Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-02-06 · Administracinė byla Nr. I2-3110-535/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-02-06
Bylos Nr.
I2-3110-535/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-08937-2023-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas, Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
S. C.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I2-3110-535/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08937-2023-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. vasario 6 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) , Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. C. ir jo atstovaujamų nepilnamečių vaikų Y. C., M. C. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. C. ir jo atstovaujami nepilnamečiai vaikai Y. C., M. C., pateikė teismui skundą, kuriuo prašo: panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Almatoje (Kazachstano Respublika) 2023-09-19 sprendimus atsisakyti išduoti vizą ir išduoti vizą pareiškėjų kelionei į Švediją.

Pareiškėjai skunde nurodo, kad S. C., 2023-09-12, kartu su savo sūnumis C. Y. ir C. M. per Lietuvos ambasadą Kazachstane pateikė prašymą išduoti vizą į Švediją. Nurodo, kad pareiškėjas S. C. jau keletą metų gyvena Kazachstane, turi čia verslą, nuolatinį darbą, leidimą gyventi, stabilias pajamas, indėlius su santaupomis, taip pat turi nekilnojamojo turto - du butus. 2023-09-12 su dviem sūnumis paprašė Šengeno vizos turistinei kelionei į Švediją, 2023 -09-22 gavo 2023-09-19 sprendimus. Buvo nurodyti keli punktai, dėl kurių Lietuvos Respublikos konsulatas Almatoje atsisakė išduoti vizą, būtent: 3 punktas:“ Jūs nepateikėte įrodymų, kad turite pakankamai pragyvenimo lėšų tiek savo buvimo laikotarpiui, tiek grįžimui į kilmės ar gyvenamąją šalį arba tranzitu į trečiąją šalį. 10 punktas: Buvimo tikslui ir sąlygoms pagrįsti pateikta informacija buvo nepatikima. 11 punktas: Kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškimo patikimumo. 12 punktas: Kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų patvirtinamųjų dokumentų patikimumo ir autentiškumo arba dėl jų turinio patikimumo.“

Nurodo, kad Švedijoje buvo jau du kartus, buvimo Šengeno teritorijoje taisyklių niekada nepažeidė, ši šalis jam labai patiko ir norėjo ją parodyti savo sūnums C. M. ir C. Y.. Prideda dokumentus : vaikų gimimo liudijimus, taip pat teismo sprendimą, kad vaikai lieka pas S. C.. Nurodo, kad pirmoje sąskaitoje turėjo 6000 Eur, antroje banko sąskaitoje - 1278 Eurs. Iš viso 7278 Eur vienam suaugusiam ir dviem vaikams laikotarpiui nuo 2023-10-28 iki 2023-11-05, skaičiuojant ne mažiau kaip 150 eurų vienam asmeniui per dieną, yra daugiau nei pakankamai. Jiems buvo suteikta viešbučio, kuriame planavo apsistoti, ir lėktuvo bilietų rezervacija. Pareiškėjas S. C. pateikė dokumentus dėl nuosavybės teisės Kazachstane, (duomenys neskelbtini), santuokos liudijimą, darbo pažymėjimą. Pareiškėjo žmona lieka Kazachstane. Jis taip pat atstovauja savo vaikų interesams.

Atsiliepimas

Atsakovė Užsienio reikalų ministerija su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodo, kad pareiškėjai netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos esminių faktinių aplinkybių. Lietuvos Respublikos diplomatas Konsulas, priimdamas Sprendimą dėl atsisakymo pareiškėjams išduoti Šengeno vizą, objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl Šengeno vizos (ne)išdavimo priėmimą ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus.

Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 1 straipsnis nustato šio Įstatymo paskirtį ir taikymą: Įstatymas, be kita ko, nustato užsieniečių atvykimo, išvykimo, buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje suteikimo, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Šio Įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio Įstatymo priede, nuostatomis (1 straipsnio 2 dalis). Čia pažymėtina, kad Įstatymo priede „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ yra įrašyti ir pareiškėjos skunde, kaip taikytini nagrinėjam u atveju, nurodytas ir ES teisės aktas - 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 6 straipsnio 1 dalį atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį užsieniečiai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje, kirsdami išorines Europos Sąjungos sienas, privalo turėti vizas. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 27 (4) dalį, Šengeno viza - tai Šengeno valstybės viza, išduodama vadovaujantis Reglamento (EB) Nr.810/2009 (toliau Vizų kodeksas) ir Šengeno teisyno nuostatomis. Pagal Įstatymo 12 (1) straipsnio 1 dalį, Šengeno vizos išdavimui taikomos procedūros ir sąlygos, nustatytos Vizų kodekse.

Europos Parlamento ir Tarybos 2016-03-09 reglamento (EB) Nr.2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (kodifikuota redakcija) 6 straipsnio 1 dalies c papunktis nustato, kad trečiųjų šalių piliečiams (t.y. asmenims, kurie nėra Europos Sąjungos piliečiai) nustatomos tokios atvykimo į Šengeno valstybių zoną sąlygos: 1) jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą; 2) jie turi pagrįsti numatomo buvimo sąlygas; 3) jie turi pagrįsti, kad turi pakankam ai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.

Europos Parlamento ir Tarybos 2009-07-13 Reglamentu (EB) Nr.810/2009 patvirtintas Vizų kodeksas viena svarbiausių vizų politikos sričių nurodo neteisėtos imigracijos sustabdymą (Preambulės 3 str.). Vizų kodekse taip prašymų gauti vizą nagrinėjimo pagrindinių kriterijų nurodyta ir tai, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų, todėl Vizų kodekse itin daug dėmesio skiriama neteisėtos migracijos pavojaus vertinimui. Konsulatai įpareigoti įvertinti galimos migracijos pavojų, atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes, taip pat į bendrą padėtį gyvenamosios vietos šalyje (pvz., politiškai nestabilios vietovės, aukštas nedarbo lygis, plačiai paplitęs skurdas) prašymą pateikiančio asmens socialinės ir ekonominės padėties stabilumui. 8. Vizų kodekso 10 straipsnis nustato bendrąsias Prašymo išduoti vizą pateikimo taisykles, tame tarpe, kad pareiškėjas turi pateikti: 1) Prašymo formą pagal 11 straipsnį (3 punkto a papunktis); 2) patvirtinamuosius dokumentus pagal 14 straipsnį ir II priedą (3 punkto f papunktis). Vizų kodekso 14 straipsnis nurodo patvirtinamuosius dokumentus, kuriuos turi pateikti Prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo: 1) Dokumentus, nurodančius kelionės tikslą; 2) Dokumentus, nurodančius apgyvendinimo vietą, arba pakankamų lėšų susimokėti už apgyvendinimą įrodymą; 3) Dokumentus, pagal Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c punktą nurodančius, kad prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo turi pakankam ai pragyvenimo lėšų, tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; 4) Informaciją, padedančią įvertinti, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai vizą atsisakyti išduoti, tame tarpe: jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, jei kyla pagrįstų abejonių dėl patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo.

Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalis nustato, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.

Vizų kodekso 48 straipsnio „Valstybių narių konsulatų bendradarbiavimas Šengeno klausimais vietos lygiu“ 1 dalis įtvirtina, kad konsulatai ir Sąjungos delegacijos bendradarbiauja kiekvienoje jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje, kad būtų užtikrintas suderintas bendros vizų politikos taikymas atsižvelgiant j vietos aplinkybes. Pagal 48 straipsnio 3 dalį, bendradarbiaudamos Šengeno klausimais vietos lygiu, valstybės narės keičiasi šia informacija: atsižvelgiant į su migracija ir saugumu susijusios rizikos įvertinimą, visų pirma informacija apie: b) priimančios šalies socioekonominę struktūrą (i), informacijos šaltinius vietos lygmeniu, įskaitant socialinės apsaugos ir sveikatos draudimo sistemas fiskalinius registrus ir atvykimo ir išvykimo registraciją (ii), netikrų, padirbtų ar suklastotų dokumentų naudojimą (iii), neteisėtos migracijos maršrutus (iv), nesąžiningos veiklos tendencijas (v), tendencijas, susijusias su atsisakymais išduoti vizas (vi).

2023-07-04 Užsienio reikalų ministras įsakymu Nr.V-227 „Dėl Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, vadovaudamasis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 20(3) straipsniu, patvirtino Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašą. Pagal Aprašo 5 p., sprendimas išduoti ar atsisakyti išduoti Šengeno vizą priimamas naudojantis Lietuvos nacionaline vizų informacine sistema (N.VIS). Duomenys apie gautą prašymą išduoti Šengeno vizą, apie išduotą Šengeno vizą, apie sprendimą atsisakyti išduotą Šengeno vizą per N.VIS perduodami į Centrinę vizų informacinę sistemą (6 p.). Priėmus sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą vadovaujantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu, t. y. dėl to, kad kita valstybė narė pareiškė prieštaravimą dėl vizos išdavimo, pranešimo apie atsisakymo išduoti Šengeno vizą (Vizų kodekso VI priedas) skiltyje „Papildomos pastabos“ nurodoma: 1) valstybė narė, pareiškusi prieštaravimą, 2) prieštaravimo esmė, jei valstybė narė nurodė, valdžios institucija, į kurią prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo gali kreiptis (16 p.). 13. Europos Komisijos 2019-05-14 sprendimas - Priedas prie Komisijos įgyvendinimo sprendimo, kuriuo keičiamas Komisijos sprendimas Nr. K(2010) 1620 galutinis, kuriuo teikiamas „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir išduotų vizų keitimo vadovas“ konsuliniams pareigūnam s išaiškina, kad patvirtinamaisiais dokumentais, kuriais remiantis įvertinamas prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens ketinimas išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos (5.2.1 p. B skyrius), be kita ko, turėtų būti: 1) atgalinis bilietas arba užsakymo patvirtinimas (paprastai nereikalaujama pateikti atgalinio bilieto, už kurį sumokėta, tačiau išskirtinėmis aplinkybėmis jo gali būti paprašyta); 2) finansines lėšas patvirtinantis gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas (pateikiant nesenas banko pažymas, kuriose būtų parodymas lėšų judėjimas per tam tikrą laikotarpį (mažiausiai per 3 paskutinius mėnesius); 3) įdarbinimą patvirtinantis dokumentas (darbo sutartis, darbo pažymėjimas, informacijos apie profesinį statusą, banko pažymos, socialinio draudimo įmokų mokėjimo įrodymas); 4) nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas; 5) integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai, profesinė padėtis (šeimos ryšius gali patvirtinti santuokos liudijimas arba bet koks kitas dokumentas, susijęs su tėvais ir (arba) vaikais ir jų gyvenamąja vieta).

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, administracinis sprendimas - tai teisės aktų reglamentuotu būdu ir/ar forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei.

Rezoliucinė dalis

2013-12-19 Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) prejudiciniame sprendime byloje R. K. Vokietijos Federacinę Respubliką, byloje C- 84/12 be kita ko, nusprendė:

„1. 2009-07-13 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (RB) Nr.810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), 23 straipsnio 4 dalį ir 32 straipsnio 1 dalį ir 35 straipsnio 6 dalį reikia aiškinti taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardintų pagrindų atisakyti išduoti vizą. Nagrinėdamos išduoti vizą prašymą kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, kiek tai susiję su šių nuostatų taikymu ir reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar yra vienas iš šių pagrindų atsisakyti išduoti vizą prašymą ją išduoti pateikusiam asmeniui;

2. Reglamento Nr.810/2009 32 straipsnio 1 dalį, siejamą su jo 21 straipsnio 1 dalimi, reikia aiškinti taip, kad valstybių narių kompetentingų institucijų pareiga išduoti vizą siejama su sąlyga, kad, atsižvelgiant į bendrą situaciją prašymą išduoti vizą pateikusio asmens gyvenamosios vietos šalyje ir su juo asmeniškai susijusias aplinkybes, nustatytas remiantis jo pateikta informacija, nekyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusios asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos“. Sprendime nurodyta, kad l)Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sprendimo dėl atsisakymo priežastys prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamos naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą (38 punktas).

2) norint įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens individualią situaciją ir nustatyti, ar jo prašymą galima atmesti remiantis atsisakymo pagrindu, reikia išsamiai įvertinti šio asmens asmenybę, jo integraciją gyvenamosios vietos šalyje, tos šalies politinę, socialinę ir ekonominę situaciją bei grėsmę, kurią prašymą išduoti vizą pateikusio asmens atvykimas gali kelti vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai arba tarptautiniams santykiams (56 punktas);

3) daro išvadą, kad Vizų kodekso 4 straipsnio 1 - 4 dalyse išvardintos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu, siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais (60 punktas); nereikalaujam a, kad kompetentingos institucijos, siekdamos nustatyti, ar privalo išduoti vizą, įsitikintų, jog prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, priešingai, jos turi nustatyti, ar kyla pagrįstų abejonių dėl tokio ketinimo (68 punktas), prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo turi pateikti informaciją, kurios patikimumas patvirtinamas svariais ir patikimais dokumentais, galinčiais išsklaidyti abejones dėl jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kurių gali kilti visų pirma atsižvelgiant į bendrą situaciją jo gyvenamosios viešos šalyje arba migracijos srautą iš tos šalies j valstybės nares (72 punktas).

Generalinis advokatas P. P. 2020-09-09 išvadoje Teisingumo Teismo sujungtoje byloje C-225/19 ir C-226/19, aiškindamas Vizų kodekso normas dėl pranešimo apie atsisakymą išduoti vizą pateikusiam prašymą išduoti vizą asmeniui, nurodė: 1) Teisingumo Teismas yra bendrai nusprendęs dėl to, kaip suinteresuotam asmeniui turi būti pranešta apie motyvus, kuriais grindžiamas jo atžvilgiu priimtas administracinis sprendimas, tik nurodydamas, kad jis gali sužinoti „arba perskaitęs pati sprendimą, arba jo prašymu pranešus jam šiuos motyvus, neribojant kompetentingo teismo teisės reikalauti iš atitinkamos institucijos juos pranešti“ (2011-11-17 S. G., C-430/10, Rink. P. I- 11637, 41 punktas; 2011-03-17 S. P. Fa, C372/09 ir C-373/09, Rin. P. 1-1785, 63 punktas, 2013-06-04 Sprendimo byloje C-300/11 ZZ 53 punktas). Tai reiškia, kad apie motyvus gali būti pranešta iš esmės trimis skirtingais būdais (45 p.);

2) pagal šio kodekso 32 straipsnio 2 dalį sprendimą atsisakyti išduoti vizą ir jo motyvus prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešama naudojant VI priede pateiktą standartinę formą; aptariama standartinė forma iš esmės leidžia valstybėms narėms pažymėti tik šeštąjį langelį, kuriame išvardinti atsisakymo išduoti vizą pagrindai, nepateikiant suinteresuotam asmeniui kitos informacijos; taigi standartinėje formoje nėra skiriami konkretūs atsisakymo pagrindai, nurodyti Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje (46 p.);

3) tai reiškia, kad prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo labai bendrai ir glaustai informuojamas apie atsisakymo išduoti vizą motyvus; standartinė forma, kurioje nurodomi vienas ar keli atsisakymo pagrindai ir yra skiltis galimoms valstybių narių pastaboms, reiškia „minimalią informaciją“, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas laikė pakankama, kad būtų įvykdyta pareiga motyvuoti bet kurį sprendimą atsisakyti išduoti vizą, kaip teisinės valstybės išraiška (47 p.);

4) pažymi, kad pagal nacionalinę administracinę procedūrą gali būti numatyta galimybė pateikti papildomą informaciją, naudingą prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui, taip papildant sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvus; pritariu Vokietijos vyriausybės nuomonei, pagal kurią prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui aiškiai paprašius turėtų būti atskleista, kurios valstybės narės pateikė prieštaravimų, siekiant užtikrinti galimybę ginčyti šių valstybių narių vertinimą, kiek tai susiję su šios asmens keliama grėsme (48 p.);

5)daro išvadą, kad Sąjungoje nesant aiškaus reglamentavimo, kiek tai susiję su sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvavimo išsamumu, Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo leisti valstybėms narėms pačioms nuspręsti, kokią informaciją jos nori suteikti prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui; toks aiškinimas, mano manymu, yra nuoseklus juo labiau dėl to, kad gali būti objektyvių priežasčių, pateisinančių glaudesnį minėto sprendimo motyvavimą (49 p.);

6) Teisingumo Teismo teigimu, tai, ar teisės akto motyvavimas atitinka Sąjungos teisėje nustatytus reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į kontekstą bei į visas nagrinėjamą sritį reglamentuojančias teisės normas (52 p.);

7) Sąjungos teisė trečiųjų šalių piliečiams nesuteikia nei jokios teisės atvykti į valstybių narių teritorijas, nei jokios subjektinės teisės gauti vizą (53 p.); atsižvelgdamas tai kas išdėstyta, ir į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią asmens, kuriam skirtas administracinis sprendimas, galimas suinteresuotumas lemia, ar šiame sprendime pateikiamas motyvavimas turi būti laikomas pakankamu, taip pat į tai, kad prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo negali remtis jokia subjektine teise administracijos atžvilgiu, nemanau, kad yra nepagrįsta pripažinti, jog motyvuojant sprendimą atsisakyti išduoti vizą gali būti reikalaujama mažesnio tikslumo (57 p.);

8) standartinė forma, pateikiama Vizų kodekso VI priede, leidžia valstybėms narėms prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui nurodyti pakankam ai išsamius motyvus atsižvelgiant į šio asmens teisinį statusą (85 p.); nors dabartiniame Sąjungos teisės vystymosi etape valstybės narės neprivalo išsamiai nurodyti motyvų, niekas joms netrukdo į standartinę formą įtraukti „pastabų“, kad būtų palengvinta teisėtumo kontrolė (86 p.); pažymėtina naujojo 2019-06-20 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2019/1155, kurio iš dalies keičiamas Vizų kodeksas, 15 konstatuojamoji dalis, iš kurios matyti, kad „pranešime apie atsisakymą išduoti vizą turi būti pateikta išsami informacija apie atsisakymo priežastis ir procedūrą, pagal kurią neigiamo sprendimo atveju teikiamas apeliacinis skundas. Taikant apeliacinių skundų nagrinėjimo procedūrą, prašymą išduoti vizą pateikusiems asmenims turėtų būti suteikta prieiga prie visos su jų byla susijusios aktualios informacijos, vadovaujantis nacionaline teise“ (87 p.);

9) Teisingumo Teismo byloje F. priimtame sprendime nusprendė, kad nacionalinė teisminė institucija turi būti įgaliota nagrinėti visus svarbius klausimus, tačiau kontrolė apima tik patikrinimą, ar „nepadaryta akivaizdžių klaidų“ (100 p.); siekdama nustatyti, ar nėra padaryta akivaizdžių vertinimo klaidų, teisminė institucija turi remtis bylos medžiagoje pateikta informacija, kurią sudaro tinkamai užpildyta forma, galimos „pastabos“, pagrindžiančios sprendimą atsisakyti išduoti vizą, taip pat kita informacija, prireikus administracijos pateikta vykstant administracinei ir ikiteisminei procedūrai (103 p.); Sąjungos teisėje numatyta ribota teisminė kontrolė, kurią vykdant atsižvelgiama į specifinį vizų išdavimo procedūros pobūdį (108 p-);

2020-11-24 Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) Sprendime sujungtose bylose C-225/19 ir C-226/19 nurodė:

1) kad pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį apie sprendimą atsisakyti išduoti vizą ir jį pagrindžiančias priežastis prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešama naudojant standartinę formą; standartinėje formoje yra vienuolika langelių, kurių kiekvienas atitinka vieną ar daugiau šiame kodekse numatytų atsisakymo išduoti vizą, jos panaikinimo ar atšaukimo pagrindų ir kuriuos kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos pažymi pranešdamos prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui apie jam nepalankaus sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvus (38 p.);

2) Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad dėl Chartijos 47 straipsnyje garantuojamos teisminės kontrolės veiksmingumo reikalaujama, kad atitinkamas asmuo galėtų sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs patį sprendimą, arba jo prašymu pranešus jam šiuos motyvus, neribojant kompetentingo teismo įgaliojimų reikalauti iš atitinkamos institucijos juos pranešti, tam, kad jos galėtų ginti savo teises geriausiomis įmanomomis sąlygomis ir žinodamas visas aplinkybes nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į kompetentingą teismą, taip pat siekiant, kad šis atitiktų visišką atitinkamo nacionalinio sprendimo teisėtumo kontrolę (šiuo klausimu 1987-10-15 S. H. ir kt., 222/86 15 punktą, 2013-06-04 Sprendimo ZZ, C- 300/1 1 53 p.) (43 p.);

3) veiksminga teisminė kontrolė turi apimti sprendimo atsisakyti išduoti vizą teisėtumą, atsižvelgiant į visas faktines ir teisines bylos aplinkybes, kuriomis kompetentinga nacionalinė valdžios institucija jį pagrindė (48 p.);

4) nagrinėdamos prašymus išduoti vizą, nacionalinės valdžios institucijos turi plačią diskreciją, kiek tai susiję su Vizų kodekse nurodytų atsisakymo pagrindų taikymo sąlygomis ir reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimu (šiuo klausimu 2013-12-19 S. K., C- 84/12 60 punktas, 2017-12-13 Sprendimo EI Hassani, C-403/16 36 punktas); todėl atliekant šios diskrecijos teisminę kontrolę turi būti patikrinta tik tai, ar ginčijamas sprendimas grindžiamas pakankamai svariais faktais, ir įsitikinta, kad jame nepadaryta akivaizdžios klaidos (pagal analogiją 2017-04-04 S. F., C-544/15 45 ir 46 punktai) (49 p.);

Nurodo, kad aptartas teisinis reglamentavimas dėl Šengeno vizos (ne)išdavimo suponuoja išvadą, jog Konsulo sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą pirmiausia turi atitikti specialiems standartams ir principams, įtvirtintiems Europos Sąjungos priimtame teisės akte Vizų kodekse. Taigi Europos Sąjungos valstybių konsulinių pareigūnų diskreciją priimant užsieniečių prašymus dėl vizos išdavimo ir priimant sprendimus dėl vizos išdavimo ar atsisakymo išduoti vizą, yra specialioji (išskirtinė), nes teisės aktai konsuliniam pareigūnui suteikia didelę diskreciją įvertinti faktines aplinkybes priimant sprendimą dėl vizos išdavimo ar neišdavimo užsieniečiui.

2023-09-15 pareiškėjas S. C. savo ir savo nepilnamečių vaikų Y. C. ir M. C. vardu Lietuvos Respublikos Generaliniam konsulatui Almaatoje Kazachstano Respublikoje pateikė Prašymus išduoti Šengeno vizas ir pagrindžiamuosius dokumentus. Prašyme pareiškėjas nurodė kelionės tikslą - turizmas (23 p.), tačiau Prašymo grafoje „Papildoma informacija apie buvimo tikslą“ (24 p.) jokios informacijos nenurodė; Prašyme grafoje „Pagrindinio kelionės tikslo valstybė“ nurodė „Švedija“. Lietuvos Respublikos konsulinis pareigūnas, išnagrinėjęs Prašymą išduoti Šengeno vizą bei pateiktus dokumentus nustatė, kad pareiškėjas yra išsiskyręs, ketina vykti su nepilnamečiais vaikais iš pirmosios santuokos (su sutuoktine T. C.); remiantis 2019-10-02 Turkijos šeimos teismo sprendimu byloje Nr.2019/243 pareiškėjui yra priskirta vaikų globa; teismo sprendimu nustatytas motinos bendravimo su vaikais laikas apima kiekvieno mėnesio šeštadienius 1 0 -1 7 vai., ir 1, 3 savaitės sekmadienius; pagal pareiškėjo pateiktą lėktuvo bilietų rezervaciją matyti, kad jis su vaikais planuoja išvykti 2023-10-28, o sugrįžti 2023-11-06, o tai reiškia, kad motinai skirtu bendravimo su vaikais laiku - 2023-11-04, šeštadienis, ir 2023-11-05, sekmadienis, 1 mėn. savaitgalis, vaikai bus išvykę su tėvu (pareiškėju). Pareiškėjas nepateikė vaikų Y. C. ir M. C. motinos T. C. sutikimo išvežti jos vaikus į užsienį bei sutikimo pareiškėjui leisti laiką su vaikais jai, motinai, teismo sprendimu priskirtu metu.

Konsulinis pareigūnas, tikslu įsitikinti pareiškėjo deklaruojamu užimtumu profesine veikla, integracija kilmės ir/ar buvimo valstybėje, turėjimu pakankamai lėšų vykimui į Švediją, buvimui ir grįžimui, įvertino pateiktus dokumentus ir nustatė, kad su pareiškėjo 2023-09-15 Prašymu išduoti Šengeno vizą pateikta Darbo sutartis yra datuota vėlesne data - 2023-09-26, tuo tarpu Sutarties 7.1 punkte nurodyta, jog Sutartis įsigalioja nuo 2023-07-01, jam nustatytas 3 mėnesių bandomasis laikotarpis. Kartu pareiškėjas pateikė darbdavio TOO „Adei - Kurylys“ 2023-09-08 pažymą Nr.01, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas šioje įmonėje dirbo jau nuo 2022-09- 26, o laikotarpiu nuo 2023-10-28 iki 2023-11-06 jam suteiktos kasmetinės atostogos. Konsulas nustatė, kad darbdavio TOO „Adei - Kurylys“ direktoriaus B. I.S. parašas Pažymoje Nr.01, pažymoje apie pareiškėjo gautą darbo užmokestį ir darbo sutartyje gerokai skiriasi. Konsulas, vertindamas pareiškėjo pateiktą banko sąskaitos išrašą, nustatė, kad neįprastai didelė suma - 6000 Eur į pareiškėjo sąskaitą įnešta likus 2 savaitėms iki Prašymo išduoti Šengeno vizą pateikimo, nors teisės aktai (Europos Komisijos 2019-05-14 sprendimas ir kt.) įpareigoja užsieniečius, jiems kreipiantis dėl Šengeno vizos išdavimo, pateikti finansines lėšas patvirtinantį gyvenamosios vietos šalyje dokumentą (pateikiant nesenas banko pažymas, kuriose būtų parodymas lėšų judėjimas per tam tikrą laikotarpį (mažiausiai per 3 paskutinius mėnesius). Be to, konsului patikrinus pareiškėjo pateikto dokumento, pagrindžiančio apsigyvenimo/gyvenamosios vietos Švedijoje turėjimą, viešbučio rezervacija buvo atšaukta.

Konsulo gautos informacijos visuma leido jam priimti Sprendimą atsisakyti pareiškėjams išduoti Šengeno vizą, nes dėl aukščiau nurodytų aplinkybių konsului kilo pagrįstos abejonės dėl faktinio pareiškėjų vykimo į Švediją, o faktiškai į Europos Sąjungą, deklaruojamo tikslo - turizmas, todėl neatmestina prielaida, kad pareiškėjai siekia imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais, nes pareiškėjas S. C. nepagrindė pateiktų dokumentų autentiškumo, nepateikė leistinų įrodymų dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, taigi pateikta informacija dėl vykimo į (turizmas Švedijoje) ir buvimo sąlygų (reikiamų lėšų turėjimo, gyvenamosios vietos) nėra patikima, vadinasi ji gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. 2023-09-19 konsulinis pareigūnas priėmė Sprendimus dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizas pareiškėjui S. C. ir jo nepilnamečiams vaikams Y. C. ir M. C.; pareiškėjui (tėvui) buvo įteikti Pranešimai apie priimtą sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą visiems trims pareiškėjams.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Generalinio konsulato Sprendimų, kurais buvo atsisakyta išduoti pareiškėjams Šengeno vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad 2023-09-15 pareiškėjas S. C. savo ir nepilnamečių vaikų Y. C. ir M. C. vardu Lietuvos Generaliniam konsulatui Almatoje Kazachstano Respublikoje pateikė Prašymus išduoti Šengeno vizas ir pagrindžiamuosius dokumentus. Konsulatas, išnagrinėjęs pareiškėjų Prašymus, pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsniu, 2023-09-19 Sprendimais atsisakė išduoti pareiškėjams Šengeno vizą šiais pagrindais: 1) užsienietis nepateikė įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpiui, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas; 2) informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima; 3) kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų patvirtinamųjų dokumentų patikimumo ir autentiškumo arba dėl jų turinio teisingumo.

Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), nuostatos, taip pat ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), taip pat Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) bei Vizų aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2017 gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo, nuostatos.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

Vizų kodekse nustatyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir jose įsikurti. Pagal Vizų kodeksą, siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.

Europos Komisijos 2010 m. kovo 19 d. sprendime „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarka“ konsuliniams pareigūnams išdėstyta nuosekli tvarka dėl pateikiamų dokumentų vizoms į Šengeno zonos valstybes gauti forma, turinys ir pan. Tvarkoje pažymima, kad vertinimas, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina iš valstybės narių teritorijos išvykti iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos iš esmės priklauso nuo to asmens socialinės ir ekonominės padėties jo gyvenamosios vietos šalyje, t. y. su darbu, finansine padėtimi, šeimos ryšiais susijusio stabilumo. Pagal šį vertinimą nustatomas migracijos pavojus. Tokiais dokumentais, be kitų, laikoma ir nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas, integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai, profesinė padėtis.

Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio (šiuo metu 6 straipsnis) 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas, visų pirma, grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.

Vizų kodekse įvardyti prašymų gauti vizą nagrinėjimo pagrindiniai kriterijai. Vienu pagrindinių kriterijų įvardinta tai, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir jose įsikurti. Vizų kodekse itin daug dėmesio skiriama neteisėtos migracijos pavojaus vertinimui. Konsulatai įpareigoti įvertinti pavojų – ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo neteisėtai imigruos į valstybių narių teritoriją (t. y. prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo, siekdamas neteisėtai ilgam laikui įsikurti valstybių narių teritorijoje, kelionės tikslu nurodo turistinę kelionę, verslo reikalus, studijas ar pan.), atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes, taip pat į bendrą padėtį gyvenamosios vietos šalyje (pvz., politiškai nestabilios vietovės, aukštas nedarbo lygis, plačiai paplitęs skurdas) prašymą pateikiančio asmens socialinės ir ekonominės padėties stabilumui. Kiekvienu atveju stabilumo lygis priklauso nuo tam tikrų veiksnių: šeimos ir kitų asmeninių ryšių gyvenamosios vietos šalyje, šeimos ar kitų asmeninių ryšių valstybėse narėse, šeiminės padėties, su darbu susijusios padėties (atlyginimo dydžio), socialinio statuso gyvenamosios vietos šalyje. To paties kodekso 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.

2013 m. gruodžio 19 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) priėmė prejudicinį sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies nuostatą vizą atsisakoma išduoti, jei egzistuoja viena iš šio straipsnio 1 dalies a punkte išvardytų sąlygų arba jei kyla pagrįstų abejonių dėl vienos iš tos dalies b punkte išvardytų aplinkybių (35 punktas).

LVAT praktikoje konstatuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą vizai išduoti (pvz., 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014; 2016 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016 ir kt.). Kompetentingos institucijos prašymą išduoti vizą turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką C-84/12; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5191-502/2019). Nesant informacijos apie tai, jog užsieniečio atvykimas į šalį gali kelti realią nelegalios migracijos grėsmę, atsakingos institucijos sprendimai atsisakyti išduoti nacionalines vizas, teismo negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2741-822/2022).

Vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nagrinėdamas prašymą išduoti nacionalinę vizą, gali pakviesti prašymą išduoti nacionalinę vizą pateikusį užsienietį pokalbio, pareikalauti pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius užsieniečio ir (arba) darbdavio, švietimo įstaigos arba priimančiojo asmens pateiktą informaciją, taip pat pateikti prašyme išduoti nacionalinę vizą ir kartu su juo pateiktuose dokumentuose nurodytų duomenų pagrindimo dokumentus (Aprašo 79 punktas).

Iš pareiškėjų pateiktų 2023-09-15 Prašymų išduoti Šengeno vizas matyti, kad pagrindinį kelionės tikslą jie nurodė – turizmą (23p.), tačiau Prašymo grafoje „Papildoma informacija apie buvimo tikslą“ (24p.) jokios informacijos nenurodė; Prašymo grafoje „Pagrindinio kelionės tikslo valstybė“ nurodė „Švedija“. Konsulinis pareigūnas nustatė, kad pareiškėjas yra išsiskyręs, ketina vykti su nepilnamečiais vaikais iš pirmosios santuokos ( su sutuoktine T. C.). Sutinkamai su 2019-10-02 Turkijos šeimos teismo sprendimu byloje Nr.2019/243 pareiškėjui yra priskirta vaikų globa, sprendimu nustatyta motinos bendravimo su vaikais tvarka (laikas apima kiekvieno mėnesio šeštadienius 10-17 ir 1,3 savaitės sekmadienius).Kaip seka iš pareiškėjo pateiktų lėktuvo bilietų rezervacijų, jis su vaikais planavo išvykti 2023-10-28, o sugrįžti 2023-11-06(motinai skirtu bendravimo su vaikais laiku 2023-11-04- šeštadienis, 2023-11-05 – sekmadienis, 1 mėn. savaitgalis. Pareiškėjas nepateikė nepilnamečių vaikų motinos T. C. sutikimo išvežti vaikus į užsienį ir sutikimo pareiškėjui leisti laiką su vaikais motinai teismo sprendimo priskirtu metu. Konsulinis pareigūnas įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus ir nustatė, kad su pareiškėjo S. C. 2023-09-15 Prašymu išduoti Šengeno vizą pateikta Darbo sutartis datuota vėlesne data – 2023-09-26, o Sutarties 7.1 p. nurodyta, kad ji įsigalioja nuo 2023-07-01, jam nustatytas 3 mėn. bandomasis laikotarpis. Pareiškėjo pateiktoje darbdavio TOO “Adel-Kurylys“ 2023-09-08 pažymoje Nr.01 nurodyta, kad pareiškėjas įmonėje dirbo nuo 2022-09-26, o laikotarpiu nuo 2023-10-28 iki 2023-11-06 jam suteiktos kasmetinės atostogos. Konsulas nustatė, kad darbdavio direktoriaus B. I.S. parašas pažymoje Nr.01, pažymoje apie pareiškėjo gautą darbo užmokestį ir darbo sutartyje gerokai skiriasi. Vertinant pareiškėjo banko sąskaitos išrašą nustatyta, kad 6000Eur suma į jo sąskaitą įnešta, likus 2 savaitėms iki Prašymo išduoti Šengeno vizą pateikimo. Teisės aktai gi įpareigoja užsieniečius, jiems kreipiantis dėl Šengeno vizos išdavimo, pateikti finansines lėšas patvirtinantį gyvenamosios vietos šalyje dokumentą (pateikiant nesenas banko pažymas, kuriose būtų parodytas lėšų judėjimas per tam tikrą laikotarpį (mažiausiai per 3 mėn.)) (Europos Komisijos 2019-05-14 Sprendimas). Konsului patikrinus pareiškėjo pateikto dokumento, pagrindžiančio apsigyvenimo vietos Švedijoje turėjimą, viešbučio rezervacija buvo atšaukta.

LVAT praktikoje yra pažymėjęs, kad pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-73/2014). Šiuo atveju Sprendimai priimti ne tik įvertinus Prašymus, bet ir atlikus pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. Sprendimai yra objektyviai pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijami Sprendimai priimti 3 pagrindais.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Sprendimai priimti, vertinant pareiškėjų Prašyme išduoti Šengeno vizą nurodytus duomenis bei kartu su juo pareiškėjų pateiktus dokumentus.

Konsulatas priėmė ginčijamus Sprendimus, įvertinęs pareiškėjų pateiktus dokumentus, Sprendimuose nurodyti atsisakymo išduoti Šengeno vizą motyvai (nepateikė įrodymų, kad turi pakankamai pargyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpiui, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią tikrai būtų įleisti; informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima; kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų patvirtinamųjų dokumentų patikimumo ir autentiškumo arba dėl jų turinio teisingumo). Sprendimai pasirašyti įgaliojimus turinčio asmens, nurodyta apskundimo tvarka.

Konsului gautos informacijos visuma leido priimti Sprendimus atsisakyti pareiškėjams išduoti Šengeno vizą. Atsakovui kilo pagrįstos abejonės dėl faktinio pareiškėjų vykimo į Švediją , deklaruojamo tikslo – turizmas, neatmestina prielaida, kad pareiškėjai siekia imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais, nes S. C. nepagrindė pateiktų dokumentų autentiškumo, nepateikė leistinų įrodymų dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Pateikta informacija nėra patikima, pareiškėjai gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, daro išvadą, kad atsakovė iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus Sprendimus, kurie paliekami nepakeisti, pareiškėjų reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 − 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. C. ir jo atstovaujamų nepilnamečių vaikų Y. C. ir M. C. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Jūratė Gaidytė-LavrinovičArūnas KaminskasIna Kirkutienė