Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vladislavo Lenčiko, Arūno Kisieliaus (kolegijos pirmininko), Jurgitos Kolyčienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo R. S. prašymą dėl teisinės padėties palengvinimo, sušvelninant jam Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 1998 m. birželio 15 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, parenkant kitą bausmės rūšį, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. Vilniaus apygardos teismo 1998 m. birželio 15 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal 1961 m. baudžiamojo kodekso 105 straipsnio 2, 7, 12 papunkčius, 234 straipsnio 1 dalį, 278 straipsnio 2 dalį, ir jam, vadovaujantis 1961 m. baudžiamojo kodekso 42 straipsniu, 24 straipsniu, paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė.

II. Skundo argumentai ir prašymai

Vilniaus apygardos teisme 2018 m. birželio 18 d. gautas R. S. prašymas palengvinti jo teisinę padėtį, sušvelninant jam Vilniaus apygardos teismo 1998 m. birželio 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-42-98 paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos. R. S. pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2017 m. spalio 12 d. laišku informavo Lietuvos Respublikos Vyriausybę apie nuteistųjų iki gyvos galvos pareiškimus ir pareikalavo pateikti savo poziciją dėl jų priimtinumo ir esmės bei nurodė atsakyti į teismo pateiktus klausimus, iš kurių svarbiausias buvo: „Ar kiekvieno ieškovo atžvilgiu buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos, kai jų nuteisimas iki gyvos galvos yra netrumpinamas (Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą). R. S. nuomone, šio prašymo apimtyje aktuali yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicija, pateikta 2018 m. kovo 19 d. pastabose dėl bylos priimtinumo ir esmės, kiek tai susiję su jo nuteisimu. Pastabose Vyriausybė ne tik nurodė, jog pareiškėjai galėjo ir gali pasinaudoti Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu byloje M. ir kiti prieš Lietuvą, bet ir tai, kad nepasinaudojimas tokia galimybe yra ne kas kita, kaip vidaus teisinių galimybių neišnaudojimas, sukeliantis neigiamų teisinių pasekmių Europos Žmogaus Teisių Teismo procese.Nuteistasis nurodo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas, negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (išskyrus Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. 2012 m. rugsėjo 5 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai). Be to, 2016 m. gegužės 9 d. Konstitucinio Teismo sprendime Nr. KT12-S5/2016 taip pat konstatuota, kad Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią. Ši doktrininė nuostata negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas yra kitoks negu nustatytasis tarptautinėse R. S. pažymi, kad Europos žmogaus teisių konvencijos normos turi būti realiai įgyvendinamos, o joje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas negali būti aiškinamas taip, esą valstybės įstatymai numato ką kita. Valstybė Konvencijos dalyvė turi užtikrinti Konvencijos normų taikymą savo vidaus teisinėje sistemoje (1995 m. sausio 24 d. išvada). Be to, pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas, negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Taigi, nuteistojo manymu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 362¹ straipsnyje naudojamas terminas „įstatymas“, vertinant ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių teisinį reguliavimą, turi būti taikomas plačiau. R. S. atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams teisės spragą užpildyti ad hoc, jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę - Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas jie galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu. Tuomet reikėtų konstatuoti, kad spręsdami bylas teismai taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę - Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai. Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi ir reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja.Nuteistasis pažymi, kad nacionaliniai teismai yra daug kartų pasisakę tiek dėl tiesioginio Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, tiek dėl tiesioginio Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos taikymo. Teigia, jog efektyviai teisės spraga buvo užpildyta priimant teismų sprendimus bylose, kuriose pareiškėjai yra laimėję bylas Europos Žmogaus Teisių Teisme. Vis dėlto įstatymų leidėjas nėra priėmęs tokio teisinio reguliavimo, kuris pašalintų konstatuotus Konvencijos pažeidimus. R. S. nurodo, kad Vyriausybės Pastabose pasisakoma, kad po Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje M. ir kiti prieš Lietuvą galima teigti apie teisinę spragą, kuria privalo pasinaudoti ne tik minėtos bylos pareiškėjai. Teismams nepasinaudojus suteikta kompetencija (ir netgi pareiga) užpildyti teisės spragas, kada to nepadaro įstatymų leidėjas, yra ne kas kita, kaip vidaus teisinių galimybių nepanaudojimas. Nuteistasis pažymi, jog po Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo byloje M. ir kiti prieš Lietuvą praėjo jau beveik metai, tačiau įstatymų leidėjas niekaip nesureguliavo baudžiamojo įstatymo taip, kad šis įstatymas atitiktų Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. R. S. nuomone, šiuo atveju teisės spraga užpildytina ad hoc nuteistojo iki gyvos galvos, palengvinant jo teisinę padėtį BPK 362¹ straipsnio pagrindais ir tvarka, kadangi minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje M. ir kiti prieš Lietuvą laikytinas švelninančiu bausmę teisiniu reguliavimu, pagal savo teisinę galią ne tik prilygstančiu įstatymui, bet net ir viršijančiu įstatymo teisinę galią. Atsiliepimų į nuteistojo R. S. prašymą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo R. S. prašymas netenkinamas.

R. S., atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą, prašo palengvinti jo teisinę padėtį, sušvelninant jam Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 1998 m. birželio 15 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, parenkant kitą bausmės rūšį.BPK 362¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. Pažymėtina, jog pagal esamą įstatymo leidėjo valią, įtvirtintą baudžiamajame įstatyme, asmeniui, nuteistam iki gyvos galvos, yra tik dvi galimybės palengvinti jo teisinę padėtį: Seimui priėmus amnestijos aktą (BK 78 straipsnis) arba Respublikos Prezidentui patenkinus nuteistojo malonės prašymą (BK 79 straipsnis). Nors tokios galimybės, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. priimtu sprendimu byloje M. ir kiti prieš Lietuvą, pripažintos neveiksmingomis galimybėmis kreiptis dėl bausmės sušvelninimo nuteistiesiems iki gyvos galvos, tačiau tai savaime nesuponuoja pareigos teismui sušvelninti R. S. atžvilgiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 1998 m. birželio 15 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, parenkant kitą bausmės rūšį.Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas, analogiškoje byloje nagrinėdamas nuteistojo A. B. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarties, kuria netenkintas gynėjos prašymas nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeisti į terminuotą 25 metų laisvės atėmimą, konstatavo, jog baudžiamosiose bylose teisingumą vykdo tik teismas (BPK 6 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 2 dalį teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Baudžiamoji teisė ir baudžiamojo proceso teisė yra priskiriamos viešosios teisės šakoms, jų normos yra apsauginės, reguliavimo metodas – imperatyvus. Viešojoje teisėje, kitaip nei privatinės teisės atveju, vadovaujamasi principu, kad draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama. Tai reiškia, kad baudžiamosios taisyklės įstatymo leidėjo yra tiksliai apibrėžtos, jos negali būti pakeičiamos šalių susitarimu, jų privaloma laikytis, jas privalu taikyti ir vykdyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1S-69-495/2018).Taigi Lietuvos Respublikos Seimui neįgyvendinus Europos Žmogaus Teisių teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo ir nepakeitus Lietuvos Respublikos įstatymų, nėra galimybės priimti tokio procesinio sprendimo, kurio nenumato baudžiamasis įstatymas, netgi kai malonės ir amnestijos institutai, veikiantys Lietuvos Respublikoje, pagal tarptautinių teismų praktiką laikytini neveiksmingomis galimybėmis sušvelninti bausmę asmenims, įkalintiems iki gyvos galvos.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog tenkinti nuteistojo R. S. prašymą nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹ straipsnio 5 dalimi, 364 straipsniu,

nutarė:

Nuteistojo R. S. prašymo netenkinti.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.