Alytaus apylinkės teismo nutartis

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų teisėja Snaigė Juknevičienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos (skolininkės) Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto bankas (toliau VĮ Turto bankas), skundą suinteresuotam asmeniui antstoliui Sauliui Virbickui dėl antstolio procesinių veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0127/12/02586.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Antstolis 2018 m. gruodžio 3 d. patvarkymu Nr. S-2018-8239 skundo netenkino, nurodydamas, kad valstybė, paveldėjusi mirusio asmens turtą, sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 5.62 straipsnio 3 dalies nuostatomis, įgijo prievolę padengti šio asmens skolas paveldėto turto ribose, o norminiai aktai nenumato skolininko teisės į jo patirtų išlaidų kompensavimą išieškotojo sąskaita. Atvirkščiai, norminiai aktai įsakmiai numato, iš kokių lėšų yra apmokamos su palikimo priėmimu susijusios išlaidos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 634 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ 47 punktas numato, kad su palikimu susijusios išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto. Antstoliui nesuprantamas pareiškėjo noras jo patirtas išlaidas apmokėti ne iš valstybės biudžeto, o iš išieškotojui skirtų lėšų. Taip pat nurodė, kad VĮ Turto bankas nepateikė jokio vykdomojo dokumento dėl išieškojimo. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 586 straipsnio 2 dalis įsakmiai nurodo, kad be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama. Kodėl pareiškėjas siekia, kad antstolis, be vykdomojo dokumento atliktų vykdymo veiksmus, t. y. dalį lėšų, gautų iš išieškotojo naudai įkeisto turto realizavimo skirtų ne išieškotojui, o tenkintų paties skolininko kreditorinį reikalavimą, kuris nėra pagrįstas vykdomuoju dokumentu, nesupranta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies.

Vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisės bei teisėti interesai. Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos antstolio pareigos savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad priverstinio vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires (lot. už įgalinimų ribų) veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012). Todėl vykdymo procese privalu griežtai laikytis įstatymo nustatytos priverstinės vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko bei kitų suinteresuotų asmenų teisės ir teisėti interesai.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad antstolio Sauliaus Virbicko kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0127/12/02586 pagal 2012 m. spalio 9 d. Vilniaus rajono 3-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 6232/2012 dėl skolos išieškojimo iš skolininkės M. M., mirusios 2012 m. lapkričio 17 d., išieškotojos Kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ naudai. Po M. M. mirties palikimą priėmė Lietuvos Respublika, 2017 m. birželio 9 d. išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas Nr. 1021715921, 2017 m. birželio 26 d. surašytas turto perdavimo – priėmimo aktas Nr. TP1-904/459034, kuriuo turtą perėmė VĮ Turto bankas. Priverstinis skolos išieškojimas buvo nukreiptas į hipoteka įkeistą butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertei nustatyti ir parduoti turtą varžytynėse, antstolis 2018 m. birželio 15 d. patvarkymu Nr. S-2018-4191 skyrė ekspertizę.

Dėl 2018 m. lapkričio 14 d. patvarkymo Nr. S-2018-7722

Antstolis Saulius Virbickas 2018 m. lapkričio 14 d. patvarkymu Nr. S-2018-7722 netenkino pareiškėjos VĮ Turto bankas prašymo atlyginti valstybės patirtas 49,99 Eur būtinąsias išlaidas, susijusias su butu, esančiu (duomenys neskelbtini).

Valstybei palikimas pereina ir pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Ji atsako už palikėjo skolas, neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės (CK 5.62 straipsnio 3 dalis). Dėl universalaus teisių perėjimo valstybė vietoj palikėjo tampa skolininke vykdymo procese ir perima pareigą atsiskaityti su kreditoriais, bet tik neviršydama paveldėto turto, t. y. tokio dydžio, kiek vertas paveldėtas turtas.

Nagrinėjamu atveju ginčo specifiką lemia tai, kad sprendžiama dėl išieškojimo tvarkos iš hipoteka įkeisto valstybės paveldėto skolininkės (palikėjos) turto. CPK 668 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išieškojimas, vykdomas iš valstybės, gali būti nukreipiamas tik į valstybei priklausančias pinigines lėšas. Ši norma nereglamentuoja hipoteka įkeisto valstybės nuosavybėn paveldėjimo būdu perėjusio turto realizavimo tvarkos. Nėra teisinio pagrindo tvirtinti, kad ši norma draudžia antstoliui realizuoti hipoteka įkeistą turtą, kurį paveldėjo valstybė, tapusi hipotekos skolininke. Valstybei perduoto turto realizavimas reglamentuojamas CPK 692 straipsnyje, pagal kurį perduotiną valstybei turtą antstolis perduoda realizuoti Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliauVMI) įstaigai, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Pažymėtina, kad CPK 692 straipsnis yra kodekso XLIX skyriuje „Turto realizavimo tvarka“ ir priskiriamas prie proceso normų, reglamentuojančių bendrąsias išieškojimo iš skolininko turto taisykles. Pagal CPK 746 straipsnį, vertintiną kaip specialiąją normą CPK 692 straipsnio atžvilgiu, kuris reglamentuoja išieškojimo trečiųjų asmenų naudai iš hipoteka įkeisto turto ypatumus, kad pareigas ir įvairius veiksmus, realizuojant hipoteka įkeistą turtą, vykdo antstolis. Todėl nagrinėjamu atveju valstybės paveldėto hipoteka įkeisto turto realizavimą vykdo antstolis, o ne kiti asmenys, t. y. ne VMI ar pareiškėja VĮ Turto bankas. Tai, kad vykdymo proceso metu hipoteka įkeistas skolininkės turtas paveldėjimo būdu perėjo valstybės nuosavybėn, savaime nereiškia, kad pasikeitė turto realizavimo procesinė tvarka ir jai netaikytinas specialusis reglamentavimas.

Taigi, nustačius, kad hipoteka įkeisto valstybės paveldėto turto realizavimas, tiek šį turtą pardavus gautų lėšų paskirstymas – tai funkcijos, patenkančios į antstolio kompetenciją, nėra teisinio pagrindo teigti, kad jas turi atlikti pareiškėja VĮ Turto bankas, todėl nagrinėjamu atveju netaikytinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklės) 47 punktas, nustatantis, kad visos centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo, šiuo atveju VĮ Turto bankas, turėtos su palikimų administravimu susijusios išlaidos apmokamos VĮ Turto bankas lėšomis. Taisyklių 47 punktas būtų taikomas tuo atveju, jei paveldėto turto realizavimą įgyvendintų centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas, šiuo atveju VĮ Turto bankas. Taisyklių 47 punkto nuostatos, kuriomis antstolis vadovavosi atmesdamas pareiškėjos skundą, yra susijusios su valstybės paveldėto turto apskaitymo išlaidų apmokėjimu ir negali pakeisti CK 5.62 straipsnio 3 dalyje numatytos valstybės atsakomybės pagal palikėjo skolas ribų.

Priešingas teisinio reglamentavimo vertinimas prieštarautų CK 5.62 straipsnio 3 dalies nuostatoms, jog valstybė atsako už palikėjo skolas, neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės, ir sukurtų situaciją, jog valstybė, negalėdama atsisakyti priimti palikimą, todėl vykdydama savo pareigas ir priimdama palikimą, patirdama būtinąsias palikimo priėmimo išlaidas, realizavus hipoteka įkeistą turtą ir lėšų paskirstymo procedūroje negavusi palikimo priėmimo išlaidų atlyginimo atsidurtų blogesnėje padėtyje nei buvo iki palikimo priėmimo. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, spręstina, kad valstybei iš priimto palikimo turėtų būti atlyginamos jos turėtos hipoteka įkeisto turto priėmimo būtinosios išlaidos, kurios yra neatsiejamai susijusios su vykdomojoje byloje Nr. 0127/12/02586 hipoteka įkeistu butu, esančiu (duomenys neskelbtini).

2018 m. spalio 9 d. raštu dėl turto realizavimo pareiškėja kreipėsi į antstolį, prašydama valstybės patirtas 49,99 Eur būtinąsias išlaidas, susijusias su butu, esančiu Sodų g. 4-24, Lazdijuose, bei padengtų skolų ir vykdymo išlaidų skirtumą, pardavus turtą, pervesti į pareiškėjos nurodytą atsiskaitomąją sąskaitą. Konstatuotina, kad antstolis turi atsižvelgti į pareiškėjos patirtas išlaidas, skirstydamas iš realizuoto hipoteka įkeisto turto gautas lėšas. Darytina išvada, kad pareiškėjos skundas yra pagrįstas ir tenkintinas, skundžiamas antstolio 2018 m. lapkričio 14 d. patvarkymas Nr. S-2018-7722 naikintinas, įpareigojant antstolį išieškotinų lėšų paskirstymo klausimą spręsti iš naujo (CPK 513 straipsnis).

Dėl 2018 m. lapkričio 14 d. patvarkymo Nr. S-2018-7720

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi vykdymo proceso stadija, o teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – antstolio pareiga, nuo kurios tinkamo vykdymo priklauso išieškotojo reikalavimų patenkinimas kuo didesne apimtimi per kuo trumpesnį laiką, sukeliant kiek galima mažesnių neigiamų padarinių skolininkui. CPK 681 straipsnis nustato antstoliui pareigą taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų rinkos kainas, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą, ir optimaliai tenkintų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalį turto rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų. Antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Išieškotojo ir skolininko interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-211/2007, 3K-3-434/2008, 3K-3-604/2008 ir kt.). Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas - antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. CPK 681 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę, tuo klausimu priimdamas patvarkymą (CPK 682 str. 1 d.). Skolininkas ar išieškotojas, prieštaraujantys dėl antstolio nustatytos turto vertės, turi prieš skiriant ekspertizę sumokėti į antstolio depozitinę sąskaitą sumas, būtinas už ekspertizės atlikimą. Kai prieštaravimus dėl antstolio nustatytos turto vertės pareiškęs skolininkas ar išieškotojas nesumoka antstolio nustatytos sumos už ekspertinį turto vertinimą, antstolis savo iniciatyva gali skirti ekspertizę turto vertei nustatyti (CPK 682 str. 3 d.). Areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė (CPK 681 str. 4 d.).

Byloje nustatyta, kad antstolis Saulius Virbickas vykdo 2012 m. spalio 9 d. Vilniaus rajono 3-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 6232/2012 dėl skolos išieškojimo iš skolininkės M. M., mirusios 2012 m. lapkričio 17 d., išieškotojos Kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ naudai.

Areštuojant skolininkės turtą jis įkainuotas nebuvo. Ruošdamasis skelbti varžytynes, antstolis, įvertinęs turto vertės ekspertizės skyrimo reikalingumą, 2018 m. birželio 15 d. priėmė patvarkymą Nr. S-2018-4191 dėl ekspertizės turto vertei nustatyti paskyrimo, kad būtų užtikrintas nešališkas, nesuinteresuotas ir profesionalus bei objektyvus įvertinimas. Ekspertizę atlikti pavedė turto vertintojui UAB „Kovertas“. Patvarkymas dėl ekspertizės paskyrimo nebuvo apskųstas. Ekspertizės metu visas butas buvo įkainuotas 9980,00 Eur. Iš ekspertizės akto matyti, kad turto vertintojas rėmėsi lyginamuoju metodu ir lygino panašios būklės ir tame pačiame mikrorajone vykusius sandorius. 2018 m. lapkričio 14 d. antstolis priėmė patvarkymą Nr. S-2018-7720 dėl turto vertės nustatymo ir jo pardavimo varžytynėse, su kuriuo pareiškėja nesutinka, motyvuodama tuo, kad nėra išspręstas klausimas dėl būtinųjų išlaidų atlyginimo VĮ Turto bankui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad turto vertės nustatymo ekspertizė atlikta, iki skundo nagrinėjimo dienos nei antstoliui, nei teismui nebuvo pateikti jokie duomenys apie turto vertę. Pareiškėja skunde taip pat nenurodė ir niekuo neįrodė, kad turto vertintojo UAB „Kovertas“ atliktos ekspertizės metu nustatyta turto vertė neatitinka realios buto rinkos kainos. Pareiškėja neapmokėjo būsimos ekspertizės atlikimo išlaidų, pirminė ekspertizė buvo apmokėta antstolio, o ne pareiškėjos lėšomis. Antstolis gali skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę, jei gauna motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės išvados (CPK 681 str. 3 d.). Pareiškėja nėra teikusi jokių prieštaravimų dėl nustatytos turto vertės, nėra teikusi jokio argumentuoto prašymo skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti ir įmokėjusi į depozitinę sąskaitą už tokios ekspertizės atlikimą, kaip tai numato CPK 682 straipsnis, bei nėra pateikusi įrodymų, paneigiančių nustatytą turto rinkos vertę. Teismo vertinimu antstolis pagrįstai ir tinkamai naudojosi jam suteikta diskrecijos teise, kadangi pareiškėja nepateikė jokių faktinių duomenų apie kitokią buto rinkos vertę, todėl antstoliui nekilo jokių abejonių dėl turto rinkos vertės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad antstolis vykdymo veiksmus atliko pagrįstai ir teisėtai, parduodamo iš varžytynių turto pradinė kaina nustatyta laikantis įstatymo reikalavimų, skirti pakartotinę parduodamo turto ekspertizę vykdomojoje byloje pagrindo nėra, todėl pareiškėjos skundas dėl antstolio veiksmų atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, 510 straipsniu, 513 straipsniu, 681-682 straipsniais,

nutaria:

pareiškėjos VĮ Turto bankas skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti antstolio Sauliaus Virbicko 2018 m. lapkričio 14 d. patvarkymą Nr. S-2018-7722 vykdomojoje byloje Nr. 0127/12/02586 ir įpareigoti antstolį išieškotų lėšų paskirstymo klausimą spręsti iš naujo.

Likusioje dalyje pareiškėjos skundą atmesti.

Nutartis per septynias dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui, paduodant atskirąjį skundą per Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus.