- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-25
- Bylos Nr.
- eI2-1215-821/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03692-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Iveta Pelienė (pirm.), Fausta Vitkienė, Saulius Jakaitis
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- P. C.
- Advokatai
- Mykolas Remeikis
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei J. I.-P.,
žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. C. (P. C.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2020 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. (15/5-3)50U-05265 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui nuspręsta panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi LT7478864, galiojantį iki 2021 m. rugpjūčio 1 d.
Paaiškino, kad 2019 m. liepos 4 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2019 m. liepos 4 d., prašymą patenkino ir 2019 m. rugpjūčio 08 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. LT7478864, galiojantį iki 2021 m. rugpjūčio 1 d. Teigia, kad pareiškėjas dirbo ir dirba UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) vairuotoju, tačiau 2020 m. spalio 29 d., Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikino laikiną leidimą gyventi.
Nurodo, kad dėl susidariusios situacijos, kreipėsi į Bendrovę ir sužinojo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-2395-1123/2020 Bendrovės vadovą A. Š. pripažino kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir skyrė jam 1 000 Eur dydžio baudą. Minėtoje byloje, buvo nustatyta, jog Bendrovės vadovas pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 42 straipsnio 2 dalies bei Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas. Bendrovės vadovas nuo 2020 m. sausio 14 d. ir nuo 2020 m. sausio 15 d. darbo sutarties pagrindu, įdarbino du asmenis, tačiau tinkamai neinformavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) apie jų įdarbinimo pradžią. Tokiais veiksmais Bendrovės vadovas pažeidė Įstatymo 44 straipsnio 7 dalį bei Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Dėl minėto teismo nutarimo, pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas Sprendimas, kuriuo jam buvo panaikintas laikinas leidimas gyventi.
Teigia, kad dėl Bendrovės vadovui skirtos nuobaudos, pareiškėjui nebuvo nustatytas nelegalaus darbo faktas, o apie jo įdarbinimą buvo tinkamai ir laiku pranešta VSDFV teritoriniam skyriui. Be to, nei Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI), nei Migracijos departamentas nenustatė jokių aplinkybių, jog pareiškėjas Bendrovėje dirbo nelegaliai. Todėl mano, kad pareiškėjui negali būti taikomos teisinės sankcijos dėl teisės pažeidimų, kurių pastarasis nepadarė.
Pažymi, kad Migracijos departamentas pareiškėjui išdavė laikiną leidimą gyventi 2019 m. rugpjūčio 1 d., dar kai Bendrovės vadovas nebuvo padaręs ANK numatyto nusižengimo, todėl Sprendimas dėl leidimo panaikinimo po 5,5 mėnesių nuo jo teisėto išdavimo pareiškėjui nėra suprantamas ir pagrįstas bei pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Nurodo, kad priimtas Sprendimas neužkerta kelio kreiptis dėl laikino leidimo gyventi, tačiau jame išdėstyti motyvai neadekvatūs, neaiškūs ir nepakankami. Be to, atsakovas neatsižvelgė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena ir dirba jau nuo 2018 m., kur yra jo ekonominių ir socialinių interesų centras. Palikus galioti priimtą Sprendimą, pareiškėjui tektų grįžti atgal į Baltarusijos Respubliką, o dėl nestabilios padėties jo gimtojoje šalyje, galimai kiltų pavojus jo sveikatai, socialiniams ir turtiniams interesams.
Nesutinka su atsakovu, nes ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, kadangi jam taikoma priemonė yra nemotyvuota. Sprendime buvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas be jokio individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo.
Pažymi, kad pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. Įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 130 punktą, atsakovas Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galėjo priimti tik per 14 dienų, skaičiuojant nuo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatyto leidimo panaikinimo pagrindo nustatymo momento, t. y. dienos, kada atsakovas sužinojo apie pareiškėjo darbdavio, jo vadovui paskirtą administracinę nuobaudą už nelegalų darbą. Todėl daro išvadą, kad jog atsakovas priimti Sprendimą turėjo teisę vėliausiai iki 2020 m. rugpjūčio 26 d., kadangi pareiškėjas apie Bendrovės vadovui paskirtą nuobaudą sužinojo Vilniaus miesto apylinkės teismui priėmus nutarimą, t. y. 2020 m. rugpjūčio 12 d.
Pareiškėjo vertinimu, priimtas Sprendimas, negali būti grindžiamas vien tik formaliai remiantis administracinio nusižengimo ir (ar) nubaudimo faktu, be to, atsakovas privalėjo įvertinti pareiškėjo ryšį su padarytu pažeidimu, jo būtinumą, reikalingumą darbdavio veikloje bei tai, ar padarytas administracinis pažeidimas yra susijęs su nelegalia imigracija ar nelegaliu trečiųjų šalių piliečių įdarbinimu.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad A. Š., būdamas Bendrovės vadovu ir pažeisdamas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, todėl, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą.
Teigia, kad dėl Bendrovės vadovo įvykdyto administracinio nusižengimo, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nustatytu pagrindu teisinės neigiamos pasekmės pagrįstai kilo ir pareiškėjui nors ir pats pareiškėjas šiuo atveju neteisėtų veiksmų neįvykdė. Prieš tai minėta teisės norma yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių. Be to, pareiškėjas nenurodė nei vienos svarbios priežasties, kodėl jam turėtų būti taikomos kitokios taisyklės, nei kitiems užsieniečiams, turintiems laikinus leidimus gyventi.
Nesutinka su pareiškėju, jog Sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo po 5,5 mėnesių nuo jo teisėto išdavimo įrodo Migracijos departamento nenuoseklumą bei pažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos principą, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymi, kad Įstatymo normos formuluotė nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbuotojo įdarbinimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis. Priešingai, toks Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio aiškinimas prieštarautų Įstatymo tikslams, elementariai logikai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Mano, kad pareiškėjo teiginys, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų yra nepagrįstas. Migracijos departamentas, veikdamas savo įgaliojimų ribose, kaip viešojo administravimo institucija, turi ne tik teisę, bet ir pareigą vadovautis imperatyviomis įstatymų normomis. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos. Sprendimas buvo priimtas nešališkai, objektyviai bei pagrįstai, ištyrus visas faktines ir teisines aplinkybes, nepažeidžiant gero administravimo principo reikalavimo.
Nurodo, jog Migracijos departamentas apie Bendrovės vadovo administracinio nusižengimą sužinojo iš VDI, gavęs jų 2020 m. spalio 26 d. pranešimą, todėl Sprendimas panaikinti laikiną leidimą gyventi, buvo priimtas nepažeidžiant 14 dienų termino. Be to, pareiškėjas teigia, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta norma nėra imperatyvi, tačiau nepateikia šiuos teiginius galinčių pagrįsti įrodymų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas skundą prašė tenkinti jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė pareiškėjo skundą prašė atmesti, palaikydama atsiliepime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2020 m. spalio 29 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad 2019 m. gegužės 30 d. pareiškėjas tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje Bendrovėje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Išnagrinėjęs šį prašymą Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu 2019 m liepos 4 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir 2019 m. rugpjūčio 1 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. LT7478864, galiojantį iki 2021 m. rugpjūčio 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu bendrovės direktorius A. Š. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už nelegalų darbą 1 000 Eur bauda. Nustatyta, jog Bendrovės vadovas, pažeidė Darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalies bei Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas, nes esant darbo sutarties požymiams, nuo 2020 m. sausio 14 d. ir nuo 2020 m. sausio 15 d. leido dirbti dviem trečiųjų šalių asmenims, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus VSDFV teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą. Nutarimas įsiteisėjo 2020 m. rugsėjo 10 d., bauda sumokėta 2020 m. spalio 1 d..
Įvertinęs turimus dokumentus ir aplinkybes Migracijos departamentas 2020 m. spalio 29 d. Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjo teigimu, Bendrovės vadovo padarytas administracinis nusižengimas yra nesusijęs ir neturėtų daryti įtakos jo laikinam leidimui gyventi Lietuvos Respublikoje. Apie pareiškėjo įdarbinimą buvo tinkamai ir laiku informuota VSDFV teritoriniam skyriui. Be to, leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas dar iki Bendrovės vadovui padarant ANK numatyta nusižengimą, todėl pareiškėjas mano, kad jam negali būti taikomos teisinės sankcijos dėl pažeidimų, kurių jis nepadarė. Anot pareiškėjo, jo atžvilgiu priimtas Sprendimas nebuvo pakankamai aiškus ir pakankamas, todėl priimtas nepagrįstai.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, argumentuodamas, kad nors ir pareiškėjas neteisėtų veiksmų neįvykdė, tačiau Bendrovės vadovas šiuo atveju pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjui. Be to, priimant ginčijamą Sprendimą, nebuvo pažeistos Įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatos.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (aktuali teisės akto redakcija galiojusi nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. lapkričio 20d.). Įstatymo 50 straipsnis numato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio, 1 dalies 19 punkto a papunktis nustato, kad darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardintų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.
Bylos duomenys patvirtina, kad Migracijos departamentas 2019 m. liepos 4 d., pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi patenkino ir 2019 m. rugpjūčio 08 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2021 m. rugpjūčio 01 d. Migracijos departamentas, nustatęs, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Bendrovės vadovas buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 1 000 Eur bauda, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo darbdavys (priimantysis subjektas Bendrovė) yra baustas už leidimą dirbti nelegalų trečiųjų šalių piliečiams. Todėl atsakovas nustatęs bent vieną Įstatymo 50 straipsnyje numatytą savarankišką leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindą turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) panašaus pobūdžio bylose.
LVAT praktikoje konstatuota, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio (nelegalus darnas) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (2019 m. spalio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).
Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalis apibrėžia nelegalaus darbo sąvoką, pagal kurią nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardintų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 str. 10 d.). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad A. Š., būdamas Bendrovės vadovu, nubaustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, t. y. Bendrovės vadovas veikė ne pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį. Bendrovės vadovui pažeidus teisės aktų reikalavimus ir įvykdžius administracinį nusižengimą, Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės kilo ir pareiškėjui, nors ir jis Bendrovėje dirbo teisėtai, o apie jo įdarbinimą buvo tinkamai ir laiku pranešta VSDFV teritoriniam skyriui. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Bendrovės vadovas buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kadangi jis ėjo Bendrovės direktoriaus pareigas, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad jis buvo nubaustas ne kaip Bendrovės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio nubaudimo faktas.
Aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas prieš tai, kai dar Bendrovės vadovui nebuvo baustas už administracinį nusižengimą, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės ir nepažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos principo bei teisingumo ir protingumo kriterijų.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų, keliančių pagrįstas abejones dėl suformuotos teismų praktikos teisingumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas iš esmės remiasi savo nuomone, subjektyviu darbdavio sąvokos interpretavimu, kuriuos paneigia anksčiau minėtų ginčui aktualių teisės normų sisteminis vertinimas, atitinkantis suformuotą nuoseklią teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5555-438/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5556-756/2019). Be to, LVAT yra akcentavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (ANK 95 str. prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (VAĮ 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (redakcija galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 11 straipsnio (iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusio redakcijos 8 straipsnis) reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su Tvarkos aprašo 130 punkte nustatyto termino nesilaikymu Sprendimui priimti, pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog procedūriniai terminai sprendimo priėmimui yra skirti užtikrinti, kad administracinis procesas nebūtų pernelyg ilgai užtęsiamas, o viešojo administravimo subjektai įvykdytų jiems pavestą kompetenciją (žr., pvz., 2013 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1189/2013). Viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Pažymėtina, kad įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, tai yra tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą, su sąlyga, jei nesuėjęs senaties terminas šioms procedūroms vykdyti (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013).
Be to, iš byloje pateikto VDI išrašo, matyti, kad Migracijos departamentas pranešimą apie nelegaliai dirbusius trečiųjų šalių piliečius, dėl kurių nelegalaus darbo buvo surašyti Administracinio nusižengimo protokolai pagal ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalį gavo 2020 m. spalio 26 d., todėl sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant Tvarkos aprašo 130 punkte nustatytų terminų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Sprendimo turinį pažymi, kad jame išdėstytos pakankamos aplinkybės, leidusios suprasti Sprendimo turinį, esmę ir priėmimo motyvus (t. y. leidimas panaikintas dėl to, kad pareiškėjo darbdavys (Bendrovės vadovas) baustas už nelegalų darbą), jame aiškiai nurodytas Sprendimo teisinis pagrindas bei motyvai panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl nėra pagrindo pripažinti egzistavus esminių Sprendimo turinio trūkumų, sutrukdžiusių įvertinti jo priėmimo teisinį ir faktinį pagrindą.
Pareiškėjas skunde taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo P. C. (P. C.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.