Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2025-06-25 · Administracinė byla Nr. eA-2059-789/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-06-25
Bylos Nr.
eA-2059-789/2025
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ernestas Spruogis (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė (pran.), Audrius Bakaveckas
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas
A. K.
Kategorijos
  • 8.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eA-2059-789/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07203-2024-3Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. birželio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėja A. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 24S282480 panaikinti leidimą nuolat gyventi (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 24S278539 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą, t. y. atsisakyti pakeisti leidimą nuolat gyventi (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) (toliau kartu – Sprendimai), ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jos 2024 m. rugsėjo 23 d. prašymą.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2024 m. rugsėjo 23 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Kartu su prašymu pateikė Migracijos departamentui paaiškinimą, nurodydama, kad dėl pasaulinės Covid–19 pandemijos ji buvo prieš savo valią įstrigusi Rusijoje, dėjo visas galimas pastangas kuo greičiau sugrįžti į Lietuvą. Ji išvyko į Rusiją 2020 m. sausio 9 d. per Latvijos pasienio punktą dėl tuometinio sutuoktinio besibaigiančios vizos, t. y. jie kartu vyko į Rusiją prasitęsti vizos. Dėl užsitęsusios pandemijos ir su tuo susijusių suvaržymų visos kelionės buvo nutrauktos, jai buvo leista sugrįžti į Lietuvą tik 2021 m. gruodžio 26 d., kai (duomenys neskelbtini). Sugrįžusi į Lietuvą 2021 m. gruodžio 26 d., ji nebuvo išvykusi į Rusiją.

3. Pareiškėja nurodė, kad Sprendimai yra neteisėti, jie priimti, neįvertinus aplinkybių, objektyviai sutrukdžiusių pareiškėjai grįžti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja dėjo visas pastangas, kad galėtų grįžti į Lietuvos Respubliką, tačiau grįžimas buvo objektyviai neįmanomas.

4. Pareiškėja 1999 m. atvyko į Lietuvos Respubliką su tėvais, kalba ir rašo lietuviškai, Lietuvos Respublikoje gyvena jos tėvai, sutuoktinis. Ji baigė Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnaziją, dirba (duomenys neskelbtini), gieda chore, dalyvauja įvairiuose Lietuvos valstybei skirtuose renginiuose.

5. Pareiškėjos mama gimė Lietuvoje, jos močiutė yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pasikeitusi leidimą nuolat gyventi, ji planavo kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo. Tvirtino, kad Rusijos Federacinėje Respublikoje neturi jokių interesų, nėra buvusi ten nuo 2021 metų, visi jos interesai išimtinai susiję su Lietuvos Respublika.

Atsiliepimas

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka, ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas teigė, kad karantino metu užsieniečiai, turintys leidimą gyventi, t. y. turintys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, be didesnių ribojimų galėjo atvykti į Lietuvos Respubliką. Nors Rusijos Federacijoje pradėta asmenis skiepyti nuo Covid-19 dar 2020 m. gruodžio mėnesį, pareiškėja (duomenys neskelbtini).

8. Atsakovo vertinimu, Sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl jie atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas bei teismų praktiką, priimti nešališkai ir objektyviai.

II.

9. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 30 d. sprendimu tenkino pareiškėjos A. K. skundą. Teismas panaikino Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 24S282480, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, bei Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 24S278539 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

10. Teismas tenkino pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš dalies ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo Migracijos departamento 1 382,5 Eur bylinėjimosi išlaidų.

11. Teismas nustatė šias aplinkybes:

11.1. 2020 m. sausio 8 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, galiojęs iki 2025 m. sausio 8 d. Pareiškėja 2024 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi su prašymu pakeisti jai išduotą leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

11.2. Migracijos departamentas per Lietuvos migracijos informacinės sistemos (toliau – ir MIGRIS) komunikacijos priemonę 2024 m. rugsėjo 25 d. paprašė pareiškėjos paaiškinti, kur ji gyveno laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 9 d. iki 2021 m. gruodžio 26 d.

Šalies argumentai

11.3. Pareiškėja 2024 m. rugsėjo 25 d. pateikė paaiškinimą, kad nuo 2020 m. sausio 9 d. iki 2021 m. gruodžio 26 d. ji buvo Lietuvoje, nedirbo, giedojo stačiatikių Katedroje, o vėliau (duomenys neskelbtini). Teigė, kad keletą kartų buvo išvykusi pas seserį į Maskvą.

11.4. Migracijos departamentas per MIGRIS komunikacijos priemonę 2024 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjos paprašė pateikti dokumentus, patvirtinančius jos buvimą Lietuvos Respublikoje laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 9 d. iki 2021 m. gruodžio 26 d.

11.5. Pareiškėja 2024 m. spalio 2 d. pateikė papildomą paaiškinimą, kuriame nurodė savo ir šeimos narių biografinius faktus bei šeimines aplinkybes nuo 1999 metų, chronologiškai nurodė kelionių iš Lietuvos į kitas valstybes (Lenkiją, Norvegiją, Italiją, Latviją) datas nuo 2022 m. gegužės 12 d. iki 2024 m. birželio 21 d. Taip pat nurodė, kad dėl pasaulinės Covid-19 epidemijos ji buvo įstrigusi Rusijos Federacijoje ne savo noru ir dėdama visas galimas pastangas kuo greičiau sugrįžti į Lietuvą, ji išvyko į Rusiją 2020 m. sausio 9 d. per Latvijos pasienio punktą dėl tuometinio sutuoktinio besibaigiančios vizos galiojimo pratęsimo. Pareiškėja taip pat nurodė, kad dėl užsitęsusios epidemijos visos kelionės buvo nutrauktos ir tik 2021 m. gruodžio 26 d. jai buvo leista sugrįžti į Lietuvos Respubliką. Pažymėjo, kad po to nevyko į Rusijos Federaciją

11.6. Nagrinėjant pareiškėjos dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, buvo nustatyta, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, gimusi Rusijoje. Pirmas leidimas nuolat gyventi jai buvo išduotas 2005 metais, pakeistas 2020 m. sausio 8 d. Pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruojama nuo 1999 m. Nuo 2018 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjos gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos tėvai yra Rusijos Federacijos piliečiai, turintys leidimus nuolat gyventi Lietuvoje, jų gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje. Pareiškėjos buvęs sutuoktinis yra Rusijos Federacijos pilietis, santuoka truko nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pareiškėja sukūrė šeimą su asmeniu be pilietybės, turinčiu Latvijoje išduotą kelionės dokumentą. Taip pat nustatyta, kad duomenų apie pareiškėjos sutuoktiniui išduotą leidimą gyventi ar deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nėra, kad pareiškėjos sutuoktinis pirmą kartą Lietuvos Respublikoje buvo įdarbintas 2024 m. gruodžio 3 d.

11.7. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja vyko iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją ir atgal į Lietuvos Respubliką: atvyko 2019 m. gruodžio 26 d., atvyko 2021 m. gruodžio 26 d., išvyko 2022 m. gegužės 25 d., atvyko 2022 m. gegužės 25 d., išvyko 2022 m. birželio 7 d., atvyko 2022 m. birželio 8 d.

11.8. Įvertinus tai, kad pareiškėja gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, t. y. nustačius Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindą, buvo priimtas Sprendimas Nr. 1.

11.9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 90 punktu, priimtas Sprendimas Nr. 2.

Žemesnės instancijos teismas

12. Teismo vertinimu, Migracijos departamento veiksmai, priimant Sprendimą Nr. 1, neatitiko gero administravimo principo. Atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes pareiškėjai, Sprendimas Nr. 1 vertintinas kaip formalus, priimtas nenustačius visų reikšmingų aplinkybių, netinkamai įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes, be kita ko, Covid-19 pandemijos įtaką tinkamam pareiškėjos pareigų, susijusių su teise nuolat gyventi Lietuvoje, vykdymu.

13. Teismas akcentavo, kad Covid-19 pandemija, kaip aplinkybė, galinti turėti reikšmės sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024, 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2165-815/2024).

14. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos ilgiau nei 12 mėnesių trukęs išvykimas iš Lietuvos į Rusijos Federaciją iš esmės sutapo su paskelbta Valstybės lygio ekstremaliąja situacija visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (Covid-19) plitimo grėsmės (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. 152), kuri galiojo iki 2022 m. gegužės 1 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. balandžio 20 d. nutarimas Nr. 378) ir kurios metu galiojo griežti ribojimai.

15. Šiuo laikotarpiu nebuvo visiškai apribota užsieniečių, turinčių teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančius dokumentus, galimybė grįžti į Lietuvą, tačiau buvo taikomi plataus masto ribojimai tiek asmenų judėjimo, tiek įvairios ūkinės veiklos bei kitose srityse, dėl kurių kasdienis gyvenimas buvo sutrikdytas. Nors pareiškėja teigė, kad dėl sveikatos būklės ji priklauso labiausiai pažeidžiamų asmenų grupei, todėl keliauti pandemijos metu jai buvo ypač rizikinga, pavojinga sveikatai ir gyvybei, nagrinėjant pareiškėjos 2024 m. rugsėjo 23 d. prašymą ši aplinkybė nebuvo įvertinta.

16. Pareiškėją su Lietuva sieja ilgamečiai ryšiai, Lietuvos Respubliką ji laiko savo namais, nuo 2018 metų pareiškėjos gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos tėvai, kurie yra Rusijos Federacijos piliečiai, turintys leidimus nuolat gyventi Lietuvoje, jų gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikoje pareiškėja įgijo išsilavinimą, dirba, sukūrė šeimą. Šios aplinkybės pagrindžia pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika.

Žemesnės instancijos teismas

17. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas neatliko individualaus vertinimo, kuris turi būti atliekamas, priimant sprendimus dėl leidimų nuolat gyventi panaikinimo, išvada apie pareiškėjos socialinių, ekonominių ryšių nebuvimą Lietuvos Respublikoje yra nepagrįsta, liko neįvertinta Covid-19 pandemijos įtaka pareiškėjos pareigų, susijusių su nuolatinio gyventojo statuso turėjimu, tinkamam vykdymui, atsižvelgiant į individualią pareiškėjos situaciją, susijusią su jos sveikatos būkle.

18. Priimant Sprendimą Nr. 1, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl jis laikytinas neteisėtu (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

19. Sprendimas Nr. 1 ir jo pagrindu priimtas Sprendimas Nr. 2 naikintini, o Migracijos departamentas atitinkamai įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi.

III.

20. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą.

21. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

21.1. Migracijos departamento Sprendimai buvo priimti pagal Migracijos departamento surinktus ir pareiškėjos pateiktus duomenis. Migracijos departamentas neturėjo ir negalėjo vertinti pareiškėjos teismui išdėstytų teiginių apie jos sveikatos būklę. Migracijos departamentas iki ginčijamų Sprendimų priėmimo sudarė pareiškėjai sąlygas teikti paaiškinimus, tačiau pareiškėja savo paaiškinimuose nenurodė jokių duomenų apie sveikatos būklę ir nepateikė Migracijos departamentui tai patvirtinančių medicininių išvadų.

Žemesnės instancijos teismas

21.2. Sprendimuose buvo įvertina Covid-19 pandemijos įtaka pareiškėjai. Teismas nevertino, kad, pagal karantino metu galiojusias taisykles, užsieniečiai, turintys leidimą gyventi (t. y. turintys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje), galėjo atvykti į Lietuvos Respubliką be didesnių ribojimų ir kad Rusijos Federacijoje pradėta skiepyti nuo Covid-19 2020 m. gruodį, tačiau pareiškėja (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjos grįžimas į Lietuvos Respubliką priklausė nuo pačios pareiškėjos valios.

21.3. Teismas nenustatė, kad pareiškėjos sveikatos būklė buvo sunki ir truko visą išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpį.

21.4. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, įvertino pareiškėjos paaiškinimus, jos gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos sutuoktinis yra asmuo be pilietybės, turintis Latvijos išduotą kelionės dokumentą. Migracijos departamentas neturi duomenų apie pareiškėjos sutuoktiniui išduotą leidimą gyventi, deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jo darbą ar gaunamas pajamas Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjos ryšiai su jos sutuoktiniu nebuvo vertinami kaip šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiu asmeniu.

21.5. Pareiškėjos tėvai nėra išlaikomi asmenys, todėl, vertinant pareiškėjos šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, pareiškėjos tėvų gyvenimas Lietuvos Respublikoje nėra reikšmingas.

21.6. Migracijos departamentas Sprendimuose nekonstatavo, kad pareiškėja neturi ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas įvertino, kad pareiškėja pirmą kartą Lietuvos Respublikoje įsidarbino tik 2024 m. gruodžio 3 d. Pareiškėjos ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti pareiškėjos situaciją bei panaikinti Migracijos departamento priimtus Sprendimus.

Žemesnės instancijos teismas

21.7. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl aplinkybė, kad pareiškėja pirmą kartą per visą gyvenimo Lietuvoje laikotarpį Lietuvos Respublikoje įsidarbino likus tik vienai dienai iki Migracijos departamento sprendimo panaikinti leidimą nuolat gyventi priėmimo, turėjo būti vertinama kaip nusverianti kitas nustatytas faktines ir neginčijamas aplinkybes, sudarančias imperatyvų pagrindą panaikinti leidimą nuolat gyventi

21.8. Nagrinėjamu atveju aktualūs Lietuvos vyriausiojo teismo išaiškinimai 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. Nr. eA-1385-624/2024, kadangi pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos išskirtines aplinkybes, o skunde nurodyti motyvai yra nepagrįsti arba nereikšmingi ir nepatvirtina teiginių, kad ji neturėjo jokių galimybių grįžti į Lietuvos Respubliką anksčiau (ypač atsižvelgiant į faktą, kad jai, kaip turinčiai leidimą nuolat gyventi, nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvą).

21.9. Sprendimai neužkirto kelio pareiškėjai kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo Įstatymo numatytais pagrindais.

21.10. Teismas nenurodė jokių kitų argumentų, dėl kurių Migracijos departamento Sprendimai yra naikintini, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai.

Atsiliepimas

22. Pareiškėja A. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo Migracijos departamento apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti visas bylinėjimosi ir vertimo išlaidas.

23. Pareiškėja grindžia atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą šiomis aplinkybėmis:

23.1. Atsakovas nevertino pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl Covid-19 pandemijos, sutrukdžiusių jai grįžti į Lietuvą nurodytu laikotarpiu, nepagrįstai teigia, kad pareiškėja turėjo galimybę (duomenys neskelbtini) (nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, nors, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, jis privalėjo padaryti tai).

23.2. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad Covid-19 pandemija yra reikšminga aplinkybė, turinti reikšmės, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

23.3. Pareiškėja išvyko iš Lietuvos 2020 m. sausio 9 d., t. y. pandemijos pradžioje, be to, ji priklauso rizikos grupės asmenims, kuriems buvo ypač rizikinga ir labai pavojinga keliauti. Naikinant leidimą pareiškėjai nuolat gyventi Lietuvoje, nebuvo vadovaujamasi proporcingumo principu, nebuvo tinkamai vertinami pareiškėjos ryšiai su Lietuva bei su čia gyvenančiais asmenimis.

23.4. Pareiškėja gyvena Lietuvoje nuo 1999 metų, čia gyvena jos sutuoktinis bei tėvai, čia ji įgijo išsilavinimą ir dirba. Pareiškėjos ryšiai su Lietuva yra labai glaudūs, jos interesų centras yra Lietuvoje, po grįžimo į Lietuvą ji nė karto nebuvo nuvykusi į Rusiją, su kuria nutraukti visi ryšiai.

23.5. Atsakovas nurodo, kad ginčijami Sprendimai neužkirto kelio pareiškėjai kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo įstatymo numatytais pagrindais. Vadovaujantis nustatytu reglamentavimu bei numatytais ribojimais, pareiškėja neturėjo objektyvios galimybės kreiptis iš naujo dėl leidimo gyventi išdavimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

24. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 24S278539, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas nuolat gyventi ir Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 24S282480, kuriuo nutrauktas pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo, bei prašymo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2024 m. rugsėjo 23 d. prašymą.

Žemesnės instancijos teismas

25. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą, t. y. panaikino skundžiamus Migracijos departamento Sprendimus ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

26. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė materialinės ir proceso teisės normų pažeidimus, teismo išvados neatitinka bylos medžiagos, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

27. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.

28. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto ginčui reikšmingos nuostatos (leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės) aiškinimo ir taikymo, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog Įstatymas nenustato išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas (žr., pvz., 2022 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3304-556/2022; kt.). Tačiau, sprendžiant dėl sprendimų panaikinti užsieniečiams išduotus leidimus nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu pagrįstumo ir teisėtumo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje reikšmingomis aplinkybėmis pripažįstamos, be kita ko, Covid-19 pandemija, asmens amžius ir jo sveikatos būklė (žr., pvz., 2024 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024; 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2165-815/2024).

29. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata priimta, įgyvendinant 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvą 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/51/ES, (toliau – ir Direktyva). Direktyvos 9 straipsnio „Statuso panaikinimas arba praradimas“ 1 dalies c papunktyje yra nustatyta, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad, nukrypstant nuo šios nuostatos, valstybės narės gali nustatyti, kad prabuvus išvykoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės arba dėl ypatingų arba išskirtinių priežasčių ilgalaikio gyventojo statusas nėra panaikinamas arba prarandamas. Šiuo aspektu aktualios Direktyvos 4 konstatuojamosios dalies nuostatos, nurodančios, kad trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybių narių gyventojai, integracija yra esminis elementas skatinant ekonominę ir socialinę sanglaudą, kurią Europos Bendrijos steigimo sutartis nurodo pagrindiniu Bendrijos tikslu. Direktyvos 6 konstatuojamoji dalis nustato, jog pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima parodyti, jog žmogus įsitvirtino toje šalyje. Reikėtų numatyti prielaidas tam tikram lankstumui, kas leistų atsižvelgti į tokias aplinkybes, dėl kurių asmeniui gali tekti laikinai išvykti iš tos teritorijos. Direktyvos 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies c punkte ir straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais statusą suteikusi valstybė narė taiko palengvintą ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarką. Minima tvarka ypač taikoma asmenims, gyvenusiems antrojoje valstybėje narėje studijų tikslu. Ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo sąlygas ir tvarką nustato nacionalinė teisė.

30. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2022 m. sausio 20 d. sprendime byloje C-432/20 yra nurodęs, jog, kalbant apie Direktyva siekiamą tikslą, pirmiausia iš jos 2, 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama užtikrinti trečiosios šalies piliečių, ilgai ir teisėtai gyvenančių valstybėse narėse, integraciją ir šiuo tikslu priartinti šių trečiosios šalies piliečių teises prie teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos piliečiai, visų pirma įvairiose ekonominėse ir socialinėse srityse elgiantis su jais lygiai taip pat kaip ir su Sąjungos piliečiais. Būtent tam, kad minėti trečiųjų šalių piliečiai galėtų pasinaudoti Direktyvoje numatytomis teisėmis, jiems pagal jos 4 straipsnio 1 dalį suteikiamas ilgalaikio gyventojo statusas. Toks tikslas patvirtina tokį Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimą, pagal kurį šie trečiųjų šalių piliečiai, kurie dėl savo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje trukmės jau yra įrodę savo įsitvirtinimą šioje valstybėje narėje, iš esmės, kaip ir Sąjungos piliečiai, gali laisvai persikelti ir gyventi, taip pat ir ilgesnį laiką, už Sąjungos teritorijos ribų, tačiau dėl to jie savaime nepraranda ilgalaikio gyventojo statuso, jei nėra išvykę iš tos teritorijos visą šioje nuostatoje nurodytą 12 mėnesių iš eilės laikotarpį. Iš Direktyvos 10 konstatuojamosios dalies matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė šio sprendimo 36 punkte nurodyto tikslo, suteikdamas atitinkamiems asmenims tinkamą teisinio saugumo lygį, atsižvelgiant į procedūrines normas, reglamentuojančias prašymo suteikti šį statusą nagrinėjimą. Todėl teisinio saugumo principui teikiama svarba įgyjant šį statusą būtinai turi būti taikoma ir jo praradimui, nes praradus šį statusą jis tampa negaliojantis, kaip patvirtinta Direktyvos parengiamuosiuose darbuose, kur pabrėžta, kad „ilgalaikio gyventojo statusas turi užtikrinti jo turėtojui maksimalų teisinį saugumą“, o „priežastys, pateisinančios jo panaikinimą, [turi būti] išsamiai išvardytos ir suformuluotos“ (žr. pasiūlymą dėl Tarybos direktyvos dėl trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (COM(2001) 127 galutinis).

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkto, taigi ir Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme svarbus asmens fizinio (ne)buvimo, o ne (ne)gyvenimo ES teritorijoje faktas. Netgi darant prielaidą, kad, valstybei nenustačius jokių išimčių dėl 12 mėnesių buvimo ES teritorijoje laikotarpio pratęsimo pagal Direktyvos 9 straipsnio 2 dalį, užsieniečio teisė į ilgalaikio gyventojo statusą yra prarandama, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju valstybėms narėms Direktyvos 9 straipsnio 5 dalyje taip pat yra įtvirtinta pareiga nustatyti ir taikyti supaprastintą ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarką. Įstatyme bei Tvarkos apraše nuostatų dėl supaprastinto / palengvinto ilgalaikio gyventojo statuso atkūrimo nėra. Nacionaliniame reglamentavime nesant užsieniečiams įtvirtintų galimybių supaprastinta tvarka atkurti ilgalaikio gyventojo statusą, jį praradus dėl nebuvimo ES teritorijoje ilgiau nei 12 mėnesių, toks užsienietis praranda vieną iš esminių savo teisių gynimo priemonių ir teisinį saugumą, kurį užtikrinti siekta minėta Direktyva. Todėl manytina, jog ilgalaikio gyventojo statuso praradimas, nesant nustatytos supaprastintos šio statuso atkūrimo tvarkos ir duomenų, kad konkrečiu atveju užsienietis piktnaudžiavo teise, yra neproporcinga pasekmė.

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodo kaip ypatingą jos nebuvimo ES teritorijoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės priežastį tai, kad ji negalėjo grįžti į Lietuvos Respubliką dėl Covid-19 pandemijos ribojimų, rizikos susirgti Covid-19.

33. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo aplinkybes dėl situacijos, susijusios Covid-19 pandemija (valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (Covid-19) plitimo grėsmės paskelbta Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 ir galiojo iki 2022 m. gegužės 1 d. (Vyriausybės 2022 m. balandžio 20 d. nutarimas Nr. 378); pandemijos pradžioje, atsižvelgiant į tai, kad Covid-19 buvo pripažinta ypač pavojinga užkrečiama liga, atsižvelgiant į jos paplitimo mastą, pasekmes žmonių gyvybei ir sveikatai, įvertinus epidemiologinę situaciją šalyje ir visame pasaulyje, turimus mokslininkų surinktus duomenis, kompetentingų tarptautinių organizacijų ir ekspertų teikiamas rekomendacijas, taikyti patys griežčiausi ribojimai; nors šiuo laikotarpiu nebuvo visiškai apribota užsieniečių, turinčių teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančius dokumentus, galimybė grįžti į Lietuvą, tačiau buvo taikomi plataus masto ribojimai tiek asmenų judėjimo, tiek įvairios ūkinės veiklos bei kitose srityse, dėl kurių kasdienis gyvenimas buvo sutrikdytas; Pasaulinė sveikatos organizacija priskyrė vyresnius nei 65 m amžiaus asmenis bei asmenis, sergančius lėtinėmis ligomis, labiausiai pažeidžiamų gyventojų grupei, turinčiai didelę sunkių komplikacijų riziką užsikrėtus koronavirusu, todėl šioms gyventojų grupėms rekomenduota ypatingai saugotis.)

34. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpis sutapo su Covid-19 pandemijos pradžia, kuomet buvo taikomi itin griežti apribojimai.

35. Nors pareiškėja teigė, kad ji priklauso labiausiai pažeidžiamų asmenų grupei dėl sveikatos būklės, todėl keliauti pandemijos metu jai buvo ypač rizikinga, pavojinga jos sveikatai ir gyvybei, nagrinėjant pareiškėjos 2024 m. rugsėjo 23 d. prašymą ši aplinkybė nebuvo vertinta.

36. Pareiškėją sieja su Lietuva ilgamečiai ryšiai (pirmas leidimas nuolat gyventi jai buvo išduotas 2005 metais, pakeistas 2020 m. sausio 8 d. ). Pareiškėjos gyvenamoji vieta deklaruojama Lietuvos Respublikoje nuo 1999 m. Nuo 2018 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjos gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos tėvai yra Rusijos Federacijos piliečiai, turintys leidimus nuolat gyventi Lietuvoje, jų gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje. Lietuvos Respublikoje pareiškėja įgijo išsilavinimą, dirba, sukūrė šeimą – (duomenys neskelbtini) pareiškėja sukūrė šeimą su asmeniu be pilietybės, turinčiu Latvijoje išduotą kelionės dokumentą.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, priimant ginčijamus Sprendimus, liko neįvertinta Covid-19 pandemijos įtaka pareiškėjos pareigų, susijusių su nuolatinio gyventojo statuso turėjimu, tinkamam vykdymui, atsižvelgiant į individualią pareiškėjos situaciją, susijusią su jos sveikatos būkle, be to, išvada apie pareiškėjos socialinių, ekonominių ryšių nebuvimą Lietuvos Respublikoje yra nepagrįsta. Taigi Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašymui teisingai išspręsti svarbių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtus Sprendimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamus Sprendimus.

38. Kaip jau minėta, pareiškėja pateikė atsakovui 2024 m. rugsėjo 23 d. prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas. Atsakovas 2024 m. gruodžio 4 d. priėmė šioje byloje skundžiamą Sprendimą Nr. 1 ir, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 90 punktu, 2024 m. gruodžio 2 d. priimtu Sprendimu Nr. 2 nutraukė pareiškėjos pateikto prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą, nustatęs, kad pareiškėja gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

39. Šiuo aspektu pažymėtina, kad prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimo nutraukimas Tvarkos aprašo 90 punkto pagrindu siejamas ne su leidimo užsieniečiui nuolat gyventi Lietuvoje negaliojimu Įstatymo 56 straipsnio 1 punkto pagrindu (t. y. pasibaigus leidimo nuolat gyventi galiojimui), o su vieno iš Tvarkos aprašo 104 ir 105 punktuose nurodytų atsakovo sprendimų panaikinti užsieniečiui išduotą galiojantį leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimu minėtuose Tvarkos aprašo punktuose nurodytais pagrindais.

40. Pareiškėjos pateikto 2024 m. rugsėjo 23 d. prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas buvo nutrauktas atsakovo Sprendimu Nr. 2, kurį priimti pagrindą sudarė Sprendimas Nr. 1. Panaikinus Sprendimus, atsakovas pagrįstai įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos pateiktą prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi.

41. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti atsakovo apeliacinio skundo argumentais. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

42. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

43. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami, taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

44. Pareiškėja pateikė prašymą priteisti 800 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikė patirtas išlaidas patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjos prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose nustatytų priteistinų maksimalių užmokesčio dydžių nurodytos sumos už apeliacinio skundo surašymą, todėl ši išlaidų suma gali būti priteisiama iš atsakovo.

45. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai iš atsakovo priteistina 800 Eur suma už patirtas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai A. K. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasRasa Ragulskytė-MarkovienėErnestas Spruogis