- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-30
- Bylos Nr.
- 2A-776-881/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12880-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- UAB „inTransport“
- Atsakovas
- UAB „Revero Group“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „inTransport“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. A2-4408-595/2015 pagal ieškovo UAB „inTransport“ ieškinį atsakovui UAB „Revero Group“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „inTransport“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Revero Group“ 3 129,38 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. kovo 25 d. ir 2014 m. sausio 24 d. gavo iš atsakovo užsakymą suremontuoti atsakovui priklausančius automobilius Mercedes Benz, v/n (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei puspriekabę, v/n (duomenys neskelbtini). Ieškovas už atliktus darbus išrašė atsakovui PVM sąskaitas-faktūras, tačiau atsakovas jų pilnai neapmokėjo, nors buvo ne kartą ragintas atsiskaityti, be to, nereiškė jokių pretenzijų dėl atliktų darbų kokybės, o atsiimdamas transporto priemones pasirašė PVM sąskaitas-faktūras, dalį sumos apmokėjo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 18 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino.
Šalies argumentai
Pareiškėjas UAB „Revero Group“ kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nepateikė teismui leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad atliko atsakovo transporto priemonių remonto darbus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 27 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimą už akių ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad ieškovas savo reikalavimo teisei pagrįsti pateikė 2013 m. kovo 25 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. IN13-00103, 525,14 Lt sumai, kurią nurodyta apmokėti iki 2013 m. balandžio 4 d., bei 2014 m. sausio 24 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. IN14-00045, 2 908,84 Lt sumai, kurią nurodyta apmokėti iki 2014 m. vasario 3 d.
2013 m. kovo 25 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. IN13-00103 nėra pasirašyta nei ieškovo, nei atsakovo, kas, anot teismo, reiškia, jog ši PVM sąskaita-faktūra negali būti laikoma įrodymu, patvirtinančiu aplinkybę, kad atsakovas pastarąją PVM sąskaitą-faktūrą gavo ir priėmė, tai yra pripažino, jog jam buvo suteiktos transporto priemonės remonto paslaugos už PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytą sumą, tuo labiau, kad minėtoje sąskaitoje nenurodyta net, kokia transporto priemonė buvo remontuojama. Ieškovas remiasi aplinkybe, kad darbų atlikimą patvirtina faktas, jog minėta sąskaita yra iš dalies apmokėta. Šiai aplinkybei pagrįsti ieškovas pateikė į bylą apyvartos nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 30 d. žiniaraštį bei banko sąskaitų išrašus. Tačiau, teismo vertinimu, minėti įrodymai negali patvirtinti, kad atsakovo 2013 m. balandžio 6 d. įvykdytas pavedimas, kurio mokėjimo paskirtyje nurodyta „dalinis mokėjimas, skolos dengimas“, buvo vykdomas pagal ankščiau nurodytą sąskaitą faktūrą, bei kad sąskaitoje faktūroje nurodyti visi darbai buvo atlikti atsakovo užsakymu.
2014 m. sausio 24 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. IN14-00045 yra pasirašyta ieškovo buhalterės N. L. bei O. I., kuris pasirašo, kad prekes gavo, tačiau joje nenurodyta, kokiu pagrindu jis pasirašo minėtą sąskaitą. Be to, iš rašytinės bylos medžiagos teismas nustatė, kad O. I. nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2014 m. sausio 31 d. atostogavo, tai yra nevykdė darbinių funkcijų atsakovo įmonėje, nors duodamas paaiškinimus šią aplinkybę neigė, tačiau, teismo vertinimu, šiuo atveju pirmenybė suteikiama rašytiniam įrodymui, kuris nėra nuginčytas, todėl teismas sprendė, kad minėta sąskaita faktūra nėra pasirašyta atsakovo įgalioto asmens. Teismo nuomone, tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į tai, kad teismo posėdyje atsakovo atstovas nurodė, kad jis nebuvo suteikęs jokių įgaliojimų O. I. pasirašinėti PVM sąskaitų-faktūrų, nes visada jis pats pasirašo sąskaitas-faktūras. Be to, teismas įvertino ir tą aplinkybę, kad O. I. teismo posėdyje nurodė, kad maždaug nuo 2014 metų vasario mėnesio nedirba atsakovo įmonėje, iš jo paaiškinimų darytina išvada, kad jo ir įmonės vadovo santykiai buvo konfliktiški, todėl jo parodymai, kad jis direktoriaus pavedimu pasirašė sąskaitą faktūrą, vertintini kritiškai.
Taigi, teismo vertinimu, iš teismui pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų negalima spręsti, jog jos buvo pateiktos ir jas priėmė būtent atsakovas, bei atitinkamai negalima nustatyti, jog būtent atsakovui buvo suteiktos remonto rangos paslaugos už PVM sąskaitose-faktūrose nurodytą sumą. Be to, teismas, vertindamas ginčo santykius, atsižvelgė ir į tai, kad ieškovas neįrodė, kada buvo atliekami atsakovui priklausančių transporto priemonių remonto rangos darbai pagal teismui pateiktas sąskaitas faktūras. Pateikdamas ieškinį ieškovas nurodė, kad darbus atliko 2013 m. kovo 25 d. bei 2014 m. sausio 24 d., tačiau atsakovas į bylą pateikė įrodymus, kurie paneigė šias aplinkybes, kadangi transporto priemonės tuo laikotarpiu fiziškai nebuvo ieškovo teritorijoje, todėl negalėjo būti atliekami ir jų remonto darbai. Teismo posėdžio metu tiek ieškovo atstovas įmonės direktorius, tiek teismo posėdyje apklausti liudytojai teigė, kad remonto darbus atliko 2013 metų pabaigoje gruodžio mėnesį prieš šventes. Tačiau paneigdamas šias aplinkybes atsakovas į bylą pateikė krovininiame automobilyje sumontuotos kontrolės ir stebėjimo sistemos duomenis, iš kurių nustatyta, kad 2014 m. sausio 24 d. PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. IN14-00045 nurodytas automobilis laikotarpiu 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nebuvo ieškovo autoserviso dirbtuvėse adresu (duomenys neskelbtini). Iš ieškovo pateiktų duomenų, kad atsakovui priklausantis automobilis, nurodytas 2014 m. sausio 24 d. PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. IN14-00045, buvo jam priklausančiame autoservise, adresu (duomenys neskelbtini), 2013 m. lapkričio 26 d. bei 2013 m. lapkričio 27 d., teismo nuomone, negalima daryti išvados, kad jis tuo metu buvo būtent dėl remonto darbų, nurodytų 2014 m. sausio 24 d. sąskaitoje-faktūroje, atlikimo, kadangi teismo posėdyje liudytojais apklausti M. P. bei S. J. nurodė, kad atsakovui priklausantis automobilis dažnai stovėdavo jų teritorijoje.
Teismas pabrėžė, kad atsakovas, būdamas savo veiklos profesionalas, siekdamas užsitikrinti tinkamą atliktų remonto rangos darbų perdavimą, privalėjo būti rūpestingas ir atidus, visus atliktus darbus konstatuoti darbų priėmimo perdavimo akte, sąskaitas – faktūras už atliktus darbus išrašyti nedelsiant po darbų atlikimo. Šiuo atveju ieškovui neįvykdžius įstatyme numatytos rangovo pareigos atliktų darbų priėmimą įforminti aktu, kuriame užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtintų priėmęs, o rangovas – perdavęs atliktus darbus, veikė savo rizika, todėl turi prisiimti tokio neveikimo pasekmes (CK 6.662 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas UAB „inTransport“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nepateikė nei vieno argumento, kodėl atmetė apelianto argumentus dėl dalinio PVM sąskaitos-faktūros Nr. IN13-00103 apmokėjimo. Teismo manymas, kad atsakovo 2013 m. gruodžio 6 d. įvykdytas pavedimas nepatvirtina, kad toks mokėjimas buvo vykdomas pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. IN13-00103, yra absoliučiai nepagrįstas, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas pavedimo atlikimo dieną nebuvo apmokėjęs tik 2 PVM sąskaitų-faktūrų, dėl kurių ir yra kilęs ginčas. Iš to seka logiška ir akivaizdi išvada, kad atsakovas, 2013 m. gruodžio 6 d. pervesdamas apeliantui 304,60 Lt bei nurodydamas, kad tai yra „dalinis mokėjimas, skolos dengimas“, apmokėjo dalį skolos pagal anksčiausiai (2013 m. kovo 25 d.) apelianto išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą Nr. IN13-00103. Taigi atsakovas neginčijo apelianto suteiktų remonto paslaugų kiekio, kainos ir kokybės, tačiau vienašališkai nusprendė nevykdyti savo prievolės apmokėti už apelianto suteiktus transporto priemonių remonto darbus. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnio ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 8 dalies nuostatas, nei asmens, turinčio teisę surašyti PVM sąskaitą-faktūrą, nei PVM sąskaitos-faktūros gavėjo parašas nėra privalomas PVM sąskaitos-faktūros rekvizitas. Vadinasi, ta aplinkybė, kad PVM sąskaita-faktūra nėra pasirašyta apelianto ir/ ar atsakovo atstovų, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantas nesuteikė transporto remonto paslaugų, juo labiau, kad šį faktą patvirtino teismo posėdyje šias paslaugas teikę apelianto atstovai (M. P., S. J.). Teismas be jokio pagrindo atmetė liudytojų parodymus ir prioritetą suteikė ne tarp apelianto ir atsakovo realiai susiklosčiusių teisinių santykių turiniui, bet jų formai. Tas pats pasakytina ir apie 2014 m. sausio 24 d. apelianto išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą Nr. IN14-00045. Aplinkybė, kad sąskaitos pasirašymo dieną, O. I. atostogavo ir neturėjo įgaliojimų pasirašyti PVM sąskaitos-faktūros, apeliantui nebuvo ir negalėjo būti žinoma, be to, ši aplinkybė nepaneigia apelianto suteiktų atsakovui priklausančios transporto priemonės remonto paslaugų fakto. Po atliktų transporto priemonės remonto darbų atsakovo atstovas – direktorius V. L. – vengė bendradarbiauti su apelianto direktoriumi, todėl pastarasis negalėjo jam sąskaitos įteikti asmeniškai, tad buvo nuspręsta PVM sąskaitą-faktūrą Nr. IN14-00045 atsakovui perduoti registruotu laišku po to, kai O. I. savo parašu patvirtins suteiktų paslaugų faktą. Liudytojai teismo posėdyje informavo teismą, kad jie anksčiau ne kartą remontavo atsakovui priklausančias transporto priemones ir būtent todėl jos ne kartą stovėjo jų serviso teritorijoje. Kitaip tariant, serviso teritorijoje stovi tik tos transporto priemonės, kurioms apeliantas teikia remonto paslaugas. Teismas iškreipė liudytojų mintį. Ta aplinkybė, kad ieškinyje atliktų transporto priemonės (v/n (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) remonto darbų diena atsitiktinai sutapatinta su PVM sąskaitos-faktūros Nr. IN14-00045 išrašymo diena, nelaikytina teisiškai reikšminga, kadangi bylos nagrinėjimo metu apeliantas šias aplinkybes sukonkretino ir pateikė įrodymus (transporto priemonės buvimo vietą nustatančias GPS palydovo duomenų išrašus), patvirtinančius, kad remonto darbų atlikimo dienomis (2013 m. lapkričio 26-27 d.) atsakovui priklausanti transporto priemonė buvo apeliantui priklausančiame servise, o liudytojai M. P., S. J. bei O. I. patvirtino, jog tuo metu minėtai transporto priemonei buvo atlikti PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. IN14-00045 nurodyti remonto darbai. Tai, kad PVM sąskaita-faktūra už atliktus remonto darbus buvo išrašyta vėliau, nei atlikti remonto darbai, niekaip nepaneigia PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytų remonto darbų atlikimo fakto. Taigi teismas be jokių reikšmingų argumentų atmetė visus apelianto pateiktus įrodymus, klaidingai aiškino ir taikė teisės normas ir rėmėsi tik viską formaliais pagrindais neigiančio atsakovo direktoriaus paaiškinimais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas UAB „Revero Group“ prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad byloje nustatyta, jog ieškovas iki ginčytinos 2013 m. kovo 25 d. PVM sąskaitos-faktūros teikė atsakovui transporto priemonės remonto paslaugas, atsakovo atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad apmokėjimas galėjo būti daromas už anksčiau atliktus remonto darbus, galėjo atsirasti ir permoka. 2013 m. kovo 25 d. PVM sąskaita-faktūra nepasirašyta, joje nenurodyta, kokiai konkrečiai transporto priemonei atliktas remontas, teismo posėdyje apklausti ieškovės atstovas ir liudytojai negalėjo nurodyti, kada konkrečiai buvo atliekamas remontas ir kokia transporto priemonė buvo remontuojama. Ieškovas nepateikė į bylą žurnalo, kuriame, kaip teigė, žymėdavo visus atliktus darbus, todėl ieškovas neįrodė, kad pagal 2013 m. kovo 25 d. PVM sąskaitą-faktūrą suteikė atsakovui transporto priemonės remonto paslaugas. Transporto priemonės buvimas ieškovo serviso adresu nepatvirtina remonto paslaugų suteikimo, nes pastarasis turi būti įrodytas leistinais įrodymais (raštiškas užsakymas, įgalioto asmens pasirašymas apie suteiktų remonto paslaugų priėmimą). Be to, ieškovas negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl PVM sąskaitos faktūros nebuvo išrašytos iš karto po remonto paslaugų suteikimo, o išrašytos vėliau – pagal 2013 m. kovo 25 d. PVM sąskaitą faktūrą ieškovas negalėjo nurodyti paslaugų suteikimo datos, o pagal 2014 m. sausio 24 d. PVM sąskaitą-faktūrą, ieškovo teigimu, paslaugos buvo suteiktos 2013 m. lapkričio 26-27 d. Teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog suteikė automobilių remonto paslaugas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl transporto priemonių remonto darbų atlikimo fakto ir atsakovo pareigos atsiskaityti pagal dvi apelianto išrašytas sąskaitas: 2013 m. kovo 25 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. IN13-00103 ir 2014 m. sausio 24 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. IN14-00045.
Byloje nustatyta, kad 2013 m. kovo 25 d. PVM sąskaitos-faktūros nėra pasirašęs nei apeliantas, nei atsakovas. Nors pagal apeliantas nurodomas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ir Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, sąskaitos gavėjo parašas ir nėra privalomas sąskaitos rekvizitas, tai neatleidžia apelianto (paslaugų teikėjo) nuo pareigos, kilus ginčui, įrodyti paslaugų suteikimo faktą (CPK 178 str.). Būtent šiame kontekste vertinamas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad minėtos PVM sąskaitos-faktūros nėra pasirašiusi nė viena iš ginčo šalių.
Apelianto tvirtinimu, tai, kad 2013 m. kovo 25 d. PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyti remonto darbai faktiškai buvo atlikti ir būtent atsakovo transporto priemonės, patvirtina atsakovo 2013 m. gruodžio 6 d. mokėjimo pavedimas, kuriame nurodyta mokėjimo paskirtis – „dalinis mokėjimas, skolos dengimas“. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apelianto pateikti įrodymai nepatvirtina to, kad mokėjimas buvo vykdomas būtent pagal 2013 m. kovo 25 d. sąskaitą- faktūrą, taip pat, kad sąskaitoje faktūroje nurodyti visi darbai buvo atlikti atsakovo užsakymu. Tuo tarpu apeliantas teigia priešingai – anot jo, iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas pavedimo atlikimo dieną nebuvo apmokėjęs tik dviejų PVM sąskaitų-faktūrų, dėl kurių ir kilo ginčas. Taigi apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis įvertinus tuos pačius bylos įrodymus.
Vis dėlto teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindas spręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visos teismo padarytos išvados ir byloje nustatytos aplinkybės turi būti vertinamos sistemiškai, ir tik iš jų visumos sprendžiama, ar priimtas teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus.
Apelianto teigimu, tai, kad atsakovui buvo suteiktos ginčo PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos transporto priemonių remonto paslaugos, patvirtina liudytojų parodymai.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareikštame ieškinyje apeliantas tvirtino, kad užsakymus suremontuoti atsakovui priklausančias transporto priemones gavo 2013 m. kovo 25 d. ir 2014 m. sausio 24 d.; atlikęs remonto darbus apeliantas išrašė 2013 m. kovo 25 d. ir 2014 m. sausio 24 d. PVM sąskaitas-faktūras. Pažymėtina, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 8 punktą, PVM sąskaitoje-faktūroje privalo būti nurodyta prekių tiekimo arba paslaugų teikimo data, jeigu ji nesutampa su PVM sąskaitos-faktūros išrašymo data. Apelianto išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose kita paslaugų suteikimo data nebuvo nurodyta, tačiau atsakovas, kartu su prašymu atnaujinti procesą byloje, pateikė įrodymus, kad minėtomis dienomis jo transporto priemonių, konkrečiai, vilkiko Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat puspriekabės Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 m. kovo 25 d., apelianto teritorijoje nebuvo.
Teismo posėdyje apelianto nurodomi liudytojai teigė, kad remonto darbai (pagal 2014 m. sausio 24 d. PVM sąskaitą-faktūrą) buvo atlikti 2013 metų žiemą, gruodžio mėnesį, prieš naujuosius metus. Tačiau atsakovas, paneigdamas šias aplinkybes, pateikė įrodymus, kad 2014 m. sausio 24 d. PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyto automobilio laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apelianto dirbtuvėse nebuvo. Taigi, apelianto nurodomų liudytojų parodymai buvo paneigti bylos rašytiniais įrodymais, atitinkamai teismas neturėjo pagrindo jais vadovautis.
Įvertinęs tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai taikęs įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles ir padaręs aiškiai bylos medžiagos neatitinkančias išvadas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantas yra savo srities profesionalas, kuriam taikomi aukštesni elgesio standartai, todėl būtent jam, negalinčiam pateikti neprieštaringų tiesioginių ar netiesioginių, paslaugų suteikimo faktą pagrindžiančių įrodymų, tenka su jo vykdomu verslu susijusi rizika.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.