- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-21
- Bylos Nr.
- 2A-736/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis, Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vokuža“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vokuža“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-455-372/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vokuža“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Saurida“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Vokuža“, prašydamas priteisti iš atsakovo 583 999,88 Lt skolos, 364 202,22 Lt delspinigių ir 15,21 procento dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad su atsakovu 2003 m. gruodžio 8 d. buvo pasirašyta sutartis Nr. 264, pagal kurią atsakovas iš ieškovo pirko kurą. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas mokėjo už perkamą kurą, tačiau pirmiausia turėjo būti atsiskaitoma už delspinigius, atsiradusius iš nevisiško prievolės vykdymo, dėl to išaugo pačios skolos suma. Ieškovas nurodė, kad sutartyje buvo nustatyta įmokų paskirstymo tvarka, todėl ieškovui nebuvo privalu papildomai informuoti apie gautų lėšų nukreipimą kitaip, nei buvo šalių sutarta. Delspinigių norma buvo nustatyta šalių valia, nuo 2003 metų atsakovas juos mokėjo 0,3 procento ir dėl jų dydžio neprieštaravo.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2009 m. birželio 5 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies; priteisti iš atsakovo UAB „Vokuža“ ieškovui UAB „Saurida“ 583 999,88 Lt skolos, 36 420,22 Lt delspinigių ir 10 869,30 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmesti; priteisti iš atsakovo UAB „Vokuža“ ieškovui UAB „Saurida“ 15,21 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos 620 420 Lt sumos nuo bylos iškėlimo 2009 m. vasario 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo UAB „Vokuža“ 9,11 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei; priteisti iš ieškovo UAB „Saurida“ 4,91 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teismas konstatavo, kad ieškovas pagrįstai reikalauja sumokėti 583 999,88 Lt skolos už parduotą kurą, kuris atsakovui buvo pardavinėjamas pagal šalių pasirašytą 2003 m. gruodžio 8 d. sutartį Nr. 264. Teismas nurodė, kad minėtos sutarties 3.6 punkte nurodyta, kad pavėluoto atsiskaitymo atveju kiekviena pirkėjo (atsakovo) pervedama suma yra užskaitoma kaip delspinigiai; sumokėjus delspinigius, sekančios sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už naftos produktus. Teismo teigimu, toks šalių sutartyje nurodytas įmokų paskirstymas atitinka CK 6.54 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytas nuostatas ir tai reiškia, kad ieškovas visas atsakovo sumokėtas sumas nukreipdavo delspinigių apmokėjimui, o likusias nuo delspinigių sumokėjimo sumas – pagrindinei prievolei įvykdyti. Teismo nuomone, dėl to nepagrįstas atsakovo teiginys, kad jam nebuvo suprantama įmokų paskirstymo tvarka. Teismas nurodė, kad teismui pateikti skolos suderinimo aktai yra vertinami kaip buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriame kiekvienų metų pabaigoje suskaičiuojamos atsakovo skolos. Teismas pažymėjo, kad šie skolų suderinimo aktai pasirašomi, neįskaitant delspinigių, palūkanų ir kitų sumų pagal tarpusavio pasirašytas sutartis. Teismas nurodė, kad šie dokumentai nėra laikomi sandoriais, pakeičiančiais šalių pasirašytos sutarties Nr. 264 sąlygas. Teismas nurodė, kad ieškovas pateikė teismui įsiskolinimo ir delspinigių paskaičiavimus skolininkui UAB „Vokuža“ iki 2009 m. sausio 29 d. (imtinai) pagal sutartį Nr. 264. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovo sumokėtos įmokos paskirstomos tokia tvarka, jog pirmiausia dengiami delspinigiai, konstatavo, jog pagrindinė skola yra 583 999,88 Lt. Teismo nuomone, atsakovo teiginys, kad yra nesumokėta tik už tris paskutines PVM sąskaitas faktūras, todėl skola yra tik 212 490,37 Lt, nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neįvertina šalių pasirašytos sutarties 3.6 punkto bei jai neprieštaraujančio CK 6.54 straipsnio nuostatų.
Teismo teigimu, ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo sutartyje numatytus delspinigius už parduotą, bet neapmokėtą kurą, kaip numatyta sutarties 3.5 punkte. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai bei pažeidė šalių kooperacijos principą, neinformuodamas atsakovo apie tai, kad įmokos yra nukreipiamos į delspinigių mokėjimą. Teismas nurodė, kad atsakovas yra verslininkas, todėl jis privalėjo laikytis sutarties sąlygų. Teismo nuomone, atsakovas turėjo galimybę tartis su ieškovu dėl įmokų paskirstymo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo, taip pat nepasinaudojo galimybe kreiptis į teismą dėl šalių pasirašytos sutarties sąlygų pakeitimo. Teismas konstatavo, kad 0,3 procento delspinigiai vertintini kaip lupikavimas. Teismas nurodė, kad, nepriklausomai nuo to, jog atsakovas pasirašė sutartį Nr. 264, kurios nei visumos, nei jos sąlygų delspinigių dydžio dalyje neginčijo, teismas turi teisę vertinti, kiek sąžiningas ieškovas, kuris paruošė sutarties projektą. Teismas pažymėjo, kad, ieškovo teigimu, 0,3 procento dydžio delspinigiai yra nustatyti šalių sudaryta sutartimi, kuri nėra nuginčyta, todėl teismas neturi pagrindo jų keisti. Teismas nurodė, kad CK 6.73 straipsnio 2 dalis 6.258 straipsnio 3 dalis teismui suteikia teisę sumažinti priteistinų delspinigių sumas. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog teismo sumažintos netesybos yra mažesnės už jo patirtus nuostolius, atsiradusius dėl to, kad atsakovas praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą. Teismas pažymėjo, kad CK 6.71-6.75 straipsniuose, reglamentuojančiuose netesybas, baudinių netesybų nenumatyta. Teismas nurodė, kad netesybos šiuo atveju atlieka tik kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius. Teismas konstatavo, kad delspinigiai turi būti sumažinti iki 0,03 procento už kiekvieną pradelstą dieną ir bendra priteistina jų suma sudarytų 36 420,22 Lt. Teismas pažymėjo, kad mažindamas priteistinos delspinigių sumos dydį, teismas atsižvelgia ir į šalies ekonominę būklę bei abejotiną galimybę atsakovui toliau vykdyti ūkinę veiklą, priteisus visas ieškovo reikalaujamas sumas.
Teismas konstatavo, kad ieškovas pagrįstai prašo priteisti 15,21 procento metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas yra ūkiniai subjektai, jiems taikomas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas. Teismas pažymėjo, kad jame reglamentuojamos palūkanų normos, atsižvelgiant pusmečio VILIBOR normas. Teismas nurodė, kad pareiškimas buvo pateiktas 2009 m. sausio 30 d., byla buvo iškelta 2009 m. vasario 1 d, todėl taikytina 2008 m. antrojo pusmečio VILIBOR norma, kuri buvo 8,21. Teismas pažymėjo, kad ši norma padidinama 7 procentiniais punktais. Dėl to teismas konstatavo, kad metinių palūkanų norma yra 15,21 procentų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Vokuža“ prašo apeliacinės instancijos teismą Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatuodamas, kad ieškovas pagrįstai reikalauja sumokėti 583 999,88 Lt skolos už parduotą kurą, neatsižvelgė į tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, derybas, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį. Atsakovas pasirašydamas tokią sutartį pagrįstai tikėjosi, kad jam neapmokėjus sąskaitų, kuro tiekimas bus laikinai stabdomas, o vėliau bus tęsiamas ilgalaikis šalių bendradarbiavimas. Be to, svarbu ir tai, kad sutartis buvo pateikta iš ieškovo pusės ir atsakovas neturėjo galimybės keisti jos sąlygas.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad sutarties 3.6 punkte nurodyta, jog pavėluoto atsiskaitymo atveju kiekviena pirkėjo (atsakovo) pervedama suma yra užskaitoma kaip delspinigiai, kad sumokėjus delspinigius, sekančios sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už naftos produktus ir toks šalių sutartyje nurodytas įmokų paskirstymas atitinka CK 6.54 straipsnio nuostatas. Teismas netinkamai aiškino bei taikė CK 6.54 straipsnį, nurodydamas, kad ieškovas turėjo teisę užskaityti atsakovo sumokėtus pinigus už kurą kaip delspinigius.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas visas atsakovo sumokėtas sumas nukreipdavo delspinigių apmokėjimui, o likusias nuo delspinigių sumokėjimo sumas – pagrindinei prievolei įvykdyti. Teismas neanalizavo, kodėl penkerius metus delspinigiai buvo skaičiuojami neinformavus apie tai atsakovo. Teismas taip pat nekreipė dėmesio į tai, kad ieškovas siekia tyčia pasipelnyti atsakovo sąskaita.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pateikti skolos suderinimo aktai yra vertinami kaip buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuose kiekvienų metų pabaigoje suskaičiuojamos atsakovo skolos, tačiau šie skolų suderinimo aktai pasirašomi, neįskaitant, delspinigių, palūkanų ir kitų sumų pagal tarpusavio pasirašytas sutartis ir kad šie dokumentai nėra laikomi sandoriais, pakeičiančiais šalių pasirašytos sutarties Nr. 264 sąlygas. Tokios teismo išvados neatitinka formuojamos teismų praktikos.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo sutartyje numatytų delspinigių už parduotą, bet neapmokėtą kurą, kaip numatyta sutarties 3.5 punkte už visus penkerius bendradarbiavimo metus, t.y. nuo 2003 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. sausio 29 d. Ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovui buvo pranešta apie jam priskaičiuotus delspinigius. Vienintelis ieškovo pateiktas į bylą dokumentas yra vienašalis įsiskolinimo ir delspinigių paskaičiavimas, kuriame delspinigių suma yra paskaičiuota už visus penkerius metus. Šis skaičiavimas buvo atliktas tik prieš pateikiant dokumentus į teismą, kadangi ieškovas posėdžių metu negalėjo teismui pateikti jokių kitų buhalterinių dokumentų, kuriuose atsispindėtų delspinigių dydis.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas turėjo galimybę tartis su ieškovu dėl įmokų paskirstymo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo, taip pat nepasinaudojo galimybe kreiptis į teismą dėl šalių pasirašytos sutarties sąlygų pakeitimo. Tarp šalių buvo susiklostę draugiški bendradarbiavimo santykiai ir per penkerius metus ieškovas nebuvo pateikęs skundų ar priminimų dėl delspinigių skaičiavimo. Šalys nebuvo suinteresuotos keisti sutartį, kadangi iš ieškovo pusės nebuvo jokių pretenzijų dėl mokėjimų, o atsakovą tenkino ilgalaikis šalių bendradarbiavimas.Teismas, priteisdamas iš atsakovo 15,21 procento metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo, nevertino, ar toks susitarimas nepažeidė šalių interesų pusiausvyros ir ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Saurida“ prašo apeliacinės instancijos teismą Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nurodo, kad su apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Ieškovo teigimu, apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas ir Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo UAB „Saurida“ ir atsakovo UAB „Vokuža“ 2003 m. gruodžio 8 d. pasirašyta sutartis Nr. 264. Sutartimi šalys susitarė dėl kuro pirkimo pardavimo (sutarties 1.1 p.), t. y. ieškovas įsipareigojo parduoti benziną, dyzeliną ir dujas iš sutarties 1.1 punkte nurodytų degalinių, o atsakovas – už nupirktą kurą apmokėti sutartyje nustatyta tvarka. Sutarties 3.3 punkte numatyta, kad ieškovas kiekvieną kartą užpildęs atsakovo automobilio kuro baką užpilto kuro kiekį užrašo į kreditinę kortelę, kurioje nurodoma kuro rūšis, kaina, mokėtina suma, ji patvirtinama degalinės operatoriaus ir vairuotojo parašais, viena kreditinės kortelės pusė atiduodama atsakovui, kita paliekama ieškovui. Pagal sutarties 3.4 punktą už nupirktą kurą atsakovas su ieškovu atsiskaito pagal faktiškai atsakovo nupirktą kiekį, kuris yra nurodomas ieškovo pateikiamoje PVM sąskaitoje faktūroje, bankiniu pavedimu į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą, nurodytą šioje sutartyje. Atsakovas privalo atsiskaityti per 7 kalendorines dienas nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos. 2004 m. gruodžio 15 d. ieškovas ir atsakovas pasirašė papildomą susitarimą dėl sutarties Nr. 264 dalinio pakeitimo, kuriuo pakeitė sutarties 3.4 punktą, nustatydamos, jog ieškovas turi teisę išrašyti PVM sąskaitą faktūrą atsakovui kas 14 kalendorinių dienų faktiškai atsakovo nupirktam kuro kiekiui, o atsakovas privalo atsiskaityti per 30 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos. Sutarties 3.5 punktu šalys susitarė dėl netesybų, kurias atsakovas privalo mokėti, jei praleidžia sutartyje numatytus atsiskaitymo terminus. Netesybų (delspinigių) dydis yra 0,3 proc. už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Sutarties 3.6 punkte nustatyta, jog pavėluoto atsiskaitymo atveju kiekviena atsakovo pervedama suma yra užskaitoma kaip delspinigiai; sumokėjus delspinigius, sekančios sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už naftos produktus. Ieškovas, vykdydamas sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, parduodavo atsakovui kurą. Atsakovas savo sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai, nustatytais terminais už pateiktą kurą neatsiskaitydavo, pateiktų sąskaitų pilnai neapmokėdavo, vykdė dalinius apmokėjimus, todėl nuolat susidarydavo skola ir delspinigiai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėja bylą pagal CPK 320 straipsnio reikalavimus dėl bylos nagrinėjimo ribų.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.
Dėl skolos
Šalių 2003 m. gruodžio 8 d. sutarties 3.5 punkte nustatyta, jog atsakovui daugiau kaip tris dienas pavėlavus apmokėti pateiktą sąskaitą, ieškovas turi teisę vienašališkai be įspėjimo sustabdyti kuro užpylimą atsakovui. Atsakovas apeliaciniame skunde šią sutarties sąlyga aiškina taip, jog ieškovas privalėjo remtis šia nuostata ir privalėjo sustabdyti kuro tiekimą atsakovui, kai šis neapmokėjo sąskaitos už kurą daugiau nei tris dienas. Toks sutarties nuostatos aiškinimas yra neteisingas bei nepagrįstas, nes sustabdyti kuro tiekimą yra ieškovo teisė, bet ne pareiga. Civilinėje teisėje reikšmingas dispozityvumo principas. Ieškovas, kaip civilinės teisės subjektas, gali laisva valia pasirinkti naudotis savo turima subjektine teise ar ne. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2008 išaiškinta: „Vis dėlto įstatymas neįpareigoja asmens naudotis savo civilinėmis teisėmis prieš savo valią. Kreditorius pagal taikos sutartį turi teisę, o ne pareigą reikalauti, kad jo naudai nustatyta prievolė būtų įvykdyta kaip nedaloma. Atsižvelgiant į vieną svarbiausių civilinėje teisėje – dispozityvumo principą, civilinės teisės turėtojas gali savo teisės atsisakyti“. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog pasirašydamas sutartį jis pagrįstai tikėjosi, kad jam neapmokėjus sąskaitų kuro tiekimas bus laikinai sustabdomas. Tokie atsakovo lūkesčiai laikytini nepagrįstais, kadangi ieškovas neturėjo pareigos sustabdyti kuro tiekimą atsakovui. Atsakovas yra verslu užsiimantis juridinis asmuo, todėl jam yra taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Neturėdamas galimybių tinkamai vykdyti įsipareigojimus ir žinodamas įsipareigojimų nevykdymo pasekmes, pats atsakovas turėjo sustabdyti kuro pirkimą iš ieškovo degalinių, o ne laukti, kol ieškovas sustabdys kuro tiekimą.
Apeliaciniame skunde atsakovas, remdamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, teigia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos ieškovo nenaudai, nes jis šią sutartį parengė ir pateikė atsakovui. Atsakovas nurodo, kad sutartis buvo pateikta ieškovo, todėl atsakovui neliko nieko kito kaip tik sutikti su joje nurodytomis sąlygomis. Civiliniuose teisiniuose santykiuose subjektai yra vienas nuo kito teisiškai nepriklausomi tol, kol jie savo laisva valia neprisiima kito asmens naudai įsipareigojimų. Asmuo prisiima tiek įsipareigojimų, kiek tikisi gauti naudos iš priešpriešinių reikalavimų. Be UAB „Saurida“ yra kitos bendrovės užsiimančios naftos produktų prekyba. UAB „Vokuža“ galėjo laisvai rinktis su kuo sudaryti naftos produktų pirkimo-pardavimo sutartį ir laisva valia naftos produktų tiekėju pasirinko UAB „Saurida“ bei sudarė sutartį su šia įmone. Tai rodo, jog atsakovą tenkino sutartimi sukurtas teisinių santykių modelis, sutartyje įtvirtintų teisių ir įsipareigojimų pusiausvyra.
Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo CK 6.193 straipsnyje nustatytų sutarčių aiškinimo taisyklių svarbą šalių sutarčiai. Poreikis aiškinti sutartį atsiranda dėl neaiškių atskirų sutarties sąlygų arba jei kyla ginčas dėl sutarties sąvokų reikšmės, ar sutarties tekstas skiriasi nuo tikrųjų šalių ketinimų, ar vienos sutarties sąlygos prieštarauja kitoms. Atsakovas iš esmės nesąžininga laiko sutarties sąlygą – sutarties 3.6 punkte nustatytą įmokų paskirstymo tvarką. Teisėjų kolegijos nuomone, įtraukdamas į sutartį 3.6 punktą ieškovas siekė apsisaugoti nuo galimo netesybų nesumokėjimo. Šios sąlygos esmė ir įmokų paskirstymo tvarka yra visiškai aiški, todėl nėra pagrindo papildomai aiškinti šią nuostatą, remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino sutarties 3.6 punktą bei CK 6.54 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, kad teismas turėjo atsižvelgti į CK 6.54 straipsnio 5 dalį, kuri numato, jog kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad ieškovas privalėjo atsisakyti priimti tokias atsakovo įmokas, nes atsakovas nurodydavo, jog moka už kurą. CK 6.54 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kreditoriaus teisė, bet ne pareiga. Kreditorius savo teisėmis naudojasi savo nuožiūra. Ieškovas laikėsi šalių sutartimi nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos, todėl nesinaudojo CK 6.54 straipsnio 5 dalyje numatyta teise. Sutarties 3.6 punkte nustatyta, jog pavėluoto atsiskaitymo atveju kiekviena atsakovo pervedama suma yra užskaitoma kaip delspinigiai; sumokėjus delspinigius, sekančios sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už naftos produktus. Tokia sutarties nuostata yra pagrįsta, kadangi ir CK 6.54 straipsnyje numatyta galimybė tokia tvarka paskirstyti skolininko įmokas. Tokia įmokų paskirstymo tvarka užtikrina, kad dėl skolininko vėlavimo atsiskaityti patirti kreditoriaus nuostoliai tikrai bus atlyginti. Aplinkybė, jog atsakovas atlikdamas pavedimą nurodė mokėjimo paskirtį, vertintina kaip atsakovo siekis vienašališkai pakeisti sutarties sąlygas, bandymas nesilaikyti sutarties 3.6 punkte nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos. Sutartis yra dvišalis sandoris, todėl sutartis pakeista gali būti tik esant suderintai abiejų šalių valiai. Atsakovo vienašališki veiksmai dėl sutartimi nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos keitimo neturi teisinės reikšmės ir pasekmių.
Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog visos PVM sąskaitos faktūros yra visiškai apmokėtos, išskyrus 3 paskutinąsias, kurių suma yra 212 490,37 Lt, dėl kurios priteisimo atsakovas neprieštarauja. Nepagrįstas atsakovo apeliacinio skundo teiginys, kad skolos ir delspinigių skaičiavimas būtų sąžiningas nuo 2008 m. spalio 30 d., t. y. nuo dienos, kurią suėjo pirmos iš trijų neapmokėtų sąskaitų apmokėjimo terminas, kadangi atsakovas nesivadovauja sutarties 3.6 punkto nuostatomis. Tokiu būdu atsakovas siekia išvengti prievolės mokėti delspinigius už iki tol buvusius pradelstus atsiskaitymus. Pateikta į bylą skolos ir delspinigių skaičiuotė rodo, kad atsakovas nuolat vėluodavo apmokėti ieškovo išrašytas sąskaitas, vykdė dalinius apmokėjimus. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę perleidimą mokėti sutartyje nustatyto dydžio delspinigius, kurie laikytini ir minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Teisėjų kolegijos nuomone, skolą ir delspinigius skaičiuojant atsakovo siūlomu būdu būtų pažeistos ieškovo teisės, nes nebūtų atlyginti jo patirti nuostoliai. Sutarties 3.6 punkte yra aiškiai nurodyta atsakovo įmokų paskirstymo tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog ieškovas, remdamasis sutarties 3.6 punktu, pagrįstai reikalauja 583 999,88 Lt skolos priteisimo.
Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog teismas turėjo atsižvelgti į faktą, kad šalys bendradarbiauja ilgą laiką, tačiau ieškovas neinformavo atsakovo apie skaičiuojamus delspinigius, įmokų paskirstymo tvarką. Atsakovo pareiga laiku neatsiskaičiuos mokėti delspinigius nustatyta 2003 m. gruodžio 8 d. sutarties 3.5 punkte, o įmokų paskirstymo tvarka – 3.6 punkte. Pasirašydamas sutartį atsakovas išreiškė savo sutikimą dėl joje numatytų tarpusavio teisių ir pareigų. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Sutarties sąlygos, tame tarpe ir įsipareigojimų nevykdymo pasekmės, atsakovui buvo žinomos. Dėl įgyvendinimo savo teisės atsakovo vykdomus apmokėjimus užskaityti sutarties 3.6 punkte nustatyta tvarka ieškovas neprivalėjo atskiru pranešimu informuoti atsakovo, nes tokia teisė numatyta sutartyje.
Apeliaciniame skunde atsakovas neigia pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus dėl šalių pasirašytų skolų suderinimo aktų reikšmės ir nurodo skolų suderinimo aktų dėl skolos likučio svarbą. Teisėjų kolegija pažymi, kad aktuose, išskyrus 2003 m. balandžio 17 d. aktą, yra prierašas, kad įsiskolinimo sumos nurodytos neįskaitant delspinigių, palūkanų ir kitų pagal pasirašytas sutartis, susitarimus ar LR teisės aktus privalomų mokėti sumų. Todėl atsakovas neturėjo pagrindo tikėtis, kad ieškovas atsisakė savo teisės skaičiuoti delspinigius ir taikyti sutarties 3.6 punkte nustatytą įmokų paskirstymo tvarką. Bylos duomenys rodo, kad UAB „Saurida“ buhalterija atsakovui siųstus aktus sudarydavo iš buhalterinės apskaitos programos ištraukusi duomenis apie išrašytas sąskaitas ir atsakovo atliktus mokėjimus, todėl suderinimo aktuose nurodytas tik atsakovo privalomų mokėti sumų pagal išrašytas sąskaitas ir jo sumokėtų sumų skirtumas, tačiau nenurodytos tikrosios skolos ir delspinigių sumos pagal sutartį. Pažymėtina, kad atsakovas, neatlikdamas mokėjimų sutartyje nustatytais terminais, turėjo suvokti bei suprasti, kad ieškovas pasinaudos savo teise skaičiuoti delspinigius ir vykdyti įmokų užskaitymą sutartyje nustatyta tvarka, o pagal sutartį tam nebūtinas joks atskiras pranešimas skolininkui, nes jau pasirašydamas sutartį atsakovas žinojo, kokios bus pavėluoto atsiskaitymo pasekmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėti skolų suderinimo aktai nėra pasirašyti UAB „Saurida“ vadovo, pagal formą ir turinį negali būti laikomi sandoriais ir pakeisti šalių sutarties sąlygas.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl skolos priteisimo yra pagrįstos.
Dėl delspinigių
Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai konstatavo, jog ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo delspinigius už laikotarpį nuo 2003 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. sausio 29 d. Atsakovo teigimu, ieškovas pažeidė bendradarbiavimo principą, nes jis atsakovui nepateikė jokių dokumentų, kuriuose būtų pranešama apie priskaičiuotus delspinigius. Šalys sutartyje buvo aptarusios pavėluoto atsiskaitymo pasekmes ir įmokų paskirstymo tvarką, sutartyje nebuvo numatyta ieškovo pareiga prieš pasinaudojant sutartinėmis teisėmis papildomai informuoti atsakovą, todėl ieškovas neprivalėjo papildomai pranešti atsakovui apie tai, kad jis įgyvendina sutartimi jam suteiktas teises. Žinodamas, kad nustatytu terminu neatsiskaito su ieškovu, bei žinodamas šios prievolės pažeidimo pasekmes, atsakovas neturėjo pagrindo manyti, kad ieškovas nesinaudos sutartyje numatytomis teisėmis ir jų gynimo būdais. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovo santykiai su ieškovu visuomet buvo geri, bendradarbiavimas truko ilgą laiką ir ieškovo kreipimasis į teismą ir jo reiškiami reikalavimai atsakovui buvo netikėti. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad atsakovas nuolat vėluodavo atsiskaityti. Nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos atsakovas neatliko jokių mokėjimų, neinformavo atsakovo apie neatsiskaitymo priežastis ir nebendradarbiavo su ieškovu. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas pažeidė bendradarbiavimo pareigą. Dėl to du mėnesius nesulaukęs jokių mokėjimų ieškovas kreipėsi į teismą. Bylos procesas leidžia daryti išvadą, kad net tuo atveju, jei ieškovas prieš kreipdamasis į teismą būtų nusiuntęs atsakovui pretenziją, atsakovas nebūtų įvykdęs savo piniginės prievolės, nes atsakovas iš esmės nesutinka su sutarties 3.6 punkte nustatyta įmokų paskirstymo tvarka, taip pat nesutinka su delspinigių dydžiu, nors pats laisva valia pasirašė tokią sutartį.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad sutarties 3.4 punkte nustatytas sąskaitos apmokėjimo terminas (7 dienos po sąskaitos išrašymo dienos) prieštarauja CK 1.5 straipsnyje nustatytiems principams. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str. 1 d.), tačiau toks šalių susitarimas neturi prieštarauti imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 str., CK 6.157 str.). Apeliaciniame skunde neteisingai aiškinama, kad 7 dienų atsiskaitymo terminas prieštarauja Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymui. Atsakovas nurodo, kad šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad palūkanos skaičiuojamos praėjus 30 dienų po datos kai skolininkas gauna sąskaitą. Toks atsakovo teiginys yra klaidingas, nes minėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tuo atveju jei sutartyje mokėjimo data arba terminas nenustatyti, palūkanos skaičiuojamos be atskiro pareikalavimo jas mokėti, ir toliau išvardijami atvejai, kaip gali būti nustatomas terminas, nuo kurio pradedamos skaičiuoti palūkanos. Pažymėtina, kad 2004 m. gruodžio 15 d. šalys pasirašė priedą prie sutarties, kuriuo sąskaitos apmokėjimo terminas pratęstas iki 30 dienų. Tai rodo, kad ieškovas bendradarbiavo su atsakovu ir sudarė jam palankesnes sąlygas atsiskaityti.
CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad netesybos nemažinamos kai jos jau sumokėtos. Atsakovas nepareiškė reikalavimų dėl sutarties ar jos dalies pripažinimo negaliojančia. CK 1.130 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo nustatyto dydžio delspinigiai turėtų būti paskaičiuoti tik už tris paskutines neapmokėtas sąskaitas, o ne už penkerių metų laikotarpį. Atsakovas nesilaiko šalių pasirašytos sutarties 3.6 punkto bei šiame punkte nustatytai sutarties sąlygai atitinkančių CK 6.54 straipsnio nuostatų. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.), todėl nėra jokio pagrindo nepaisyti šalių pasirašytoje sutartyje nustatytų sąlygų.
Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl delspinigių priteisimo yra pagrįstos.
Dėl palūkanų
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 15,21 proc. dydžio metinės palūkanos yra per didelės, prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Atsakovo teigimu, teismas privalėjo sumažinti ieškovo prašomų priteisti palūkanų dydį. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie atsakovo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Ieškovas ir atsakovas yra ūkio subjektai, todėl jiems taikomas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas. Šis įstatymas palūkanų normos požiūriu yra specialus CK 6.210 straipsnio atžvilgiu. Šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalis ir 3 straipsnio 4 dalis reglamentuoja skolininko mokėtinų palūkanų dydį tuo atveju, kai skolininkas vėluoja atlikti mokėjimus. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 3 dalį palūkanų norma yra vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma, padidinta 7 procentiniais punktais. Palūkanų normos nustatymo momentas pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 4 dalį susietas su metų pusmečiais ir diena, esančia paskutine iki atitinkamo pusmečio pradžios, o taip nustatyta palūkanų norma galioja visą pusmetį. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti procesines palūkanas, ieškovas į teismą kreipėsi su ieškiniu pirmąjį 2009 m. pusmetį, civilinė byla iškelta pirmąjį 2009 m. pusmetį, todėl atsakovo prievolė mokėti procesines palūkanas atsirado pirmąjį 2009 m. pusmetį. Šį pusmetį galiojusi palūkanų norma nustatoma pagal pusmečio VILIBOR, buvusį 2008 m. gruodžio 31 d., kuris sudarė 8,21. Dėl to bendra metinių palūkanų norma, galiojanti pirmąjį 2009 m. pusmetį buvo 15,21 proc. (8,21 proc. + 7 proc.).
Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo priteisė 15,21 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad priteistinas iš atsakovo ieškovui 1331 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 96 straipsniais, sprendžia, kad priteistinas iš atsakovo į valstybės biudžetą 1,45 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinė instancijos teisme išlaidų atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vokuža“ ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Saurida“ 1 331 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt vieną litą) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.
Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vokuža“ į valstybės biudžetą 1,45 Lt (vieną litą keturiasdešimt penkis centus) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.