Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Mindaugas Šimonis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės R. R. individualios įmonės „Kupita“ patikslintą ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriui, A. M. dėl valstybinės žemės nuomos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai laikė, kad ieškovės R. R. individualios įmonės „Kupita“ ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti. Atsakovės įsitikinimu, byloje nėra galimybės nustatyti akivaizdžių aplinkybių, kad byloje galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Pažymėjo, kad ieškovė padarė esminius valstybinės žemės nuomos sutarties pažeidimus. Be to, ieškovė skundžia tik informacinio pobūdžio raštą, kuris nesukelia teisinių pasekmių. Atsakovės teigimu, vien tai, kad yra aiškus ieškinio turinio išdėstymas ir turinys, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Nepagrįsta ir visiškai nemotyvuota teismo išvada, kad nutraukus nuomos sutartį kyla grėsmė žalos atsiradimui. Šiuo aspektu nurodė, kad vien sutarties nutraukimas negali sukelti ieškovei jokios žalos. Pažymėjo, kad ieškovė ginčo žemės sklype neturi statinių, nevykdo jokios ūkinės veiklos. Pasak atsakovės, ieškovė nuomodamasi žemę ir nevykdydama jokios veiklos sukelia žalą valstybei. Pažymėjo, kad nutraukus nuomos sutartį ieškovė neturės mokėti nuomos mokesčio, todėl jos nuostoliai sumažės. Nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas byloje yra perteklinis, nepagrįstai suvaržantis atsakovę. Pasak atsakovės, teismui nusprendus patikslintą ieškinį tenkinti, ji, kaip valstybės institucija, privalės vykdyti teismo sprendimą ir neturės galimybių išvengti nuomos santykių su ieškove, todėl nėra grėsmės žalai atsirasti.

Teismas neįvertino, kad atsakovė NŽT vykdo teisės aktų reikalavimus, t. y. privalo nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį, jeigu nuomininkas nuomojamame žemė sklype nepastatė statinių ir nevykdo jokios veiklos (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Pasak atsakovės, ieškovei ginčo žemės sklype neturint statinių, ji neturi teisės disponuoti valstybinės žemės sklypu.

Teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones išsprendė ginčą iš esmės net nepriėmęs galutinio teismo sprendimo ir taip apribojo teisę atsakovei vykdyti jai pavestas funkcijas. Be to, teismas neįvertino atsakovės teisinio statuso, kurio galimybės disponuoti patikėjimo teise valdomu žemės sklypu yra griežtai reglamentuotos.

Atsakovės NŽT 2017 m. rugsėjo 13 d. įsakymas negali sukurti jokių teisinių pasekmių, nes jo apskundimo terminas nėra pasibaigęs, be to, ieškovė patikslins ieškinio reikalavimus, prašydama šį įsakymą panaikinti. Nurodė, kad atsakovė byloje tvirtino, jog neketina nutraukti ginčo nuomos sutarties su ieškove, tačiau sutartį nutraukė ir tai, ieškovės teigimu, rodo grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Nepagrįsti atsakovės NŽT argumentai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia viešąjį interesą. Pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti pritaikytos visiems juridiniams asmenims nepriklausomai nuo jų rūšies. Nurodė, kad teismų praktikoje priimamos nutartys, kuriose esant šalių ginčams dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių neteisėto nutraukimo, pritaikytos būtent tokios laikinosios apsaugos priemonės, kaip ir šioje byloje. Pažymėjo, kad panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, su ieškove R. R. individualia įmone „Kupita“ sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis bus nutraukta, nes atsakovė NŽT įgis galimybę valdyti, naudoti patikėjimo teise perduotą žemę bei ja disponuoti, taip pat nutraukti su ieškove sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį. Nurodė, kad ieškovė ieškiniu siekia užkirsti kelią ginčo nuomos sutarties nutraukimui ir ieškinio reikalavimai susiję su nekilnojamo daikto teisinio statuso pasikeitimu. Pasak ieškovės, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių kyla grėsmė, kad ginčo žemės sklypas bus perleistas tretiesiems asmenims. Pažymėjo, kad pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė mažiausiai varžo atsakovų teises.

Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ieškovės R. R. individualios įmonės „Kupita“ ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje pasisakė dėl ieškinio pagrįstumo. Nurodė, kad ieškovė reiškia reikalavimą uždrausti nutraukti su ja sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su byloje pareikštu reikalavimu.

Atmestini atsakovės NŽT argumentai, kad teismas neįvertino atsakovės statuso. Pažymėjo, kad 2013 metais atsakovė NŽT nepranešusi ieškovei buvo pakeitusi su ieškove sudarytą nuomos sutartį ir šios sutarties pagrindu ieškovei išnuomotą žemės sklypą neteisėtai perleido kitam asmeniui Ž. J.. Nurodė, kad minėtą ginčo nuomos sutarties pakeitimą teismai pripažino neteisėtu. Ieškovės vertinimu, atsakovės veiksmai rodo, kad ji ketina bet kokiu atveju nutraukti ginčo nuomos sutartį ir daro viską, jog ieškovė žemės sklypu negalėtų naudotis, t. y. nepašalina kioskų, dėl žemės sklypo naudojimo būdo į atsakingą instituciją nesikreipia. Pasak ieškovės, minėtos aplinkybės rodo grėsmę, kad bus vienašališkai nutraukta valstybinės žemės nuomos sutartis ir ieškovė praras visas valstybinės žemės sklypo nuomininkės teises.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės taip pat yra taikomos nagrinėjant atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių (CPK 338 straipsnis). Šioje civilinėje byloje skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo nustatytose ribose tikrina skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliantė NŽT atskirajame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemonės, nes ieškovės R. R. individualios įmonės „Kupita“ ieškinys nėra pagrįstas, taip pat nėra grėsmės, jog nutraukus ginčo nuomos sutartį ieškovė patirs žalą. Pažymi, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės prieštarauja viešajam interesui, nepagrįstai varžo atsakovės teises disponuoti patikėjimo teise valdomu valstybinės žemės sklypu. Be to, teismas neatsižvelgė į atsakovės specifinį statusą ir jau šioje proceso stadijoje ginčą išsprendė iš esmės.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sudaro dviejų būtinųjų sąlygų egzistavimas: 1) tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas; 2) grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo atliekamas preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1131-516/2017 ir kt.).

Teismas spręsdamas dėl preliminaraus ieškovės R. R. individualios įmonės „Kupita“ ieškinio pagrįstumo pažymi, kad šioje byloje ieškovė pareiškė reikalavimus dėl 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir uždraudimo nutraukti su ieškove sudarytą ginčo nuomos sutartį. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškovės R. R. individualios įmonės „Kupita“ pateiktus rašytinius įrodymus (1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos sutartį, Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2017 m. kovo 29 d. raštą „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini)“, ieškovės raštus atsakovei, Kauno miesto savivaldybės administracijai ir šių institucijų atsakymus) sprendžia, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus atsakovų atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad Kauno apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje, spręsdamas dėl šioje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, konstatavo, jog ieškovės ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas prejudicinę reikšmę byloje turintis faktas dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Toliau teismas sprendžia dėl kitos būtinos laikinųjų apsaugos priemonių sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Šis principas iš esmės reiškia draudimą laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Ekonomiškumo principas siejamas su bendruoju teisės principu – proporcingumu, kuris reiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-663-186/2017).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje kilo ginčas dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo ir ieškovė pareiškė reikalavimą uždrausti nutraukti nuomos teisinius santykius, konstatuoja, jog teismas pagrįstai iki sprendimo byloje įsiteisėjimo uždraudė nutraukti ginčo nuomos sutartį. Pažymėtina, kad pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė nepažeidžia atsakovės interesų, priešingai, ji užtikrina padėties bylos nagrinėjimo metu tarp šalių stabilumą (lot. status quo) ir eliminuoja galimybę atsakovei disponuoti ginčo žemės sklypu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad byloje jau yra pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl ginčo žemės sklypo nuosavybės teisės perleidimo draudimo, nepaneigia galimybės, kad atsakovė, kaip valstybinės žemės patikėtinė, gali šį žemės sklypą išnuomoti kitam subjektui. Taigi netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bet patenkinus ieškovės reikalavimus, pastaroji, siekdama realios pažeistų teisių gynybos, turėtų inicijuoti naujus teisminius ginčus ir iš naujo siekti savo interesų patenkinimo. Pažymėtina, kad teismas pritaikydamas laikinąją apsaugos priemonę nepasisakė dėl ginčo esmės, t. y. 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo, nes tik išnagrinėjus bylą iš esmės bus įvertintas atsakovės atliktų veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas nutraukiant valstybinės žemės nuomos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė užtikrina ieškovės teises iki ginčo išsprendimo tęsti nuomos santykius su atsakove ir nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros ir ekonomiškumo principų (CPK 145 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgdamas į padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde nurodyti atsakovės NŽT argumentai dėl viešojo intereso pažeidimo, ieškinio nepagrįstumo, perteklinio atsakovės teisių pažeidimo, atsakovės, kaip valstybinės žemės patikėtinio statuso, neįvertinimo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartis, kuria buvo tenkintas ieškovės R. R. individualios įmonės „Kupita“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.