Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vidmanto Mylės, Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Olgos Alibajevos apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės O. Alibajevos apeliacinis skundas atmetamas.

5. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014).

5.1. Pirmosios instancijos teismas, R. Ž. atžvilgiu priimdamas ištiesinamąjį nuosprendį dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, išsamiai išanalizavo ir visete su kitais įrodymais įvertino R. Ž., liudytojų T. M., V. N., R. V. parodymus, duotus tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek atitinkamai ikiteisminio tyrimo metu, byloje esančią rašytinę medžiagą ir, vadovaudamasis šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje (teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja), visuma pagrįstai konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog R. Ž. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, sudėties požymių.

5.2. Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog R. Ž. padarė BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą, ir dėsto tai, jos nuomone, patvirtinančius įrodymus, bei akcentuoja, kad R. Ž. buvo kaltinamas būtent viešosios tvarkos pažeidimu, o ne T. M. sveikatos sutrikdymu. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus atskirai ir siedama į visumą, neturi pagrindo sutikti su prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pagal byloje surinktus įrodymus galimos tik prielaidos, jog R. Ž. veiksmuose yra jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymiai. Minėta, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo išnaudotos visos galimybės abejonėms dėl R. Ž. pareikšto kaltinimo pagal BK 284 straipsnį pašalinti, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai visas nepašalintas abejones dėl reikšmingų bylai aplinkybių vertino kaltinamojo naudai.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 23 straipsnyje nurodyta, kad kaltinamasis aktas yra prokuroro priimtas dokumentas, kuriuo baigiamas ikiteisminis tyrimas, aprašoma nusikalstama veika, nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą veiką. Taigi, kaltinamasis teismo nuosprendžiu gali būti pripažintas kaltu tik dėl tos nusikalstamos veikos ir tik dėl tų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, kurios yra suformuluojamos prokuroro surašytame kaltinamajame akte ir yra įrodytos byloje surinktais neginčijamais ir abejonių nekeliančiais įrodymais.

6.1. Pažymėtina, kad R. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 284 straipsnį, jog veikdamas kartu su nenustatytais asmenimis viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, kuris pasireiškė fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, t. y. pašalinių asmenų akivaizdoje, kilusio žodinio konflikto metu su T. M., trenkė vieną kartą rankos kumščiu jam į kairės pusės galvos smilkinį, jam nuvirtus ir gulint ant žemės, sudavė ne daugiau kaip 8 smūgius jam į įvairias kairės pusės kūno vietas ir tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog priešingai, nei teigia ir mano prokurorė, iš byloje esančio kaltinimo R. Ž. formuluotės akivaizdu, jog R. Ž. viešosios tvarkos pažeidimas yra kildinamas būtent iš pastarojo atliktų konkrečių smurtinių veiksmų T. M. atžvilgiu („kilusio žodinio konflikto metu su T. M., trenkė vieną kartą rankos kumščiu jam į kairės pusės galvos smilkinį, jam nuvirtus ir gulint ant žemės, sudavė ne daugiau kaip 8 smūgius jam į įvairias kairės pusės kūno vietas“). Taigi, siekiant pripažinti, jog R. Ž. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, byloje buvo privaloma surinkti neginčijamus įrodymus, jog būtent R. Ž. atliko kaltinime nurodytus smurtinius veiksmus, kuriuos, be kita ko, įvykdė veikdamas bendrininkaujant. Vis dėlto, byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kad R. Ž. kaltinime nurodytus smurtinius veiksmus būtų atlikęs, taip pat nėra jokių duomenų, kurie leistų patvirtinti ir įrodyti R. Ž. bendrininkavimo su kitais asmenimis požymius, todėl nėra jokio pagrindo R. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnį.

6.2. Atmestini, kaip nepagrįsti prokurorės skundo argumentai, neva R. Ž. kaltę patvirtina paties R. Ž., liudytojų T. M., V. N., R. V. parodymai. Pažymėtina, kad R. Ž. proceso metu pripažino dalyvavęs įvykyje, konfliktavęs su T. M., tačiau neigė pastarojo atžvilgiu atlikęs kokius nors smurtinius veiksmus, nurodydamas, jog tik kartą mėgino trenkti T. M., tačiau dėl buvusio girtumo nepataikė. Šiuos R. Ž. parodymus visiškai patvirtino ir liudytoju apklaustas T. M.. Akcentuotina ir tai, jog liudytojai V. N. ir R. V. iš esmės patvirtino, kad įvykyje R. Ž. dalyvavo, t. y. buvo priėjęs prie T. M., tačiau liudytojai negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, kad R. Ž. būtų T. M. atžvilgiu atlikęs kokius nors smurtinius veiksmus. Taigi, vien ta aplinkybė, jog R. Ž. dalyvavo konflikte ir bandė trenkti T. M., tačiau to padaryti jam nepavyko, negali užtraukti R. Ž. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį dėl kaltinime nurodytų veiksmų atlikimo, kadangi minėti asmenų parodymai patvirtina, kad R. Ž. jokių kaltinime nurodytų smurtinių veiksmų T. M. atžvilgiu neatliko, o vien mėginimas kitam asmeniui trenkti (tai kaltinime nenurodyta), atsižvelgiant į tai, koks R. Ž. buvo suformuluotas kaltinimas, nesukelia BK 284 straipsnyje numatytų pavojingų padarinių – visuomenės rimties sutrikdymo.

6.3. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria apylinkės teismo argumentams, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą apie R. Ž. veiksmuose buvusius objektyviuosius (kelių asmenų dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, jų veikos bendrumas) ir subjektyviuosius (tyčia bendrininkauti ir susitarimas veiką įvykdyti kartu) bendrininkavimo požymius. BK 24 straipsnio 1 dalyje bendrininkavimas yra apibrėžiamas kaip tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Šiuo atveju byloje nėra jokių konkrečių duomenų apie kitus įvykyje dalyvavusius asmenis, todėl neįmanoma nustatyti, ar kiti asmenys buvo pakaltinami ir sulaukę BK 13 straipsnyje numatyto amžiaus, nuo kurio yra galima baudžiamoji atsakomybė. Taigi, vien jau ši priežastis (nenustatytas objektyvusis bendrininkavimo požymis – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką) neleidžia daryti išvados apie neva buvusį R. Ž. bendrininkavimą. Kartu pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti ir apie likusius bendrininkavimo požymius – veikos bendrumą, susitarimą ir tyčią bendrininkauti. Nesant galimybės įrodyti, jog R. Ž. veikė kartu su kitais asmenimis, nėra pagrindo spręsti ir dėl pastarojo bendros su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenų atsakomybės už viešosios tvarkos pažeidimą.

7. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog lieka neįrodyta, kad R. Ž. veiksmuose yra aptariamos nusikalstamos veikos sudėties požymių, ir prokurorės apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti R. Ž. išteisinimo teisėtumu, pagrįstumu ir daryti dėl R. Ž. kaltės pagal BK 284 straipsnį klausimo priešingas išvadas negu tas, kurias padarė pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina R. Ž. veikoje buvus nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, sudėties požymių. Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl R. Ž. nekaltumo. Dėl to naikinti skundžiamą nuosprendį dėl R. Ž. išteisinimo pagal 284 straipsnį, kaip to prašo prokurorė, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Olgos Alibajevos apeliacinį skundą atmesti.