Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-174-425/2014. teisėjas Vladimiras Kurasovas

2014 m. kovo 20 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Margaritos Dzelzienės ir Laimutės Sankauskaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-420-420/2013 pagal ieškovų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui A. B., tretysis asmuo A. Č., dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pagal asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų 26 p. įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius asmenis CK nustatyta tvarka. Policijos departamentas, išmokėjęs valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį įgyja ir įgyvendina CK 6.290 straipsnio, reglamentuojančio socialinio draudimo išmokų įskaitymą į žalos atlyginimą ir jas išmokėjusių įstaigų regreso teisę, nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013). Įstatymų leidėjas, CK 6.290 str. 1 d. nustatydamas išmokėtos socialinio draudimo kompensacijos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį sąlygą, numatė, jog kompensacijos dydis gali neatitikti realiai padarytos žalos dydžio. Vidaus tarnybos statute, Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygose ir juos konkretizuojančiuose vidaus reikalų ministro įsakymuose įtvirtinti kompensacijų pareigūnams už sveikatos sutrikdymą mokėjimo pagrindai ir jų dydžio nustatymo kriterijai nesiejami su žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygomis, t. y. draudimo išmoka mokama ne vadovaujantis CK nustatytais civilinės atsakomybės pagrindais, bet pagal šiuose teisės aktuose įtvirtintus imperatyviųjų normų reikalavimus. Šiais teisės aktais valstybė prisiėmė pareigą, įvykus juose nurodytam draudžiamajam įvykiui, išmokėti pareigūnui kompensaciją, apskaičiuotą remiantis objektyvaus pobūdžio neindividualizuotais kriterijais (medicinos ekspertizės komisijos nustatytu sveikatos sutrikdymo laipsniu, pobūdžiu ir pan.) pagal patvirtintą metodiką, kurios privalo laikytis institucija, apskaičiuojanti ir išmokanti kompensaciją. Byloje nenustatyta, kad kompensacija būtų išmokėta neteisėtai ar jos dydis apskaičiuotas netinkamai. Ginčas kilo dėl kompensaciją išmokėjusio Policijos departamento atgręžtinio reikalavimo, nukreipto į žalą padariusį asmenį (atsakovą), dydžio. Policijos departamento prievolė mokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiam pareigūnui atsiranda viešosios teisės normų pagrindu, t. y. valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų. Dėl to nėra teisinio pagrindo išvadai, kad pareigūną sužalojęs asmuo turėjo suvokti tokių savo veiksmų padarinius ir privalo prisiimti prievolę atlyginti specialiaisiais teisės aktais nustatyto dydžio žalą. Priešingas aiškinimas reikštų, kad žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės apimtis taptų priklausoma nuo to, kas jam pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo ar socialinio draudimo išmoką nukentėjusiajam išmokėjusi valstybės institucija. Toks civilinės atsakomybės aiškinimas neturi jokio teisinio pagrindo. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų, t. y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (CK 6.245–6.250 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008, aiškindama CK 6.290 str. 1 ir 3 d. normas, nurodė, kad tuo atveju, jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tik tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala. A. Č. sumokėta 18 mėnesinių atlyginimų dydžio kompensacija apskaičiuota vadovaujantis viešosios teisės aktų reikalavimais ir nesiejant kompensacijos dydžio su realiu 1 mėnesio trukmės pareigūno nedarbingumo laikotarpiu, už kurį jis negavo pajamų. Ieškovai nei tretysis asmuo A. Č. jam tiesiogiai padarytos žalos apskaičiavimo nepateikė. Teismas sprendė, kad, įvertinus tai, kad A. Č. vienos darbo dienos darbo užmokestis yra 142,20 Lt, vidutinis mėnesinis atlyginimas 3 014,64 Lt, kad A. Č. dvi savaites gydėsi sanatorijoje, už 500 Lt pirko langetę, į pareigūno sužalojimo laipsnį, gydymo trukmę, turėjusią įtakos negautoms pajamoms, ir kitas aplinkybes, nusprendė, jog ieškovų iš atsakovo prašomas priteisti žalos atlyginimas mažintinas ir nustatytinas 8 000 Lt dydžio žalos atlyginimas (LR CK 6.283 str., 6.249 str. 1 d., 6.290 str. 3 d.).

Apeliaciniu skundu ieškovai Kauno apskrities VPK ir Policijos departamentas prie VRM prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2013-12-02 sprendimą kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą ieškovų ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas neįvertino byloje esančių įrodymų, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Tyrėjas A. Č., jam einant tarnybines pareigas, 2010-11-13 buvo sužalotas atsakovo A. B.. Kauno miesto apylinkės teismo 2010-11-29 baudžiamuoju įsakymu A. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 286 str. bei 290 str., jam paskirta 4 MGL bauda (520 Lt). Vadovaudamasis LR Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d., Policijos departamentas prie VRM Kauno apskrities VPK skyrė 54 263,52 Lt piniginei kompensacijai A. Č. sumokėti dėl tarnybos metu patirto apysunkio kūno sužalojimo. Piniginė kompensacija A. Č. buvo sumokėta. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba 26 p., įstaiga, sumokėjusi kompensaciją, įgijo reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį CK nustatyta tvarka. Žala, atsiradusi išmokant A. Č. piniginę kompensaciją, padaryta atsakovo kaltais veiksmai, atsakovo veiksmus ir pareigūno sveikatos sutrikdymą sieja priežastinis ryšys.

Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliaciniame skunde nenurodoma, kokių konkrečių įrodymų teismas neįvertino, kokios materialinės teisės normos taikytos klaidingai. Nepagrįstas apeliantų teiginys, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų nuostatomis, policijos pareigūną sužalojusio asmens atsakomybė turėtų būti nustatoma remiantis specialiaisiais poįstatyminiais teisės aktais, o ne CK nuostatomis, nes sąlygų 26 p. aiškiai nustatyta, kad įstaiga, sumokėjusi kompensaciją, įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį CK nustatyta tvarka. Pagal CK 6.283 str. 1 d. sužalojęs asmuo atlygina visą sužalotojo asmens patirtą žalą. Tai reiškia, kad iš kalto asmens negalima reikalauti daugiau žalos atlyginimo, negu jis yra padaręs

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326str.1d.1p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad 2010-11-13 (duomenys neskelbtini) atsakovas A. B., siekdamas išvengti sulaikymo, pasipriešino tarnybines pareigas atliekantiems Kauno apskrities VPK policijos pareigūnams – tyrėjui A. Č., postiniui Remigijui Radzevičiui ir kt., atvykusiems pagal pranešimą. Buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 1-3546-246/2010, o Kauno miesto apylinkės teismo 2010-11-29 baudžiamuoju įsakymu (b.l. 15-16) A. B. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 286 str. ir 290 str., jam paskirta bausmė - 4 MGL (520 Lt) bauda. Kaip nustatyta baudžiamojoje byloje, A. B. panaudojo fizinį smurtą pareigūnų atžvilgiu, stumdėsi, bandė rankų ir kojų smūgiais suduoti tyrėjui A. Č. ir kitiems buvusiems pareigūnams, plūdo juos įžeidžiančiais žodžiais, o grumtynių su A. B. metu, tyrėjui A. Č. sužalojo koją, padarydamas dešinės kojos čiurnos raiščių plyšimą, pripažintą apysunkiu sveikatos sutrikdymu. Dėl sužalojimo A. Č. buvo nedarbingas nuo 2010-11-13 iki 2010-12-13, tai yra 30 dienų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d., dėl tarnybos metu A. Č. patirto sužalojimo, Policijos departamentas prie VRM, atsižvelgdamas į Kauno apskrities VPK 2011-03-17 tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 20-IS-79 „Dėl pareigūno A. Č. sužalojimo“ ir Kauno apskrities VPK viršininko 2011 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 20-TE-460 „Dėl piniginės kompensacijos vyresniajam inspektoriui A. Č. išmokėjimo“, pagal Policijos departamento centralizuotų priemonių programos sąmatos straipsnį „Darbdavių socialinė parama pinigais“ Kauno apskrities VPK paskyrė 54 263,52 Lt sumą piniginei kompensacijai išmokėti, kuri ir buvo išmokėta trečiajam asmeniui nukentėjusiajam A. Č..

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 p. nustatyta, kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Ieškovai šiuo pagrindu regreso tvarka prašo priteisti iš atsakovo A. B. tyrėjui A. Č. išmokėtą 54 263,52 Lt piniginę kompensaciją. Nurodytos draudimo sąlygos patvirtina, kad nagrinėjamoje situacijoje taikytas alternatyvus žalos kompensavimo būdas, nukentėjusiam pareigūnui įgyvendintas specifine draudimo teisinių santykių forma – privalomuoju statutinių vidaus tarnybos pareigūnų ir kitų kategorijų asmenų sveikatos ir gyvybės draudimu, reglamentuojamu specialiųjų įstatymų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų (CK 6.988 straipsnio 3 dalis). Draudžiant policijos pareigūnus valstybės lėšomis visam tarnybos laikotarpiui ir išmokant jiems įstatymu nustatyto dydžio kompensacijas už tarnybos metu ar dėl tarnybos patirtus sveikatos sužalojimus, atliekama svarbi socialinė funkcija, nes suteikiamos efektyvios socialinės garantijos ir prielaidos pareigūnams tinkamai vykdyti savo pareigas, kurios garantuotų visuomenei itin svarbių policijos uždavinių (atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus; apsaugoti žmogaus teises ir laisves; užtikrinti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumą ir kt.) įgyvendinimą. Kartu pareigūnui suteikiama materialinė garantija jo sveikatos sužalojimo atveju, nes būtent tokių asmenų tinkama sveikata padeda įgyvendinti jiems pavestas pareigas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Dėl to pagal analogiją taip pat galima taikyti CK 6.290 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta draudimo išmokas išmokėjusių socialinių draudimo įstaigų regreso teisė į žalą padariusį asmenį.

Vadovaujantis CK 6.280str.1d., atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į žalą padariusį asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008 konstatavo, kad ši teisės norma aiškintina taip, jog valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalą padariusį asmenį sužalotam pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala (visiško nuostolių atlyginimo principas – restitutio in integrum), ir trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis). Jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl padarytos žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008).

CK 6.263 str. 2 d. nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.283 str. 1 d.). Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246–6.250 straipsniai): atsakovas sužalojo policijos pareigūną tretįjį asmenį A. Č.; A. Č. dėl kojos čiurnos raiščių plyšimo patyrė apysunkį sveikatos sutrikdymą; atsakovo kaltės forma – neatsargumas; atsakovo A. B. veiksmus ir pareigūno trečiojo asmens A. Č. sveikatos sutrikdymą sieja tiesioginis priežastinis ryšys. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, CPK 178 straipsnį šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, tai jų dydį nustato teismas, t.y. nagrinėjamu atveju trečiajam asmeniui padarytos žalos dydis žala nepreziumuojamas. Ieškovai byloje nepateikė tikslių paskaičiavimų apie tai, kokio dydžio žala pinigine išraiška dėl sveikatos sutrikdymo buvo padaryta trečiajam asmeniui A. Č., todėl 8 000 Lt žalos dydį pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, įvertinęs, kad trečiojo asmens A. Č. vienos darbo dienos užmokestis 142,20 Lt, vidutinis mėnesinis atlyginimas 3 014,64 Lt, kad A. Č. buvo nedarbingas 30 dienų, dvi savaites gydėsi sanatorijoje, už 500 Lt nusipirko langetę, jam padarytas apysunkis sveikatos sutrikdymas, tuo pačiu buvo įvertinęs ir atsakovo A. B. turtinę padėtį (registruotas darbo biržoje, jo vardu nėra registruotų nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, transporto priemones) (b.l.42-44), jam nustatytas 50 proc. darbingumo lygis (b.l.39). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, pareigūno A. Č. patirta žala dėl sveikatos sutrikdymo sudaro 8 000 Lt, ir šią sumą priteisė iš atsakovo ieškovui Policijos departamentui prie VRM, skyrusiam lėšas piniginei kompensacijai sumokėti A. Č.. Apeliantai teismo nustatyto žalos dydžio neginčija, atsakovas . B. su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, nes jo neskundė.

Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263str.1d.), kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pakankamo teisinio pagrindo.

Atsakovas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų apie šias išlaidas apeliaciniam teismui nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.