Kauno apylinkės teismo sprendimas

Civilinė byla Nr. 2-631-748/2015

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Bylos Nr.
2-631-748/2015
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-21094-2014-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Snieguolė Vilutienė
Ieškovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Atsakovas
R. J., L. T.
Kategorijos
  • 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.12.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-631-748/2015Teisminio proceso Nr. 2-69-3-21094-2014-3Procesinio sprendimo kategorija: 116.1;114.4; 30.12.1; 51; 50.11.; (S)
KAUNO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m.kovo mėn. 16 d.Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėja Snieguolė Vilutienė, sekretoriaujant Ievai Mikalauskaitei, dalyvaujant ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Aleksejui Bugajui, atsakovui R. J. ir jo atstovei advokatei Daivai Vaškelienei, atsakovei L. T.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams R. J. ir L. T. dėl priverstinio iškeldinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė :

Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašė iškeldinti atsakovus R. J. ir L. T. su visais jiems priklausančiais daiktais iš valstybei nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2014-03-21 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu valstybė paveldėjo trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris asmeninės nuosavybės teise priklausė A. J., mirusiai (duomenys neskelbtini). VMI prie LR FM disponuoti valstybės vardu registruotu butu, esančiu (duomenys neskelbtini), negali, nes bute gyvena L. T. kartu su broliu R. J.. Atsakovai ne kartą buvo raginti gražiuoju išsikelti iš valstybei priklausančio turto, tačiau į tokius raginimus jie nereagavo. 2014 m. balandžio 16 d. raštu atsakovai buvo oficialiai įspėti, jog neįvykdžius reikalavimo išsikelti iš valstybei nuosavybės teise priklausančio buto iki 2014-05-02, VMI prie LR FM bus priversta kreiptis į teismą. L. T. ir R. J. šio raginimo nevykdė. Atsakovų neteisėtas naudojimasis valstybei nuosavybės teise priklausančiu butu nepagrįstai riboja VMI prie LR FM teisę tinkamai naudoti gyvenamąją patalpą ir tuo pažeidžia valstybės, kaip buto savininkės teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnyje įtvirtinta savininko teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Netekęs valdymo teisės, savininkas pas kitą asmenį be teisinio pagrindo atsidūrusį savo daiktą turi teisę išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Savininkas savo teises gali ginti ir reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis), taip pat ir kitais CK reglamentuotais savininko teisių gynimo būdais. LR CK 6.612 straipsnis numato, kad savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą, t.y. įsikėlę į ją be nuomos sutarties, asmenys turi būti iškeldinami teismo tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. VMI prie LR FM ir atsakovus nesieja sutartiniai santykiai, todėl savo turtines teises ieškovas gali ginti neprievoliniais teisiniais savo teisių gynimo būdais, o atsakovų iškeldinimas iš VMI prie LR FM priklausančio buto būtų laikomas pažeistų daiktinių teisių gynimo būdu.

Teismo posėdyje ieškovo atstovas ieškinį palaikė ir papildomai paaiškino, kad valstybė paveldėjo A. J. ginčo butą ir skolas. Be to, teisme yra nagrinėjamos civilinės bylos pagal AB „Kauno energija“ ir UAB „Kauno vandenys“ ieškinius dėl įsiskolinimų už paslaugas ginčo butui. Dėl to, kad atsakovai gyvena bute, ieškovas neturi galimybės disponuoti šiuo turtu, šitaip yra pažeidžiamos savininko teisės. Atlaisvinus butą, iškeldinus atsakovus, VMI prie FM turėtų galimybę skelbti aukcioną ir parduoti butą. Atsakovas R. J. apsigyveno bute kaip buto savininkės A. J. šeimos narys, o atsakovės L. T. apsigyvenimo bute teisinis pagrindas ieškovui nėra žinomas. Atsakovė L. T. yra mirusiosios buto savininkės A. J. duktė, tačiau atsakovės deklaruota gyvenamoji vieta yra kitur. Ieškovo atstovui nėra žinoma, ar atsakovai turi kitą gyvenamąją patalpą, kurioje galėtų gyventi. Atsakovai ne kartą buvo raginti išsikelti iš buto. 2014-04-16 ieškovas siuntė atsakovams laišką dėl išsikėlimo iš buto ir raktų perdavimo, tačiau šis laiškas grįžo neįteiktas. 2014-06-05 ieškovo atstovas kreipėsi į Kauno apskrities Vyriausiąjį policijos komisariatą, prašydamas nustatyti, kas faktiškai gyvena ginčo bute, ir policija buvo įpareigota pranešti, kad atsakovai išsikeltų iš buto, todėl ieškovas mano, kad atsakovai žinojo, kad turi atlaisvinti butą, dėl išsikėlimo tokiu būdu buvo įspėti tinkamai. Ginčo butą yra ketinama parduoti aukcione ir tai yra vienintelis galimas valstybės disponavimo tokio pobūdžio paveldėtu turtu būdas, dėl to yra būtina iškeldinti atsakovus. Perduoti buto savivaldybei neketinama, nes kartu su butu yra paveldėtos ir palikėjos skolos, kurias turės atlyginti Valstybinė mokesčių inspekcija .

Atsakovė L. T. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), jai ir broliui R. J. liko po mamos A. J. mirties. Kauno miesto 5-ajame notarų biure 2000-05-03 mama jiems buvo parašiusi testamentą. Atsakovė nurodė, kad ji pranešė Valstybinei mokesčių inspekcijai, jog ji neatsisakė palikimo ir nori pasirašyti buto nuomos sutartį, nes neturi kito gyvenamojo ploto, o brolis yra 50 proc. darbingas, neįgalus dėl akies. Nei ji, nei jos brolis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos laiško dėl išsikėlimo iš buto nėra gavę.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovė L. T. su ieškiniu nesutiko tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepime. Papildomai paaiškino, kad jos deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), pas uošvius. Uošviai jau yra mirę, o jų namai palikti anūkui. Nuo 2008 m. faktiškai ji gyveno pas motiną A. J., nurodė, kad ji grįžo čia gyventi motinos kvietimu. Ginčo bute ji gyvena nuolatinai, nuo 2010 m. dirba Kauno m. Dainavos turguje valytoja. Bute yra trys kambariai. Motinai esant gyvai, visi turėjo po vieną kambarį, o jai mirus, motinos kambarys liko tuščias. Atsakovė gyvena pereinamame kambaryje, o jos brolis R. J. – kitame kambaryje. Ji nesikreipė į notarą dėl paveldėjimo po motinos mirties, nes nežinojo, kiek reikės mokėti už dokumentų sutvarkymą.

Atsakovas R. J. paaiškino, kad neturi kur išsikelti. Nurodė, kad ginčo bute apsigyveno 1968 m. kartu su tėvais ir visą gyvenimą čia pragyveno kaip tėvų šeimos narys. Nuo 2012 m. jis yra neįgalus, darbingumo lygis 50 proc., jo pajamos per mėnesį yra 96 Eur dydžio neįgaliojo pensija. Tvirtino, kad jis negavo iš ieškovo laiško dėl įspėjimo išsikelti iš buto.

Ieškinys atmestinas.

Ieškovas gina savo teises, remdamasis ir prievolinių teisių gynimo būdu (nurodo, kad atsakovai savavališkai, be nuomos sutarties užėmė gyvenamąją patalpą, todėl turėtų būti iškeldinti, remiantis CK 6.612 str.), ir daiktinių teisių gynimo būdu (nurodo, kad neteisėtas naudojimasis valstybei nuosavybės teise priklausančiu butu nepagrįstai riboja VMI prie LR FM teisę tinkamai naudoti gyvenamąją patalpą ir tuo pažeidžia valstybės kaip buto savininkės teises; remiasi CK 4.37str., 4.95 str., 4.98 str).

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), 1992-07-23 privatizavimo būdu buvo įgijusi A. J. (b.l. 35). A. J. nuosavybės teise valdė šį butą iki savo mirties 2011-05-31. Ginčo buto savininkei mirus, mirusiosios A. J. turtas paveldėjimo pagrindu perėjo Lietuvos Respublikai. 2014-03-21 valstybę atstovaujančiai institucijai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos buvo išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas dėl buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)paveldėjimo. 2014-04-04 buvo įregistruota Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė į ginčo butą Nekilnojamojo turto registre (b.l. 4-5, 6-7). Iš įrašų Nekilnojamojo turto registre apie juridinius faktus matyti, kad nuo 2009-03-13 šiam butui yra įregistruota hipoteka bei nuo 2011-07-01 įregistruotas areštas (b.l. 5).

Gyventojų registro tarnybos informacija patvirtina, kad abu atsakovai yra mirusios buto savininkės A. J. vaikai (b.l. 31).

Iš Gyventojų registro duomenų matyti, kad atsakovas R. J. nuo 1979-01-22 visą laiką gyveno šiuo adresu (b.l. 37). Byloje nėra duomenų, kad jis buvo išvykęs gyventi kitur, palikęs šią gyvenamąją patalpą. Atsakovas tvirtino, kad jis nuolat gyveno šiame bute nuo apsigyvenimo jame dienos, todėl sprendžiama, kad šiame bute jis gyveno ir tuo metu, kai 1992-07-23 jo motina A. J. įsigijo ginčo butą nuosavybės teise pagal Butų privatizavimo įstatymą. Atsakovo R. J. gyvenamoji vieta sutampa su deklaruota gyvenamąja vieta – (duomenys neskelbtini) , jis gyvena ginčo bute nuolatinai. Iš darbingumo lygio pažymos matyti, kad atsakovui R. J. nuo 2014-11-25 iki 2015-11-24 yra nustatytas 50 proc. netektas darbingumo lygis (b.l. 22).

Iš Gyventojų registro duomenų taip pat yra matyti, kad atsakovė L. T. nuo 1996-12-17 yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) (b.l. 36). Atsakovės teigimu, faktiškai ji nuolatinai gyvena ginčo bute. Atsakovė nurodė, kad ji apsigyveno ginčo bute motinos A. J. kvietimu pablogėjus jos sveikatai. Atsakovės paaiškinimų ieškovas neneigė ir neginčijo, todėl teismas juos laiko pakankamais įrodymais faktinei aplinkybei dėl apsigyvenimo bute pagrindo.

Atsakovai L. T. ir R. J. pripažįsta, kad jie šiuo metu gyvena ginčo bute, todėl ši faktinė aplinkybė laikoma įrodyta ( CPK 187 str., 182 str.5p.).

Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, ginčui dėl atsakovo teisės gyventi ginčo bute išspręsti turi įtakos teisės normos, galiojusios jo apsigyvenimo bute metu bei buto privatizavimo metu, taip pat ir šiuo metu galiojančios teisės normos.

1964m. Civilinio kodekso 324str. ( 1979m. galiojusi redakcija) nustatė, kad gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai, gyvenantys kartu su juo, įgyja tokias pat teises ir pareigas, kylančias iš nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas. Pilnamečiai nuomininko šeimos nariai solidariai su juo atsako turtu pagal prievoles, kylančias iš tos sutarties. Prie nuomininko šeimos narių priskiriami nuomininko sutuoktinis, jų vaikai (jų tarpe ir įvaikiai) ir tėvai (įtėviai). <...> Jeigu šiame straipsnyje nurodyti piliečiai nustoja buvę nuomininko šeimos nariai, bet toliau gyvena nuomojamoje patalpoje, jie turi tokias pat teises ir pareigas, kaip ir nuomininkas bei jo šeimos nariai.

Iš nustatytų faktinių aplinkybių spręstina, kad atsakovas R. J. apsigyveno ginčo bute šeimos nario teisėmis ir visą laiką teisėtai naudojosi šiomis gyvenamosiomis patalpomis kartu su kitais šeimos nariais.

Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji turėjo lygias teises pirkti butą ir tapti buto savininkais (bendrasavininkiais). Atsakovas R. J., būdamas nuomininkės A. J. šeimos nariu, taip pat turėjo galimybę tapti buto savininku (bendrasavininku), tačiau šios teisės neįgyvendino. Ją įgyvendino jo motina A. J..

Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuomininkas ar jo šeimos nariai, neįgiję nuosavybės teisės į privatizuojamą butą, juo naudojasi kaip savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai. Buvę savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai šiuo butu naudojasi panaudos arba nuomos sutarties pagrindais.

Atsakovas R. J., jo motinai A. J. privatizavus butą, šiuo butu naudojosi kaip savininkės šeimos narys panaudos sutarties pagrindu. Byloje nėra duomenų, kad iki A. J. mirties atsakovo R. J. teisės naudotis ginčo butu būtų buvę ginčijamos.

Sprendžiama, kad atsakovas, pagal įstatymus įgijęs teisę naudotis gyvenamąja patalpa, turėjo teisėtų lūkesčių, kad valstybė užtikrins jo teisę naudotis gyvenamąja patalpa. Įstatymais įgyta teisė naudotis gyvenamąja patalpa suformavo atsakovui teisėtus lūkesčius, kad ši jo įgyta teisė nebus paneigta. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Tokia Konstitucinio Teismo teisėtų lūkesčių apsaugos principo samprata negali būti aiškinama kaip leidimas valstybę atstovaujančiai institucijai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos nepaisyti atsakovo įgytų teisių naudotis (arba) nuomoti užimamą būstą.

Šitokios teismų praktikos laikosi ir kasacinis teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2008, 2014-10-10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2014).

Atsakovas R. J. nėra savavališkai užėmęs gyvenamosios patalpos, nes yra nustatyta, kad 1979 m. jis apsigyveno bute kaip nuomininko (vėliau - buto savininko) šeimos narys. Atsakovas, teisėtai įgijęs teisę naudotis butu, šios teisės neprarado, todėl jo įgyta teisė turi būti apsaugota. Atsakovui R. J. teisėtai naudojantis ginčo butu, jis negali būti iškeldintas CK 6.612str. pagrindu.

Atsakovės L. T. paaiškinimais nustatyta, kad ji apsigyveno ginčo bute motinos (tuo metu buvusios buto savininkės) A. J. kvietimu ir nuo to laiko gyvena šiame bute iki šiol kartu su broliu R. J.. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad atsakovai R. J. ir L. T. šiuo metu yra vienos šeimos nariai. Atsakovai atsikirsdami į ieškinį rėmėsi kiekvienas savo savarankiška teise į butą: R. J. – kaip buvusios savininkės šeimos narys, L. T. – kaip buto paveldėtoja, apsigyvenusi bute buvusios savininkės kvietimu. Yra nustatyta, kad nei atsakovas R. J., nei atsakovė L. T. nepaveldėjo ginčo buto, todėl atsakovės atsikirtimas į ieškinį, kad ji neatsisako paveldėjimo, laikomas nepagrįstu.

Atsakovės L. T. teisė gyventi bute yra susijusi su buvusios buto savininkės kvietimo apsigyventi jos bute teisiniu įvertinimu.

Teismas sprendžia, kad atsakovės L. T. paaiškinimai, duoti teismo posėdyje davus teismui priesaiką, įrodo jos paminėtas aplinkybes apie apsigyvenimą bute (CPK 177str. 1 ir 2 d., 186str.). Remiantis šiais faktiniais duomenimis yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovė L. T. buto savininkės ir kitų jos šeimos narių sutikimu apsigyveno ginčo bute kaip laikina gyventoja, todėl jos teisės naudotis butu yra priklausomos nuo šiame bute gyvenančių asmenų sutikimo. Atsakovė L. T., apsigyvenusi ginčo bute kaip laikina gyventoja, savarankiškos teisės naudotis gyvenamąja patalpa neįgijo, tačiau ji gali gyventi bute tol, kol jos brolis atsakovas R. J. nepareikalavo išsikelti iš buto (CK 6.596 str.1d.). Įstatymas nenumato termino, kaip ilgai laikinas gyventojas turi teisę naudotis butu. Byloje nėra duomenų, kad motina A. J. ar kiti šeimos nariai būtų pareikalavę atsakovės L. T. išsikelti iš buto.

Įstatyme numatyta, kad nuomotojas taip pat turi teisę neleisti apgyvendinti laikinų gyventojų, tačiau tik tuo atveju, jeigu jų apgyvendinimas pažeistų sanitarinius higienos reikalavimus ar keltų grėsmę aplinkinių sveikatai ir saugumui arba pažeistų nuomotojo teisėtus interesus (6.596 str.3d.), tačiau pagrindu ieškinys nėra pareikštas.

Imant domėn, kad ieškovą ir atsakovą sieja panaudos teisiniai santykiai, ieškovas, siekdamas iškeldinti atsakovus iš gyvenamosios patalpos, turėjo juos įspėti (CK 6.642str.1d.)

Atsakovai neigė, jog buvo įspėti išsikelti iš buto. Ieškovo atstovas pripažino, kad ieškinio teiginys apie tai, jog atsakovai oficialiai 2014-04-16 raštu buvo įspėti išsikelti iš buto, yra nepagrįstas, kadangi šis raštas nei vienam iš atsakovų nebuvo įteiktas. Teismas vertina, kad ieškovo atstovo teiginys, jog atsakovus apie reikalavimą išsikelti įspėjo policijos pareigūnai, yra nepagrįstas, kadangi Kauno apskrities VPK Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Girstupio policijos nuovados atliktas patikrinimas, nustatant ginčo bute gyvenančius asmenis, nėra įspėjimą dėl išsikėlimo ir panaudos (ar nuomos) sutarties nutraukimą įrodantis dokumentas, tokio fakto jis nepatvirtina (b.l. 10). Ieškovas nepateikė įrodymų, kada ir kokiu būdu atsakovams įteikė raginimą išsikelti, nutraukiant panaudos (ar nuomos) sutartį. Taigi, sprendžiama, kad, butą paveldėjus valstybei, panaudos (arba nuomos) sutartis nebuvo nutraukta (CPK 185str.).

Sprendžiant dėl ieškinio pagrindo dėl daiktinių teisių gynimo, pažymėtina, kad valstybės turimo nekilnojamojo daikto daiktinių teisių įgyvendinimas nėra visiškai laisvas, o yra apibrėžtas įstatymais ir norminiais aktais. Valstybei priklausančio nekilnojamojo daikto daiktinių teisių suvaržymas būtų įmanomas tik neteisėtais atsakovų veiksmais. Šioje byloje neteisėtų atsakovų veiksmų nenustatyta. Priešingai nei teigia ieškovo atstovas, valstybės paveldėtos gyvenamosios patalpos gali būti realizuojamos ne tik jas parduodant aukcione, tačiau taip pat patalpos gali būti perduodamos savivaldybei, kurios teritorijoje yra šios patalpos, jos funkcijoms atlikti (būstams suteikti). (LR Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu Nr. 634, 2014-11-26 redakcija, patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 81.1p. 2d.). Todėl teismui nustačius, kad atsakovas R. J. teisėtai naudojasi ginčo butu, o atsakovė L. T. – kaip laikina gyventoja, yra sprendžiama, jog ieškovui nėra neteisėtai suvaržytos daiktinės teisės, todėl ieškinys šiuo pagrindu taip pat netenkintinas.

Ieškovui neįrodžius, kad atsakovai apsigyveno ginčo bute savavališkai ir neteisėtai naudojasi butu, nėra pagrindo tenkinti ieškinį dėl jų iškeldinimo (CPK 178str., 185 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270 str.,

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.

Teisėja Snieguolė Vilutienė