Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė, rašytinio proceso tvarka spręsdama pareiškėjos Z. Č. skundo atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2016-02-05 elektroninių ryšių priemonėmis (per „Liteko“ Elektroninių paslaugų posistemę) gautas pareiškėjos Z. Č. skundas, kuriame prašoma: 1) panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – ir LGGRTC) generalinio direktoriaus įsakymą Nr. 1V-201; 2) įpareigoti atsakovą pripažinti Z. Č. nukentėjusiojo asmens nuo okupacijų tremtinio teisinį statusą priimant atitinkamą sprendimą; 3) atnaujinti terminą skundui pateikti, kadangi praleistas dėl svarbių priežasčių.

Prašymas atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą netenkinamas, skundą priimti atsisakoma.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 str. 1 d. nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 str. 2 d. 1–7 punktuose. Pagal ABTĮ 34 str. 2 d., prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti prašymą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (LVAT 2006-06-15 nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Kalbant apie procesinių terminų skaičiavimo pradžią, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie privalo įrodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą. Viena veiksmingiausių asmens, kuris mano, kad jo teisės yra pažeidžiamos, teisinės gynybos priemonių yra operatyvus teisminio proceso dėl pažeistų teisių atkūrimo inicijavimas. Pažymėtina ir tai, jog griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2012-01-06 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Kaip matyti iš skundo priedų, pareiškėja Z. Č. 2015-06-11 paštu išsiuntė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriame prašė įpareigoti atsakovą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą priimti sprendimą dėl nuo okupacijos nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso Z. Č. pripažinimo. 2015-06-22 Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. I-9589-580/2015, pareiškėjos skundą buvo atsisakyta priimti, konstatavus, kad ji skundą padavė praleidusi jo padavimo terminą ir neprašo šio termino atnaujinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos atskirąjį skundą, 2015-09-30 nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. AS-1068-438/2015, skundą atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo 2015-06-22 nutartį. LVAT nutartyje, be kita ko, pabrėžė, kad pareiškėja, nurodydama advokatės ligą bei mirtį kaip svarbias termino pateikti skundą teismui praleidimo priežastis, privalo šias aplinkybes pagrįsti, o nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikta duomenų, kurių pagrindu teisėjų kolegija galėtų atnaujinti pareiškėjos praleistą terminą skundui pateikti. Teisėjų kolegijos priimtoje nutartyje pareiškėjai buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, neužkerta kelio jai iš naujo kreiptis į teismą, nurodant objektyvias aplinkybes, sutrukdžiusias pareiškėjai laiku kreiptis į teismą, bei pagrindžiant šias aplinkybes įrodymais.

Vadovaujantis ABTĮ 58 str. 2 d., faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Pažymėtina, kad įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-06-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. I-9589-580/2015 nustatyta, kad pagal duomenis AB Lietuvos paštas vidaus pašto siuntų paieškos sistemoje, pareiškėja LGGRTC 2014-12-05 raštą Nr. 38R-n-1072 gavo 2014-12-08. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT 2015-09-30 nutartyje išaiškino, kad byloje nėra duomenų apie tai, kas 2014-12-08 atsiėmė atsakovo įsakymą, t. y. pati pareiškėja arba tai turėjęs atlikti įgaliotas asmuo, o nagrinėjamu atveju pareiškėja teismui taip pat nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kas 2014-12-08 atsiėmė pareiškėjai adresuotą LGGRTC pašto korespondenciją. Net ir pripažinus, kad pareiškėjai adresuotą LGGRTC pašto korespondenciją atsiėmė pareiškėją atstovavusi advokatė V. N., ir pareiškėja apie ginčijamą sprendimą negalėjo žinoti, teismo vertinimu, pareiškėja, kaip matyti iš pareiškėjos teismui pateikto skundo ir LGGRTC pateikto 2015-04-08 skundo „Dėl Kauno apylinkės teismo sprendimo civ. byloje Nr. 2-8776-475/2014 nevykdymo“ turinio, apie ginčijamą įsakymą vėliausiai galėjo sužinoti 2014-03-23, kadangi tą dieną jai buvo įteiktas LGGRTC 2015-03-18 raštas Nr. 38R-n-251 „Dėl tremtinio teisinio statuso“ (tai nurodo pati pareiškėja savo 2015-04-08 atsakovui teiktame skunde). Pažymėtina, kad atsakovas šiame rašte pareiškėjai išaiškino, kad jos atžvilgiu jau yra priimtas LGGRTC 2014-12-01 įsakymas Nr. 1V-201, kurį pareiškėja turi teisę skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Vadinasi, pareiškėja, 2014-03-23 gavusi LGGRTC atsakymą, turėjo suvokti, kad jos atžvilgiu yra priimtas jos teises galimai varžantis dokumentas, dėl kurio teisėtumo ir pagrįstumo ji gali kreiptis į teismą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, skundą teismui pareiškėja galėjo paduoti iki 2015-04-23 imtinai, tačiau ji ėmėsi ne realizuoti savo teisę į teisminę gynybą ir kreipėsi ne į teismą, o 2015-04-08 - su pakartotiniu skundu į LGGRTC, kuris 2015-05-12 raštu Nr. 38R-n-435 „Dėl tremtinio teisinio rašto“ pakartotinai nurodė pareiškėjai apie 2014-12-05 jos atžvilgiu priimtą ginčijamą sprendimą bei išaiškino pastarojo apskundimo tvarką.

Net ir po LVAT 2015-09-30 priimtos nutarties administracinėje byloje Nr. AS-1068-438/2015, kurioje pareiškėjai buvo išaiškinta teisė pakartotinai kreiptis į teismą su nauju skundu ir motyvuotu bei objektyviais įrodymais pagrįstu prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėja vis tiek nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdama įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, nes, atstovaujama advokato padėjėjos, pakartotinį skundą dėl ginčijamo LGGRTC įsakymo panaikinimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui elektroninėmis ryšio priemonėmis išsiuntė tik 2016-02-05, t. y. praėjus 4 mėnesiams po LVAT 2015-09-30 nutarties priėmimo.

Pažymėtina, kad teismas kritiškai vertina pareiškėjos argumentus, jog nėra iki šiol gavusi LGGRTC 2015-12-01 generalinio direktoriaus įsakymo Nr. 1V-201, kadangi pati pareiškėja šį dokumentą pateikė teismui.

ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p. nustatyta, kad teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės, kuriomis ji grindžia prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą (advokatės liga ir mirtis, teisinio išsilavinimo neturėjimas, tęstinė atsakovo veika), negali būti laikomos pakankamu pagrindu atnaujinti terminą paduoti skundą, kadangi pareiškėjos nepagrįstai ilgas delsimas kreiptis į teismą priklausė išimtinai tik nuo pačios pareiškėjos subjektyvių veiksmų.

Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas nusprendžia atsisakyti priimti pareiškėjos skundą dėl LGGRTC generalinio direktoriaus 2014-12-01 įsakymo Nr. 1V-201 panaikinimo, kaip paduotą praleidus terminą dėl jo apskundimo ir atsisakius atnaujinti jo apskundimo terminą. Antrasis pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą LGGRTC pripažinti Z. Č. nukentėjusiojo asmens nuo okupacijos tremtinio teisinį statusą priimant atitinkamą sprendimą yra išvestinis, todėl atsisakius priimti pagrindinį reikalavimą, atsisakoma priimti ir išvestinį reikalavimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 8 p., 149 str.,

nutarė:

Pareiškėjos Z. Č. prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti teismui skundą netenkinti.

Atsisakyti priimti pareiškėjos Z. Č. skundą.

Dėl nutarties per 7 dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti paduotas atskirasis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.