- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-21
- Bylos Nr.
- ATP-888-200/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-03824-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Angelė Ikasalienė
- Pažeidėjas
- M. A.
- Kategorijos
- 39.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Angelė Ikasalienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nutarties, kuria netenkintas M. A. skundas ir paliktas nepakeistas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2013 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. 10N-2363036-13 nubausti M. A. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124² str. 2 d. 1600 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 12 mėnesių,
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. A. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2013 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 10N-2363036-13 nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124² str. 2 d. už tai, kad jis 2013-01-19, apie 22.50 val. Vilniuje, Savanorių pr. 16, vairuodamas automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelėje chuliganiškai manevravo vairuodamas sukinėjo vairą tai į kairę, tai į dešinę, vertė automobilį slysti naudodamas rankinį stabdį, važinėjo aikštele ratais, kėlė pavojų eismo ir žmonių saugumui, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau –KET) 9 p. reikalavimus.
Nesutikdamas su minėtu nutarimu, administracinėn atsakomybėn patrauktas M. A. padavė teismui skundą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 11 d. nutartimi M. A. skundo netenkino ir paliko nepakeistą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2013 m. vasario 26 d. nutarimą Nr. 10N-2363036-13.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas M. A. prašo panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2013 m. vasario 26 d. nutarimą Nr. 10N-2363036-13 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį bei bylą nutraukti arba perkvalifikuoti jo veiką pagal kitus ATPK straipsnius. Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nes netinkamai kvalifikuoti jo veiksmai, netinkamai pritaikytas įstatymas, nutarimas ir nutartis prieštarauja materialinėms teisės normoms bei paremti ne faktais, kaip to reikalauja įstatymas, o prieštaringomis išvadomis bei samprotavimais. Apeliantas mano, kad jam inkriminuoto pažeidimo, numatyto ATPK 124² str. 2 d., sudėties nėra, kadangi nėra objektyviai ir neginčijamai įrodyta šio pažeidimo objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Pasak apelianto, jo veikoje nėra chuliganiško vairavimo.
Apeliantas nurodo, kad aikštelėje atliekant posūkį automobilis pradėjo slysti esant slidžiai kelio dangai - ledui dėl nemokėjimo ir įgūdžių stokos vairuoti automobilį tokiomis oro ir eismo sąlygomis. Apeliantas mano, kad minėta situacija susiklostė dėl nenugalimos jėgos esant netyčiniams veiksmams. Tuo tarpu chuliganiškas vairavimas pasireiškia, kai KET pažeidimai daromi tyčia, reiškiant nepagarbą kitiems eismo dalyviams, tyčia sudarant pavojingas sąlygas eismo ir asmenų saugumui. Apeliantas pažymi, kad nagrinėjamoje situacijoje nei tokių veiksmų, nei motyvų nėra ir nenustatyta. Pats vairavimas, manevravimas savaime nėra chuliganiški veiksmai. Pasak apelianto, nutarimas ir nutartis yra grindžiami prielaidomis, neįrodžius chuliganiškų paskatų, nepateikus įrodymų, jog buvo sukeltas realus pavojus eismo ar kitų asmenų saugumui.
Apeliantas nurodo, kad 2013 sausio 19 dieną, apie 22.30 val. vakaro, jis judėjo savo automobiliu viršutinėje parduotuvės „Rimi“ stovėjimo aikštelėje. Apeliantas neneigia jog jo automobilį galėjo „užnešti“ – beveik visas stovėjimo aikštelės paviršius buvo padengtas ledu - smarkiai apledėjęs. Prieš pastatydamas savo mašiną į parkavimosi vietą jis nutarė pravažiuoti kelis kartus tokia slidžia kelio danga - aikštelės perimetru. Pasak apelianto, vidutinis jo judėjimo greitis buvo apie 20 km/val. - leistinas toje vietoje yra 30 km/val. greitis. Apeliantas mano, kad dėl nepakankamo padangų sukibimo su slidžia kelio danga ir dėl vairavimo tokiomis eismo sąlygomis patirties stokos automobilis kelis kartus posūkių metu prarado sukibimą su kelio danga. Apeliantas pabrėžia, jog tai buvo netyčinis veiksmas ir tęsėsi tik dalį sekundės: tuo metu mašina judėjo labai mažu greičiu ir tai nekėlė jokio pavojaus. Apeliantas pažymi, kad stovėjimo aikštelė buvo gerai apšviesta ir beveik tuščia - tuo metu aplinkui 40-50 metrų atstumu jis nebuvo pastebėjęs pėsčiųjų ar kitų transporto priemonių. Apelianto manymu, faktiškai tai buvo nenumatytas, atsitiktinis, netyčinis dalykas, susiklostęs dėl šaltų oro sąlygų ir apledėjusios kelio dangos, nekeliantis jokio pavojaus aplinkiniams ir negali būti traktuojamas kaip chuliganizmas.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad byloje vienareikšmiškai nėra nustatyta, kad jis būtų atlikęs manevrus „saulutes“. Apeliantas pažymi, kad aikštelėje ant ledo posūkio metu įvyko trumpas sukibimo tarp automobilio ratų ir slidaus kelio paviršiaus praradimas, kuris tęsėsi sekundės dalį, ir kurio metu niekaip nebuvo pakitusi transporto priemonės judėjimo kryptis. Pasak apelianto, laikyti, kad tai sukėlė pavojų, esant 40-50 metrų atstumu nuo pareiškėjo, negalima. Apeliantas mano, kad tai yra tik liudytojų subjektyvaus pobūdžio nuomonė. Apeliantas nurodo, kad liudytojai G. P., K. P. ir N. P. patvirtino, kad jis buvo tik vieną kartą pravažiavęs nuo jų 3-4 metrų atstumu, neatlikdamas jokių manevrų šalia jų. Pasak apelianto, tai yra gana didelis atstumas - tai du jo automobilio pločiai arba maždaug vienos eismo juostos plotis, dėl to apeliantas mano, kad tokio atstumo negalima traktuoti kaip pravažiavimo šalia, kaip ir to, kad tai buvo nors kiek pavojinga.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad liudytojų parodymai nebuvo vertinami visapusiškai ir objektyviai. Nors visų liudytojų parodymai yra vienodai svarbūs ir vertingi, tačiau teismas visiškai neatkreipė dėmesio į liudytojo A. A. parodymus, motyvuodamas, kad tai yra apelianto draugas. Apeliantas pažymi, kad A. A. neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, jis davė parodymus prisiekęs, todėl, apelianto nuomone, toks teismo argumentas yra formalus. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad liudytojų G. P., jo žmonos N. P. ir dukros K. P. negalima vertinti kaip trijų nepriklausomų liudytojų - tai yra vienos šeimos nariai, todėl abejotina, kad jų parodymai esminėse detalėse nesutaps tarpusavyje. Apeliantas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodoma, kad tarp apelianto ir minėtų liudytojų jokio konflikto nebuvo ir kad jie nebuvo suinteresuoti duoti melagingus parodymus. Tačiau apeliantas pažymi, kad konfliktinė situacija buvo kilusi nuo pat pradžių, kai G. P. agresyviai sustabdė apelianto mašiną, iškeikė jį ir pradėjo grasinti, kad apeliantas tuoj už visus atsakys.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje neteisingai nurodyta, kad liudytojas L. S. nurodė, jog M. A. pats neneigė, kad važinėjo po aikštelę naudodamas rankinį stabdį. Apeliantas pažymi, kad tokių duomenų byloje nėra, teismo posėdžio metu policijos pareigūnas L. S. parodė, kad tiesioginio prisipažinimo nebuvo. Liudytojas N. B. teismo metu parodė, jog „M. A. teigė, kad nebuvo pavojingo vairavimo“. Apeliantas nurodo, kad iškart atvykus Kelių policijos pareigūnams jis savo ranka parašė paaiškinimą, atspindintį susiklosčiusią situaciją, kuriame aprašė savo judėjimą aikštelėje kaip praktikavimąsi, savo vairavimo įgūdžių „tobulinimą“ slidaus kelio sąlygomis. Jokių prisipažinimų dėl rankinio stabdžio traukimo, tyčinio slydimo, „saulučių“ darymo iš apelianto pusės nebuvo. Apeliantas pabrėžia, kad tai nebuvo sąmoningas automobilio slydimo išprovokavimas ar avarinės situacijos sudarymas. Jis tik norėjo prieš pastatant automobilį į stovėjimo vietą tuščioje stovėjimo aikštelėje saugiu greičiu, laikydamasis visų KET reikalavimų, pravažiuoti slidžiu ledu padengtu kelio paviršiumi - užtikrintai ir saugiai. Tokie veiksmai, apelianto manymu, neturi nieko bendro su chuliganišku vairavimu ir galimai turi būti kvalifikuojami kaip kitas administracinis teisės pažeidimas.
Apeliantas taip pat pažymi, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2013 m. vasario 26 d. nutarime Nr. 10N-2363036-13 nurodyta, kad M. A. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad pakartotinai per metus yra padarytas tokios pačios rūšies pažeidimas, už kurį jau buvo paskirta administracinė nuobauda. Apeliantas pabrėžia, kad iki šio įvykio jis nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, juo labiau pagal ATPK 124² str. Pasak apelianto, nesant tokių faktų, jis patrauktas administracinėn atsakomybėn nepagrįstai ir neteisėtai.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 284 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinus byloje esančią medžiagą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog M. A. padarė jam inkriminuotą teisės pažeidimą, t. y. 2013-01-19, apie 22.50 val. Vilniuje, Savanorių pr. 16, vairuodamas automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelėje chuliganiškai manevravo vairuodamas sukinėjo vairą tai į kairę, tai į dešinę, vertė automobilį slysti naudodamas rankinį stabdį, važinėjo aikštele ratais, kėlė pavojų eismo ir žmonių saugumui.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su Institucijos ir apylinkės teismo padaryta išvada, jog jo veiksmai atitinka ATPK 124² str. 2 d. įtvirtintą teisės pažeidimo sudėtį. ATPK 124² str. 2 d. numatyta administracinė atsakomybė už chuliganišką vairavimą, tai yra kelių eismo taisyklių pažeidimą dėl chuliganiškų paskatų, keliantį pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Būtinas šio administracinio teisės pažeidimo subjektyvusis požymis – chuliganiškos paskatos. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad chuliganiškos paskatos – tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N444-1242/2010, Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. ATP-902-648/2011). Chuliganiškam vairavimui konstatuoti taip pat būtina nustatyti asmens tyčinius veiksmus.
Apeliantas nurodo, kad 2013 sausio 19 dieną, apie 22.30 val. vakaro, jis judėjo savo automobiliu viršutinėje parduotuvės „Rimi“ stovėjimo aikštelėje Vilniuje Savanorių prospekte. Apeliantas neneigia jog jo automobilį galėjo „užnešti“ – beveik visas stovėjimo aikštelės paviršius buvo padengtas ledu - smarkiai apledėjęs. Prieš pastatydamas savo mašiną į parkavimosi vietą jis nutarė pravažiuoti kelis kartus tokia slidžia kelio danga - aikštelės perimetru. Pasak apelianto, vidutinis jo judėjimo greitis buvo apie 20 km/val. - leistinas toje vietoje yra 30 km/val. greitis. Apeliantas mano, kad dėl nepakankamo padangų sukibimo su slidžia kelio danga ir dėl vairavimo tokiomis eismo sąlygomis patirties stokos automobilis kelis kartus posūkių metu prarado sukibimą su kelio danga. Apeliantas pabrėžia, jog tai buvo netyčinis veiksmas ir tęsėsi tik dalį sekundės: tuo metu mašina judėjo labai mažu greičiu ir tai nekėlė jokio pavojaus. Apeliantas pažymi, kad stovėjimo aikštelė buvo gerai apšviesta ir beveik tuščia - tuo metu aplinkui 40-50 metrų atstumu jis nebuvo pastebėjęs pėsčiųjų ar kitų transporto priemonių. Apelianto manymu, faktiškai tai buvo nenumatytas, atsitiktinis, netyčinis dalykas, susiklostęs dėl šaltų oro sąlygų ir apledėjusios kelio dangos, nekeliantis jokio pavojaus aplinkiniams ir negali būti traktuojamas kaip chuliganizmas. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, nes juos paneigia byloje esantys įrodymai. Tiesiogiai įvykę stebėję liudytojai G. P., N. P. ir K. P. patvirtino, kad M. A. vairavo pavojingai, darė staigius posūkius, pravažiavo arti liudytojų ir dėl to sukėlė jiems pavojų bei išgąstį. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šių asmenų dėstomos įvykio aplinkybės tyrimo metu ir per bylos nagrinėjimą teisme buvo nurodomos nuosekliai, logiškai, neprieštaringai, todėl teismas netikėti jų nurodytomis aplinkybėmis neturi pagrindo. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių minėti liudytojai būtų šališki, suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį nebūto pažeidimo padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus, todėl jų parodymai laikytini patikimais.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino liudytojų parodymus, pagrįstai ir motyvuotai atmetė liudytojo A. A. parodymus.
Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju M. A. suvokė, jog parduotuvė „Rimi“, kurios stovėjimo aikštelėje, jis pavojingai manevravo, dar dirbo, automobilių stovėjimo aikštelėje vaikščiojo žmonės, stovėjo automobiliai, todėl toks jo elgesys, kai slidžia kelio danga siekiama išbandyti savo automobilio technines galimybes, yra nepateisinamas. Prie parduotuvės esančios automobilių stovėjimo aikštelės paskirtis – pirkėjams parkuoti savo automobilius, o ne treniruoti vairavimo įgūdžius, atliekant įvairius manevrus, tuo labiau esant pavojingai situacijai dėl slidžios kelio dangos. Administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad M. A. chuliganiškai vairavo automobilį, suprasdamas tiesioginę grėsmę eismo saugumui, stovėjimo aikštelėje, kurioje tuo metu buvo žmonių, darė staigius posūkius, pravažiavo arti liudytojų ir dėl to sukėlė jiems pavojų bei išgąstį. Nenustatyta, kad apeliantui buvo būtina važiuojant automobiliu pavojingai manevruoti, kai tuo metu aikštelėje vaikščiojo žmonės. Akivaizdu, kad M. A. tokiais savo veiksmais ne tik be jokios priežasties ignoravo saugų vairavimą, tačiau ir parodė nepagarbą kitiems eismo dalyviams bei sukėlė jiems realų pavojų. Todėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vairavimas pagrįstai pripažintas chuliganišku, kas atitinka ATPK 124² str. 2 d. įtvirtintą teisės pažeidimo sudėtį.
Išnagrinėjus bylą, daroma išvada, kad M. A. pažeidimas, numatytas ATPK 124² str. 2 d., yra įrodytas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį nepakeistą ir M. A. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.