Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2A-707-739/2020 Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00042-2020-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.1.; 3.2.4.4.; 3.3.1.18.1 (S)

2020 m. gruodžio 10 d.

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1293-620/2020 pagal ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui I. A. (I. A.) dėl padarytų nuostolių (žalos) atlyginimo, įpareigojimo atsakovą grąžinti techninę dokumentaciją, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“(toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo I. A. (toliau – ir atsakovas) 200 Eur žalą, įpareigoti atsakovą I. A. per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo grąžinti rektifikacinės kolonėlės, akvadestiliatoriaus techninę dokumentaciją bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė ieškinyje paaiškino, kad atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo pirmaeilėse pareigose įvairius darbus pagal darbo sutartį. Atsakovui darbinių funkcijų atlikimui pagal apdailos darbuotojo pareiginius nuostatus Nr. 5, patvirtintus UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. liepos 3 d. įsakymu Nr.07/03-4, buvo patikėtos materialinės vertybės. Darbo tvarkos taisyklėse, patvirtintose 2013 m. liepos 3 d. įsakymu Nr.07/03-5, nurodyta kad išsinešti įmonei priklausančius daiktus dokumentus, inventorių iš įmonės patalpų draudžiama. Taip pat nurodė, kad atsakovo prašymu buvo nupirktas perforatorius, nes darbui buvo reikalinga pamatuose pragręžti skylę, o atsakovo įrankis buvo sugedęs. Atsakovas įmonės direktoriui pats nurodė kokio perforatoriaus jam reikia darbui. Įrankį nupirkus, jis buvo perduotas atsakovui, jokie perdavimo – priėmimo dokumentai nebuvo surašyti.

3. Paaiškino, kad darbo sutartis su atsakovu nutraukta 2016 m. gruodžio 12 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 136 str. 3 d. 2 p ir 235 str. 2 d. 9 p. (už pravaikštas), nes atsakovas darbe nesirodė nuo 2016 m. birželio 12 d. Atleidus atsakovą iš darbo, liko negrąžintas bendrovei priklausantis ir atsakovui patikėtas turtas – perforatorius „Makita“, medicininio akvadestiliatoriaus techninė dokumentacija, rektifikacinės kolonėlės PYM-20 techninė dokumentacija. Atsakovas grąžino tik plastmasės suvirinimo aparatą, 2 m. gulsčiuką, raktus nuo durų. Į įmonės gamybines patalpas galėjo patekti tik bendrovės vadovas, darbuotoja ir atsakovas, jiems apsaugos įmonė buvo suteikusi slaptažodžius (kodus). Nurodė, jog perforatoriaus „Makita“ likutinė vertė atsakovo atleidimo dieną buvo 200 eurų.

4. Taip pat nurodė, kad nutraukus darbo sutartį su atsakovu, ieškinyje nurodyta techninė dokumentacija dingo, nors apie ją galima susirasti internete. Manė, kad šią dokumentaciją paėmė atsakovas ir jos negrąžina.

5. Atsakovas I. A. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas atsiliepime į ieškinį npaaiškino, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2012 m. gegužės 1 d. buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti statybininku – sandėlininku, nuo 2013 m. gegužės 2 d. pareigos pakeistos į santechniko, o nuo 2014 m. liepos 8 d. – į pagalbinio laboratorijos darbininko. 2016 m. gruodžio 12 d. atsakovas atleistas iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. (kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas) ir 235 str. 2 d. 9 p. (neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą)). Teigė, kad atsakovui nesuprantama, kuo remdamasi ieškovė tvirtina, kad jam yra perduotos reikalaujamos grąžinti materialinės vertybės. Atleidimo iš darbo dieną ieškovė jokio rašytinio reikalavimo grąžinti jai perduotas materialines vertybes nepateikė, jų grąžinti nepareikalavo. Tai rodo, kad ieškovė pretenzijų atsakovui darbo sutarties pasibaigimo dieną neturėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai 2020 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 300 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui ir 17,10 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.

7. Teismas nustatė, kad nebuvo surašyti materialinių vertybių priėmimo-perdavimo aktai, kada ir kokius tiksliai įrankius ar darbo priemones, kitas darbo priemones ieškovė perdavė atsakovui, o atsakovas juos priėmė atsakomybėn. Sprendė, kad vidaus darbo taisyklių ir apdailos darbuotojo pareiginiai nuostatai neįrodo, kad būtent šis įrankis buvo perduotas atsakovui jo darbo funkcijoms vykdyti. Nustatė, kad atsakovas niekada nedirbo apdailos darbuotojo pareigose, todėl negalima teigti, kad perforatorius „Makita“ buvo perduotas atsakovui darbo funkcijoms vykdyti.

8. Spręsdamas dėl techninės dokumentacijos grąžinimo, teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog tokie dokumentai įmonėje buvo, o ieškovės atstovo prielaida, kad jie turėjo būti, jų pačiam nemačius, negali būti pagrindu atsakovui skirti įpareigojimą juos grąžinti.

9. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog perforatorius „Makita“ ir medicininio akvadestiliatoriaus ADE-50 bei rektifikacinės kolonėlės RUM-20 techninė dokumentacija buvo perduota tiesiogiai atsakovui darbo funkcijoms vykdyti ir jis buvo atsakingas už šių vertybių saugojimą, teismas sprendė, kad negalima daryti išvados, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus dėl kurių ieškovė patyrė žalą. Nenustačius atsakovo kaltės, neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, nėra pagrindo atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti, todėl teismas ieškovės ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

10. Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. liepos 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo I. A. ieškovei 200 Eur turtinę žalą bei įpareigoti atsakovą per 7 (septynias) dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo grąžinti ieškovei rektifikacinių kolonėlių PYM-20 bei akvadestiliatoriaus techninę dokumentaciją, priteisti iš atsakovo ieškovei visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

10.1. Nurodo, kad atsakovas bendrovėje iš esmės visą laiką dirbo statybininko, apdailininko, santechniko darbus. Šio fakto pirmosios instancijos teisme neneigė ir pats atsakovas. Nekyla ginčas ir dėl to, kad 2013 m. liepos 3 d. bei 2015 m. liepos 3 d. atsakovas buvo pasirašytinai supažindintinas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo tvarkos taisyklėmis, taip pat ir apdailos darbuotojo pareiginiais nuostatais, kurie apibrėžia materialinę darbuotojo atsakomybę.

10.2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nesant darbo įrankio perforatoriaus „Makita“ HR2811FT su keičiamu griebtuvu SN-0019244Y perdavimo-priėmimo akto, negalima nustatyti, jog darbo įrankis atsakovui nebuvo perduotas yra klaidinga, nes paties daikto turėjimo fakto atsakovas neneigė, tik teigė, kad perforatorius „Makita“ HR2811FT su keičiamu griebtuvu SN-0019244Y yra jo, bet tai įrodančių dokumentu teismui nepateikė.

10.3. Be to, nurodo, kad atsakovas teisminiame bylos nagrinėjime teigė, neva, jis nuomojosi perforatorių iš kitos įmonės, tačiau jokių tą faktą patvirtinančių įrodymų taip pat nepateikė. Atsakovas teigė, kad perforatorius nebuvo perduotas, tačiau patvirtino, kad darbo funkcijoms atlikti perforatorius buvo naudojamas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriniuose dokumentuose nėra jokių faktinių duomenų, apie kokių tai darbo įrankių nuomojimąsi iš kitų firmų. Bendrovės dokumentai rodo, kad įmonė pirko perforatorių, jį yra užpajamavusi, todėl ir darytina išvada, kad atsakovas dirbo su įmonės perforatoriumi „Makita“ HR2811FT, o atleistas iš darbo už pravaikštas jo negražino, melagingai teigdamas, kad įrankis priklauso jam.

10.4. Ieškovės teigimu, nebuvo nei vienos dienos, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpos nebūtų saugomos ir į jas pašaliniai asmenys ar neturintys leidimo darbuotojai nedarbo metu negalėjo patekti. Galėjo įeiti tik direktorius, chemikė–tyrinėtoja ir atsakovas.

10.5. Nurodo, kad įranga su visa dokumentacija į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas parvežta neišpakuota, perduota montavimui jos tuometiniam darbuotojui I. A., todėl visiškai pagrįstas ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovą šia dokumentaciją arba gražinti, arba pasakyti kur sumontavus įrenginius jis ją padėjo. Apeliantės manymu, akivaizdu, kad už tokių dokumentų perdavimą darbdaviui ir įrenginių savininkui, atsakingas įrangą sumontavęs ir paleidęs bendrovės darbuotojas.

10.6. Apeliantės teigimu, neteisingą sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė ir todėl, kad nesivadovavo ne tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų materialinę atsakomybę reglamentuojančiais pareiginiais nuostatais ir darbo tvarkos taisyklėmis, bet ir DK 253 straipsniu, kuris reglamentuoja darbuotojo atsakomybę tuomet, kai turtas netenkamas dėl darbuotojos kaltės. Tai, kad su atsakovu nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, nereiškia, kad jis neprivalo gražinti to, ką iš buvusio darbdavio neteisėtai įgijo (pasisavino), arba neaišku kur padėjo.

10.7. Apeliantė pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti trys atsakovo apklausos protokolai (M-2-06-00155-19, M-2-06-00059-20,06-2-00098-19), tačiau šių dokumentų teismas skundžiame sprendime neanalizavo, nors ieškovės atstovai ir prašė atkreipti teismo dėmesį, kad atsakovas, norėdamas išvengti atsakomybės, linkęs meluoti ir kiekvieną kartą tais pačias klausimais aplinkybes pasakoja skirtingai.

11. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

11.1. Nurodo, kad ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis turėjo pareigą įrodyti, kad perforatorius „Makita“, kurio įmonėje buvo pasigęsta, buvo patikėtas atsakovui. Ieškovės išdėstyti argumentai, kad ji įrodė, jog perforatorius „Makita“ yra jos nuosavybė, dėl ko ir nebuvo ginčo, kad atsakovo darbo funkcijoms vykdyti buvo reikalingi darbo įrankiai, neįrodo fakto, kad perforatorius „Makita“ buvo perduotas tiesiogiai atsakovo materialinėn atsakomybėn. Pažymi, kad teisme darbdaviui reikalaujant taikyti darbuotojui materialinę atsakomybę, įrodinėjimo pareiga tenka darbdaviui (CPK 12, 178 straipsniai).

11.2. Mano, kad pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nustatė, jog atsakovui neigiant, kad jis įrankį gavo darbo funkcijoms vykdyti, ieškovė turėjo įrodyti, kad jis atsakovui buvo perduotas. Teismas, ištyręs visus bylos įrodymus, visiškai pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo išvadai, kada atsakovas atliko neteisėtus veiksmus dėl kurių ieškovė patyrė žalos, todėl nenustačius atsakovo kaltės, neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, nėra pagrindo ir atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti.

11.3. Teigia, kad pats ieškovės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog ieškinyje nurodomos dokumentacijos nematė ir pats asmeniškai jos atsakovui neperdavė. Ikiteisminiame tyrime apklausta ieškovės buhalterė, kuri yra atsakinga už turto apskaitą, negalėjo patvirtinti, kad prie rektifikacinės kolonėlės ir akvadestiliatoriaus buvo dokumentacija ar naudojimo instrukcija. Taip pat ir ieškovės darbuotoja chemikė–tyrėja, apklausta liudytoja, nurodė, kad nieko nežino apie įrenginių dokumentaciją.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

13. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo iš atsakovo, kaip buvusio ieškovės darbuotojo, ir įpareigojimo atsakovą grąžinti įrenginių techninę dokumentaciją, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią normą, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

15. Ieškovė, pateikusi apeliacinį skundą, pateikė į bylą fotonuotraukas ir dokumentų, susijusių su atsakovo atleidimu iš darbo, kopijas, siekdama įrodyti patirtą žalą. Atsižvelgus į tai, kad šie rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, o ieškovė jokių argumentų, kodėl šie įrodymai nebuvo pateikti anksčiau, nenurodė, apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti į bylą ir jų nevertina.

16. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo iš atsakovo, kaip buvusio ieškovės darbuotojo, teigdama, kad atsakovas, atleidus jį iš darbo, negražino ieškovei darbo įrankio – perforatoriaus, taip pat teigė, kad pas atsakovą liko ieškovės įrenginių techninės specifikacijos.

17. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad byloje nesant duomenų, jog perforatorius „Makita“ ir medicininio akvadestiliatoriaus ADE-50 bei rektifikacinės kolonėlės RUM-20 techninė dokumentacija buvo perduota tiesiogiai atsakovui darbo funkcijoms vykdyti ir jis buvo atsakingas už šių vertybių saugojimą, negalima daryti išvados, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovė patyrė žalą.

18. Ieškovė su tokiu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas iš esmės visą laiką dirbo statybininko, apdailininko, santechniko darbus, naudojo ieškovės pirktą perforatorių, buvo supažindintas su materialine atsakomybe, todėl privalo atlygintą žalą už negrąžintą darbo įrankį. Be to nurodo, kad įrangą, kurios dokumentų pasigedo ieškovė, montavo būtent atsakovas, todėl, pasak ieškovės, jis yra atsakingas už šių dokumentų perdavimą ieškovei.

19. Byloje nustatyta ir šalys to neginčija, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2012 m. gegužės 1 d. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 34, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti statybininku–sandėlininku, nuo 2013 m. gegužės 2 d. atsakovo pareigos pakeistos į santechniko, o nuo 2014 m. liepos 8 d. pakeistos į – į pagalbinio laboratorijos darbininko, vėlesniais sutarties papildymais keistas atsakovo darbo užmokestis (1 t., 58–66 b. l.). 2016 m. gruodžio 12 d. atsakovas buvo atleistas iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. (kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas) ir 235 str. 2 d. 9 p. (neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą)) (1 t., 61 b. l.).

20. Ieškovė, siekdama pagrįsti savo argumentus dėl žalos, pateikė į bylą rašytinius įrodymus, kurie pagrindžia, kad ieškovei priklauso elektrinis distiliavimo įrenginys ADE-50 ir pramoninis spirito rektifikavimo įrenginys „RUM-20“. Šie įrenginiai ieškovei atgabenti iš Rusijos Federacijos atitinkamai 2012 m. birželio 28 d. bei 2013 m. balandžio 25 d. (1 t., 91 – 92 b. l.). Ieškovė taip pat pateikė PVM Sąskaitos­–faktūros kopiją, iš kurios matyti, kad ieškovė 2014 m. kovo 7 d. įsigijo perforatorių Makita už 1030 Lt (296,54 Eur) (1 t., 109 b. l.).

21. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, ieškovė nesutikimą su skundžiamo teismo sprendimu iš esmės argumentuoja su netinkamai atliktu įrodymų bei nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu, kas, pasak apeliantės, lėmė neteisingą materialinės teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, taikymą.

22. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, teisingai nustatė, kad šioje byloje taikytinos darbo teisinius santykius reglamentuojančios materialiosios teisės normos. Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykiams, kurie buvo Darbo kodekso įsigaliojimo dieną (2017 m. liepos 1 d.), taikomos šio kodekso nuostatos, išskyrus šio įstatymo 6 straipsnio 6–11 dalyse nustatytus atvejus. Kadangi ieškovė teigia, kad atsakovas atleidžiamas iš darbo, t. y. 2016 m. gruodžio 12 d., negrąžino jai darbo įrankio ir techninės dokumentacijos, šiuo atveju ginčui išspręsti yra aktualios Darbo kodekso nuostatos, galiojusios iki 2017 m. liepos 1 d.

23. DK 245 straipsnyje buvo nustatyta, kad dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas, atsiranda materialinė atsakomybė. Pagal DK 246 straipsnio nuostatas materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

24. Darbuotojų materialinės atsakomybės atvejai išvardyti DK 253 straipsnyje. Darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią, be kita ko, dėl turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo), netinkamo materialinių vertybių saugojimo. Bendroji materialinės atsakomybės apimties taisyklė įtvirtinta DK 254 straipsnyje – darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje. Tuo atveju, jei žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą (DK 255 straipsnio 3 punktas), kas šiuo konkrečiu atveju nėra aktualu, nes ieškovė pripažino, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis su atsakovu sudaryta nebuvo.

25. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, siekdama žalos atlyginimo iš buvusio darbuotojo, turėjo įrodyti, kad yra visos 23 punkte paminėtos materialinės atsakomybės sąlygos (DK 246 straipsnis).

26. Aiškindamas neteisėtos veikos, kaip materialinės atsakomybės sąlygos pagal Darbo kodeksą, sampratą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėta veika darbo teisiniuose santykiuose suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – vidaus, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009).

27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek visus šios bylos duomenis, tiek prie šios bylos pridėtos baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo argumentai dėl neįrodytos neteisėtos veikos ir žalos yra teisėti ir pagrįsti, paremti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisingai jas įvertinus.

28. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

29. Ieškovė ieškinį grindė aplinkybėmis, kad jai priklauso perforatorius ir distiliavimo bei rektifikavimo įrenginiai, kad atsakovas dirbo būtent tuos darbus, kuriuose naudojo perforatorių ar įrenginių techninę dokumentaciją, aplinkybe, kad atsakovas buvo supažindintas su ieškovės vidaus dokumentais, reglamentuojančiais darbuotojo materialinę atsakomybę.

30. Sutiktina su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad vien darbo įrankio perdavimo-priėmimo akto nebuvimas neįrodo, jog darbo įrankis darbuotojui nebuvo perduotas, sutiktina ir su tuo, kad atsakovas pats pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino dirbęs įvairius darbus ir naudojęs perforatorių, kaip teigė atsakovas – savo, ar nuomojamą. Tačiau nagrinėjamu atveju itin svarbi aplinkybė yra ta, kad byloje nėra jokių duomenų, leistinų įrodymų, kurie leistų teismui suformuoti savo įsitikinimą ir pagrįstai spręsti, kad ieškinyje minimas perforatorius buvo pas atsakovą atleidžiant jį iš darbo ir šis jo negrąžino darbdaviui, kad atsakovas pažeidė bent vieną ieškovės nurodomą jos vidaus aktų punktą. Nors ieškovė teigia, kad atsakovas pagal darbo tvarkos taisykles negalėjo išsinešti įmonei priklausančių daiktų, byloje nėra duomenų, kad iki atsakovo atleidimo iš darbo ieškovė būtų bent kartą įspėjusi atsakovą dėl tokių veiksmų, t. y. byloje nėra leistinų įrodymų, pagrindžiančių ieškovės teiginius, kad atsakovas išsinešė iš darbo vietos įmonei priklausančius daiktus. Prie šios bylos pridėtoje baudžiamosios bylos medžiagoje yra duomenys, kad pas atsakovą buvo atlikta krata, įrankis nerastas, šio ikiteisminio tyrimo (Nr. (duomenys neskelbtini)) metu apklaustas atsakovas neigė naudojęs ieškovės perforatorių, tą patį patvirtino ir apklausos metu kitame ikiteisminiame tyrime (Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio protokolą į bylą pateikė ieškovė (1 t., 98 b. l.), bei šios bylos teismo posėdyje.

31. Dėl įrangos techninės dokumentacijos visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyta, jog tokia dokumentacija įmonėje iš viso buvo, o jei buvo – buvo perduota atsakovui. Tiek šioje byloje, tiek ikiteisminiame tyrime, kurio apklausos protokolo kopiją pateikė ieškovė (1 t., 96–97 b. l.), atsakovas teigė, kad įrangą montavo padedamas kito asmens, vykdė jo nurodymus ir įrangos montavimui nebuvo reikalinga jokia instrukcija (schemos), kadangi įranga buvo perdaryta, pritaikant ją esamoms patalpoms. Prie bylos prijungtoje baudžiamojoje byloje nei vienas liudytoju apklaustas ieškovės darbuotojas nepatvirtino, kad yra tokią dokumentaciją matęs. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovą grąžinti medicininio akvadestiliatoriaus ADE-50 bei rektifikacinės kolonėlės RUM-20 techninę dokumentaciją yra grindžiamas iš esmės tik ieškovės prielaidomis ir spėjimais, bet ne tokį reikalavimą pagrindžiančiais įrodymais (CPK 178 straipsnis).

32. Atsižvelgęs į visas nustatytas ir įvertintas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad vien ieškovės teiginiai, kad atsakovas naudojo įrankį (perforatorių) darbo funkcijoms vykdyti, kad buvo supažindintas su materialine atsakomybe, kad montavo įrenginius, neįrodo aplinkybių, kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Ieškovė šioje byloje privalėjo įrodyti, kad darbo įrankis ir įrangos techniniai dokumentai buvo perduoti atsakovui ar atsakovas savavališkai juos paėmė iki atleidžiant jį iš darbo ir jų negražino, tačiau šios aplinkybės liko neįrodytos.

33. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, iš esmės tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, o kvalifikuodamas šalių teisinius santykius ir spręsdamas ginčą dėl žalos atlyginimo, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Dėl to, apeliantės apeliacinis skundas atmestinas, kaip nesudarantis pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą atsakovas I. A. sumokėjo 200 Eur. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentas (2 t., 4 b. l.), jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, atsakovui šios išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), atsakovui I. A. (I. A.), a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur (du šimtus eurų) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.