Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Rimas Švirinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-729-319-2014

Teisėja Joana Kvaselytė Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00800-2013-6

2014 m. spalio 21 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorui Mariui Kazlauskui, nuteistajam P. B., gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, nukentėjusiajam L. J., jo atstovui advokatui Valerijui Karpovui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. B. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 138 str.1 d. ir nuteistas laisvės apribojimo bausme – 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant P. B. per šį laikotarpį būti namuose nuo 22⁰⁰ val. iki 6⁰⁰ val., išskyrus atvejus, kai reikia būti darbe.

Priteista iš P. B. 49,31 Lt turtinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie SAM už nukentėjusiojo L. J. gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. B. pagal BK 138 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2013-06-07 apie 23.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto metu, Banioniams priklausančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini) Rumšiškių sen. Kaišiadorių r. sav., gyvenamojo namo kambaryje sudavė nukentėjusiajam L. J. ne mažiau kaip tris smūgius rankomis, kojomis ir kėde į įvairias kūno vietas ir taip nukentėjusiajam L. J. padarė nubrozdinimą kairės kojos blauzdoje, kraujosruvą krūtinės kairėje ir kairės pusės X-o šonkaulio lūžį, t.y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo L. J. sveikatą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau — ir EŽTT), aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo nuostatas, yra konstatavęs, kad nekaltumo prezumpcija pažeidžiama, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą. Nepakanka, kad būtų tik tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko asmenį kaltu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis ir jo atstovas bei prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Įvertinusi bylos aplinkybių visetą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus kiekvieną atskirai bei jų viseto kontekste, dėl ko padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje surinkta pakankamai patikimų įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti P. B. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., veika kvalifikuota tinkamai.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl skundžiamame nuosprendyje neobjektyvaus įrodymų vertinimo, neteisingai nustatytų faktinių aplinkybių grindžiami tik apelianto pateikiama versija ir išvadomis apie įvykį. Nors kaltinamasis P. B. savo kaltę nuosekliai neigė, tvirtindamas, kad pirmas nukentėjusiojo nepuolė ir nemušė, o tik sudavė jam tris kartus gindamasis, nespardė ir su kėde nemušė, nors byloje nėra asmenų, kurie betarpiškai matė smūgių nukentėjusiajam sudavimą ir kategoriškai galėtų tai patvirtinti, tai kaltinamojo kaltės nepaneigia, nes vienodos pozicijos dėl nekaltumo laikymasis yra pasirinkta gynybos taktika, ir nuoseklių parodymų davimas nereiškia, kad šie kaltinamojo parodymai yra teisingai. Įvertinus juos kitų byloje esančių duomenų kontekste, darytina išvada, kad P. B. kaltę pavirtino byloje surinktų įrodymų visuma.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo L. J. parodymus pagrįstai vertino kaip nuoseklius, atitinkančius kitą bylos medžiagą ir laikė apelianto kaltės įrodymu. Kaip matyti iš nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, jis visur nurodė vienodas jo sumušimo aplinkybes, kad kaltinamasis smūgiavo jam į veidą, galvą, sudavė per nugarą, paskui spardė kojas, šonus ir gulinčiam sudavė kėde į pilvo - krūtinės sritį. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis dėl kokių nors priežasčių siektų apkaltinti apeliantą ir dėl to duotų jį šmeižiančius parodymus. Nukentėjusiojo parodymų objektyvumu ir teisingumu duoda pagrindo tikėti ir tai, kad jis pats savo parodymuose pažymėjo, to neneigė ir apeliantas, kad su P. B. jie pažįstami seniai, jokių piktumų su juo nebuvo, civilinio ieškinio dėl padarytų neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu nereiškia. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina bylos duomenys. Tai, kad nukentėjusysis dėl sužalojimo masto nustatymo į medikus kreipėsi tik praėjus keletui dienų, neduoda pagrindo jo parodymus vertinti kritiškai ir laikyti, kad jie prieštarauja kitiems surinktiems duomenims. Specialisto išvadoje Nr.G2460/13(02) (b.l. 26) nukentėjusiajam L. J. konstatuota kraujosruva krūtinės kairėje, kairės pusės X-o šonkaulio lūžis bei nubrozdinimas blauzdoje. Kraujosruva krūtinės kairėje ir kairės pusės X-o šonkaulio lūžis padaryti buku daiktu (-ais). Sužalojimai galėjo būti padaryti trijų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Joje nurodyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti keletas dienų ar savaičių iki nukentėjusiojo kreipimosi į gydymo įstaigą. Specialisto išvadoje buvo remtasi pateiktais medicininiais duomenimis iš gydymo įstaigų, o būtent, VšĮ Kaišiadorių GMPS greitosios medicinos pagalbos kortelės duomenimis, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis L. J. apžiūrėtas 2013-06-08 1.09 val., apžiūros metu nukentėjusysis nurodė, kad skauda kairį šoną; sumušta nosis, iš nosies dešinės šnervės silpnai teka kraujas; pasak namie buvusių asmenų, nukentėjusysis prieš valandą sumuštas pažįstamo; muštas kumščiais, spardytas; ilgą laiką buvo be sąmonės; sąmoningas; kairiajame šone, ties V-VI šonkauliais, skausminga, palpuojant, skauda. Diagnozė: galvos, veido, viso kūno sumušimas, galvos smegenų sukrėtimas,. Iš VšĮ Kauno centro poliklinikos asmens sveikatos istorijos duomenų matyti, kad nukentėjusysis L. J. apžiūrėtas 2013-06-11, konstatuota, kad buvo sumuštas 2013-06-08, skauda krūtinės kairę pusę ir kairę blauzdą, negali išsižioti, III-as dantis paslankus. Nustatyti sužalojimai: apatinės lūpos kairėje pusėje sumušta, krūtinės kairėje virš spenelio – hematoma, sumušimai kairiajame dilbyje; skauda palpuojant krūtinės kairėje esančią hematomą; nedaug patinęs apatinis trečdalis blauzdos, yra nubrozdinimas. Diagnozė: krūtinės kairės pusės sumušimas. 2013-06-11 atlikta krūtinės kairės pusės priekinė rentgenograma – kairės pusės X-o šonkaulio lūžis. Taigi, iš šių rašytinių bylos duomenų analizės darytina neabejotina išvada, kad nukentėjusiajam diagnozuoti sužalojimai buvo padaryti būtent kaltinime nurodytu laiku – 2013-06-07.

Nepagrįstai skunde teigiama, kad nukentėjusiojo parodymai prieštarauja liudytojos G. B. parodymams. Iš šios liudytojos parodymų matyti, kad jie nėra analogiški nukentėjusiojo parodymams, ši liudytoja neigia mačiusi P. B. mušant L. J., nors pastarasis nurodė, kad G. B. ir V. B. iš kambario išėjo jau P. B. pradėjus jį mušti, tačiau šių neatitikimų nėra pagrindo laikyti prieštaravimais, nes iš esmės tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytoja G. B. pagrindines įvykio aplinkybes nurodė vienodai, o nesutapimai detalėse neduoda pagrindo laikyti parodymus neteisingais. Tai, kad liudytoja G. B. nurodė, jog nukentėjusysis nebuvo šlapias, neduoda pagrindo teigti, kad iš tiesų kaltinamasis jo neapipylė vandeniu, ir tuo pačiu nepaneigia nukentėjusiojo parodymų apie šią aplinkybę. Apeliantas skunde teigia, kad aplinkybė, jog ant kėdės nebuvo rasta jokių pirštų atspaudų, savaime paneigia nukentėjusiojo parodymus dėl sudavimo kėde. Su tokiu apelianto teiginiu aukštesnysis teismas nesutinka ir laikosi pozicijos, jog aukščiau nurodyta aplinkybė savaime nepaneigia nukentėjusiojo parodymų ir neduoda pagrindo laikyti juos prieštaringus byloje esantiems įrodymams.

Apeliantas skunde prašo atlikti įrodymų tyrimą, iškviečiant ir apklausiant liudytojais V. B. ir S. P.. Aukštesnysis teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių apelianto kaltę ir šių asmenų kvietimas ir apklausimas būtų perteklinis įrodymų rinkimas. V. B. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus ir nurodė jam žinomas įvykio aplinkybes, S. P. įvykio nematė, todėl svarbių aplinkybių nurodyti negalėtų, o tai, kad jis pažįsta L. J. ir gali jį apibūdinti kaip asmenį, neturi reikšmės sprendžiant dėl apelianto kaltės ir veikos kvalifikavimo.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino kiekvieną byloje surinktą įrodymą atskirai ir kitų duomenų kontekste bei visų įrodymų visetą, ir padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad P. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą pilnai pasitvirtino, jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. teisingai ir pagrįstai, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį dėl neteisingos veikos kvalifikacijos, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio teisėto pagrindo.

Teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, įvertinęs nusikaltimo sunkumą, pobūdį bei pavojingumą visuomenei, kaltinamojo asmenybę, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus P. B. pačią švelniausią sankcijoje numatytą - laisvės apribojimo bausmę, kurios trukmė nustatyta atsižvelgiant į atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Nors apeliantas neigia buvęs neblaivus, tačiau Kolegija laiko, kad neblaivumas ir jo įtaka neteisėtų veiksmų atlikimui yra pagrįsta apklaustų asmenų parodymais, todėl neblaivumo įtaka nusikalstamai veikai pagrįstai buvo pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Kolegija, įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, ir naikinti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma apie nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos P. B., iki 2014 m. rugsėjo 30 d. turėtas išlaidas, kurias sudaro 200 (du šimtai) litų dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pat nuomonės yra ir Lietuvos apeliacinis ir Lietuvos Aukščiausiasis teismai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-13 nutartis byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis byloje Nr. 2K-322/2014).). Remiantis išdėstytu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo P. B. nepriteistinos.

Byloje taip pat gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos turėtų išlaidų, teikiant pagalbą nukentėjusiajam L. J., išlaidas iki 2014 m. rugsėjo 30 d. sudaro 160 (vienas šimtas šešiasdešimt) litų dydžio advokato užmokestis. Šiuo atveju išlaidas, susidariusias su nukentėjusiajam teikiamomis advokato paslaugomis, turėjo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, priėmusi sprendimą teikti L. J. antrinę teisinę pagalbą šioje baudžiamojoje byloje ir paskirti advokatą šiai pagalbai realizuoti. Minėta BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš jo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau tokiu atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-377/2009, 2K-419/2011). Apeliacinis skundas buvo paduotas nuteistojo P. B., apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad jis nuteistas teisingai ir nutarė jo apeliacinio skundo netenkinti, todėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme antrinės teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su nukentėjusiajam L. J. teikta teisine pagalba, kurią sudarė 160 litų, laikomos pagrįstomis. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis P. B. gauna pastovias pajamas – yra pensininkas, turi nekilnojamojo turto, yra užregistravęs namų ūkį, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos, teikiant nukentėjusiajam antrinę teisinę pagalbą, priteistinos iš nuteistojo P. B..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. B. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai iš nuteistojo P. B. 160 litų turėtų advokato atstovavimo išlaidų, apeliacinės instancijos teisme teikiant nukentėjusiajam L. J. antrinę teisinę pagalbą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.