Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-131-258/2013 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo D. A..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl socialinio draudimo įstaigos išmokėtų draudimo išmokų regreso teisės apimties.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, tokių pagrindų nėra nurodęs ir apeliantas.

Byloje apeliantas prašo priteisti iš atsakingo už žalą asmens draudiko vienkartinę draudimo išmoką, apelianto išmokėtą pagal NADPLSDĮ 11 straipsnio 2 dalį, 27 straipsnį nelaimingo atsitikimo darbe metu žuvusiosios sutuoktiniui. Pirmosios instancijos teismas netenkino šio reikalavimo. Apeliantas nesutinka su tokiu sprendimu.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalis nustato, jog šio įstatymo paskirtis yra kompensuoti dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Taigi, įstatymų leidėjas nustatė, kad šiuo įstatymu nustatytos išmokos kompensuoja būtent negautas pajamas (žalą).

Minėta, ieškinys pareikštas atsakingo už žalą asmens draudikui. Pagal NADPLSDĮ 31 straipsnį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal TPVCAPDĮ, dydį valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo kompanijos. Taigi, specialiame įstatyme nustatyta, kad draudimo kompanijos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui turėtų atlyginti (o VSDFV - reikalauti) tokią žalą, kokią atsakingo už žalą asmens draudikas turėtų mokėti pareiškusiems reikalavimą atlyginti žalą nukentėjusiems asmenims būtent pagal TPVCAPDĮ nuostatas. Be to, ir pagal CK nuostatas trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, (t.y. VSDFV, perėmusiai nukentėjusiųjų reikalavimo teisę) negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 str.). Pagal TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalį žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos bei išlaidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties.

Konstitucinis Teismas savo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.

Taigi, pagal minėtą išaiškinimą socialinio draudimo įstaigos (nagrinėjamu atveju – ieškovas) gali reikalauti tos išmokėtos draudimo išmokos ar jos dalies, kuria atlyginama (dengiama) turtinė žala, padaryta apdraustajam (apdraustajam žuvus - jo šeimos nariams): jei padaryta turtinė žala viršija ar yra lygi išmokėtoms draudimo išmokoms, tokiu atveju socialinio draudimo įstaigos turėtų teisę reikalauti visų draudimo išmokų iš atsakingo už žalos kilimą asmens (jo draudiko), o jei padaryta turtinė žala yra mažesnė už draudimo išmokas – atitinkamos draudimo išmokos dalies.

NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta kaip apskaičiuojama ir kam išmokama ši draudimo išmoka – ji yra lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį ir lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantys mokiniai ir pagal dieninių ar nuolatinių studijų programą studijuojantys studentai, – iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). Taigi, ši vienkartinė draudimo išmoka apskaičiuojama atsižvelgiant į vien tik valstybės nustatomą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, t.y. jos dydis nepriklauso nuo konkrečios situacijos nei dėl mirusiojo (ne)gautų pajamų fakto ir dydžio, nei dėl jokių kitų aplinkybių. Be to, ji mokama ir ją gali gauti ne tik TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą pagal šį įstatymą, bet ir asmenys, negalintys pretenduoti į žalos negautų pajamų pavidalu atlyginimą pagal TPVCAPDĮ, pavyzdžiui, darbingi tėvai (įtėviai) (NADPLSDĮ 27 str. 2 d.). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nepaisant to, kad, minėta, NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma šio įstatymo paskirtis yra kompensuoti negautas pajamas, aptariamos vienkartinės draudimo išmokos išmokėjimas pagal savo prigimtį ir paskirtį ne visais atvejais gali reikšti, kad ji atlieka tokio pobūdžio - žalos negautų pajamų forma atlyginimo - funkciją. Kasacinis teismas taip pat yra pripažinęs, jog „...nors NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šiuo įstatymu siekiama kompensuoti dėl nelaimingo atsitikimo darbe prarastas pajamas, ir nustatyta tam tikra metodika vienkartinės laidojimo pašalpos (taip anksčiau įstatyme buvo įvardijama aptariama vienkartinė draudimo išmoka) dydžiui apskaičiuoti, tai nepaneigia šio valstybės socialinę politiką įgyvendinančio įstatymo specifinio statuso ir paskirties, lemiančių išvadą, kad sprendžiant dėl regreso teisės apimties turi būti vadovaujamasi ne NADPLSDĮ, bet CK įtvirtintomis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013). Taigi, teisminėje praktikoje faktiškai pripažįstama, kad pagal NADPLSDĮ išmokamos vienkartinės draudimo išmokos paskirtis gali būti ne vien padarytos žalos atlyginimas, bet ir socialinė - tuo atveju, jeigu patirtą turtinę žalą realiai atlygina vien tik jau dalis vienkartinės draudimo išmokos, kita šios išmokos dalis iš esmės atlieka socialinę funkciją. Tokiu būdu vienkartinė draudimo išmoka (jos dalis) gali kompensuoti ir negautas pajamas tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad kitos valstybinio socialinio draudimo įstaigų išmokėtos išmokos jų nepadengia, be to, ji taip pat gali kompensuoti kitą, nesusijusią su negautomis pajamomis, t.y. tiesioginę turtinę žalą, kurią nukentėjusiems asmenims atsakingo už žalą asmens draudikas turėtų atlyginti pagal TPVCAPDĮ nuostatas (pavyzdžiui, laidojimo, sugadinto turto remonto ir pan. išlaidas) ir tuo atveju socialinio draudimo įstaiga turėtų teisę reikalauti ją tokioje apimtyje susigrąžinti iš atsakingo už žalą asmens draudiko (CK 6. 290 str.). Pažymėtina, kad jokių išmokų, kurios viršija padarytą žalą, iš atsakingo už žalą asmens (jo draudiko) reikalauti pagal TPVCAPDĮ nuostatas negalėtų ir nukentėjęs asmuo, jei jis tiesiogiai pats reikalautų žalos atlyginimo. Todėl tai taikytina ir šiuo atveju ieškinį reiškiančiam ieškovui (CK 6.113 str.). Be to, ir atgręžtinio reikalavimo teisė yra įgyjama ne į visą išmokėtą, o į tokio dydžio sumą, kuria atlyginama žala (CK 6.280 str.).

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė remdamasis iš esmės tuo, kad P. C. gauta senatvės pensija buvo didesnė už žuvusiosios gautas darbo pajamas (atitinkamai 622,52 Lt ir 578,54 Lt). Todėl teismas sprendė, kad žuvusiosios sutuoktinis žalos nepatyrė. Tačiau sutikti su tokia teismo išvada nėra pagrindo jau vien dėl to, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog be darbo užmokesčio žuvusioji gaudavo dar ir senatvės pensiją – po 415,73 Lt. Taigi, jos pajamos žūties dienai buvo ši senatvės pensijos suma ir 458,86 Lt (darbo užmokesčio suma atskaičius mokesčius – t. 1, b.l. 191), t.y. viso 874,56 Lt. Tokiu atveju netekta pergyvenusio sutuoktinio P. C. pajamų dalis yra 437,28 Lt. P. C. po 61 mėnesio nuo eismo įvykio mirė (2011 m. sausio 7 d.). Vadinasi, jo negauta pajamų dalis per šį laikotarpį sudarytų 26 675 Lt (437,28 Lt x 61 mėn.). Apeliantas per šį laikotarpį P. C. yra išmokėjęs iš viso 12 124,36 Lt sumą - našlių pensiją ir periodines draudimo išmokas apdraustajam mirus. Tai reiškia, kad apelianto išmokėtomis išmokomis, neskaitant vienkartinės draudimo išmokos, buvo nepadengta 14 550,64 Lt negautų pajamų dalis (26 675 Lt - 12 124,36 Lt). Įvertinus aukščiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šią žalos sumą (14 550,64 Lt) tokia pat dalimi kompensavo vienkartinė draudimo išmoka ir apeliantas turi teisę jos reikalauti iš atsakovo.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su netekta pajamų dalimi, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą atmesti ieškinį visiškai.

Remiantis išdėstytu skundžiamas sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas - ieškinį tenkinti iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ 14 550,64 Lt žalos atlyginimo ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, 437 Lt žyminį mokestį ir 68,24 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ 437 Lt žyminį mokestį valstybei apeliacinės instancijos teisme.