- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-22
- Bylos Nr.
- eAS-292-146/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00093-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- viešosios įstaigos Respublikinės Panevėžio ligoninės
- Atsakovas
- Viešųjų pirkimų tarnybai, Viešųjų pirkimų tarnyba VšĮ Respublikinė Panevėžio ligoninė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos Respublikinės Panevėžio ligoninės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Respublikinės Panevėžio ligoninės skundą atsakovui Viešųjų pirkimų tarnybai dėl išvados panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Respublikinė Panevėžio ligoninė (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. gruodžio 9 d. viešojo pirkimo–pardavimo sutarties neplaninio vertinimo išvadą Nr. 4S-4070 (toliau – ir Išvada).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 1 d. nutartimi atsisakė priimti VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija; toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.
Teismas nurodė, kad teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Viešųjų pirkimų tarnybos kompetenciją priimti teisės aktus viešojo administravimo srityje reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas (toliau – ir VPĮ), kurio 8² straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytos neigiamo poveikio priemonės, kurių gali imtis Viešųjų pirkimų tarnyba, nustačiusi VPĮ pažeidimus. Šiuo atveju iš pareiškėjo skundžiamos Išvados matyti, kad buvo patikrinta bei įvertinta viešojo pirkimo sutartis ir pripažinta, jog pareiškėjas pažeidė VPĮ reikalavimus. Išvada pareiškėjui nebuvo taikytos neigiamo poveikio priemonės, todėl, teismo vertinimu, ji yra informacinio pobūdžio dokumentas, nenustatantis jokių privalomų elgesio taisyklių ir todėl nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Pažymėta, jog pozicijos, kad Tarnybos išvados, kuriose įvertinama viešojo pirkimo procedūrų ar sudarytų sandorių atitiktis VPĮ reikalavimams, tačiau nenustatomi jokie privalomi įpareigojimai, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1376-575/2015, 2016 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-917-575/2016).
III.
Pareiškėjas VšĮ Respublikinė Panevėžio ligoninė padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui iš naujo spręsti skundo priėmimo klausimą.
Pareiškėjas paaiškina, kad skundžiama nutartis riboja jo teisę į teisminę gynybą. Išvadoje aiškiai nurodyta, jog ji, kaip aktas, nustatantis pažeidimus, vadovaujantis ABTĮ 5 ir 17 straipsniais gali būti skundžiama teismui. Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. 1S-221 patvirtintų Neplaninių viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymo vertinimų atlikimo ir jų rezultatų įforminimo taisyklių 25.7 punktas ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 punktas nesieja perkančiųjų organizacijų teisės, nesutikus su vertinimo išvada, ją skųsti teismine tvarka su konkrečių įpareigojimų, veiksmų perkančiajai organizacijai vertinimo išvadoje nurodymu. Pareiškėjas kategoriškai nesutinka su Tarnybos nustatytu pažeidimu ir pirmosios instancijos teismo atsisakymas dėl to priimti skundą užkerta jam bet kokias galimybės įrodyti Tarnybos atlikto tyrimo ir nustatytų pažeidimų neteisėtumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuolat akcentuoja teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo svarbą. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-704/2013 pažymėjo, jog teisė kreiptis į administracinį teismą turi būti realizuojama laikantis įstatymų nustatytų taisyklių, todėl ne bet kuris asmuo ir ne su bet kokiu reikalavimu gali kreiptis į teismą ir reikalauti, kad byla būtų išnagrinėta. Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas patenka į jo kompetenciją.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog vadovaujantis ABTĮ normomis galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės betikslis (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2014 m.gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-486/2014). Dėl šios priežasties administraciniuose teismuose nenagrinėjami rekomendacinio, informacinio, konstatuojamojo pobūdžio viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-671/2011, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-29/2013, 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015).
Tikrinamu atveju nustatyta, kad prašoma panaikinti 2016 m. gruodžio 9 d. viešojo pirkimo–pardavimo sutarties neplaninio vertinimo išvada Nr. 4S-4070 Tarnyba pripažino, jog perkančioji organizacija (VšĮ Respublikinė Panevėžio ligoninė) apie 2016 m. sausio 20 d. pirkimo sutarties Nr. CPO83334/B5-13 sudarymą pavėluotai paskelbė Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje ir tuo padarė VPĮ 3 straipsnio 1 dalies bei 18 straipsnio 11 dalies reikalavimų pažeidimą.
Taigi, kaip iš esmės teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Išvada yra tik konstatuojamojo pobūdžio dokumentas, kuriame aprašyti pareiškėjo neplaninio vertinimo metu nustatyti viešųjų pirkimų procedūros trūkumai, tačiau atsižvelgiant į juos konkrečios poveikio priemonės, kurios lemtų pareiškėjo teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą arba išnykimą (pasibaigimą), t. y. šiuo aspektu sukeltų pareiškėjui apibrėžtas materialines teisines pasekmes, taikytos nebuvo. Remiantis paminėtų kriterijų visumą pripažintina, jog Išvada ABTĮ prasme nėra administraciniam teismui skundžiamas aktas ir tokio vertinimo niekaip nekeičia faktas, kad Išvados IV dalyje Tarnyba išaiškino pareiškėjui teisę ginčyti Išvadą kreipiantis į administracinį teismą. Pažymėtina, jog Tarnybos priimamų teisės taikymo aktų teisinė prigimtis buvo nuodugniai išanalizuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-917-575/2016, todėl teisėjų kolegija, atmesdama atskirąjį skundą, dėl kitų pareiškėjo argumentų plačiau nepasisako.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias skundų priėmimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo viešosios įstaigos Respublikinės Panevėžio ligoninės atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.