- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-10
- Bylos Nr.
- 1A-409/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-38-1-00048-2012-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.
- Teisėjai
- Violeta Ražinskaitė, Valdimaras Bavėjanas (pran.), Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- R. P.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę atlikti nustatant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuota ir perduota sunaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sandėliuose saugomus daiktus: 7000 pakelių cigarečių „FEST“ ir 450 pakelių cigarečių „VICEROY RED“.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
R. P. nuteistas už tai, kad pažeisdamas nustatytą tvarką - Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ (LR ūkio ministro 2007-07-19 įsakymo Nr.4-312 //Valstybės žinios, 2007-07-27, Nr. 83-3410; 2010-01-19 įsakymo Nr. 4-31 //Valstybės žinios, 2010-01-23, Nr. 9-429 ir 2010-06-11 įsakymo Nr. 4-443 //Valstybės žinios, 2010-06-17, Nr. 70-3477), 2 punkto 2.1 ir 2.1.1. papunkčių reikalavimus, numatančius, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis“, 3 punkto 3.1 ir 3.1.2. papunkčių reikalavimus, numatančius, kad „fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais - banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 20 pakelių cigarečių, kai prekės įvežtos iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares“, 2012- m. liepos 16 d., apie 9.30 val., išsinuomotame garaže Nr. 41, esančiame (duomenys neskelbtini), iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo akcizais apmokestinamas prekes - 7000 vnt. pakelių cigarečių „FEST“ ir 450 vnt. pakelių cigarečių „VICEROY RED“, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, viso 7450 vnt. pakelių cigarečių, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 51 985,5 Lt ir laikė jas nurodytame garaže iki 2012 m. liepos 16 d., 17.00 val., kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl jam paskirtos per griežtos bausmės. Jis visiškai pripažino savo kaltę, niekur nedirba, augina nepilnametį vaiką. Jo tėvai taip pat niekur nedirba, gyvena Baltarusijoje. Visa tai lengvina jo atsakomybę, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir skyrė jam laisvės atėmimo bausmę. Jo nuomone, tokia bausmė prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Be to, skiriant bausmę teismas nukrypo ir teismų praktikos tokio pobūdžio bylose (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo byla Nr. 1A-236/2013).
Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir joms teikti vienodą reikšmę bei paskirti kaltinamajam švelnesnę ar griežtesnę bausmę. Šio BK straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismas privalo atsižvelgti ne tik į įstatyme numatytas aplinkybes, bet ir įvertinti kaltininko asmenines savybes, jo elgesį prieš nusikaltimo padarymą ir po jo, o taip pat ir kitas konkrečios nusikalstamos veikos aplinkybes. Skirdamas jam bausmę teismas neatsižvelgė į kaltės formą bei rūšį, nekreipė dėmesio į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, jo asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Vertindamas jo asmenybę teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad nusikaltimą jis padarė dėl sunkios finansinės šeimos padėties. Be to, spręsdamas bausmės dydžio klausimą teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad nusikaltimu nebuvo sukeltos žymesnės neigiamos pasekmės. Jo atžvilgiu buvo galima taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu numatyta įstatymo, bausmę. Tuo tarpu jam paskirtoji laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.
Jei kaltininkas visiškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, o byloje nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jam skiriama bausmė ne didesnė už įstatymo sankcijos vidurkį arba bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu. Be to, teismas privalo apsvarstyti ir tai, ar galima pasiekti bausmės tikslus be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pirmosios instancijos teismas į paminėtas aplinkybes neatsižvelgė, jų tinkamai neįvertino ir paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę.
Šalies argumentai
Skundu nuteistasis prašo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Nuteistasis R. P. kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo ir šios veikos juridinio įvertinimo neginčija, su nuosprendžiu nesutinka tik dėl paskirtos per griežtos bausmės. Todėl vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą ir nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, dėl kurių jis nesutinka su jam paskirta bausme, kolegija atmeta. Išnagrinėjusi bylą kolegija daro išvadą, kad skiriant bausmę R. P. teismas vadovavosi ir bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), ir bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis) bei kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis, nepažeisdamas jokių įstatymų reikalavimų.
Pirmiausia pažymėtina, kad teismas teisingai išsprendė nuteistojo R. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino nuteistojo prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliantas skunde dar nurodo, kad nusikalstamą veiką jis padarė dėl sunkios materialinės padėties. Tačiau šis nuteistojo teiginys prieštarauja bylos aplinkybėms ir yra paneigtas išnagrinėtais įrodymais. BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymas dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties - nustatoma tada, kai susiklosčiusios objektyvios sąlygos (priverstinis nedarbas, turto praradimas, jo ar šeimos nario sunki liga ir pan.) nulėmė kaltininko elgesį. Šioje byloje tokios objektyvios sąlygos, nulėmusios nuteistojo R. P. elgesį, nenustatytos. Tai, kad nuteistasis buvo bedarbis, augina nepilnametį vaiką ar juo labiau, kad jo Baltarusijoje gyvenantys tėvai irgi nedirba, negali būti laikoma sunkia turtine ar beviltiška padėtimi. Be to, teismas nuosprendyje pažymėjo ir tai, kad nuteistasis cigaretėms pirkti buvo susitaupęs 20000 Lt.
Apelianto skundo argumentus apie tai, kad teismas neįvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, kolegija irgi atmeta. Nors ir labai lakoniškai, teismas visgi šią aplinkybę įvertino, nurodydamas, kad nusikalstama veika, numatyta BK 199² straipsnio 1 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Šią veiką padaręs R. P. pažeidė nustatytą ekonomikos ir verslo tvarką, o tokiu pažeidimu yra padaroma žala ne tik legaliam verslui, bet ir valstybei. Teisminė praktika rodo, kad šiuo metu ženkliai padidėjęs nusikaltimų, numatytų BK 199, 199² straipsniuose, skaičius, jų paplitimas daro ypač didelę žalą šalies ekonomikai, verslo tvarkai, o tuo pačiu ir valstybės interesams. Tai tik patvirtina padidintą tokio pobūdžio nusikaltimų pavojingumą. Nors reali žala įstatymo saugomoms vertybėms padaryta nebuvo, nes akcizais apmokestinamos prekės nepateko į apyvartą, tačiau tai, kad nuteistasis įgijo ir laikė šių prekių kiekį, kuris daugiau negu pusantro karto viršija įstatymo numatytą 250 MGL dydžio sumą, irgi nerodo padaryto nusikaltimo mažesnio pavojingumo.
Skiriant bausmę taip pat buvo įvertinta ir nuteistojo asmenybė. Nors R. P. neturi nuobaudų už administracinės teisės pažeidimus, tačiau yra teistas už apysunkį tyčinį nusikaltimą ir teistumas neišnykęs. Iš bylos matosi, kad R. P. 2009 m. liepos 28 d. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu už neteisėtą disponavimą namų gamybos stipriais spiritinių gėrimais buvo nuteistas 15 MGL dydžio bauda. Tačiau šią baudą jis sumokėjo tik 2013 m. sausio 20 d., t. y. jau teisme nagrinėjant šią bylą. Šios aplinkybės ir nulėmė R. P. skiriamos bausmės rūšį. Remdamasis apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-236/2013 R. P. skunde nurodo, kad paskirdamas jam laisvės atėmimo bausmę pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos. Tačiau šis apelianto argumentas yra nepagrįstas. Nors paminėtoje byloje aplinkybės ir yra labai panašios, tačiau tas nuosprendis yra apskųstas kasacine tvarka, bet sprendimas dar nepriimtas. Todėl šiuo atveju paminėtas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas precedentu.
BK 199² straipsnio 1 dalies sankcija, be laisvės atėmimo bausmės, numato ir baudą. Tačiau pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams dėl bausmės rūšies parinkimo kolegija pažymi ir tai, kad už panašaus pobūdžio nusikaltimą R. P. jau buvo paskirta bauda. Neišnykus teistumui R. P. ne tik padarė naują nusikaltimą, bet ir vengė sumokėti ankstesniu nuosprendžiu paskirtą baudą. Tai leidžia daryti išvadą, kad R. P. paskyrus švelnesnės rūšies bausmę – baudą, nebūtų pasiekti bausmės tikslai.
Šioje dalyje pažymėtina ir tai, kad pats apeliantas skunde nenurodo, kokią konkrečią bausmę jis prašo jam paskirti keičiant nuosprendį. Nuteistasis skunde nurodo ir tai, jog teismas galėjo taikyti jam BK 62 straipsnio nuostatas, ir tai, kad jam paskirtoji bausmė prieštarauja teisingumo principui. Šie baudžiamieji įstatymai (BK 62 straipsnio 1, 2 dalys, 54 straipsnio 3 dalis) numato galimybę skirti kaltininkui švelnesnę, negu numatyta įstatymo, bausmę. Tačiau nei BK 62 straipsnio 1, nei 2 dalies nuostatų taikyti teismas neturėjo pagrindo, nes nėra visų būtinų įstatymo numatytų sąlygų. Pagal galiojančią teismų praktiką švelnesnė negu įstatymo sankcijoje numatyta bausmė, vadovaujantis BK 54 str. 3 d. numatytu pagrindu, skiriama, jei nustatomos kokios nors išimtinės aplinkybės, dėl kurių įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Šioje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, juo labiau, išimtinių, dėl kurių nuteistajam R. P. šiuo pagrindu galėtų būti paskirta švelnesnė bausmė. Tokių aplinkybių savo skunde nenurodo ir pats nuteistasis.
Jau buvo nurodyta, kad BK 199² straipsnio 1 dalies sankcija numato dviejų rūšių bausmę ir kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai parinko nuteistajam būtent laisvės atėmimo bausmę. Šis baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę iki 7 metų. Įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes teismas nuteistajam R. P. paskyrė artimą sankcijos minimaliai ribai vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Šią bausmę laikyti per griežta ir švelninti ją nėra pagrindo. R. P. teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė ir neprieštarauja bausmės paskirčiai, ir nepažeidžia teisingumo principo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.