- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-04
- Bylos Nr.
- II-266-725/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-00883-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Živilė Bliūdžiuvienė
- Pareiškėjas
- D. N. D.
institucijos, priėmusios nutarimą, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus atstovui, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal pareiškėjo D. N. D. skundą dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir bylos nutraukimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
D. N. D. administracinio nusižengimo protokolas surašytas už tai, kad jis Kaune, (duomenys neskelbtini), 2018 m. balandžio 13 d., 6.50 val., vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės jos vairuoti, teisės vairuoti transporto priemonę nėra įgijęs, t. y. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punktą.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus (toliau – Institucija) vyresniojo specialisto 2018 m. balandžio 26 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (ROIK Nr. (duomenys neskelbtini)) D. N. D. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 2 dalį, jam paskirta administracinė nuobauda – 300 eurų.
Šalies argumentai
D. N. D. skundu prašo panaikinti jam skirtą baudą ir nutraukti administracinio nusižengimo teiseną.
Skunde nurodo, kad iš administracinio nutarimo matyti, kad pareiškėjas nemoka valstybinės kalbos, o asmeniui pateiktas dokumentas – nutarimas dėl nuobaudos skyrimo įteiktas be vertimo. Tinkamai nesupažindinus asmens su pareikštais kaltinimais ir neišaiškinus jam asmens teisių ir pareigų, numatytų ANK 577 straipsnyje, pažeidžiami tiek administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai, tiek administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisė į gynybą nuo pareikšto kaltinimo, tiek ir tokie principai kaip ANK 1.2 straipsnyje numatytas teisėtumo principas bei staigmenų negalimumo procese principas. Institucijai buvo gerai žinoma, jog pareiškėjas nemoka valstybinės kalbos, tiek surašant ANK protokolą, kuris privalomai įteikiamas asmeniui, tiek pateikiant nutarimą, asmens teisės procese nebuvo užtikrintos, kadangi duomenų apie vertėjo dalyvavimą nėra. Be to, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neginčija faktinių bylos aplinkybių, t. y. to, kad 2018 m. balandžio 13 d. (skunde nurodoma klaidingai – 2018 m. birželio 13 d.) vairavo transporto priemonę, tačiau nesutinka, jog jis tuo metu neturėjo teisės vairuoti. Policijos pareigūnų sustabdytas pareiškėjas pateikė policijos pareigūnams Nigerijos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, kuris, jo įsitikinimu, jam suteikė teisę vairuoti transporto priemones ir Lietuvos Respublikoje. Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl to, ar pareiškėjas, turėdamas Nigerijos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, turi teisę transporto priemones vairuoti Lietuvoje. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta pareiga motorinės transporto priemonės vairuotojui su savimi turėti ir tikrinančio pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo, privalomosios techninės apžiūros dokumentus, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą) ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir Kelių eismo taisyklių nustatytus dokumentus. Minėtoje įstatymo normoje taip pat skelbiama, kad Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 m. Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 m. Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 m. Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoką įtvirtina Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328, 2 punkte, numatančiame, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta yra ta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduoti); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta taip pat nustatoma ir remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsniu, kuriame nurodyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Taigi klausimas, ar pareiškėjo pažeidimo, kurio padarymu jis pripažintas kaltu ir nubaustas, dieną, t. y. 2018 m. balandžio 13 d., turėjo teisę Lietuvos Respublikoje vairuoti transporto priemones, spręstinas vertinant tai, ar jis pažeidimo padarymo metu (2018 m. balandžio 13 d.) galėjo būti laikomas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju. Pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Nigerijos Respublika, jis buvo atvykęs mokytis Lietuvoje (kas pagal aukščiau dėstomus teisės aktus „mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo“), tačiau dar 2017 m. lapkričio 6 d. Kauno apskrities VPK Migracijos valdyba priėmėjo atžvilgiu sprendimą išsiųsti jį iš šalies. Pareiškėjui apskundus minėtą sprendimą, Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 30 d. taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo „Dėl grąžinimo į Nigerijos Federacinę Respubliką“ Nr. 20-SP9-104 (12.23) galiojimą. Šie duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad asmuo nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas įvykio dienai, jo atžvilgiu priimtas sprendimas jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (toks sprendimas nėra įmanomas nuolatiniam gyventojui) ir tik teismo taikytos laikinųjų teisių apsaugos priemonių kontekste asmuo tebėra Lietuvos Respublikoje, kol vyksta teisminis ginčas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į D. N. D. skundą Institucija prašo skundo netenkinti ir palikti Institucijos priimtą nutarimą.
Atsiliepime nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 str. 5 d., motorinės transporto priemonės, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo su savimi turėti ir policijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijų, Valstybės sienos apsaugos prie Vidaus reikalų ministerijos ar muitinės pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo, privalomosios techninės apžiūros dokumentus, transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų bei KET reikalavimuose nustatytus dokumentus, taip pat leisti jiems patikrinti vairavimo ir poilsio trukmei nustatyti įteisintų prietaisų rodmenis. Lietuvos Respublikos išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1962 m. Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1994 m. Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 m. Vienos konvencijos dėl kelių eismo atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei asmuo nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Lietuvos Respublika gali pripažinti negaliojančiu 1926 m. Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 m. Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 m. Vienos konvencijos dėl kelių eismo Susitariančiose šalyse išduotą vairuotojo pažymėjimą nuo to momento, kai jo turėtojas tapo nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju ir nustatyti tokių pažymėjimų keitimo tvarką. Kadangi asmens nuolatinė gyvenamoji vieta Lietuvoje yra ilgiau nei 6 mėn., pareiškėjas privalėjo pasikeisti vairuotojo pažymėjimą į Lietuvos Respublikos, prieš tai išlaikęs teorijos ir praktikos egzaminą. Kadangi asmuo neįvykdė šio reikalavimo, kurį numato Lietuvos Respublikos VRM ministro įsakymo Nr. 1V-328 „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimo išdavimo taisyklių patvirtinimo“ 37 p. reikalavimo, jis neturi teisės vairuoti transporto priemonių Lietuvoje. Minėtų egzaminų laikyti nereikalaujama, jei visos keičiamame nacionaliniame vairuotojo pažymėjime nurodytos motorinių transporto priemonių kategorijos buvo įgytos Europos Sąjungoje ar Europos ekonominei erdvei priklausančioje valstybėje, taip pat jei nacionalinis vairuotojo pažymėjimas išduotas valstybės, keičiančios Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimus abipusio susitarimo sąlygomis ir kitais tarptautinėse sutartyse ar Europos Sąjungos teisės aktuose numatytais atvejais, vadovaujantis minėto įsakymo 2 p. 4 d., nuolatinė asmens gyvenamoji vieta – tai asmens gyvenamoji vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma remiantis CK 2.12 str. nuostatomis. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Kaip nurodyta dokumentuose, kurie pridėti prie skundo, asmuo studijuoja dieninėse studijose aukštojoje mokykloje, kas įrodo, jog jis Lietuvos Respublikoje būna nuolat. Būtent dėl šios priežasties 2017 m. lapkričio 30 d. Kauno apygardos administracinis teismas taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė Kauno apskrities VPK Migracijos skyriaus 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo dėl grąžinimo į Nigerijos Federacinę Respubliką“ Nr. 20-SP9-104 galiojimą. Dalyvaujančiam byloje asmeniui, nemokančiam lietuvių kalbos, užtikrinama teisė kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas nesuprato, koks nusižengimas jam inkriminuojamas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių – kad pareiškėjas D. N. D. Kaune, (duomenys neskelbtini) 2018 m. balandžio 13 d. 6.50 val. vairavo transporto priemonę ir, sustabdytas policijos pareigūnų, pateikė Nigerijos Federacinėje Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą.
- ar pareiškėjui D. N. D., kaip asmeniui, nemokančiam lietuvių kalbos, buvo užtikrinta teisė administracinių nusižengimų teisenos metu kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis;
- ar pareiškėjas D. N. D., turėdamas Nigerijos Federacinėje Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, 2018 m. balandžio 13 d. (pažeidimo metu, kurio padarymu pareiškėjas pripažintas kaltu ir nubaustas), turėjo teisę Lietuvos Respublikos teritorijoje vairuoti transporto priemones, turėdamas Nigerijos Federacinėje Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą.
Dėl vertėjo dalyvavimo procese
ANK 568 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalyvaujančiam byloje asmeniui, nemokančiam lietuvių kalbos, užtikrinama teisė kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis.
Nors iš administracinio nusižengimo protokolo nematyti, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui būtų paskirtas vertėjas, tačiau iš jo paaiškinimo surašant administracinio nusižengimo protokolą 2018 m. balandžio 13 d. (kad pareiškėjas laikosi europinį vairuotojo pažymėjimą VĮ „Regitra“, dar neišlaikęs egzaminų, galvojo, kad išduotu leidimu Nigerijoje vairuoti transporto priemonę gali ir Lietuvoje) galima daryti išvadą, kad administracinio nusižengimo protokolo turinys pareiškėjui D. N. D. buvo išverstas į jam suprantamą kalbą. ir nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad pareiškėjas pageidavo vertėjo, tačiau buvo verčiamas jo atsisakyti ar nebuvo supažindintas su įstatymo garantuotomis teisėmis naudotis vertėjo paslaugomis.
Teismas nurodo, kad administracinio nusižengimo protokolas nepasirašytas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, jame taip pat nėra žymos, kad asmuo atsisakė pasirašyti protokolą, nors tokia žyma administracinio nusižengimo protokole privalo būti. Be to, neaišku, kas yra administracinio nusižengimo protokole nurodytas nusižengimo faktą liudijęs asmuo – G. G., galimai ji administracinio nusižengimo protokolo surašymo metu atliko vertėjo funkciją. Tai laikytina protokolo trūkumu, tačiau toks trūkumas nėra esminis. Galimai tokios žymos protokole nebuvo padarytos per neapdairumą, tačiau administracinio nusižengimo protokolas asmeniui buvo įteiktas. Nutarimas administracinio nusižengimo byloje buvo surašytas lietuvių kalba administracinio nusižengimo protokole nurodytą dieną, t. y. 2018 m. balandžio 26 d. pareiškėjui nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka, kai jis į bylos nagrinėjimą neatvyko ir prašymo dėl administracinės bylos nagrinėjimo atidėjimo nepateikė (b. l. 8). Minėtame nutarime buvo lietuvių kalba išaiškinta jo apskundimo tvarka bei paskirtos administracinės nuobaudos vykdymo tvarka (b. l. 8). Taigi byloje esantys duomenys leidžia teigti, jog pareiškėjas D. N. D., žinodamas bylos nagrinėjimo laiką, neatvyko į bylos nagrinėjimą administracinio nusižengimo protokole nurodytu laiku ir byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų pareiškęs norą, kad jam būtų užtikrinta teisė kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis. Valstybės institucija, pareiškėjui neatvykus į bylos nagrinėjimą, nepateikus prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir nepareiškus noro naudotis vertėjo paslaugomis, išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą administracinių nusižengimų teisenos kalba, t. y. lietuvių kalba ir priėmė nutarimą, išaiškino šio nutarimo apskundimo tvarką bei paskirtos administracinės nuobaudos vykdymo tvarką lietuvių kalba. Šiame kontekste valstybės institucija negalėjo užtikrinti vertėjo dalyvavimo, jeigu objektyviai negalėjo žinoti, kad vertėjas reikalingas. Nė viename administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo etape nebuvo išreikštas pageidavimas paskirti vertėją.
Siekiant užtikrinti proceso ekonomiškumo ir greitumo principų reikalavimus, teismas galėjo teismo posėdžio metu apklausti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį ir suinteresuotos institucijos atstovą ir tokiu būdu išsiaiškinti administracinio nusižengimo protokolo surašymo nutarimo priėmimo ir jo įteikimo administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui aplinkybes, nagrinėjant bylą apylinkės teisme būtų užtikrintas vertėjo dalyvavimas, taigi tiek administracinio nusižengimo protokolas, tiek nutarimas vertėjo būtų išversti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui ir taip būtų ištaisyti nurodyti administracinio nusižengimo protokolo ir nutarimo trūkumai, tačiau nei pareiškėjas D. N. D., nei jo atstovas advokatas A. M. (kuris atstovaują pareiškėją ir kituose teisminiuose procesuose), į teismo posėdį neatvyko. Taigi nagrinėjamu atveju teismas neturi pakankamo pagrindo išvadai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu jis nemoka lietuvių kalbos, buvo pažeistos.
Dėl pareiškėjo D. N. D. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį
ANK 424 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad transporto priemonių vairavimas neturint teisės jas vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki keturių šimtų penkiasdešimt eurų.
Lietuvos Respublika 1991 m. lapkričio 20 d. prisijungė prie 1968 metų Vienos Kelių eismo konvencijos (įsigaliojo 1992 m. lapkričio 20 d.) (toliau – Konvencija). Pagal Konvencijos 41 straipsnio 2 dalį Šalys pripažįsta, kad: a) visi nacionaliniai vairuotojo pažymėjimai, surašyti atitinkamos šalies valstybine kalba ar viena iš Susitariančiosios valstybinių kalbų, arba ne valstybine kalba surašyti pažymėjimai, prie kurių pridedamas patvirtintas vertimas, ir b) visi nacionaliniai vairuotojo pažymėjimai, atitinkantys šios Konvencijos 6 priedo nuostatas, ir c) visi tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai, atitinkantys šios Konvencijos 7 priedo nuostatas, leidžia vairuoti jų teritorijose pažymėjime įrašytai kategorijai priskiriamą transporto priemonę, jeigu tas pažymėjimas galioja ir jeigu jį išdavė kita Susitariančioji Šalis ar jos administracijos padalinys arba jų tinkamai įgaliota organizacija. Šios dalies nuostatos netaikomos mokomų vairuoti asmenų pažymėjimams. Tuo pačiu pažymėtina, jog Konvencijos 41 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos neįpareigoja Susitariančiųjų Šalių: a) pripažinti nacionalinius ar tarptautinius pažymėjimus galiojančiais, jeigu jie išduoti kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje asmenims, kurie išduodant pažymėjimą paprastai gyveno jų teritorijose arba kurie vėliau apsigyveno jų teritorijose; b) pripažinti pirmiau nurodytus pažymėjimus galiojančiais, jeigu jie išduoti vairuotojams, kurių įprastinė gyvenamoji vieta išduodant pažymėjimą buvo už teritorijos, kurioje išduotas vairuotojo pažymėjimas, ribų arba kurie vėliau apsigyveno kitoje teritorijoje.
Byloje keliamas klausimas, ar nusižengimo, kurio padarymu pareiškėjas D. N. D. pripažintas kaltu ir nubaustas, metu jis turėjo teisę Lietuvos Respublikoje vairuoti transporto priemones, turėdamas Nigerijos Federacinėje Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą.
Pagal Saugaus eismo įstatymo 13 straipsnio 5 dalį motorinės transporto priemonės, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo su savimi turėti ir policijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijų, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ar muitinės pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo, privalomosios techninės apžiūros dokumentus, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą) ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų bei KET nustatytus dokumentus, taip pat leisti jiems patikrinti vairavimo ir poilsio trukmei nustatyti įteisintų prietaisų rodmenis. Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl Kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei asmuo nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas.
Taigi šis klausimas spręstinas vertinant tai, ar pareiškėjas pažeidimo padarymo metu galėjo būti laikomas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju. Skunde pareiškėjas D. N. D. ginčija aplinkybę, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.
Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui D. N. D. buvo išduotas 2016 m. rugsėjo 30 d., galiojo iki 2017 m. rugsėjo 29 d. 2017 m. rugsėjo 28 d. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriuje buvo priimtas sprendimas pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2017 m. gruodžio 28 d., 2017 m. lapkričio 6 d. priimtas sprendimas dėl D. N. D. grąžinimo į Nigerjos Federacinę Respubliką. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų administracinėje byloje nagrinėjamas D. N. D. skundas atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl minėto sprendimo panaikinimo Nr. eI-1321-423/2018, 2017 m. lapkričio 30 d. teismo nutartimi Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo galiojimas sustabdytas. Pareiškėjas D. N. D. nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. nuolatine (dienine) forma studijuoja (duomenys neskelbtini). Jis deklaravęs savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Pažymėtina ir tai, kad administracinio teisės nusižengimo protokole, kaip asmens gyvenamoji vieta, nurodytas adresas – (duomenys neskelbtini). Iki dabar jis faktiškai gyvena Lietuvos Respublikoje, teismui nepateikti duomenys, patvirtinantys, jog pareiškėjas buvo deklaravęs išvykimą į kitą valstybę. Šie faktai patvirtina, kad pareiškėjas yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, t. y. čia jis gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais. Be to, iš pareiškėjo paaiškinimo surašant administracinio nusižengimo protokolą, spręstina, jog pareiškėjas VĮ „Regitra“ ketina laikyti teorijos ir praktikos egzaminus. Asmens, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne ES ar EEE (šiuo atveju pareiškėjas turi nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne ES ar EEE, o Nigerijoje), kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius teorijos ir praktikos egzaminus.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojų pažymėjimų išdavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. gruodžio 1 d.) 40 punkte nustatyta, kad pareiškėjo, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne ES ar EEE priklausančioje valstybėje (toliau – trečioji šalis), kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius teorijos ir praktikos egzaminus. Šių egzaminų laikyti nereikalaujama, jei visos, keičiamame nacionaliniame vairuotojo pažymėjime nurodytos, motorinių transporto priemonių kategorijos buvo įgytos ES ar EEE valstybėje, taip pat, jei nacionalinis vairuotojo pažymėjimas išduotas valstybės, keičiančios Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimus abipusio susitarimo sąlygomis ir kitais tarptautinėse sutartyse ar ES teisės aktuose numatytais atvejais.
Tačiau nagrinėjamo skundo kontekste svarbu pažymėti, kad Taisyklių 43 punkte numatyta išlyga, kada 40 punktas nėra taikomas, o būtent: jei atlikus taisyklių 13.2 punkte numatytą patikrinimą (patikrinus pareiškėjo asmens duomenis, tvarkomus Gyventojų registre) ar užsienio kompetentingoms institucijoms informavus nustatoma, kad pareiškėjo vairuotojo pažymėjimas įgytas trečiojoje šalyje tuo metu, kai pareiškėjas buvo Lietuvos Respublikos ar kitos, nei vairuotojo pažymėjimą išdavusios, valstybės nuolatinis gyventojas, vairuotojo pažymėjimas nekeičiamas.
Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas D. N. D. turi Lagoso-Nigerijos (Nigerija yra 1968 metų Vienos Kelių eismo konvencijos dalyvė) 2018 m. kovo 16 d. išduotą galiojantį tarptautinį vairuotojo pažymėjimą Nr. 8042131 (b. l. 9-12). Šis pažymėjimas galioja visose Konvenciją pasirašiusiose valstybėse. Byloje nėra duomenų, kad teismas ar kita kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą nustatytam terminui atimti iš D. N. D. teisę vairuoti transporto priemones ar uždrausti naudotis šia teise.
Nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai, teisingai nustatę, kad D. N. D. studijuoja dieninėse studijose aukštojoje mokykloje, todėl Lietuvos Respublikoje būna nuolat (tai patvirtina teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys – leidimas laikinai gyventi pareiškėjui D. N. D. buvo išduotas 2016 m. rugsėjo 30 d., kuris buvo pakeistas ir galiojo iki 2017 m. gruodžio 28 d., o 2017 m. lapkričio 6 d. priimto sprendimo dėl D. N. D. grąžinimo į Nigerijos Federacinę Respubliką galiojimas teismo nutartimi sustabdytas (b. l. 14-16)), nevertino, kad D. N. D. vairuotojo pažymėjimas yra išduotas Nigerijoje 2018 m. kovo 16 d. (b. l. 9-11), tai yra tuo metu, kai jis jau nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje, todėl Taisyklių 40 punktas D. N. D. atžvilgiu šiuo konkrečiu atveju negalėjo būti taikomas ir jo atžvilgiu išlieka galioti Konvencijos 41 straipsnio 2 dalies nuostatos (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. ANK-4-843/2017, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-150-851/2018).
Būtent todėl iš byloje esančių duomenų (administracinio nusižengimo byla ROIK 17081337760, b. l. 6) matyti, kad policijos pareigūnai, 2017 m. kovo 30 d. surašydami D. N. D. administracinį protokolą su administraciniu nurodymu už KET pažeidimą (leistino greičio viršijimą), pagrįstai neinkriminavo jam vairavimo neturint galiojančio vairuotojo pažymėjimo, juo labiau – vairavimo neturint teisės vairuoti transporto priemones.
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai, kvalifikuodami D. N. D. veiką pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį, klaidingai aiškino teisės normas, todėl nutarimas administracinio nusižengimo byloje, kuriuo D. N. D. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 2 dalyje, panaikintinas, administracinio nusižengimo teisena jo atžvilgiu nutrauktina, nes padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių (ANK 591 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas,
nutaria:
D. N. D. skundą patenkinti.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto 2018 m. balandžio 26 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (ROIK Nr. (duomenys neskelbtini)) panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną D. N. D. atžvilgiu nutraukti.
Nutartis per 20 dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.