Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. eI3-643-505/2025 (S) Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01337-2022-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 51.5; 55.1.3; 57.3 REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2025 m. gegužės 28 d. Kaunas Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Medvedevienės, Astos Urbonienės, sekretoriaujant Oksanai Berezovskei, dalyvaujant pareiškėjos L. L. atstovei advokato padėjėjai E. P., atsakovės akcinės bendrovės „Via Lietuva“ (buvusios valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos) atstovui A. A., tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. S., T. B., V. L., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. L. skundą atsakovei akcinei bendrovei „Via Lietuva“, tretieji suinteresuoti asmenys – G. L., D. S., V. L., V. L., V. M. P., T. B., I. G. (buvusi T.), dėl sprendimų panaikinimo. Teisėjų kolegija nustatė : Pareiškėja L. L. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti akcinės bendrovės „Via Lietuva“ (toliau – AB „Via Lietuva“) (Lietuvos automobilių kelių direkcija 2023 sausio 2 d. iš valstybės įmonės buvo pertvarkyta į akcinę bendrovę, o 2024 m. kovo 5 d. valstybės įmonė Registrų centras patvirtino naują įmonės pavadinimą – „Via Lietuva“) 2021 m. lapkričio 19 d. ir 2022 m. kovo 9 d. atsakymus į pareiškėjos prašymus Nr. (6.6)2-18118, Nr. (6.6)-2-3342, kuriais nuspręsta atsisakyti išduoti sąlygas naujai nuovažai įrengti, bei įpareigoti AB „Via Lietuva“ iš naujo išnagrinėti jos prašymą. Pareiškėja skunde nurodė, taip pat jos atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2020 m. lapkričio 6 d. pareiškėja kartu su sutuoktiniu G. L. įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas). Akcentavo, kad pareiškėjai priklausantis Žemės sklypas buvo suformuotas dar 2006 m., vadovaujantis Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. TS-306 patvirtintu detaliuoju planu, kuriuo buvo pakeista žemės ūkio paskirtis, sklypas padalintas į penkis atskirus sklypus, suprojektuota nuovaža nuo valstybinės reikšmės rajoninio kelio (duomenys neskelbtini) (toliau – rajoninis kelias) bei servitutinė gatvė, užtikrinanti patekimą į visus penkis sklypus. Detalusis planas su jame numatyta nuovaža nuo rajoninio kelio, skirta patekti į suplanuotus žemės sklypus, buvo suderintas su valstybės įmone (toliau – VĮ) „Kauno regiono keliai“. Pažymėjo, jog 2021 m. spalio 20 d. pareiškėja kreipėsi į atsakovę su prašymu leisti įsirengti nuovažą rajoniniame kelyje ir išduoti nuovažos prisijungimo sąlygas. Teigė, kad 2021 m. lapkričio 20 d. atsakovė pateikė atsakymą Nr. (6.6)2-18118, kuriame nurodė, kad nėra juridinių galimybių leisti įsirengti naują nuovažą nuo valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) į Žemės sklypą. Privažiavimas prie Žemės sklypo galėtų būti sprendžiamas naudojantis esamomis nuovažomis, plėtojant vietinės reikšmės ar vidaus kelių (gatvių) tinklą, o esant poreikiui – nustatant servitutus gretimuose sklypuose, neplanuojant naujų nuovažų nuo rajoninio kelio. Pastebėjo, kad minėtas atsakymas neatitiko individualiam administraciniam aktui taikomų reikalavimų, todėl pareiškėja laikė, kad šis atsakovės atsakymas yra informacinio pobūdžio ir nesukeliantis jai jokių teisinių pasekmių. Nurodė, kad 2022 m. vasario 1 d. pareiškėja pateikė prašymą dėl leidimo įsirengti nuovažą, kuriame iš esmės prašė leisti įrengti nuovažą nuo rajoninio kelio į pareiškėjos ir jos sutuoktinio Žemės sklypą ir išduoti tam prisijungimo sąlygas. Taip pat pateikė ir galiojantį žemės sklypų formavimo detalųjį planą, kitus dokumentus, patvirtinančius, kad numatytas tiesioginis patekimas į Žemės sklypą nuo rajoninio kelio. Pastebėjo, kad 2022 m. kovo 9 d. atsakovė pateikė sprendimą, kuriuo iš esmės nusprendė atsisakyti išduoti sąlygas naujai nuovažai įrengti bei nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) 24 straipsnio 24 dalimi, statinio (nuovažų) projektai rengiami pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus, kurie galioja tą dieną, kai išduodami specialieji reikalavimai. Dėl nurodytų priežasčių šiuo atveju nėra galimybių išduoti sąlygas naujai nuovažai įrengti. Pareiškėja, jos atstovė su tokiais atsakovės teiginiais nesutinka. Jos mano, kad atsakovė, būdama viešojo administravimo subjektas, priėmė aiškiai nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, savo pareigas vykdė aplaidžiai ir nerūpestingai, todėl buvo pažeistos pareiškėjos teisės ir teisėti interesai. Pabrėžė, kad atsakovė, iš esmės net neatlikusi prašymo ir jame pateiktos informacijos bei dokumentų patikros, neįvertinusi pareiškėjos kartu su prašymu pateiktų dokumentų, priėmė skundžiamą sprendimą. Toks veikimas lėmė tik formalų aplinkybių vertinimą, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnį ir nulėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Pareiškėjos ir jos atstovės vertinimu, ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, įskaitant ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnį. Šiame straipsnyje numatyta, kad rengiant detaliuosius planus turi būti nustatytas teritorijos naudojimo reglamentas, apimantis teritorijos aprūpinimo inžineriniais tinklais būdus, susisiekimo komunikacijas (tarp jų – numatomų skirstomųjų ir pagalbinių gatvių trasų išdėstymą), taip pat – servitutų, reikalingų šių objektų funkcionavimui, poreikis. Paaiškino, kad iš skundžiamo sprendimo matyti, jog atsakovė tik formaliai nurodė, neva detaliajame plane už Žemės sklypo ribų suplanuota nuovaža yra projektinis pasiūlymas, ir, vadovaudamasi negaliojančiais teisės aktais, netenkino reikalavimo dėl detaliuoju planu suderintos nuovažos įrengimo. Pastebėta, kad atsakovė, priimdama skundžiamą sprendimą, rėmėsi nuo 2014 m. nebegaliojančiomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintomis Detaliųjų planų rengimo taisyklėmis. Taip pat nurodyta apeliacinės instancijos teismo praktika, kuri iš esmės nesutampa su šioje byloje nagrinėjama faktine situacija – minėtoje byloje nuovaža buvo projektuojama nuo magistralinio kelio, tuo tarpu šiuo atveju – nuo rajoninio kelio, be to, pareiškėjos prašoma nuovaža skirta patekti į penkis žemės sklypus. Pabrėžė, kad atsakovė skundžiamame sprendime tik formaliai nurodė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias nuovažų įrengimą valstybinės reikšmės keliuose, o tai nedaro akto adekvataus, aiškaus, pakankamo, pagrįsto ir atitinkančio teisės normų reikalavimus. Pareiškėjos atstovė atkreipė dėmesį, kad, pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalį, detalieji planai galioja neterminuotai arba tol, kol suplanuotai arba didesnei teritorijai, į kurią patenka anksčiau suplanuota teritorija, parengiami ir patvirtinami nauji (juos keičiantys) to paties lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose nustatomas detaliųjų planų teritorijos naudojimo reglamentas, arba šie detalieji planai pripažįstami netekusiais galios šio įstatymo 27 straipsnio 6 dalyje nurodyta tvarka. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad detalieji planai yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms, išskyrus šio įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Detalieji planai suteikia teisę valstybės ir savivaldybių institucijoms veikti planuojant lėšas. Pabrėžė, jog Kauno rajono savivaldybės administracija patvirtino, kad duomenų apie galimai ruoštą ir patvirtintą naują detalųjį planą Žemės sklypui neturi, todėl laikytina, kad 2006 m. gruodžio 17 d. detalusis planas yra nepakeistas ir galiojantis. Atkreipė dėmesį, kad VĮ Registrų centro kadastro žemėlapyje aiškiai matoma suprojektuota (duomenys neskelbtini) ir tiesioginė nuovaža į šią gatvę iš (duomenys neskelbtini), kuri sutampa su rajoniniu keliu, t. y. viešai prieinami duomenys patvirtina, kad gatvė suplanuota su tiesiogine nuovaža nuo kelio (duomenys neskelbtini). Mano, jog atsakovė, priimdama neigiamą individualų teisės aktą, visiškai neatsižvelgė į teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei viešai skelbiamus duomenis ir iš esmės pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Akcentavo, kad su pareiškėjos Žemės sklypu besiribojančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nėra numatyta jokių kelio servitutų, per kuriuos tiek pareiškėja, tiek kiti (duomenys neskelbtini) sklypų savininkai galėtų patekti į savo sklypą. Akcentavo ir tai, kad jei patekimui į pareiškėjos žemės sklypą tektų nustatyti kelio servitutą per (duomenys neskelbtini) žemės sklypą, tuomet servitutas turėtų būti nustatytas ir per pačios pareiškėjos žemės sklypą, siekiant užtikrinti patekimą į kitų suinteresuotų asmenų sklypus (duomenys neskelbtini). Tai reikštų, kad būtų suvaržytos ne tik (duomenys neskelbtini) žemės sklypo savininko teisės, bet ir pareiškėjos teisė laisvai disponuoti savo turtu. Be to, kiltų būtinybė spręsti ir servituto atlygintinumo klausimą. Atsižvelgiant į tai, kad yra galimybė įrengti tiesioginę nuovažą – kaip numatyta detaliajame plane ir matyti viešai skelbiamuose REGIA žemėlapiuose – tokie sprendimai būtų neracionalūs, neprotingi ir neteisingi. Prašė atkreipti dėmesį į tai, kad statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933, (toliau – STR) 29 punkte numatyta, jog atstumai tarp sankryžų bei įvažiavimų / išvažiavimų dešiniaisiais posūkiais turi būti ne mažesni nei 150 m. Pažymėta, kad artimiausia nuovaža nuo nurodytos vietos yra 60 m atstumu (duomenys neskelbtini) kryptimi ir 105 m – (duomenys neskelbtini) kryptimi. Kitos nuovažos, esančios gyvenvietėje, nuo rajoninio kelio yra dar arčiau. Šią informaciją iš esmės patvirtina ir atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai. Pastebėjo, kad nors STR ir numatyti minimalūs atstumai tarp nuovažų, tačiau pagal faktinę situaciją atstumai nuo nuovažų teritorijoje, kurioje yra ir pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis Žemės sklypas, skiriasi ir yra mažesni, nei numato STR. Mano, kad pareiškėjos reikalavimas išduoti sąlygas įsirengti nuovažą, suderintą galiojančiu detaliuoju planu, Žemės sklype yra visiškai pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjos ir jos atstovės nuomone, atsakovė, priimdama neigiamus sprendimus dėl pareiškėjos prašymų, neatsižvelgė į teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei viešai skelbiamą informaciją, o teisės aktus taikė formaliai, nevertindama žemės sklypų savininkų interesų. Tokie veiksmai rodo formalų dokumentų vertinimą, neatsižvelgiant į faktines aplinkybes, dėl to iš esmės pažeidžiami teisingumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai. Be to, nagrinėjant pareiškėjos prašymus buvo padaryta ir procedūrinių pažeidimų – atsakymuose nenurodyta nei apskundimo tvarka, nei terminas, per kurį sprendimai gali būti skundžiami. Todėl skundžiami administraciniai aktai laikytini neteisėtais ir naikintini. Prašė skundą patenkinti. Atsakovė AB „Via Lietuva“ atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, taip pat jos atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuovažą nuo atsakovės valdomo valstybinės reikšmės rajoninio kelio į pareiškėjos Žemės sklypą atsisakyta leisti įsirengti pagrįstai ir motyvuotai, vadovaujantis objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant į visus ginčui reikšmingus duomenis ir pareiškėjos pateiktus dokumentus, taip pat teismų praktiką. Pažymėjo, kad ginčo dalyku esantis pareiškėjos reikalavimas dėl nuovažos į Žemės sklypą įrengimo negali būti tenkinamas dėl prieštaravimo nuovažų įrengimą reglamentuojantiems teisės aktams. Rajoninis kelias, į kurį pareiškėja siekia įsirengti nuovažą, priskirtas valstybinės reikšmės rajoniniams keliams. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – Kelių įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 3 punktą, rajoniniai keliai – tai keliai, jungiantys miestų ir kaimų gyvenamąsias vietoves su magistraliniais ir krašto keliais. Valstybinės reikšmės keliai nėra skirti patekti į kiekvieną greta valstybinės reikšmės kelio suformuotą žemės sklypą ar objektą. Sankryžų ir nuovažų kiekis valstybinės reikšmės keliuose dėl eismo saugos reikalavimų yra reglamentuotas ir griežtai ribojamas norminių teisės aktų. Nuovažos nuo valstybinės reikšmės automobilių kelių gali būti rengiamos tik tada, kai nėra kitų techninių ir teisinių patekimo būdų į šalia kelio esančius ar planuojamus objektus (kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-11/3-3, (toliau – KTR) 162 punktas). Paaiškino, kad STR 4 punkte įtvirtinta, jog valstybinės reikšmės keliai miestuose, miesteliuose, kompaktiškai užstatytose kaimų teritorijose, sutampantys su gatvėmis ir įtraukti į Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą, patvirtintą 1999 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 757, projektuojami vadovaujantis šiuo reglamentu. Vadovaujantis Kelių direkcijos direktoriaus 2019 m. spalio 29 d įsakymu Nr. V-166 „Dėl gatvių kategorijų nustatymo ir kelių ruožų priskyrimo gatvių kategorijoms“, gyvenvietėse rajoninių kelių ruožai, pažymėti kelio ženklu Nr. 550 „Gyvenvietės pradžia“ ir kelio ženklu Nr. 551 „Gyvenvietės pabaiga“, priskirti B kategorijos gatvėms. Atsižvelgiant į STR 5 ir 6 lentelėse nustatytus reikalavimus, keliamus B kategorijos gatvėms, turi būti išlaikomas 150 m minimalus atstumas tarp įvažiavimų / išvažiavimų. Artimiausia nuovaža nuo skunde nurodomos nuovažai įrengti pareiškėjos sklypo vietos (duomenys neskelbtini) kryptimi yra maždaug už 60 m, (duomenys neskelbtini) kryptimi už 105 m, todėl nurodyti atstumai neatitinka minimalių atstumų, kurie turi būti išlaikomi tarp nuovažų valstybinės reikšmės rajoniniuose keliuose. Pabrėžė, jog nuovažos įrengimas neišlaikant minimalių atstumų kelia grėsmę eismo dalyvių saugumui ir neatitinka viešojo intereso. Statybą reglamentuojančių teisės aktų, įskaitant kelių kaip inžinerinių statinių statybos procesų, reglamentavimo pagrindinis tikslas yra saugumo užtikrinimas. Kaip numatyta Kelių įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje, saugaus eismo priemonės įgyvendinamos projektuojant, tiesiant, statant, rekonstruojant, taisant (remontuojant) ir prižiūrint kelius vadovaujantis Lietuvos kelių projektavimo normatyviniais dokumentais, Lietuvos Respublikos standartais ir kitais normatyviniais statybos techniniais dokumentais. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 straipsnyje išvardijami eismo saugumo užtikrinimo principai, iš kurių paminėtinas 3 punkte įtvirtintas asmens, visuomenės ir valstybės interesų įvertinimas ir derinimas užtikrinant saugų eismą. Atsakovė akcentavo, kad valstybinės reikšmės rajoninio kelio 2021 m. sausio 20 d. kadastro duomenyse nustatytos ir nurodytos tikslios teisėtų ir oficialiai įregistruotų kelio nuovažų vietos ir atstumai tarp jų ginčui aktualiame kelio ruože, į kurį įeina vieta ties ginčo Žemės sklypu (1,96 kilometras) ir besitęsiančiame ties (duomenys neskelbtini) kaimu. Remiantis šiais duomenimis, artimiausios nuovažos nuo pareiškėjos Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kryptimi yra 2,020 km (21 nuovaža), (duomenys neskelbtini) kryptimi 1,856 km (18 nuovaža). Tarp jau esamų nurodytų nuovažų yra 164 m atstumas. Pareiškėjos Žemės sklypas yra tarp šių nuovažų, todėl papildoma nuovaža į jos Žemės sklypą negali būti įrengta, nes neišlaikomas minimalus STR 29 punkte 6 lentelėje B kategorijos gatvėms nustatytas 150 m atstumas tarp nuovažų. Vidutinio metinio paros eismo intensyvumo duomenimis, (duomenys neskelbtini) kelio ruože, į kurį patenka aktuali ginčui kelio vieta ties 1,96 km (prie Žemės sklypo ir pageidaujamos nuovažos), eismas yra labai intensyvus ir kasmet tik didėja. Pažymėjo, jog aktualus ginčui teisinis reguliavimas lemia, kad iš esmės negalima situacija, kai kelias projektuojamas, tiesiamas ir prižiūrimas nesivadovaujant teisės aktais ar normatyvais – tą draudžia įstatymas. Teigė, kad pareiškėjos pageidavimas įrengti naują nuovažą nuo kelio į jai priklausantį Žemės sklypą akivaizdžiai prieštarauja galiojančiam imperatyviam teisiniam reguliavimui. Todėl skundžiamų sprendimų išvada, jog nėra teisinių galimybių leisti įrengti naują nuovažą nuo valstybinės reikšmės rajoninio kelio į minėtą sklypą, yra teisėta ir pagrįsta. Privažiavimo prie Žemės sklypo klausimas gali būti sprendžiamas per esamas nuovažas, plėtojant vietinės reikšmės ar sklypų vidaus kelių (gatvių) tinklą, o prireikus – nustatant servitutus gretimuose sklypuose, naujų nuovažų nuo rajoninio kelio neplanuojant. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėja nepagrįstai teigia, kad STR 29 punkto nuostata neva aiškiai leidžia daryti išimtis dėl minimalaus 150 m atstumo tarp sankryžų ir įvažiavimų / išvažiavimų dešiniaisiais posūkiais, esant tankiam gyvenamųjų kvartalų užstatymui ar kitoms aplinkybėms, pavyzdžiui, kai įvažiavimas numatytas į penkis gyvenamuosius sklypus, ir kad tokiais atvejais, taikant papildomas eismo saugumo priemones, galima nukrypti nuo STR reikalavimų. Nesutiko su šiais teiginiais visų pirma todėl, kad valstybinės reikšmės kelių įrengimo reglamentavimas yra viešosios teisės sritis, kuriai būdingas imperatyvus reguliavimo metodas (viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatyme, yra draudžiama), draudžiantis laisvai interpretuoti ir plečiamai aiškinti viešosios teisės normas. Pabrėžė ir tai, kad STR 29 punkto nuostata negali būti interpretuojama kaip leidžianti nukrypti nuo įtvirtintų minimalių atstumų projektuojant naują nuovažą. Šioje normoje apibrėžiama situacija, kad dėl jau susiklosčiusio užstatymo nėra galimybių išlaikyti 6 lentelėje nurodytų atstumų. Pagal aptariamą STR 29 punkto normą galėtų būti planuojama nuovaža nuo kelio neišlaikant minimalaus atstumo nebent tada, kai dėl jau susiklosčiusio užstatymo nebūtų teisinės ir techninės galimybės įrengti įvažiavimo į sklypą. Taip pat ši norma įpareigoja taikyti papildomas eismo saugumo priemones, kai dėl susiklosčiusio užstatymo atstumai tarp nuovažų mažesni nei nustatyta. Ši norma nenustato jokios galimybės ar teisės projektuoti naujos nuovažos nuo kelio, neišlaikant toje pačioje normoje nustatyto minimalaus – 150 m – atstumo nuo jau esamų nuovažų, kai yra teisinė ir techninė galimybė numatyti kitą privažiavimą. Mano, jog galimybė įrengti įvažiavimą į pareiškėjos sklypą yra pasinaudojant teisiniu servituto nustatymo institutu, numatant įvažiavimą nuo gretimų visiškai neužstatytų žemės sklypų. Nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad atsakovė taiko dvejopus standartus, nes kitos nuovažos įrengtos nesilaikant STR numatytų atstumų, o pareiškėjai įsirengti nuovažos neleidžiama. Pažymėjo, kad skirtingi atstumai tarp nuovažų toje pačioje gyvenvietėje galėjo susiklostyti dėl kintančio teisinio reguliavimo ar kitų priežasčių, tačiau tai nereiškia, kad buvo leista įrengti nuovažas mažesniais atstumais, nei numatyta teisės aktuose. Nurodė, kad teisės aktai nenumato galimybės leisti įsirengti nuovažą, jei kitos netoliese esančios nuovažos įrengtos mažesniais atstumais, ir tai negali būti pagrindu pažeisti teisės aktus nagrinėjant konkrečią ginčo situaciją. Nesutiko ir su pareiškėjos teiginiais dėl sklypo detaliojo plano sprendinių, susijusių su suplanuotu įvažiavimu, privalomumo, kadangi minėto detaliojo plano sprendinys už sklypo ribos yra tik rekomendacinio pobūdžio. Pažymėjo, kad pareiškėjos pateikto detaliojo plano tvirtinimo metu galiojusių Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 11.4 papunktyje buvo įtvirtinta, jog savivaldybė negali reikalauti iš detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus rengti ne jo valdomo ar naudojamo žemės sklypo detalųjį planą. Teigė, jog teismų praktikoje konstatuota, kad tais atvejais, kai rengiant detalųjį planą būtina išnagrinėti didesnę teritoriją prie planuojamo žemės sklypo ar jų grupės, detalusis planas rengiamas tik valdomam ar naudojamam žemės sklypui. Likusiai teritorijai, ne didesnei kaip kvartalas, ribojamai gatvių ar gretimų sklypų, rengiami projektiniai pasiūlymai (planuojamos teritorijos naudojimo būdui, pobūdžiui ir tvarkymo režimui pasiūlyti). Pažymėjo, kad detaliojo plano sprendiniai įgyvendinami ir projektuojami laikantis galiojančių teisės aktų – Statybos įstatymo ir kitų statybą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad Detaliojo plano sprendiniams įgyvendinti išduodami statybą leidžiantys dokumentai. Nuovažų nuo kelio į žemės sklypą įrengimui taikytina Statybos įstatymo 24 straipsnyje nustatyta tvarka dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų. Šio straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad nauji inžineriniai tinklai ar susisiekimo komunikacijos tiesiami statytojo (užsakovo) ir inžinerinių tinklų ar susisiekimo komunikacijų savininko (valdytojo) arba naudotojo sutarčių pagrindu. To paties straipsnio 17 dalyje įtvirtinta, kad inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkas (valdytojas) ar naudotojas išduoda arba motyvuotai atsisako išduoti prisijungimo sąlygas per 10 darbo dienų nuo statytojo (užsakovo) prašymo išduoti šias sąlygas gavimo dienos. Teisę įrengti nuovažą asmuo įgyja tik pasirašęs minėtą sutartį su kelio savininku (valdytoju). Nors detalaus plano galiojimas šioje byloje nekvestionuojamas, tačiau visgi teisinis reglamentavimas ir teismų praktika leidžia spręsti, kad detalusis planas rengiamas tik valdomam ar naudojamam žemės sklypui, o kitiems subjektams nėra besąlygiškai privalomas, jeigu jo sprendiniai prieštarauja galiojantiems teisės aktams. Atsakovė mano, kad, atsakant į pareiškėjos prašymą, buvo pagrįstai motyvuota, jog detaliajame plane pažymėtos įvažos už pareiškėjos Žemės sklypo ribų yra tik galimi projektiniai pasiūlymai, tačiau ne imperatyvūs detaliojo plano sprendiniai, todėl jais neprivaloma vadovautis sprendžiant dėl naujos nuovažos įrengimo. Pabrėžė, kad ginčijamuose atsakymuose yra aiškiai pateiktas paaiškinimas dėl nuovažos įrengimo pareiškėjos pageidaujamoje vietoje negalimumo, net jei pareiškėjai jis pasirodė neaiškus, tai nereiškia, kad jis sutrukdė jai suprasti atsakovės valią, jos atsisakymo veikti pareiškėjos pageidaujamu būdu motyvus ir juos apskųsti. Tiksli apskundimo tvarka raštuose nebuvo nurodyta, kadangi spręsdama klausimus, susijusius su kelių remontu (nuovažos įrengimu), atsakovė veikia kaip patikėto turto (valstybinės reikšmės kelių) valdytoja, todėl atsakovės atsakymai neprivalėjo detaliai atitikti VAĮ reikalavimų. Prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. S. pareiškėjos skundą palaikė. Trečiasis suinteresuotas asmuo T. B. su pareiškėjos skundu sutiko. Prašė skundą patenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. L. pareiškėjos skundą palaikė. Nurodė, kad pareiškėja turi sklypą, tačiau į jį negali patekti. Teisėjų kolegija konstatuoja : Byloje kilo ginčas dėl AB „Via Lietuva“ 2021 m. spalio 28 d. rašto Nr. 2-18118 „Dėl prašymo“ (lapkričio 19 d. nurodymas laikytinas rašymo apsirikimu) ir 2022 m. kovo 9 d. rašto Nr. (6.6)2-3342 „Dėl prašymo“, kuriais buvo atsisakyta išduoti pareiškėjai L. L. (skundų pateikimo metu – L. D.-L.) leidimą įrengti nuovažą nuo valstybinės reikšmės rajoninio kelio (duomenys neskelbtini) į jai ir jos sutuoktiniui G. L. bendrosios nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai ir trečiajam asmeniui G. L. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 0,1170 ha ploto kitos paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Šis Žemės sklypas suformuotas padalijus 0,5600 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) į penkis žemės sklypus. Taip pat pakeista Žemės sklypo paskirtis ir naudojimo būdas parengus detalųjį planą, kuris patvirtintas Kauno rajono savivaldybės tarybos 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. TS-306. Pagal detaliojo plano sprendinius, patekimas į suformuotus penkis kitos paskirties žemės sklypus, taip pat ir į pareiškėjai priklausantį sklypą, numatytas iš valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini). Detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje su žyma „suderinta“ pasirašė VĮ „Kauno regiono keliai“ įgaliotas asmuo. 2021 m. spalio 20 d. AB „Via Lietuva“ gavo pareiškėjos 2021 m. spalio 15 d. prašymą su pridedamais dokumentais, kuriame prašoma leisti įrengti nuovažą rajoniniame kelyje į Žemės sklypą, bendrosios nuosavybės teise priklausantį pareiškėjai ir jos sutuoktiniui G. L., bei išduoti nuovažos prisijungimo sąlygas. AB „Via Lietuva“, išnagrinėjusi prašymą, 2021 m. spalio 28 d. pateikė atsakymą Nr. 2-18118 „Dėl prašymo“, kuriuo netenkino pareiškėjos prašymo. Atsakyme nurodė, kad nėra juridinių galimybių leisti įsirengti naują nuovažą nuo valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) į prašymo dokumentuose nurodytą Žemės sklypą. Atkreipė dėmesį, kad sankryžų su šalutiniais keliais ir nuovažų kiekis nuo valstybinės reikšmės kelių dėl eismo saugos reikalavimų yra ribojamas pagal statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. D1-533, VIII skyriaus 5 ir 6 lentelių reikalavimus. Pažymėjo, kad B kategorijos gatvėse minimalus atstumas tarp įvažiavimų / išvažiavimų dešiniaisiais posūkiais yra 150 m. Artimiausia nuovaža nuo prašyme pažymėtos vietos (duomenys neskelbtini) kryptimi yra už 60 m, (duomenys neskelbtini) kryptimi už 105 m. AB „Via Lietuva“ nurodė, kad . privažiavimo prie Žemės sklypo klausimas gali būti sprendžiamas per esamas nuovažas, plėtojant vietinės reikšmės ar sklypų vidaus kelių (gatvių) tinklą, o prireikus – nustatant servitutus gretimuose sklypuose, naujų nuovažų nuo rajoninio kelio neplanuojant. AB „Via Lietuva“ 2022 m. vasario 1 d. gautas pakartotinis pareiškėjos 2022 m. sausio 19 d. prašymas dėl leidimo įsirengti nuovažą. AB „Via Lietuva“, išnagrinėjusi prašymą, 2022 m. kovo 8 d. pateikė atsakymą Nr. (6.6)2-3342 „Dėl prašymo“, kuriuo netenkino pareiškėjos prašymo. Atsakyme pakartotinai nurodė, kad „neturi pagrindo pakeisti 2021 m. spalio 28 d. raštu Nr. 2-18118 priimto sprendimo. Atkreiptinas dėmesys, kad žemės sklypo savininkė su 2021 m. spalio 15 d. prašymu jau buvo pateikusi 2006 m. gruodžio 21 d. patvirtintą detalųjį planą, tad Kelių direkcija tai įvertino priimdama ankstesnį sprendimą.“ AB „Via Lietuva“ paaiškino: „Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 11.4 punkte buvo įtvirtinta, jog savivaldybė negali reikalauti iš detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus rengti ne jo valdomo ar naudojamo žemės sklypo detalųjį planą. Tais atvejais, kai rengiant detalųjį planą būtina išnagrinėti didesnę teritoriją prie planuojamo žemės sklypo ar jų grupės, detalusis planas rengiamas tik valdomam ar naudojamam žemės sklypui. Likusiai teritorijai, ne didesnei kaip kvartalas, ribojamai gatvių ar gretimų sklypų, rengiami projektiniai pasiūlymai (planuojamos teritorijos naudojimo būdui, pobūdžiui ir tvarkymo režimui pasiūlyti). Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusiu 2021 m. spalio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1781-577/2021, vadovaudamasis minėta nuostata, sprendė, kad už sklypo ribų suplanuota nuovaža yra projektinis pasiūlymas ir, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, netenkino reikalavimų dėl detaliuoju planu suplanuotos nuovažos įrengimo. Priimdama sprendimą, Kelių direkcija įvertino, kad Detaliojo plano sprendinys už sklypo ribos yra rekomendacinio pobūdžio.“ Taip pat nurodė, kad „vadovaujantis Statybos įstatymo 24 straipsnio 24 dalimi, statinio projektai (šiuo atveju – nuovažų projektai) rengiami pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus, kurie galioja tą dieną, kai išduodami specialieji reikalavimai. Dėl nurodytų priežasčių šiuo atveju nėra galimybių išduoti sąlygas naujai nuovažai įrengti.“ Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia įrengti naują nuovažą nuo valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šis sklypas, kurio paskirtis – kita, o naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso pareiškėjai ir jos sutuoktiniui. Naujai suformuotame žemės sklype, padalintame į penkis atskirus sklypus, viena jų dalis yra numatyta kaip projektinis įvažiavimas į vidinius sklypus. Šis sprendinys įtvirtintas Kauno rajono savivaldybės tarybos 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. TS-306, kuriuo patvirtintas detalusis planas dėl sklypo padalinimo į penkis žemės sklypus. Tarp šalių nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog artimiausia nuovaža nuo pareiškėjos nurodytos pageidaujamos įrengti nuovažos yra už 60 metrų ((duomenys neskelbtini)) ir už 105 m ((duomenys neskelbtini)). Esminis atsakovės argumentas, atsisakant išduoti prisijungimo sąlygas prie susisiekimo komunikacijos ieškovei, kad kelias / nuovaža projektuojama, tiesiama ir prižiūrima vadovaujantis teisės aktais ir normatyvais. Projektai rengiami pagal projektų rengimo metu galiojančius teisės aktus (Statybos įstatymo 24 straipsnio 24 dalis). Kadangi norima naujai įrengti nuovaža neatitiktų STR 29 punkte numatyto reikalavimo – išlaikyti 150 m atstumą rajoniniame kelyje (gyvenvietės B kategorijos gatvė) tarp nuovažų (dėl to ginčo tarp šalių nėra), tad sąlygų išdavimas pažeistų imperatyvius teisės aktų reikalavimus, neišnaudojus kitų teisinių ir techninių patekimo galimybių. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Kelių įstatymas. Minėtu įstatymu nustatyti Lietuvos Respublikos automobilių kelių plėtojimo, priežiūros ir naudojimosi jais teisiniai pagrindai. Kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje kelias yra apibrėžiamas kaip inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelių suskirstymas pagal reikšmę detaliai reglamentuotas Kelių įstatymo 3 straipsnyje. Keliai, atsižvelgiant į transporto priemonių eismo pralaidumą, socialinę ir ekonominę jų reikšmę, skirstomi į valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelius (Kelių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Valstybinės reikšmės keliai skirstomi į: 1) magistralinius kelius. Tai pagrindiniai Lietuvos keliai ir jų tęsiniai – gatvių važiuojamoji dalis, kuriais vyksta intensyviausias transporto priemonių eismas. Jiems priskiriami visi valstybinės reikšmės keliai, įtraukti į Europos tarptautinį kelių tinklą; 2) krašto kelius. Tai keliai ir jų tęsiniai – gatvių važiuojamoji dalis, kuriais vyksta intensyvus transporto priemonių eismas tarp Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų centrų, taip pat tranzitinio ir turistinio transporto priemonių eismas; 3) rajoninius kelius. Tai keliai, jungiantys miestų ir kaimų gyvenamąsias vietoves su magistraliniais ir krašto keliais. Vietinės reikšmės keliai skirstomi į: 1) viešuosius kelius. Tai keliai, jungiantys rajoninius kelius, gyvenamąsias vietoves, sąvartynus, rekreacijos objektus, lankomus gamtos, kultūros paminklus, taip pat gatvės gyvenamosiose vietovėse, jungiamieji ir kiti keliai, nepriskirti valstybinės reikšmės keliams; 2) vidaus kelius. Tai fizinių ar juridinių asmenų, kitų organizacijų, jų padalinių (toliau – fiziniai ar juridiniai asmenys) reikmėms naudojami keliai (miškų, nacionalinių parkų, valstybės saugomų teritorijų, pasienio, karjerų, privažiavimo prie hidrotechninių įrenginių, ribotų teritorijų – kiemų keliai ir visi kiti keliai, nepriskirti viešiesiems keliams). Pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, keliai nuosavybės teise priklauso valstybei, savivaldybėms, fiziniams ar juridiniams asmenims. Valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Juos turto patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (Kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Direkcijos paskirtis yra organizuoti ir koordinuoti valstybinės reikšmės kelių atkūrimą, priežiūrą ir plėtrą (Kelių įstatymo 5 straipsnio 3 dalis). KTR 8.6 papunktyje nurodyta, kad nuovaža – nuvažiavimo nuo kelio į šalia esančias teritorijas ar objektus vieta. KTR 162 punkte įtvirtinta, kad nuovažos nuo valstybinės reikšmės automobilių kelių gali būti rengiamos tik tada, kai nėra kitų techninių ir teisinių patekimo (įvažiavimo ir išvažiavimo) būdų į šalia kelio esančius ar planuojamus objektus. KTR 166 punkte nurodyta, kad rajoniniuose keliuose sankryžos ir nuovažos kiekvienoje kelio pusėje gali būti įrengiamos ne dažniau kaip kas 100 metrų, jeigu vidutinis metinis paros eismo intensyvumas, kelio valdytojo turimais vidutinio metinio paros eismo intensyvumo valstybinės reikšmės keliuose duomenimis, yra didesnis kaip 200 transporto priemonių per parą. Kita vertus, minėto KTR 1 punktu numatyta, kad šis reglamentas nustato visų nuosavybės formų kelių už gyvenamųjų vietovių ribų tiesimo, rekonstravimo ir remonto projektavimo techninius reikalavimus. Kadangi valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. (duomenys neskelbtini) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimas Nr. 757), nuo kurio prašoma įrengti nuovažą į pareiškėjos sklypą, eina per gyvenvietę, tai, vadovaujantis STR, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933, 4 punkte įtvirtinta nuostata, jis projektuojamas pagal STR 2.06.04:2014. Šio STR 29 punkte numatyta, kad atstumai tarp sankryžų bei įvažiavimų / išvažiavimų dešiniaisiais posūkiais turi būti ne mažesni nei 6 lentelėje. Kai B kategorijos gatvėje nėra galimybių išlaikyti 6 lentelėje nurodyto 150 m atstumo, atstumas tarp įvažiavimų / išvažiavimų dešiniaisiais posūkiais gali būti mažinamas iki 100 m (6 lentelės 2 punkte tai nurodyta skliausteliuose), projektuotojui pagrindus, kad tai nedarys neigiamo poveikio eismo saugumui. Nesant ginčo, jog minėtas valstybinės reikšmės rajoninis kelias yra priskiriamas B kategorijos gatvei, tokiu atveju turi būti išlaikomas 150 m minimalus atstumas tarp įvažiavimų / išvažiavimų. Pažymėtina, kad, surašydama skundžiamus raštus, AB „Via Lietuva“ veikė kaip viešojo administravimo subjektas. Visoms viešojo administravimo institucijoms yra keliami, be kita ko, VAĮ nustatyti reikalavimai, taip pat pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.). Be to, šios institucijos yra saistomos gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-134/2012). VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punktas); administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 6 punktas). Pažymėtina, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Administraciniame akte išdėstyto sprendimo motyvai turi būti nurodomi tokia apimtimi, kad besikreipiančiam subjektui konkrečiu individualiu atveju būtų aišku, kodėl jam nėra suteikiama prašoma teisė, kokios faktinės aplinkybės ir teisės normos tai lemia, kokius teisės aktuose numatytus veiksmus jis turėtų atlikti ar į kokius subjektus turėtų kreiptis, kad galėtų įgyvendinti savo teisėtus interesus. Kai administraciniame akte to nėra nurodyta, motyvai negali būti vertinami kaip pakankami, o pats administracinis aktas – kaip teisėtas ir pagrįstas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-192-492/2022). Administracinio akto priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-676-502/2023). Ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1328-629/2023). Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamuose raštuose pateiktos vien tik nuorodos į teisės aktus, tačiau nenurodyti jokie pagrindiniai faktai ir įrodymai, būtini teisės normoms taikyti ir sprendimo motyvams dėstyti, nes motyvai, argumentai turi būti nurodomi tokia apimtimi, kad besikreipiančiam subjektui (pareiškėjai) konkrečiu individualiu atveju būtų aišku, kodėl jai nėra suteikiama prašoma teisė. Nagrinėjamu atveju minėtas valstybinės reikšmės rajoninis kelias yra priskiriamas B kategorijos gatvei, todėl pareiškėjos prašymai turėjo būti nagrinėjami STR 29 punkto požiūriu vertinant konkrečias faktines aplinkybes (ir detaliojo plano sprendinius) bei išdėstant tinkamus motyvus, pagrindžiančius viešojo administravimo administracinius sprendimus. Ginčo administraciniuose aktuose nėra vertinamos ir atstumo tarp įvažiavimų / išvažiavimų mažinamo galimybės, taip pat ar nėra kitų techninių ir teisinių patekimo (įvažiavimo ir išvažiavimo) į Žemės sklypą būdų. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė atsiliepime į skundą išdėstė papildomas aplinkybes, kurių nėra ginčijamame rašte (pvz., dėl grėsmės eismo dalyvių saugumui (eismo intensyvumas tik nurodytas, tačiau nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis), viešo intereso kt.). Pagal nuosekliai suformuotą administracinių teismų praktiką, ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015, 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-429-968/2022). Priešingai vertinant, būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, nes kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo. Teisės aktai nenumato nei teisės, nei pareigos skundžiamo akto motyvacijos trūkumus šalinti ar motyvus sukurti administracinį ginčą nagrinėjantiems subjektams. Teismas, vykdydamas teisingumą, neatlieka ir iš esmės negali perimti viešojo administravimo subjekto funkcijų ir išspręsti klausimo, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai (pavyzdžiui, išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, apskaičiuoti pensiją ar pan.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-603/2009, 2012 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-647/2012). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalis). Administracinio teismo nagrinėjimo dalykas yra viešojo administravimo subjektų veiksmai ar neveikimas pagal sprendimų priėmimo metu buvusią faktinę padėtį, atsižvelgiant į kitus galiojančius administracinius sprendimus, į teismo sprendimus ar kitus veiksnius, lemiančius sprendimo priėmimo metu esančią faktinę padėtį. Teismas tikrina, ar teisėtai administravimo subjektai priėmė sprendimą, ar atsisakė priimti sprendimą dėl administracinio santykio esmės, ar administravimo subjektai priėmė procedūrinio pobūdžio teisės aktus. Todėl galimybė teismine tvarka patikrinti, ar viešojo administravimo subjekto veiksmai (neveikimas) yra teisėti, egzistuoja tuomet, jei asmuo, prieš kreipdamasis į teismą, inicijavo atitinkamą viešojo administravimo procedūrą. ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Apibendrinus teismo nustatytas aplinkybes, vadovaujantis nurodytais teisės aktais, konstatuotina, kad skundžiami AB „Via Lietuva“ 2021 m. spalio 28 d. raštas Nr. 2-18118 „Dėl prašymo“ ir 2022 m. kovo 9 d. raštas Nr. (6.6)2-3342 „Dėl prašymo“ nėra pagrįsti objektyviais duomenimis ir motyvais, todėl jie iš esmės neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto (administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės) ir 6 punkto (administracinio sprendimo motyvai) reikalavimų bei priimti nesivadovaujant gero administravimo principu (VAĮ 3 straipsnis). Adekvataus, aiškaus ir pakankamo motyvų išdėstymo bei jų pagrindimo nebuvimas administraciniuose aktuose laikytini esminiais trūkumais, todėl ginčijami administraciniai aktai yra neteisėti ir nepagrįsti, dėl to naikintini pareiškėjos nurodytais ir kitais teismo sprendime išdėstytais motyvais (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pareiškėja skunde taip pat prašė įpareigoti AB „Via Lietuva“ iš naujo išnagrinėti jos 2021 m. spalio 20 d. prašymą ir 2022 m. sausio 19 d. prašymą. Teismui konstatavus, kad atsakovė, pažeisdama VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, priėmė neteisėtus ir nepagrįstus administracinius sprendimus, ji įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymus. Dėl bylinėjimosi išlaidų Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovės 3 085,18 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti ir gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 4 dalį, teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (taip pat ir mediacijos atveju), ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šio straipsnio 5 dalis suteikia teisę proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas; taip pat nustato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Toks dydis patvirtintas teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atitinkamoje byloje, turi kompleksiškai įvertinti, ar bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstos, būtinos, realios, priteisdamas atstovavimo išlaidas turi atsižvelgti į Rekomendacijose numatytus maksimalius dydžius, Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, įvertinti šalių patirtas išlaidas bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (ABTĮ 52 straipsnio 3 dalis). ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, o tai reiškia, kad suinteresuotai šaliai gali būti priteistos tik pagrįstos išlaidos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos atstovė įstatymo nustatyta tvarka ir terminais prašė priteisti pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidas. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėją atstovavo advokatų kontoros (duomenys neskelbtini) advokatas Ž. S. bei advokato padėjėja E. P.. Pateiktame 2025 m. balandžio 29 d. prašyme (reg. Nr. DOK-20538) nurodoma, jog prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą sudaro: 1 382,00 Eur už skundo ir kitų procesinių dokumentų parengimą teismui, atstovavimą; 1 219,68 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą teikimą; 1 016, 40 Eur už dalyvavimą ir pasirengimą 2023 m. gruodžio 18 d. teismo posėdžiui; 300 Eur už dalyvavimą ir pasirengimą 2025 m. balandžio 29 d. teismo posėdžiui bei sumokėtas 183,50 Eur žyminis mokestis. Bylinėjimosi išlaidas pagrindžia šie į bylą pateikti dokumentai: 2025 m. balandžio 29 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 2025/006, 2025 m. balandžio 28 d. sąskaitos išrašas apie 2023 m. balandžio 6 d. sumokėtą 1 219,68 Eur sumą, 2023 m. kovo 31 d. PVM sąskaita–faktūra už teisines paslaugas SER. ŽS2023 Nr. 029, 2022 m. gegužės 10 d. sąskaitos išrašas apie sumokėtą 902,00 Eur sumą, 2023 m. sausio 6 d. sąskaitos išrašas apie sumokėtą 480,00 Eur sumą. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) sukurtų žyminio mokesčio užduočių duomenimis nustatyta, kad pareiškėja už skundo padavimą sumokėdama žyminį mokestį patyrė 183,50 Eur išlaidų, kurios priteistinos iš atsakovės AB „Via Lietuva“ (ABTĮ 40 straipsnis). Bylos duomenimis nustatyta, kad skundas teismui buvo pateiktas advokato Ž. S. 2022 m. kovo 28 d. Už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį Rekomendacijų 8.2 papunktyje numatytas koeficientas – 2,5, kuris taikytinas pareiškėjos atstovo darbo užmokesčiui skaičiuoti. Pareiškėjos atstovui rengiant skundą, Lietuvos statistikos departamentas buvo paskelbęs 1 598,10 Eur vidutinį darbo užmokestį, todėl už skundo byloje surašymą maksimalus galimas priteisti dydis skaičiuotinas taikant Rekomendacijose nustatytą koeficientą, kurio pagrindu imamas teisinių paslaugų teikimo metu galiojęs 1 598,10 Eur vidutinis darbo užmokestis (Rekomendacijų 7 punktas). Pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį, už skundo teismui surašymą gali būti priteistina maksimali 4 899,75 Eur suma (1598,10 x 2,5 = 3995,25). Kadangi prašoma priteisti 1 382,00 Eur suma už skundo teismui parengimą neviršija maksimaliai galimos priteisti sumos, todėl minėta suma gali būti priteista pareiškėjai iš atsakovės. Pareiškėja prašo priteisti 1 219,68 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą teikimą. Bylos duomenys patvirtina, kad advokatas Ž. S. 2023 m. balandžio 3 d. teikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Už atsiliepimą į apeliacinį skundą Rekomendacijų 8.11 papunktyje numatytas koeficientas – 1,3, kuris taikytinas pareiškėjos atstovo darbo užmokesčiui skaičiuoti. Pareiškėjos atstovui rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, Lietuvos statistikos departamentas buvo paskelbęs 1 900,30 Eur vidutinį darbo užmokestį, todėl už atsiliepimo į apeliacinį skundą byloje surašymą maksimalus galimas priteisti dydis skaičiuotinas taikant Rekomendacijose nustatytą koeficientą, kurio pagrindu imamas teisinių paslaugų teikimo metu galiojęs 1 900,30 Eur vidutinis darbo užmokestis (Rekomendacijų 7 punktas). Pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį, už atsiliepimo į apeliacinį skundą teismui surašymą gali būti priteistina maksimali 2 470,39 Eur suma (1900,30 x 1,3 = 2470,39). Kadangi prašoma priteisti 1 219,68 Eur suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą teismui parengimą neviršija maksimaliai galimos priteisti sumos, todėl minėta suma gali būti priteista pareiškėjai iš atsakovės. Nors pareiškėja prašo priteisti 300 Eur už dalyvavimą ir pasirengimą 2025 m. balandžio 29 d. teismo posėdžiui, tačiau įrodymų, kad minėta suma pareiškėjos buvo sumokėta, nepateikta, todėl 300 Eur suma negali būti priteista. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, į nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, prašomą priteisti (3 085,18 Eur) bei maksimaliai galimą priteisti išlaidų sumą (183,50 Eur + 1 382,00 Eur + 1 219,68 Eur), į bylos sudėtingumą, trukmę, specialių žinių reikalingumą bei į tai, jog šioje byloje sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darytina išvada, kad pareiškėja patyrė 2 785,18 Eur pagrįstų bylinėjimosi išlaidų, kurios pareiškėjai L. L. priteistinos iš atsakovės AB „Via Lietuva“. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teisėjų kolegija nusprendžia : Pareiškėjos L. L. skundą patenkinti. Panaikinti atsakovės akcinės bendrovės „Via Lietuva“ 2021 m. spalio 28 d. raštą Nr. 2-18118 „Dėl prašymo“ ir 2022 m. kovo 9 d. raštą Nr. (6.6)2-3342 „Dėl prašymo“. Įpareigoti atsakovę akcinę bendrovę „Via Lietuva“ iš naujo išnagrinėti pareiškėjos L. L. 2021 m. spalio 20 d. ir 2022 m. sausio 19 d. prašymus dėl nuovažos. Priteisti pareiškėjai L. L. iš atsakovės akcinės bedrovės „Via Lietuva“ 2 785,18 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų Regionų administraciniame teisme. Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus. Teisėjos Daina Kukalienė Jolanta Medvedevienė Asta Urbonienė