Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

asmens, kuriam taikytos priverčiamos medicinos priemonės, atstovui advokatui Edmundui Jankaičiui

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 19 d. nutarties, kuria M. Č. pripažintas nepakaltinamu dėl padarytos įstatymo uždraustos pavojingos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nutarta jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Č. pripažintas nepakaltinamu ir jam nutarta taikyti priverčiamąją medicininę priemonę už tai, kad 2012 m. spalio 21 d., apie 12-13 val., (duomenys neskelbtini), namo virtuvėje, sukėlė fizinį skausmą motinai J. Č., tai yra, vieną kartą kumščiu smogė nukentėjusiajai J. Č. į galvos sritį, kas nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą.

Ekspertizės metu, 2013 m. gegužės 13 d., ekspertas nustatė, kad M. Č. atsisėdo į jam nurodytą vietą, jis teisingai orientuotas laike, vietoje, savyje, ekspertizės metu savo poelgio neneigė. Apeliantės manymu, eksperto nuomonę nulėmė kiti M. Č. nustatyti psichikos sutrikimai, kurių pagrindu padaryta išvada, kad jam reikalingas stacionarus gydymas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Ši išvada yra prieštaringa, padaryta objektyviai neįvertinant M. Č. psichikos būklės ir jo pavojingumo visuomenei laipsnio.

Apeliantės vertinimu, teismas netinkamai taikė įstatymą, nes apsiribojo tik ekspertizės išvada ir eksperto apklausa teisme, neatkreipdamas dėmesio į tai, kad ekspertizės išvada pagrįsta tik ankstesniais duomenimis, dar iki uždraustos įstatymu veikos padarymo ir yra prieštaringa. Nes M. Č. labai ilgą laiką t. y. nuo 2012-10-21 iki 2013-07-19 buvo namuose, jokių pažeidimų per tą laiką nepadarė, nusiskundimų jo elgesiu negauta. Kaip matyti, jis gali gyventi savo gyvenamojoje vietoje ir normaliai bendrauti su artimaisiais, jis yra gydomas žolelėmis ir jam toks gydymas turi teigiamą poveikį. Apeliantė tvirtina, kad ji gali užtikrinti, jog jis vartos paskirtus vaistus ir lankysis pas gydytojus. Apeliantės teigimu, M. Č. anksčiau nebuvo teistas, į policijos akiratį dėl neadekvataus elgesio patekęs nebuvo, todėl teismas įvertinęs visas šias aplinkybes privalėjo paskirti pakartotinę ekspertizę siekiant išsiaiškinti ar numatoma priverčiamojo medicinos poveikio priemonė nėra per griežta.

Įstatymas numato, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patikimai patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Tačiau teismas neteisingai aiškino ir taikė šias įstatymo normas, rėmėsi tik ekspertizės išvada, neįvertindamas ar M. Č. elgesys yra pavojingas ir šiuo metu. Kadangi byloje nesurinkta objektyvių, patikimų M. Č. būsenos pavojingumą ir negalėjimą gydytis bendro stebėjimo sąlygomis pagal savo gyvenamąją vietą pagrindžiančių įrodymų, teismo nutartis keistina.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji, jos atstovė, asmens kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliaciniame skunde nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ir M. Č. veikos juridinė kvalifikacija neginčijama, ginčijamas tik paskirtos priverstinio medicininio poveikio priemonės skyrimo pagrįstumas ir prašoma pakeisti paskirtą stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis į ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydamas apeliacinio skundo reikalavimų.

M. Č. skundžiama nutartimi paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – taikoma asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti stacionare.

Pagal baudžiamąjį įstatymą priverčiamosios medicinos priemonės – tai ir gydomojo, ir valstybės prievartos poveikio priemonių derinys. Nors priverčiamosios medicinos priemonės nėra bausmės, tačiau kai kurios jų pagal sukeliamus suvaržymus, apribojimus prilyginamos suėmimui, laisvės atėmimui (BK 76 str. 3 d., BPK 406 str. 2 d.). BK 98 straipsnio 1 dalyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones teismas parenka ir taiko atsižvelgdamas į baudžiamojo įstatymo nustatytus pagrindinius kriterijus, t. y. į asmens psichikos sutrikimą ir ligos sunkumą, padarytos pavojingos veikos pobūdį, pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų sveikatai.

M. Č. padarė vieną nesunkų (BK 140 str. 1 d., 11 str. 3 d.), smurtinio pobūdžio nusikaltimą, nesukėlusį jokių realių neigiamų pasekmių. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji yra M. Č. motina, kuri rūpinasi pačiu M. Č. ir apeliaciniu skundu prašo neskirti M. Č. stacionarinio stebėjimo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad M. Č. praeityje nebuvo teistas, nebuvo baustas administracine tvarka. Taip pat matyti, kad M. Č. po nusikaltimo padarymo toliau gyvena su nukentėjusiąja J. Č., nėra duomenų apie tai, kad M. Č. po nusikalstamos veikos padarymo būtų padaręs kitų nusikalstamų veikų.

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos ekspertizės 2013-05-13 akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog M. Č. konstatuojamas psichikos sutrikimas – šizotipinis sutrikimas; M. Č. nusikaltimo padarymo metu ir šiuo metu negalėjo ir negali suprasti savo veiksmų esmės, negalėjo ir negali jų valdyti; M. Č. reikalinga taikyti priverčiamąsias medicininio poveikio priemones – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje gydymo įstaigoje – Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ekspertas Gintaras Butkus parodė, kad M. Č. nustatytas psichikos sutrikimas – šizotipinis sutrikimas, dėl kurio jis negalėjo ir negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. M. Č. yra nekritiškas savo būsenai, nepripažįsta sergąs psichikos liga, elgesys neprognozuojamas, savanoriškai gydytis negalėtų, todėl ekspertų komisija padarė išvadą, kad M. Č. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje gydymo įstaigoje – Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ekspertas Gintaras Butkus parodė, kad buvo skirtas stacionarinis gydymas bendro stebėjimo sąlygomis. Jų rekomendacija buvo ambulatorinis, ne stacionarinis stebėjimas. Pagrindinis motyvas buvo tas, kad yra ryškus psichikos sutrikimas. M. Č. gali būti pavojingas sau ir kitiems su rizikos veiksniu dėl to, kad po gydymo psichiatrijos ligoninėje 2009 metais, jam buvo rekomenduotas ambulatorinis gydymas. Ambulatorinio gydymo nebuvo, turi duomenų, kad tik tris kartus buvo atvykęs pas psichiatrą ambulatoriškai. Tikėtina, kad ambulatorinis gydymas gali būti ignoruojamas, todėl rekomenduoja stacionarinį gydymą.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog M. Č. šiuo metu yra pavojingas sau bei kitiems asmenims, todėl, atsižvelgdama į naujausias specialistų pateiktas išvadas, sprendžia, kad taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūroje, kaip nutarė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, nėra pagrindo. Kolegijos nuomone, M. Č. paskirta priverstinio medicininio poveikio priemonė neatitinka jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo. Be to, priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo specializuotoje psichikos sveikatos įstaigoje – paskyrimas sukeltų jam neigiamas pasekmes, suvaržymus, apribojimus, dėl jų M. Č. patirtų nepatogumų, nes jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir šeimą, kuri juo rūpinasi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje surinktų duomenų visumos, ir nepagrįstai M. Č. paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, be to, paskirta priverstinio medicininio poveikio priemonė neatitinka jo padarytų veikų pavojingumo, jo asmenybės, todėl ši nutarties dalis keistina paskiriant M. Č. švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį pakeisti:

M. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) padariusiam nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, skirti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.