Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-16 · Administracinė byla Nr. I-6541-244/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-16
Bylos Nr.
I-6541-244/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-6541-244/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01162-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.15.2.3.2; 1.21; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. B. prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2009 m. vasario mėnesio Vilniaus pataisos namuose buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimui prilygstančiomis sąlygomis, taip pažeidžiant jo neturtines teises. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.134 straipsnio 1 punktą, ieškinio senatis dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimų nėra taikoma. Kita vertus, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalis nustato ieškinio senaties termino pradžią. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose nuo 2009 m. vasario mėnesio buvo laikomas nuolat pažeidžiant jo subjektinę teisę nepatirti žiauraus ir nežmoniško elgesio, taigi atsakovės atstovo neteisėta veika yra tęstinė. Mano, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis prasideda nuo paskutinės A. B. teisių pažeidimo dienos, t. y. nuo skundo padavimo dienos.

Pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose nuolat buvo laikomas perpildytose patalpose. Be to, jose buvo įrengta daugiau lovų, nei buvo būtina. Vilniaus pataisos namų gyvenamojoje patalpoje Nr. 414, kurios plotą sudarė apie 15 kv. m, buvo įrengtos 6 miegamosios vietos, o 2015 m. vasario mėnesį jų sumažinta iki 4. 2015 m. balandžio mėnesį A. B. buvo perkeltas į 10 kv. m ploto 1-ojo būrio gyvenamąją patalpą. Šioje patalpoje buvo 4 miegamosios vietos. Pažymėjo, kad Vilniaus pataisos namų administracija, grasindama, jog pareiškėjas bus perkeltas į kitą būrį ir neteks darbo, privertė pasirašyti raštą, kad neturi pretenzijų dėl gyvenamojo ploto trūkumo.

Tvirtina, kad į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3.1 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į baldams ir kitiems įrenginiams skirtą plotą. Taip sukuriama psichologinė įtampa tarp kalinamų asmenų ir provokuojami tarpusavio konfliktai. Nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose kalinamiems asmenims tenka po vos vieną kvadratinį metrą ar net mažiau laisvo ploto. Pažymėjo, kad dėl galimybės laisvai judėti lauke vienam asmeniui pataisos namuose privalomai turintis tekti plotas buvo sumažintas nuo 3,6 kv. m iki 3,1 kv. m.

Dušas Vilniaus pataisos namuose yra įrengtas bendrai viename kambaryje, jis nėra atskirtas jokiomis pertvaromis ar sienelėmis. Neturėdamas galimybės naudotis privatumu, pareiškėjas nuolat jautė nepatogumus ir diskomfortą. Be to, nebuvo galimybės reguliuoti vandens temperatūros, jis būdavo arba per karštas, arba per šaltas.

Maitinimas Vilniaus pataisos namuose neatitiko nustatytų reikalavimų. Nebuvo duodama vaisių, o vietoje daržovių būdavo duodami supuvę rauginti agurkai. Makaronai būdavo ištižę, o vakarienei duodamas žuvies gabalėlis – išvirtas arba troškintas garuose, todėl buvo prasto skonio ir jo nebuvo įmanoma valgyti. Tvirtino, kad prastas ir nekokybiškas maistas yra tinkamų sąlygų neužtikrinimas ir orumo pažeminimas. Neteisėti Vilniaus pataisos namų darbuotojų veiksmai A. B. sukėlė psichologinį šoką, pažeminimo bei bejėgiškumo jausmus, depresiją ir sugriovė pareiškėjo pasitikėjimą valstybe.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir jo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. A. B. į teismą kreipėsi su 2016-03-21 skundu, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo šioje byloje gali būti reiškiamas už laikotarpį nuo 2013-03-21. Senaties terminas laikotarpiui nuo 2009 m. vasario mėnesio iki 2013-03-21 yra praleistas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nenustatyta jokio reikšmingo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai jo reikalavimų. Atsakovės atstovė prašė taikyti ieškinio senaties institutą ir A. B. reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. vasario mėnesio iki 2013-03-21 taikyti ieškinio senatį ir šią skundo dalį atmesti. Mano, kad turėtų būti sprendžiama, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui jo galimai patirtą neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013-03-21 iki skundo teismui padavimo dienos, t. y. 2016-03-21.

Ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013-03-21 iki 2016-03-21, pareiškėjas gyveno Vilniaus pataisos namų 6-ojo būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 414, kurioje buvo 5 miegamos vietos, 6-ojo būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpose Nr. 414, kurioje buvo 3 miegamos vietos, bei 1-ojo būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 112, kurioje buvo 2 miegamosios vietos. 6-ojo būrio gyvenamosios patalpos Nr. 414 plotas yra 14,41 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, o tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,6 kv. m ploto; toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. 1-ojo būrio gyvenamosios patalpos Nr. 112 plotas yra 14,29 kv. m ir joje yra įrengtos 4 miegamosios vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,57 kv. m ploto, o toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Vilniaus pataisos namuose vienoje rinkmenoje nėra sisteminama informacija apie tuo pat metu tam tikroje gyvenamojoje patalpoje laikomus asmenis. Pareiškėjas skunde neįvardijo, kokie asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu atliko bausmę kartu su juo nurodytose patalpose, jis taip pat nenurodė, koks plotas teko vienam asmeniui.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skiriamas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti vėdinimą, gauti natūralios šviesos, į kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines kalinamojo savybes, jo amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.

Pažymėjo, kad nuo 2010-04-30 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 11.1 ir 12.2 punktuose nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Atkreipė dėmesį, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus bei galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktuose nustatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė-poilsio kambarys. Nuteistieji nuo 7.00 val. iki 23.00 val. gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius ir užsiimti kita leistina veikla. Vilniaus pataisos namų dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Vilniaus pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje. Ne visada visos gyvenamosios patalpos lovos būna užimtos, todėl nuteistiesiems tenka daugiau gyvenamojo ploto. Net jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas, šis neatitikimas negalėtų lemti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, kadangi būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje. Pažymėjo, kad pataisos įstaigoje A. B. buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, pabloginančių jo padėtį, nebuvo. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai ir patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus pataisos namai administracija būtų sąmoningai siekusi jį kankinti, žeminti A. B. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Pažymėjo, kad Vilniaus pataisos namų gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006-09-06 aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Vilniaus pataisos namų pastatai buvo visiškai renovuoti ir 2006 m. perduoti eksploatuoti. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas.

Nurodė, kad nuo 2013-03-21 iki 2016-03-21 pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose buvo baustas drausmine nuobauda ir paskirtą nuobaudą atliko Vilniaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 4K, kurios plotas – 13,55 kv. m. Šioje kameroje buvo įrengtos trys miegamosios vietos, taigi, vienam nuteistajam teko apie 4,51 kv. m kameros ploto, o toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Vilniaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 4K pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus pataisos namų administracijos valia, o dėl to, kad atliko nuobaudą, kuri jam buvo skirta už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimą; patekimas į šią patalpą priklausė tik nuo A. B. valios. Nurodė, kad gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, dydis visose pataisos įstaigos baudos izoliatoriaus kamerose atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte nustatytą normatyvą – 3,6 kv. m.

Atkreipė dėmesį, kad teismai skirtingai vertina drausmės grupės gyvenamųjų patalpų ir kamerų tipo patalpų plotų skaičiavimą. Vilniaus pataisos namų nuomone, sanitarinis mazgas, esantis drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ar kamerų tipo patalpose, privalo būti įskaičiuotas į bendrą šių patalpų naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje patalpoje esantys nuteistieji. Atsižvelgiant į Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 nuostatas, patalpa yra pastato dalis, atribota nuo jo likusios dalies atitvaromis iš visų pusių, turinti išėjimą į lauką arba kitas patalpas. Drausmės grupės gyvenamųjų patalpų, baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpų durys turi tik vieną išėjimą į bendrąjį sektoriaus koridorių. Mano, kad sanitarinis mazgas, esantis drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir baudos izoliatoriaus kamerose, neturėtų būti vertinamas kaip atskira patalpa.

A. B. nepateikė jokių netinkamą dušo įrengimą patvirtinančių įrodymų. Nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose esančių prausyklų patalpos yra tinkamai įrengtos, laikantis teisės aktų keliamų reikalavimų, visų patalpų sanitarinė-higieninė būklė atitinka galiojančius teisės aktus. Nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, nei Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), nei šią normą pakeitusioje Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) visiškai neužsiminta dėl prausyklose įrengiamų pertvarų parametrų. Mano, kad Vilniaus pataisos namuose įrengtos prausyklos visiškai atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą bei suteikia nuteistiesiems objektyvią galimybę nuošaliai pasinaudoti prausyklose įrengtais dušais. A. B. vien abstrakčiais teiginiais grįstas reikalavimas nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamą vykdymą ar galimų pažeidimų.

Nurodė, kad nuteistieji Vilniaus pataisos namuose maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117. 2015-01-15 tarp Vilniaus pataisos namų ir UAB „Pontem“ buvo sudaryta maitinimo paslaugos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 24-3, pagal kurią UAB „Pontem“ įsipareigojo teikti Vilniaus pataisos namams nuteistųjų maitinimo paslaugą. Minėta bendrovė maistą nuteistiesiems gamina ir pateikia tris kartus per parą. Skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai yra nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Nuteistieji maitinami pagal pataisos įstaigoje pavirtintą dienotvarkę. Valgiaraščiai, tarp jų ir valgiaraštis nedirbantiems vyrams, yra patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138. Valgiaraščiai sudaromi 31 dienai. Kai mėnuo turi mažiau dienų, nesančiomis dienomis maisto produktai neskiriami. UAB „Pontem“ privalo užtikrinti, kad maistas būtų pagamintas pagal technologinių procesų ir maisto higienos normų reikalavimus bei valgiaraščius. Valgiaraščiuose nurodyti patiekalai turi būti gaminami pagal patiekalų receptūras, panaudojant maisto produktus ir žaliavas pagal valgiaraščiuose nurodytus kiekius, atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių. Maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų budinčiajam direktoriaus padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio maisto patikrinimo (ragavimo), tai pažymint pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Vilniaus pataisos namų pagaminto maisto kokybę tikrina gydytojas, pataisos įstaigos direktoriaus budintysis. Pataisos įstaigoje esančios virtuvės darbą kontroliuoja virtuvės vedėja, kuri yra UAB „Pontem“ darbuotoja. Maistas dalinamas samčiais. Dalinant maistą nuteistiesiems, dalyvauja įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas, prižiūrėtojų budinčiosios pamainos vyresnysis, prižiūrėtojas ir būrio viršininkas, kurie stebi maisto dalinimo eigą.

Šalies argumentai

Vilniaus pataisos namų nuomone, visos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės pagristos abstrakčiais teiginiais. A. B. ginčo laikotarpiu nei Vilniaus pataisos namų administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms nėra pateikęs nė vieno skundo dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo, dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ar netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos įstaigoje. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala buvo patirta, tenka pareiškėjui. Jis taip pat privalo įrodyti ir pagrįsti priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. A. B. nepaaiškino neturtinės žalos apskaičiavimo ir nepateikė jokių dokumentų, galinčių pagrįsti reikalaujamos priteisti neturtinės žalos sumą. Mano, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas pasipelnyti iš valstybės. Jis taip pat nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos fizinei ar psichinei sveikatai. Tvirtina, kad Vilniaus pataisos namai jokiais veiksmais A. B. teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė.

Pareiškėjas ir atsakovės atstovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą administracinės bylos proceso šalims buvo pranešta tinkamai. Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta A. B. ir Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose, atlyginimo.

Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Vilniaus pataisos namų – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad dėl kameros ploto trūkumų ir kalinimo sąlygų buvo padaryta neturtinė žala, kurią vertina 50 000 Eur.

Dėl ieškinio senaties

Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai, atsižvelgdamas į tai, kad skundą A. B. surašė 2016-03-21, prašė reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų senaties terminą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos. A. B. teiginys, kad ieškinio senatis dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimų nėra taikoma, nėra niekuo pagrįstas.

Nustatyta, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2016-03-21 (b. l. 6), taigi reikalavimui dėl žalos atlyginimo iki 2013-03-20 įskaitytinai praleido ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). A. B. nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjo argumentas, jog Vilniaus pataisos namų padaryti jo teisių pažeidimai yra tęstiniai, atmestinas kaip nepagrįstas. Akivaizdu, kad A. B. apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, bei kitų jo nurodytų laikymo sąlygų pažeidimų bei suvaržymų jautė didelius dvasinius, psichologinius ir emocinius išgyvenimus, kuriuos vertina 50 000 Eur suma. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis sudaro materialų reikalavimo tenkinimo pagrindą. Asmuo turi suprasti, kad su juo yra elgiamasi netinkamai, jis yra žeminamas ir kankinamas. Jei A. B. jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjas teisę į žalos atlyginimą turi nuo 2013-03-21, o laikotarpiui iki 2013-03-20 įskaitytinai jis praleido senaties terminą. Šiuo teismo sprendimu A. B. padarytos neturtinės žalos vertinimo periodas yra nuo 2013-03-21 iki skundo padavimo dienos – 2016-03-21.

Dėl kamerų ploto reikalavimų

Nuo 2010-04-11 įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje ir iki 2015-10-31 galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Minimali ploto norma nėra įtvirtinta ir nuo 2015-11-01 galiojančioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“. Nuo 2010-04-30 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas yra nurodytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Pagal šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740 „Dėl laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2013-03-21 gyveno Vilniaus pataisos namų gyvenamojoje patalpoje Nr. 6-414-05 (b. l. 9–16, 17). Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015-02-04 įsakymu Nr. 7-41 jis buvo perkeltas į Vilniaus pataisos namų gyvenamąją patalpą Nr. 6-414-03 (b. l. 18), o 2015-04-15 įsakymu Nr. 7-113 – į gyvenamąją patalpą Nr. 1-112-02 (b. l. 19). Nuo 2013-10-29 iki 2013-11-08 A. B. dėl bausmės atlikimo režimo pažeidimo buvo 10 parų uždarytas į baudos (drausmės) izoliatoriaus kamerą Nr. 4K (b. l. 9–16, 20–21). Vilniaus pataisos namai nurodė, kad neįmanoma nustatyti, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu gyveno kamerų tipo patalpose, nes tokie duomenys įstaigoje nėra kaupiami, tačiau nurodė, kad 6-ojo būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 414, kurios plotas – 14,41 kv. m (b. l. 24), yra 4 miegamosios vietos. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, minėtoje patalpoje laikant 4 asmenis, kiekvienam iš jų teko 3,6 kv. m. Taigi, laikant A. B. šioje patalpoje su dar 3 asmenimis, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Atkreiptinas dėmesys, kad pataisos namuose bausmę atliekantys asmenys gali nuo 7.00 val. iki 23.00 val. laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, būrio lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, renginius, užsiimti kita leidžiama veikla. Iš pateikto Vilniaus pataisos namų plano (b. l. 22–24) matyti, kad gyvenamosios patalpos išeina į bendrus koridorius, tuose pačiuose koridoriuose yra įrengtos kitos bendro naudojimo patalpos. Vilniaus pataisos namai pažymėjo, kad pataisos namų teritorijoje įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastato viduje. Taigi, nuteistieji neturi visą laiką praleisti vien tik gyvenamojoje patalpoje. Kadangi kiti nuteistieji dieną dalyvauja leidžiamose veiklose, dieną ne visi asmenys būna gyvenamojoje patalpoje, todėl likusiems asmenims tenka dar daugiau laisvo patalpų ploto.

Kaip jau minėta, Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015-04-15 įsakymu Nr. 7-113 pareiškėjas buvo perkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. 1-112-02 (b. l. 19). Vilniaus pataisos namai nurodė, kad šioje 14,29 kv. m gyvenamojoje patalpoje (b. l. 23) yra 4 miegamosios vietos (b. l. 9–16). Teismas neturi pagrindo abejoti oficialiai valstybinės institucijos pateiktais duomenimis. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, minėtoje patalpoje laikant 4 asmenis, kiekvienam iš jų teko 3,57 kv. m. Taigi, laikant A. B. šioje patalpoje su dar 3 asmenimis, teisės aktų reikalavimai taip pat nebuvo pažeisti.

Vilniaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 4K, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013-10-29 iki 2013-11-08, plotas yra 13,55 kv. m (b. l. 22). Taigi, laikant A. B. šioje patalpoje su dar dviem asmenimis, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punktas nebuvo pažeistas.

Pareiškėjo teiginiai dėl nuolatinio ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, bei miegamųjų vietų pertekliaus nėra grindžiami objektyviais duomenimis. A. B. dėl šio galimo jo teisių pažeidimo į Vilniaus pataisos namų administraciją nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeistos.

Dėl dušų įrengimo

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 27 punktą, Sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Reikalavimai prausimosi patalpoms yra nustatyti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 39.1–39.4 punktuose, pagal kuriuos dušinės, prausyklos patalpų sienos, grindys ir kiti paviršiai turi būti lygūs, be plyšių, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms; daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami, išvalomi valikliais, turinčiais dezinfekantų; kiekvienas asmuo turi turėti individualias plaušines ar kempines, rankšluosčius ir muilą; dušinės, prausyklos patalpų grindys turi būti neslidžios, turi turėti nuolydį į vandens nutekėjimo kanalus, angas; dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdien naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 28.1 ir 28.2 punktuose nustatyta, kad daugkartinio naudojimo reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami; dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimų dušų įrengimui bei neįtvirtina, kad dušo kambaryje turi būti atskiri skyriai ir kad kiekvienas asmuo turi turėti galimybę reguliuoti vandens duše temperatūrą, o neturtinė žala gali būti priteisiama tik už teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymą, todėl teisės aktuose nenustatyta teisė nesvarstytina. Nors pareiškėjas tvirtina, kad dušas buvo įrengtas netinkamai, tačiau nepateikė jokių šiuos savo teiginius patvirtinančių įrodymų. Ginčo laikotarpiu A. B. dėl šio galimo teisių pažeidimo nei į Vilniaus pataisos namų administraciją, nei į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, todėl darytina išvada, kad jo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeidžiami.

Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-12-04 patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-2443 matyti, kad 2014 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais atlikus patikrinimą nustatyta, kad dušinėje sienų ir grindų paviršiai iškloti plytelėmis, tinkami valymui ir dezinfekcijai, dušinėje buvo vizualiai švaru, dušinė valoma vieną kartą per savaitę, kadangi galimybė nusiprausti po šiltu dušu yra sudaryta vieną kartą per savaitę. Patikrinimo metu buvo dušinių valymui skirtas inventorius, valymo ir dezinfekcijos priemonių (b. l. 30–33). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-08-10 patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1887 pažymėta, kad dušinės, prausyklos patalpų grindys lygios, yra nuolydis į vandens nutekėjimo angas. Dušinėje Lietuvos higienos normos HN 76:2010 27, 39.1 ir 39.3 punktų pažeidimų nenustatyta. Gyvenamųjų patalpų korpuse esančioje prausykloje ir dušo patalpoje yra šalto bei karšto vandens tiekimo sistema. Prausyklos patalpoje yra langas, patalpa vėdinama natūraliai per langą. Patikrinimo metu prausykloje ir dušų patalpoje buvo vizualiai švaru, dušų kabinos veikė, buvo tiekiamas šaltas vanduo. Karštas vanduo tiekiamas vieną kartą per savaitę. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 27 ir 68 punktų pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 37–39). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-07-27 patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1795 pažymėta, kad 1-ojo korpuso dušuose buvo vizualiai švaru, tvarkinga, dušai vėdinami per atidaromus langus, kurie užsidaro bei atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 39.4 punkto reikalavimą (b. l. 40–41). Kitų duomenų nėra pateikta. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo teiginiai dėl dušų netinkamumo yra nepagrįsti.

Dėl maitinimo

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 8, 9 punktuose įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas; laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad maitinimas Vilniaus pataisos namuose neatitiko nustatytų reikalavimų. Nebuvo duodama vaisių, o vietoje daržovių būdavo duodami supuvę rauginti agurkai. Makaronai būdavo ištižę, o vakarienei duodamas žuvies gabalėlis buvo išvirtas arba troškintas garuose, todėl buvo prasto skonio ir jo nebuvo įmanoma valgyti.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas paaiškino, kad nuteistieji Vilniaus pataisos namuose maitinami vadovaujantis teisės aktų reikalavimais pagal pataisos įstaigoje pavirtintą dienotvarkę. Maitinimo paslaugas atsakovės atstovui teikia UAB „Pontem“, kuri turi užtikrinti, kad maistas būtų pagamintas pagal technologinių procesų ir maisto higienos normų reikalavimus bei valgiaraščius. Maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio maisto patikrinimo (ragavimo), tai pažymint pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Vilniaus pataisos namuose nuolat atliekama nuteistiesiems pagaminto maisto kontrolė; pagaminto maisto kokybę tikrina gydytojas, pataisos įstaigos direktoriaus budintysis. Pataisos įstaigoje esančios virtuvės darbą kontroliuoja virtuvės vedėja, kuri yra UAB „Pontem“ darbuotoja. Dalinant maistą nuteistiesiems, dalyvauja įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas, prižiūrėtojų budinčiosios pamainos vyresnysis, prižiūrėtojas ir būrio viršininkas, kurie stebi maisto dalinimo eigą. Teismas neturi pagrindo abejoti valstybinės institucijos pateiktais duomenimis. Nors pareiškėjas tvirtino, kad maistas neatitiko nustatytų reikalavimų, nebuvo duodama vaisių, tinkamų daržovių, pagamintas maistas buvo netinkamas ir neskanus, tačiau nepateikė jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Praėjus ilgam laikui nėra galimybių nustatyti, kokiu maistu buvo maitinamas A. B.. Tai, kad maitinimo procesas išsamiai reglamentuotas, rodo, jog tvarkos turi būti laikomasi, kol neįrodyta priešingai, laikoma, kad pareiškėjas buvo maitinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiu maistu.

Dėl kitų kalinimo sąlygų

Nors A. B. tvirtino, kad Vilniaus pataisos namų administracija, grasindama, jog jis bus perkeltas į kitą būrį ir neteks darbo, privertė pasirašyti raštą, kad pareiškėjas neturi pretenzijų dėl gyvenamojo ploto trūkumo, tačiau konkrečiai nenurodė, kas ir kada jam grasino, bei kada A. B. pasirašė nurodytą raštą, taigi šios aplinkybės laikomos nenustatytomis.

Pareiškėjas tvirtino, kad Vilniaus pataisos namuose buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimui prilygstančiomis sąlygomis, tačiau jis akcentavo tik gyvenamųjų patalpų ploto trūkumą, netinkamą dušų įrengimą bei maitinimą. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-08-10 patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-1888 matyti, kad patikrinimo metu Vilniaus pataisos namų gyvenamojoje patalpoje Nr. 414 išmatuota dirbtinė apšvieta buvo 219 lx ir atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus. Šio gyvenamojoje patalpoje naktinio dirbtinio apšvietimo nebuvo. Minėtoje gyvenamojoje patalpoje buvo langai, patalpos buvo vėdinamos natūraliai per langus; langai buvo tvarkingi, nesudaužyti. Pasivaikščiojimo kiemeliuose Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, ir Nr. 5 buvo primėtyta popierių ir šiukšlių ir tai neatitiko HN 76:2010 18.4 punkto reikalavimų. Graužikų buvimo vizualiai nenustatyta. Minėtame patikrinimo akte taip pat pažymėta, kad dėl dezinsekcijos, deratizacijos darbų su UAB „Dezinfa“ 2014-05-08 buvo sudaryta sutartis Nr. VLN-P-2014(123)24-33. Vilniaus pataisos namų teritorijoje dezinsekcijos, deratizacijos darbai atliekami ir duomenys apie jų atlikimą registruojami; paskutinė deratizacija Vilniaus pataisos namų teritorijoje atlikta 2015-07-16 (b. l. 34–36). Pažymėtina, kad atliekant minėtą patikrinimą, šioje gyvenamoje patalpoje A. B. negyveno, jis Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015-04-15 įsakymu Nr. 7-113 buvo perkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. 1-112-02 (b. l. 19). Kitų duomenų apie gyvenamąsias patalpas, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nėra pateikta. Ginčo laikotarpiu jis nei į Vilniaus pataisos namų administraciją, nei į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, todėl darytina išvada, kad A. B. nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu to dėl praėjusio laiko neįmanoma nustatyti.

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Vilniaus pataisos namų veiksmai buvo teisėti. Konstatavus, kad atsakovės atstovo darbuotojai vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir veikė savo kompetencijos ribose, nėra pagrindo konstatuoti jų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei priteisti A. B. 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas,

nusprendė:

Pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska