsienio valstybę vyko E. Z., nėra esminė, nes nepriklausomai nuo to, ar jis būtų vykęs į Slovakiją, arba į kitą užsienio valstybę, Lietuvos Respublikos sieną jis bet kuriuo atveju būtų kirtęs. Be to, kaip akcentuota ir atsiliepime į apeliacinį skundą, nepaneigta ir tai, jog teisiamajame posėdyje V. D. tiesiog susimaišė ir nurodė ne tą valstybę.

13. Teisėjų kolegija vertina, jog skundžiamame nuosprendyje buvo tinkamai įvertintos visos BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymo sąlygos, išsamiai ir detaliai argumentuojant, kodėl E. Z. kaltės pripažinimas laikomas tinkamu pagal BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktą bei kodėl V. D. yra laikytinas tinkamu laiduotoju pagal BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia šių pirmosios instancijos teismo išvadų ir yra nepagrįsti, todėl yra atmetami.

Dėl turto konfiskavimo taikymo

14. Pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonė yra teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, apribojanti pilnamečio asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, teises ir laisves bei jam nustato specialias pareigas ir kuri padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Akivaizdu, kad atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimu turi būti siekiama to paties rezultato, kurio siekiama bausme, t. y. asmens, padariusio nusikalstamą veiką, pataisymo, galimybės daryti naujas nusikalstamas veikas apribojimo arba atėmimo. BK 67 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pilnamečiam asmeniui, kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais galima paskirti baudžiamojo poveikio priemones.

15. Turto konfiskavimas – viena iš BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių rūšių, kuria yra siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog konfiskuotinu turtu yra laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (tiesiogiai ar netiesiogiai iš nusikalstamos veikos gautas bet kokio pavidalo turtas).

16. Apeliaciniame skunde prokurorė prašo pritaikyti dalinį turto konfiskavimą ir iš E. Z. konfiskuoti 3 000 Eur dydžio sumą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, sprendimas iš E. Z. nekonfiskuoti jo gabentų pinigų dalies buvo priimtas remiantis argumentais, kad šiuo atveju nėra nustatyta neteisėta gabentų pinigų kilmė ar siekis juos panaudoti neteisėtai, be to, nebuvo ir negalėjo būti padaryta reali žala valstybei, taigi turto konfiskavimas šiuo atveju iš esmės būtų neproporcingas ir negali būti taikomas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl turto konfiskavimo taikymo atvejais, kai asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, turi būti įvertintas tokios teisinės priemonės suderinamumas su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovautasi priimant sprendimą dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

17. Pažymėtina tai, kad konfiskuojant turtą radikaliai apribojama asmens teisė į nuosavybės apsaugą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 1 1 straipsnyje. Dėl to būtina, be kita ko, nagrinėjamu atveju vadovautis Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsniu bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika dėl jo aiškinimo.

18. EŽTT praktikoje iš esmės nėra kvestionuojama tai, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė. Pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y., turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės savo turtu naudotis netrukdomai apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta. Vertindamas konfiskavimo proporcingumą tokio pobūdžio bylose, EŽTT atsižvelgia į daug veiksnių, tokių kaip nusikalstamos veikos pobūdis, jos sunkumas; konfiskuojamo turto statusas nusikalstamoje veikoje; konfiskuojamo turto kilmės ir paskirties teisėtumas; asmens, iš kurio konfiskuojamas turtas, asmenybė ir elgesys, konfiskuojamo turto reikšmė pareiškėjui; dėl nusikalstamos veikos padaryta arba potencialiai sukelta turtinė žala valstybei; asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės, jų griežtumas ir pakankamumas nubaudimo tikslų įgyvendinimo konkrečios bylos aplinkybėms požiūriu.

19. Nors nagrinėjamu atveju ir nenustatyta, kad E. Z. gabenti pinigai gauti nusikalstamu būdu ar jais buvo siekta įvykdyti kokią nors nusikalstamą veiką, pažymėtina, kad šiuo atveju egzistuotų galimybė turto konfiskavimą jo atžvilgiu taikyti ir pilna apimtimi. Įvertinus tai, jog E. Z. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, t. y., jam nekyla jokie realūs teisiniai padariniai dėl jo padarytos nusikalstamos veikos ir jis nepatiria jokių suvaržymų, atkreiptinas dėmesys į teismų praktiką, jog kaltininkui paskirta bausmė kartu su baudžiamojo poveikio priemone privalo būti vertinama kaip visuma, kurios paskirtis yra ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudinga, t. y. paskirta bausmė kartu su baudžiamojo poveikio priemone turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-1073/2019).

20. Vien tai, jog teismas padarė išvadą, kad E. Z. laikysis įstatymų ir ateityje nenusikals, iš esmės nėra pagrindas jo atžvilgiu netaikyti BK 72 straipsnyje reglamentuoto konfiskavimo instituto. Ši išvada atitinka ir kasacinio teismo formuojamą praktiką, jog sprendimas atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą savaime, nesant kitų aplinkybių, dėl kurių galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą esant akivaizdžiai neteisingą ir neproporcingą, nėra pagrindas neskirti turto konfiskavimo. Akcentuotinas ir EŽTT praktikoje suformuotas principas, kad asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės turi būti adekvačiai griežtos ir pakankamos nubaudimo tikslų įgyvendinimui konkrečios bylos aplinkybių požiūriu, todėl nusprendus atleisti E. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės ir netaikant jam jokių kitų teisinių priemonių ar suvaržymų, nėra pagrindo vertinti, kad turto konfiskavimo taikymas jo atžvilgiu būtų per griežta, neproporcinga ar kitaip neteisinga priemonė. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabentų pinigų sumą, 3 000 Eur dydžio konfiskuotina suma būtų proporcinga padarytai nusikalstamai veikai.

21. Įvertinus tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. lapkričio 10 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dalyje dėl turto konfiskavimo netaikymo E. Z. atžvilgiu, todėl yra keistinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Aurelijos Gališanskytės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. lapkričio 10 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir 72 straipsniu, konfiskuoti iš asmens, kurio atžvilgiu nutraukta byla, E. Z. 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) valstybės nuosavybėn kaip nusikaltimo padarymo priemonę, likusią pinigų dalį – 14 850 Eur (keturiolika tūkstančių aštuonis šimtus penkiasdešimt eurų) grąžinant asmeniui, kurio atžvilgiu nutraukta byla, E. Z.

Kitoje dalyje Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. lapkričio 10 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.