- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-09-12
- Bylos Nr.
- 1A-145-744/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-16021-2018-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laisvydas Zederštremas (pirm.), Boleslovas Kalainis, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- A. Ž.
- Nukentėjusysis
- A. J.
- Advokatai
- Mindaugas Normantas
- Kategorijos
- 1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
- 2.1.7.4.3Dokumentų kaip įrodymų vertinimas
- 2.1.7.4.4Ekspertizės aktų ir specialisto išvados vertinimas
- 2.1.15.3.3.3Civilinio ieškinio palikimas nenagrinėtu (BPK 115 str. ir kt str.)
- 2.1.16.1.9Rašytinis pasižadėjimas neišvykti (BPK 136 str.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko) ir Virginijos Žindulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Anatolijaus Ivanovo ir nuteistojo A. Ž. gynėjo advokato Mindaugo Normanto apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2019 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 9 mėnesiams, uždraudžiant visą bausmės laikotarpį lankytis nukentėjusiojo A. J. gyvenamoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini); bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiuoju A. J.; artintis prie nukentėjusiojo A. J. arčiau nei 100 metrų atstumu. Iš A. Ž. priteista 300 Eur nukentėjusiajam A. J. neturtinės žalos atlyginimo. Nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus, A. Ž. 2018 m. balandžio 25 d. nutarimu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti. A. Ž. išaiškinta, kad jeigu dėl objektyvių priežasčių jis negali įvykdyti nustatytų draudimų, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali atleisti jį nuo bausmės vietoj jos paskirdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, o jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. A. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. balandžio 6 d. apie 18 val. 40 min. (duomenys neskelbtini), būdamas pažįstamam A. J. priklausančio gyvenamojo namo virtuvėje, kilusio konflikto metu, sudavė nenustatytą kiekį smūgių kumščiais A. J. į galvos viršugalvį, kas sukėlė nukentėjusiajam A. J. nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinių skundų bei atsiliepimo į skundus argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras Anatolijus Ivanovas prašo Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2019 m. vasario 12 d. nuosprendį pakeisti nurodant, kad A. Ž. 2018 m. balandžio 6 d. apie 18.40 val. (duomenys neskelbtini), būdamas pažįstamam A. J. priklausančio gyvenamojo namo virtuvėje, kilusio konflikto metu sudavė ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą kiekį smūgių kumščiais A. J. į įvairias kūno bei galvos vietas, taip padarydamas odos nubrozdinimą nosies srityje, kas sukėlė nukentėjusiajam A. J. nežymų sveikatos sutrikdymą. Kitą nuosprendžio dalį prašo palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
2.1. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir teisingai paskirta bausmė, tačiau nevisos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka bylos aplinkybes ir dėl to nepagrįstai iš kaltinimo pašalinta dalis A. Ž. inkriminuotų aplinkybių. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bylos nagrinėjimo metu nesurinkta pakankamai įrodymų dėl smūgių sudavimo A. J. į įvairias kūno vietas, išskyrus galvos viršugalvį, iš kaltinimo pašalino aplinkybę, jog suduoti smūgiai į įvairias kūno vietas, o suduotų smūgių į galvos sritį vietą patikslino, nurodydamas, kad suduotas nenustatytas kiekis smūgių į galvos viršugalvį. Bylos nagrinėjimo metu kilus abejonėms dėl 2018 m. balandžio 6 d. atliekant proceso veiksmus užfiksuotos dėmės, panašios į kraują, tikrumo, objektyviai nebegalint šios aplinkybės patikrinti, teismas iš kaltinimo pašalino, jog A. J. padarytas odos nubrozdinimas nosies srityje.
2.2. Prokuroro nuomone, teismas padarė netinkamas išvadas ir iš kaltinimo nepagrįstai pašalino aplinkybes, jog nukentėjusiajam suduoti smūgiai į įvairias kūno bei galvos vietas, taip padarytas odos nubrozdinimas nosies srityje, nes iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. J. nustatytas odos nubrozdinimas nosies srityje, nustatytas kūno sužalojimas padarytas 1 trauminio poveikio metu, padarytas prieš 3-6 paras iki apžiūros, kontaktuojant su kietu buku daiktu; neatmetama galimybė, kad sužalojimas, nustatytas A. J., gali būti padaromas tiek į sritį, kurioje nustatytas sužalojimas, suduodant smūgį tiek ir sritimi, kurioje nustatytas sužalojimas, atsitrenkiant į sužalojimo padarymo mechanizme minėtą daiktą; A. J. nustatytas kūno sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. 2018 m. balandžio 6 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuota, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo virtuvėje. Iš pridėtos vaizdo lentelės matyli, kad ant grindų plytelių rasta ne viena, o daug dėmių, panašių į kraują. Iš Integruotoje baudžiamojo proceso sistemoje (IBPS) (spalvotų) ir byloje esančių skaitmeninių vaizdo nuotraukų matyti iškart po įvykio nufotografuota sužalota nukentėjusiojo nosis ir daug dėmių panašių į kraują.
2.3. Apelianto teigimu, pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuota jog nukentėjusysis A. J. apklaustas liudytoju parodė, kad konflikto metu kaltinamasis A. Ž. puolė prie jo ir jį be jokios priežasties pradėjo mušti rankomis bei tampyti už rūbų. Bijodamas, kad A. Ž. jam labai nesužalotų veido, jis ant galvos traukėsi striukę, tačiau sužalojimų neišvengė, jam yra apibraižyta nosis, ją skauda, ji patinusi, tačiau lūžusi gal nėra. Pamatęs kad iš veido jam kažkur bėga kraujas, dar A. Ž. pasakė, kad dėl sumušimo jis kreipsis į ekspertus, tada A. Ž. vėl jį puolė mušti. Pasak A. J., A. Ž. jį mušė kelis kartus. Kiek jam smūgių A. Ž. sudavė, tikrai negali pasakyti. Į įvairias kūno vietas jis gavo daug smūgių, jam skauda nosį, skauda nugaros srityje, tačiau medikų šiuo metu jam nereikia, jei pasijus blogai, pats kreipsis į gydimo įstaigą. Šias aplinkybes liudytojas A. J. nurodė ir teisme. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtino ir byloje apklaustas liudytojas K. N., kuris patvirtino, jog A. Ž. naudojo smurtą prieš A. J.. Įvykio metu liudytojas sėdėjo A. J. virtuvėje fotelyje ir visas įvykis jam vyko prieš akis. Netikėti K. N. parodymais nėra jokio pagrindo, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad šis liudytojas suinteresuotas asmeniškai bylos baigtimi ar ankščiau su kaltinamuoju būtų turėjęs konfliktų ir pan. Savo parodymus K. N. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu ir paaiškino, kaip buvo naudojamas smurtas A. J. atžvilgiu. Analogiškas aplinkybes K. N. nurodė ir teisme.
3. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. Ž. gynėjas advokatas Mindaugas Normantas prašo Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2019 m. vasario 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują sprendimą.
3.1. Apeliantas skunde nurodo, kad skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalyje įvirtintai baudžiamojo proceso paskirčiai ir yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas. Skundžiamas nuosprendis A. Ž. atžvilgiu priimtas netinkamai ištyrus bei įvertinus įrodymus ir yra nemotyvuotas. Bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme liko nepaneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys, o skundžiamas nuosprendis grindžiamas ne konkrečiais įrodymais (faktais), bet prielaidomis, kurių nepatvirtina teismo posėdyje ištirti įrodymai. Taip pat pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai nemotyvavo, kodėl atmetė kaltinamojo A. Ž. ir liudytojo R. A. (R. A.) parodymus, formaliai pasisakydamas, kad tai tik kaltinamojo gynybinė versija, taip pat teismas visiškai nieko nepasisakė ir nemotyvavo dėl A. Ž. teismui pateiktų dokumentų, patvirtinančių sudarytą atstovavimo sutartį tarp jo ir liudytojo R. A. ir jų duotų parodymų, paaiškinančių dėl ko A. Ž. su R. A. nuvyko pas A. J., tokiu būdu bylą nagrinėjęs teismas nemotyvuotai atmetė kaltinamojo ir liudytojo R. A. parodymus, suteikdamas prioritetą nukentėjusiojo A. J. ir liudytojo K. N. parodymams.
3.2. Apelianto tvirtinimu, 2018 m. kovo 28 d. A. Ž. sudarė atstovavimo sutartį su klientu R. A. dėl dokumentų parengimo draudimo bendrovei. 2018 m. balandžio 6 d. A. Ž. nuvyko pas klientą R. A., kad atliktų apgadinto automobilio apžiūrą ir padarytų nuotraukas draudimo bendrovei. A. Ž. savo darbo vietoje neturėjo fotonuotraukoms atlikti reikalingos mastelinės liniuotės, todėl pasiūlė automobiliu nuvykti iki jo namų, esančių (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, kur buvo palikta liniuotė ir ten vietoje užbaigti apžiūrą. Važiuojant iš (duomenys neskelbtini) miesto, R. A. paklausė, ar būtų galima užvažiuoti pas A. J. pasikalbėti dėl skolos sugrąžinimo, nes jie važiavo pakeliui. A. Ž. neprieštaravo, kadangi ir jam A. J. buvo skolingas pinigų už automobilio remontą. A. J. buvo skolingas R. A. už medieną ir to jis neneigė duodamas parodymus teismo posėdyje. A. J. neigė skolą A. Ž. už jo anksčiau suteiktas paslaugas (automobilio remontą), todėl A. Ž. ir R. A. santykiai su A. J. buvo įtempti ir nedraugiški. Atvykus prie A. J. namų, R. A. nuėjo į namo vidų, o A. Ž. nuėjo iš paskos. Viduje buvo A. J. (nukentėjusysis) ir K. N., jautėsi alkoholio kvapas. Byloje neginčijamai nustatyta, kad įvykio metu 2018 m. balandžio 6 d. A. J. buvo neblaivus – jam nustatytas 0,52 prom. girtumas. Kadangi A. J. buvo neblaivus, susitarti dėl skolos grąžinimo nepavyko, todėl A. Ž. ir R. A. išvyko pas A. Ž. į namus, kur užbaigė automobilio apžiūros procedūras. Po dviejų savaičių A. Ž. buvo iškviestas į (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatą, kur jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, kad jis sumušė A. J. ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnyje.
3.3. Skundžiamame nuosprendyje teigiama, jog A. Ž. kaltė visiškai įrodyta nukentėjusio ir liudytojo išsamiais, nuosekliais, vienas kitą papildančiais parodymais. Tačiau toks nuosprendžio motyvavimas visiškai nepagrįstas, kadangi nukentėjusiojo A. J. ir liudytojo K. N. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, iš esmės vienas kitam prieštarauja, yra nenuoseklūs, be to, šiuos vienas kitam prieštaraujančius nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus paneigia byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). A. J. apklaustas byloje nagrinėjamo įvykio dieną nurodė, kad A. Ž. jį mušė rankomis ir spardė kojomis, sudavė daug smūgių, mušė viena ranka apglėbęs kaklą, o kita ranka kumščiu smūgiavo į veidą. Ikiteisminio tyrimo metu A. J. teigė, kad A. Ž. apkabino jį už kaklo ir sudavė nenustatytą kiekį smūgių kumščiais, spardė kojomis, vėliau vėl daužė jį kumščiais, spardė kojomis, tampė už drabužių, taip pat nurodė, kad ant galvos užsitraukė striukę, jog apsaugotų veidą, tuo tarpu bylos nagrinėjimo teisme metu pakeitė parodymus ir teigė, kad buvo be striukės, smūgiai jam buvo suduoti vien kumščiais. Duodamas parodymus teismo metu, A. J. nurodė, kad A. Ž. jam ranka smūgiavo per viršugalvį, kad jam buvo padaryti nubrozdinimai viršugalvyje, galvoje buvo iškilęs didžiulis guzas. Tačiau jokie byloje esantys medicininiai dokumentai nepatvirtina šių A. J. nurodytų sužalojimų. Apklausiamas teismo posėdžio metu A. J. nurodo, kad 2018 m. balandžio 6 d. įvykio metu buvo blaivus, tačiau, jo paklausus, kodėl atvykę į iškvietimą policijos pareigūnai jam nustatė lengvą (0.52 promilių) girtumo laipsnį, jis pradėjo aiškinti, kad išgėrė po to, kai buvo sumuštas, kol laukė atvykstant policijos. Visą laiką su A. J. buvęs ir atvykstant policijos pareigūnų laukęs liudytojas K. N. to paties teismo posėdžio metu į užduotą klausimą, ar A. J. vartojo alkoholį, atsakė, kad nematė A. J. vartojant alkoholį. A. J. duodamas parodymus taip pat nurodė, kad su A. Ž. tarpusavio santykiai negeri.
3.4. Apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. balandžio 6 d. apklausiamas liudytojas K. N. nurodė, kad A. Ž. daužė A. J. rankomis (malūnėliu) ir spardė kojomis, mušė kelis kartus, o 2018 m. rugsėjo 4 d. jau teigė, kad daužė vien kumščiais ir delnais mojuodamas į šonus, mušė ir į galvą, ir į nugarą, tai yra K. N. apie jokį apkabinimą ranka už kaklo net neužsiminė, teigė, kad buvo smūgiuojama į galvą ir kitas kūno vietas. Apelianto nuomone, tokie vienas kitam prieštaraujantys nukentėjusiojo A. J. ir jo draugo K. N. parodymai nėra patikimi ir nuoseklūs. Kalbant apie prieštaringus liudytojo K. N. parodymus, reikia atsižvelgti ir į aplinkybę, kurią A. Ž. nurodė duodamas parodymus teisme, kad į jį yra kreipusis G. L., kuri prašė padėti sutvarkyti skyrybų dokumentus K. N. žmonai, kadangi pastaroji sužinojo, kad K. N. turi meilužę (duomenys neskelbtini). Taigi liudytojo K. N. parodymų vertinti kaip nešališkus ir objektyvius, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, negalima.
3.5. Apeliantas nurodo, kad 2019 m. balandžio 11 d. gydytojui-ortopedui A. J. teigė, kad sąmonės praradęs nebuvo, nors teisminio bylos nagrinėjimo metu jau teigė, kad buvo praradęs sąmonę. A. J. kreipėsi į medicinos įstaigą praėjus po įvykio 5 dienoms. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad sumušimo žymių nematyti, jo teigiamas smegenų sukrėtimas sužalojimu nevertinamas, konstatuojama, kad diagnozės nepatvirtina objektyvūs traumavimo požymiai. Taigi specialisto išvada paneigia tiek A. J., tiek K. N. parodymus, kad nukentėjusysis buvo daužomas kumščiais ir spardomas kojomis į įvairias kūno vietas. Minėtoje išvadoje nurodoma, kad A. J. buvo nustatytas odos nubrozdinimas nosies srityje. Tačiau tada kyla prieštaravimas tarp ikiteisminio tyrimo metu A. J. duotų parodymų, kad veidą jis buvo užsidengęs užsitraukta ant galvos striuke.
3.6. Apelianto teigimu, A. J. teiginiams, kad jį sumušė A. Ž., sudavęs daugybinius smūgius, tiesiogiai prieštarauja ir jo veiksmai atvykus policijos pareigūnams. Pasak A. J. jis buvo sudaužytas rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, bet nuo medikų apžiūros atsisakė, į ligoninę nevyko. Penktą dieną po tariamo įvykio, tai yra 2018 m. balandžio 11 d., A. J. vis dėl to kreipėsi į gydymo įstaigą. Pagal byloje esančią specialisto išvadą nei smegenų sutrenkimas, nei 2018 m. balandžio 11 d. gydymo įstaigoje A. J. nustatyti intrakranijinio sužalojimo padariniai sužalojimais nevertinami, 2018 m. balandžio 30 d. gydytojo neurologo vertinti kitais autonominės nervų sistemos sutrikimais, nors aplinkybės, kokie tie sutrikimai, nebuvo tiriamos, abejonės dėl nukentėjusiojo psichinės sveikatos būklės ir dėl to galimų padarinių nebuvo tirtos ir nėra pašalintos. Visos nurodytos aplinkybės neleidžia A. J. ir K. N. parodymų laikyti patikimais, objektyviais ir nešališkais.
3.7. Apeliantas pažymi, kad be abejones keliančių nukentėjusiojo A. J. ir liudytojo K. N. parodymų jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina A. Ž. inkriminuojamos veikos padarymo. Jokie kūno sužalojimai A. J. nebuvo nustatyti, išskyrus nežinia iš kur ir kokiomis aplinkybėmis atsiradusio šašo prie jo nosies. Pagal A. J. ir liudytojo K. N. duotus parodymus, A. J. buvo mušamas kelis kartus, rankomis mojuojant per šonus, per nugarą, per galvą, spardomas kojomis, todėl abejones kelia tai, kad po tokio mušimo neatsirado jokių sužalojimų (mėlynių, patinimų, kraujosruvų ar pan.). Nors A. J. nurodė, kad jam viršugalvyje buvo didžiulis guzas, tačiau to nepatvirtino medicininiai dokumentai, esantys byloje.
3.8. Apeliantas tvirtina, kad teisminio nagrinėjimo metu, siekdamas pašalinti tarp nukentėjusio parodymų ir specialisto pateiktos išvados kilusius prieštaravimus, A. Ž. 2018 m. lapkričio 27 d. pateikė prašymą išreikalauti bylos tyrimui reikšmingas aplinkybes bei apklausti A. J. apžiūrėjusius ir specialisto išvadą pateikusius gydytojus. Tačiau A. Ž. prašymas buvo atmestas, trumpai nurodant, kad jis nemotyvuotas. Taip pat nustatęs, kad kaltinimą baudžiamojoje byloje palaikantis prokuroras Anatolijus Ivanovas yra dirbęs kartu su A. J. ir jie yra pažįstami, A. Ž. pateikė prašymą nušalinti prokurorą šioje byloje, kadangi pareigūnas privalo būti nešališkas, tačiau ir šis prašymas buvo atmestas. Apelianto nuomone, atmesdamas A. Ž. prašymus, kurie buvo skirti pašalinti byloje kylantiems prieštaravimams ir suteikdamas nepagrįstą prioritetą prieštaringiems nukentėjusiojo parodymams, teismas pažeidė rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principus.
3.9. Apelianto nuomone, A. Ž. įteiktas kaltinamasis aktas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, tuo neteisėtai apribojama ir apsunkinama asmens teisė į gynybą, nes pagal pateiktą kaltinamąjį aktą ir byloje esančią specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) nėra aiškios gynybos ribos ir turinys, iš esmės neaišku, kaip gintis nuo pareikšto kaltinimo. Minėtoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad A. J. padarytas nosies nubrozdinimas, kuris padarytas 1 trauminiu poveikiu, o nukentėjusiojo teiginiai dėl sumušimo ir smegenų sukrėtimo nėra patvirtinti objektyviais traumavimo požymiais. Tuo tarpu A. Ž. 2018 m. spalio 5 d. įteiktame kaltinamajame akte nurodoma, kad jis sudavė nenustatytą kiekį smūgių kumščiais A. J. į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.
3.10. Apeliantas, atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis) bei konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, suteikdamas didesnį prioritetą nukentėjusiojo A. J. ir liudytojo K. N. parodymams, neatsižvelgdamas į šių parodymų tarpusavio prieštaravimus, kuriuos papildomai paneigė specialisto išvada, neatsižvelgdamas į liudytojo R. A. parodymus, kurie atitinka byloje pateiktos specialisto išvados duomenis, nesiimdamas priemonių prieštaravimams pašalinti, neišsamiai ir paviršutiniškai ištyrė visą bylos medžiagą, todėl priėmė nepagrįstą ir netinkamą procesinį sprendimą, byloje nesurinkus pakankamai duomenų, neabejotinai ir neginčijamai patvirtinančių A. Ž. kaltę. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra šališkas, nepagrįstas ir neobjektyvus, kadangi nuosprendis grindžiamas prielaidomis, o ne kaltę neginčijamai patvirtinančiais įrodymais. Toks nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turėtų būti panaikintas.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Anatolijaus Ivanovo ir nuteistojo A. Ž. gynėjo advokato Mindaugo Normanto apeliacinius skundus nukentėjusysis A. J. prašo nuteistojo A. Ž. gynėjo advokato Mindaugo Normanto apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Anatolijaus Ivanovo apeliacinį skundą tenkinti.
4.1. Atsiliepime nukentėjusysis A. J. nurodo, kad Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2019 m. vasario 12 d. nuosprendis dėl A. Ž. pripažinimo kaltu sumušus jį ir sukėlus nežymų sveikatos sutrikdymą yra teisingas ir pagrįstas visa bylos medžiaga. Teigia, kad A. Ž. ir R. A. atvažiavo pas jį į namus ir A. Ž. jį sumušė jo namo virtuvėje. Apie tai jis davė nuoseklius parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Nesutinka, kad jo parodymai buvo nenuoseklūs, melagingi ir prieštarauja liudytojo K. N. parodymams, nes jis nuo pat to momento, kai išvažiavus A. Ž. ir R. A. išsikvietė policijos pareigūnus, nuosekliai pasakojo, kaip A. Ž. jį mušė ir kodėl.
4.2. Nukentėjusiojo A. J. teigimu, A. Ž. ir R. A. pas jį atvažiavo reikalauti, kad jis sumokėtų R. A. 800 eurų už medieną, kurią paties R. A. leidimu buvo pasiskolinęs ir žadėjo išpjauti naują. Teisme A. Ž. iškėlė versiją, kad jis ir jam buvo skolingas už prieš trisdešimt metų padarytą automobilio remontą ir už tai pažadėjo padaryti sūpynes. Tačiau A. Ž. jo automobilio niekada neremontavo ir jis jam sūpynių nežadėjo. R. A. norėjo, kad jis sumokėtų už medieną arba pasirašytų vekselį. Kai jis nesutiko to padaryti, A. Ž. jį sumušė, laikydamas apkabinęs ranka per kaklą ir smūgiuodamas kumščiu į viršugalvį, kitas galvos ir kūno vietas, nubrozdindamas nosį. Sužalojimus, kurie buvo padaryti, nustatė gydytojai ir teismo medicinos specialistas, tačiau ne nuo kiekvieno smūgio lieka žymės.
4.3. Nukentėjusiojo A. J. tvirtinimu, liudytojas K. N. matė, kaip jis buvo mušamas ir davė apie tai parodymus tyrėjai ir teisme. Jis pasakojo tai, ką prisiminė ir kaip mokėjo, todėl jo parodymai negali būti laikomi melagingais. Nors kai kurias aplinkybes jis ir K. N. pasakojo skirtingai, tačiau įvykio esmė yra ta pati ir jų parodymai vieni kitų nepaneigia. Jam iš tikrųjų buvo suduoti smūgiai ne tik į viršugalvį, bet ir į kitas galvos bei kūno vietas, mušant buvo nubrozdinta nosis. Nors teismas nusprendė, kad šios aplinkybės yra neįrodytos, jis pritaria prokuroro nuomonei, kad nuosprendis turi būti pakeistas.
5. Teismo posėdžio metu prokurorė Aldona Jaugelienė prašė Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Anatolijaus Ivanovo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo A. Ž. gynėjo advokato Mindaugo Normanto apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis A. Ž. ir jo gynėjas advokatas Mindaugas Normantas prašė nuteistojo A. Ž. gynėjo advokato Mindaugo Normanto apeliacinį skundą tenkinti ir A. Ž. išteisinti, o Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Anatolijaus Ivanovo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. Ž. gynėjo advokato Mindaugo Normanto apeliacinis skundas tenkintinas, Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Anatolijaus Ivanovo apeliacinis skundas atmestinas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis).
7. Prokuroras ir nuteistojo A. Ž. gynėjas apeliaciniais skundais iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis – prokuroro nuomone, teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė netinkamas išvadas ir A. Ž. iš kaltinimo nepagrįstai pašalino aplinkybes, jog nukentėjusiajam A. J. buvo suduoti smūgiai į įvairias kūno bei galvos vietas, taip padarytas odos nubrozdinimas nosies srityje, o nuteistojo A. Ž. gynėjas advokatas Mindaugas Normantas mano, kad A. Ž. nepagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes, gynėjo įsitikinimu, byloje esantys įrodymai nepatvirtina A. Ž. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl prašo skundžiamą Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2019 m. vasario 12 d. nuosprendį panaikinti. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
8. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
9. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.
10. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl įrodymų vertinimo ir A. Ž. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje
11. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Nusikalstamos veikos motyvas nors ir nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).
12. Nagrinėjamoje byloje A. Ž. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis kilusio konflikto metu sudavė nenustatytą kiekį smūgių kumščiais A. J. į galvos viršugalvį ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą ir įvertinęs papildomai ištirtus įrodymus bei apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir A. Ž. nepagrįstai pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog A. Ž. 2018 m. balandžio 6 d. apie 18.40 val. (duomenys neskelbtini), A. J. priklausančio gyvenamojo namo virtuvėje, sudavė nenustatytą kiekį smūgių kumščiais A. J. į galvos viršugalvį, kas sukėlė nukentėjusiajam A. J. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
13. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. Ž. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, rėmėsi nukentėjusiojo A. J., liudytojo K. N. parodymais, rašytiniais bylos duomenimis – informaciniame pranešime (duomenys neskelbtini) 2018 m. balandžio 6 d. 18.57 val. užfiksuota bendra įvykio informacija, 2018 m. balandžio 6 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, 2018 m. rugsėjo 18 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole ir jo priede – fotolentelėje Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. rugsėjo 18 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole, 2018 m. rugsėjo 6 d. akistatos protokole, 2018 m. balandžio 12 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytomis aplinkybėmis, o liudytojo R. A. duotus parodymus įvertino kritiškai kaip siekį padėti A. Ž. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Išanalizavęs šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiojo A. J. ir liudytojo K. N. išsamiais, nuosekliais, vienas kitą papildančiais parodymais abejoti nėra jokio pagrindo.
14. Atsižvelgus į šios bylos kontekstą pažymėtina, kad nežymaus sveikatos sutrikdymo konstatavimo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, tai yra kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas ar asmuo buvo trumpam susargdintas. Nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, tai yra sveikatai padarytą žalą, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiškia, jog turi būti nustatyta, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, tai yra asmuo sąmoningai veikia taip, kad atsirastų padarinių ar kiltų grėsmė jiems atsirasti.
Žemesnės instancijos teismas
15. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija abejoja, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti, jog būtent nuteistojo A. Ž. veiksmais buvo sužalotas nukentėjusysis A. J.. Kaip jau minėta, padarydamas išvadą dėl A. Ž. kaltės, pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiojo A. J. ir liudytojo K. N., kuris byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo kartu su nukentėjusiuoju A. J. jo namuose, parodymais. Tačiau išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad nukentėjusiojo A. J. ir liudytojo K. N. parodymai nėra nuoseklūs (kaip konstatuota skundžiamame nuosprendyje), nes duodami parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme šie asmenys nurodė kitokias aplinkybes, juose yra daug prieštaravimų, jų parodymai apie tas pačias aplinkybes nesutampa, skiriasi jų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai. Nukentėjusiojo A. J. ir liudytojo K. N. parodymuose gausu tiek tarpusavio prieštaravimų, tiek ir kitų byloje esančių duomenų neatitikimų, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl šių parodymų netikslumo ir nepatikimumo. Pirmosios instancijos teismas, nors nuosprendyje ir analizavo nukentėjusiojo A. J. ir liudytojo K. N. parodymus, tačiau tai padarė neišsamiai, nesugretino jų tarpusavyje ir su byloje esančia specialisto išvada bei kitais rašytiniais duomenimis, be pagrindo ignoravo liudytojo R. A., kuris buvo nagrinėjamo įvykio metu ir matė kilusį konfliktą, parodymus. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė šio liudytojo (R. A.) parodymais, nes manė, kad jis yra suinteresuotas padėti A. Ž. išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi R. A. yra A. Ž. pažįstamas (klientas).
16. Nagrinėjamoje byloje aktualus yra nukentėjusiojo A. J. ir nuteistojo A. Ž. konfliktas, kurio metu kartu su A. Ž. ir A. J. pastarojo namuose ir buvo liudytojai R. A. bei K. N., todėl analizuojant šį momentą, ypač esant tokiai situacijai, kai tame pačiame įvykyje dalyvavę asmenys duoda skirtingus parodymus apie to paties įvykio aplinkybes, būtina išsamiai ištirti kiekvieno įvykyje dalyvavusio asmens viso proceso metu duotus parodymus.
Žemesnės instancijos teismas
17. 2018 m. balandžio 6 d. ikiteisminio tyrimo metu iškart po byloje nagrinėjamo įvykio apklaustas nukentėjusysis A. J. nurodė, kad 2018 m. balandžio 6 d. apie 17.30 val. pas jį į svečius atvažiavo jo draugas K. N.. Jiems sėdint virtuvėje į namus atėjo pažįstami R. A. ir A. Ž.. R. A. jo paklausė, kada jis atiduos pinigus už pasiskolintą medieną (40 uosinių blankių). A. Ž. puolė prie jo ir be jokios priežasties pradėjo mušti rankomis bei spardyti kojomis, tampyti už rūbų. Jis, bijodamas, kad A. Ž. jam labai nesužalotų veido, ant galvos traukėsi striukę, tačiau sužalojimų neišvengė, jam yra apibraižyta nosis, skauda nosį, ji yra patinusi, tačiau lūžusi gal nėra. Pamatęs kad iš veido jam bėga kraujas, dar A. Ž. pasakė, kad dėl to, jog A. Ž. jį sumušė, jis kreipsis į ekspertus. Tada A. Ž. vėl jį puolė mušti. A. Ž. jį mušė kelis kartus vis šaukdamas, kada jis atiduos skolą, nors jis A. Ž. tikrai nėra nieko skolingas. Kiek jam smūgių A. Ž. sudavė tikrai negali pasakyti, bet daug, nes A. Ž. jį mušė viena ranka apglėbęs jo kaklą o su kita kumščiu smūgiavo į veidą. Į įvairias kūno vietas jis gavo daug smūgių, jam skauda nosį, skauda nugaros srityje, tačiau medikų šiuo metu jam nereikia, jei pasijus blogai, pats kreipsis į gydimo įstaigą. R. A. jo nemušė (1 t., b. l. 17, 18).
18. 2018 m. rugsėjo 6 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu A. J. nurodė, kad jis su A. Ž. nelabai sutaria, nes tarp jų yra buvę konfliktų ir anksčiau. A. Ž. jį kumščiais mušė iš dviejų kartų, tų smūgių buvo daug, kiek jis nežino, neprisimena. Antrą kartą, kai A. Ž. jį puolė, jis pasakė, kad iškvies policiją. Pamena, kad tiek pirmą kartą, kai jį mušė, tiek antrą kartą jis užsidengė galvą ir veidą. Su juo buvo jo pažįstamas K. N., kuris su juo kartu sulaukė atvykusių pareigūnų (1 t., b. l. 27-28).
19. 2018 m. rugsėjo 18 d. parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis A. J. parodė ir paaiškino, kad A. Ž. priėjęs prie jo kaire ranka suėmė jam per kaklą, o dešine ranka kumščiu sudavė smūgius per galvą. Jis negali pasakyti, kiek kartų A. Ž. jam sudavė smūgių, nes nuo suduotų smūgių jam apsvaigo galva, tačiau suprato, kad smūgiai į galvą buvo suduoti ne delnu, o kumščiu. A. J. taip pat paaiškino, kad jis, kai A. Ž. jam sudavė smūgius, užsidengė veidą rankomis, bijodamas, kad A. Ž. nesužalotų jam veido, A. Ž. sudavė smūgius ir į kitas kūno vietas, tik tiksliai parodyti jų ant manekeno negali (1 t., b. l. 30-36).
20. 2018 m. rugsėjo 6 d. akistatos tarp nukentėjusiojo A. J. ir įtariamojo A. Ž. metu A. J. nurodė, kad pas jį į namus atėję R. A. ir A. Ž. abu reikalavo atiduoti skolą R. A. už medieną. Tada jam, stovinčiam prie lango, A. Ž. su savo rankos vidine dalimi ties sulenkimu apkabino jo kaklą ir sudavė kumščiais į galvą smūgius. Kiek smūgių buvo, jis nepamena, bet jų buvo nemažai, daugiau nei vienas. A. Ž. jį mušė kelis kartus. Jis nelabai atsimena, nes nuo suduotų smūgių jam svaigo galva (1 t., b. l. 111-112).
21. 2018 m. lapkričio 29 d. pirmosios instancijos teisme A. J. parodė, kad pas jį atvykęs R. A. iš karto pradėjo reikalauti pinigų už medieną. Supratęs, kad pokalbis bus ne iš gerųjų, atsikėlė nuo fotelio ir atsistojo prie lango. Tada A. Ž. pradėjo šaukti klausdamas, kada jis atiduos pinigus ir priėjęs prie jo, apkabino ranka per kaklą ir pradėjo daužyti pakaušį. Jis nepamena, kiek kartų daužė. Kai jam A. Ž. smūgiavo, jis buvo užsidengęs, nenorėjo, kad veidas būtų sužalotas. Kai A. Ž. atsitraukė, jis pajuto šilumą ir suprato, jog tai kraujas. Tada pasakė, kad kvies policiją. Tai išgirdęs, A. Ž. antrą kartą pradėjo jį mušti, vėl taip pat apkabino per kaklą ir sudavė smūgius į viršugalvį. Ne vienas ir ne du smūgiai buvo, gal 5 ar 6, o gal ir daugiau per abu kartus. Išvykus R. A. ir A. Ž., jis iškvietė policiją, prašė K. N., kad jis neišeitų. Už kažkiek valandų atvažiavo policija. Policijos pareigūnė klausė jo, ar jam reikalinga gydytojų pagalba, tačiau jis nesuvokė. Į gydytojus kreipėsi po kelių dienų, kai pasijuto blogai. Buvo nubrozdinimai galvoje, nubrozdintas viršugalvis, iškilo guzas, tyrėja nufotografavo tą vietą, jautėsi svaigulys. Nubrozdinimas ant nosies atsirado, kai buvo jį apkabinęs, gal su nagu “pratraukė”. Kraujas pradėjo bėgti nubrozdinus nosį. Tą vakarą jis alkoholio nevartojo, K. N. taip pat buvo blaivus. Atvyko policijos pareigūnė A. S. su dar vienu pareigūnu, jie atvyko po kokios valandėlės. Atvykus pareigūnams jam sukosi galva, kraujavo iš nosies, iš srities ties akimi. Ant jo kūno buvo įbrėžimas prie akies, galvoje nubrozdinimas ir didelis guzas. Išėjus A. Ž. ir R. A., jis prarado sąmonę, neatsimena, kaip jie išėjo. Jis buvo be striukės, nieko nebuvo užsidėję ant galvos, buvo tik su megztiniu (2 t., b. l. 43-45).
22. 2018 m. gruodžio 18 d. pirmosios instancijos teisme A. J. parodė, kad A. Ž. užėmė jam už galvos ir pradėjo jam daužyti per pakaušį, klausdamas, ar jis atiduos pinigus. A. J. pamatė kraują ir pasakė, kad iškvies policiją. Tada A. Ž. antrą kartą paėmė už galvos ir daužė už pakaušio. Po to jis nieko nepamena, nei kaip jie išėjo, nieko. Jis buvo praradęs sąmonę. Jį mušė kumščiu tiesiai į viršugalvį, o dar kur daužė nebepamena. Jis užsidengė veidą, tačiau nepamena, kaip užsidengė. Nežino, ar jam daužė į veidą. Jis tą dieną alkoholio nebuvo vartojęs, gal paskui iš skausmo vartojo, dėl to jam ir nustatė girtumą. Alkoholį vartojo prieš atvykstant policijos pareigūnams. A. Ž. paėmė jam už kaklo ir jis nepamena, kaip jį mušė ir kur, tik pamena, kad mušė į viršugalvį. Jį visą laiką mušė į pakaušį. Gal daužė jam ir į kitas kūno vietas, tačiau to nepamena. Policija atvažiavo po pusantros valandos (2 t., b. l. 58, 59).
23. Taigi iš aptartų nukentėjusiojo A. J. parodymų matyti, kad jie apie jo sužalojimo aplinkybes yra nenuoseklūs ir prieštaringi, visų apklausų metu jis nurodė skirtingas jo sužalojimo aplinkybes – skirtingus būdus, kaip buvo mušamas (kumščiais, kojomis), ir į kurias kūno vietas buvo nukreipti A. Ž. smūgiai (į galvą, pakaušį, viršugalvį, veidą, nugarą, į kitas kūno vietas). Apklausiamas 2018 m. balandžio 6 d., tai yra iškart po byloje nagrinėjamo įvykio, nukentėjusysis A. J. nurodė, kad A. Ž. puolė prie jo ir be jokios priežasties pradėjo mušti rankomis bei spardyti kojomis, tampyti už rūbų. Jis, bijodamas, kad A. Ž. jam labai nesužalotų veido, ant galvos traukėsi striukę, tačiau sužalojimų neišvengė, jam yra apibraižyta nosis. A. Ž. jį puolė mušti kelis kartus ir vis šaukdamas, kada jis atiduos skolą. Kiek jam smūgių A. Ž. sudavė tikrai negali pasakyti, bet daug, nes A. Ž. jį mušė viena ranka apglėbęs jo kaklą o su kita jį kumščiu smūgiavo į veidą. Į įvairias kūno vietas jis gavo daug smūgių, jam skauda nosį, skauda nugaros srityje. Vėliau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. J. apie tai, kad jis konflikto metu buvo spardomas ir tampomas už rūbų, nebeužsiminė. Vėlesnėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu A. J. nurodė tik tai, kad A. Ž. jį kumščiais mušė du kartus, tų smūgių buvo daug, kiek jis nežino, neprisimena. Kai jį mušė, jis užsidengė galvą ir veidą. Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis A. J. parodė, kad A. Ž., priėjęs prie jo, kaire ranka suėmė jam per kaklą, o dešine ranka kumščiu sudavė smūgius per galvą, jis, kai A. Ž. jam sudavė smūgius, užsidengė veidą rankomis (nors ankstesnėje apklausoje buvo nurodęs, kad smūgiai buvo suduoti ne į galvą, o į veidą, kurį jis dengėsi ant galvos traukdamas striukę, o ne rankomis), be to, pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis nurodė, kad jis buvo be striukės. Nukentėjusysis A. J. parodymų patikrinimo vietoje metu taip pat paaiškino, kad A. Ž. sudavė smūgius ir į kitas kūno vietas, tik tiksliai parodyti jų parodyti negali. Akistatos tarp nukentėjusiojo A. J. ir įtariamojo A. Ž. metu A. J. nurodė, kad abu, tiek R. A., tiek A. Ž., reikalavo atiduoti skolą R. A. už medieną, nors pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. Ž. jį puolė mušti be jokios priežasties. Akistatos metu A. J. taip pat nurodė, kad A. Ž. su savo ranka apkabino jo kaklą ir sudavė kumščiais į galvą smūgius, smūgių buvo nemažai, A. Ž. jį mušė kelis kartus, tačiau apie smūgius į kitas kūno vietas nukentėjusysis neužsiminė. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis A. J. nurodė, kad konflikto metu A. Ž. pradėjo šaukti ant jo, klausdamas, kada jis atiduos pinigus ir priėjęs prie jo bei apkabinęs ranka per kaklą pradėjo daužyti pakaušį. Kai A. Ž. atsitraukė, jis pajuto šilumą ir suprato, jog tai kraujas. Tada pasakė, kad kvies policiją. Tai išgirdęs, A. Ž. antrą kartą pradėjo jį mušti, vėl taip pat apkabino per kaklą ir sudavė smūgius į viršugalvį. Taigi A. J. apie aplinkybes, kad A. Ž. jį mušė ne tik rankomis, bet ir spardė, tampė už rūbų, kurias nurodė ikiteisminio tyrimo metu iškart po byloje nagrinėjamo įvykio, pirmosios instancijos teisme jau nebeužsiminė, tačiau tik pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jam bėgo kraujas. Pirmosios instancijos teisme nurodydamas laiką, kiek užtruko, kol atvyko policijos pareigūnai, nukentėjusysis A. J. taip pat jį apibūdino skirtingai, teigdamas, kad policijos pareigūnai atvyko už kažkiek valandų, po pusantros valandos, po valandos. Be to, A. J. iš pradžių nurodė, kad tą vakarą jis alkoholio nevartojo, vėliau apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad po byloje nagrinėjamo įvykio iš skausmo vartojo alkoholį, alkoholį vartojo prieš atvykstant policijos pareigūnams. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2018 m. balandžio 6 d. 20.38 val. A. J. nustatytas 0,54 promilių girtumas (1 t., b. l. 13). A. J. pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė aplinkybę apie kurią ikiteisminio tyrimo metu nebuvo užsiminęs – tai, kad išėjus A. Ž. ir R. A., jis prarado sąmonę, todėl neatsimena, kaip jie išėjo. Be to, nurodė, kad jis buvo be striukės, nieko nebuvo užsidėję ant galvos, buvo tik su megztiniu, nors pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu buvo minėjęs, kad bijodamas, jog A. Ž. jam labai nesužalotų veido, ant galvos traukėsi striukę. Vėliau, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis A. J. nurodė, kad A. Ž. užėmė jam už galvos, o ne per kaklą, kaip buvo nurodęs anksčiau, ir pradėjo jam daužyti per pakaušį, klausdamas, ar jis atiduos pinigus. Jį mušė kumščiu tiesiai į viršugalvį, o dar kur daužė nebepamena. Jis užsidengė veidą, tačiau nepamena, kaip užsidengė. Nežino, ar jam daužė į veidą. Taigi, iš tokių nukentėjusiojo A. J. parodymų lieka neaišku, kokiu būdu smūgiai buvo suduoti jam, kiek jų buvo ir į kurias kūno vietas. Be to, nors nukentėjusysis A. J. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ant jo kūno buvo įbrėžimas prie akies, galvoje nubrozdinimas ir didelis guzas, tačiau byloje esančiose nuotraukose nesimato, kad A. J. galva buvo sužalota.
24. Iš valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. J. nustatytas tik nubrozdinimas nosies srityje (1 t., b. l. 49, 50), nors, įvertinus A. J. viso proceso metu nurodytą jo sužalojimo būdą – suduoti smūgiai kumščiais į galvą (veidą) ir kitas kūno vietas – abejotina, kad galėtų nelikti jokių sužalojimo požymių. Byloje esančiose ir apeliaciniam teismui pateiktose skaitmeninėse spalvotose vaizdo nuotraukose, darytose 2018 m. balandžio 6 d. apžiūrint įvykio vietą, matyti, kad vizualiai nesimato jokių A. J. padarytų sužalojimų, išskyrus nubrozdinimą nosies srityje (1 t., b. l. 25). Pirmosios instancijos teismas nevertino šių aplinkybių, rėmėsi tik Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodyta aplinkybe, kad objektyviai medikui įvertinus nukentėjusiojo būklę, nurodyta, jog palpuojant jautru viršugalvio srity; konstatuota diagnozė – S00.05 galvos plaukuotosios dalies paviršinis sužalojimas, sumušimas. Tačiau nukentėjusysis A. J. iškart po byloje nagrinėjami įvykio į medikus, kad būtų užfiksuoti jam padaryti sužalojimai, nesikreipė, į gydymo įstaigą A. J. kreipėsi tik 2019 m. balandžio 11 d., tai yra po penkių dienų. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti nukentėjusiojo A. J. parodymus patikimais ir nekeliančiais abejonių. Be to, pažymėtina, kad lyginant nukentėjusiojo A. J. parodymus kartu su liudytojo K. N. parodymais, akivaizdu, kad šiuose parodymuose yra prieštaravimų dėl A. Ž. veiksmų prieš nukentėjusįjį.
25. Kaip jau minėta, byloje nagrinėjamo įvykio metu kartu su nukentėjusiuoju A. J. buvo ir jo draugas K. N., kuris apklaustas 2018 m. balandžio 6 d. ikiteisminio tyrimo metu iškart po byloje nagrinėjamo įvykio parodė, kad būnant pas A. J. jo namų virtuvėje, atvyko ir į virtuvę įėjo iš matymo pražįstamas R. A. ir už jo įėjo jam nepažįstamas dar vienas vyriškis. Abu vyriškiai su jais pasisveikino, A. J. atsistojo nuo fotelio ir vienam iš atėjusių vyriškių, kurio jis nepažino, pasiūlė draugiškai atsisėsti (vėliau sužinojo, kad tas vyriškis yra A. Ž.). Tada A. Ž. nieko nesakęs puolė ant A. J. stovinčio prie lango ir kojomis bei rankomis pradėjo mušti, spardyti, bei sakyti apie kažkokias tai skolas. A. Ž. ant A. J. puolė ir jį mušė kelis kartus. Kodėl A. J. savo namuose buvo sumuštas, jis nežino (1 t., b. l. 55, 56).
26. 2018 m. rugsėjo 4 d. ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklaustas liudytojas K. N. parodė, kad pas A. J. į namus atvykus R. A. su A. Ž., R. A. iškart paklausė, kada A. atiduos skolą. Viskas vyko labai staiga, trumpas pokalbis tarp A. J. ir R. A., tada A. J. pasiūlė atėjusiems svečiams atsisėsti, o A. Ž. nieko nesakęs iškart puolė A. J. mušti. Jis tiksliai viską matė, kaip A. Ž. mušė jį rankomis mojuodamas į šonus, A. J. užsidengė rankomis veidą. A. Ž. mušė A. J. kur tik begalėjo, ir į galvą, ir į nugarą, mušė ir kumščiais, ir delnais, kaip kokią „bokso kriaušę“. A. Ž. sudavė smūgių tikrai ne vieną ir ne du, jų buvo daugiau, bet jis neskaičiavo kiek. Po įvykio, kai buvo atvykę pareigūnai, A. J. atsisakė medikų, bet jis jam sakė, kad jam svaigsta galva ir skauda nugarą (1 t., b. l. 58-59).
27. 2018 m. rugsėjo 18 d. parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojas K. N. parodė ir paaiškino, kad 2018 m. balandžio 6 d. pas A. J. atvykus R. A. ir A. Ž., R. A. iškart paklausė, kada A. J. atiduos skolą. A. J. atsakė, kad kai išpjaus lentas, tada ir atiduos. Tada nieko nesakęs A. Ž. priėjo prie A. J. ir puolė jį mušti, daugiausia smūgių kumščiais sudavė A. J. į galvą. A. J., kai A. Ž. kumščiais mojuodamas į šonus mušė, užsidengė rankomis veidą. A. Ž. antrą kartą A. J. analogiškai sudavė smūgius taip pat kaip pirmą kartą. A. Ž. mušė A. J. kur tik begalėjo ir į galvą, ir pataikydamas kitur kaip į kokią „bokso kriaušę“ (1 t., b. l. 61-68).
28. 2018 m. gruodžio 18 d. pirmosios instancijos teisme liudytojas K. N. parodė, kad jiems besėdint ir besikalbant su A. J., pas A. J. atvyko R. A. ir A. Ž.. A. Ž. paklausė A. J., kada grąžins pinigus už iš R. A. paimtas lentas. Jis negali pasakyti, ar R. A. ką nors sakė. Po to A. Ž. pradėjo A. J. mušti. Jis matė, kaip A. Ž. trenkė ranka į galvą ir į nugarą, smūgiavo intensyviai, mušė abejomis rankomis, smūgių buvo daugiau nei penki. A. J. nebandė gintis ir atgal smūgių nesudavė, tik rankomis užsidengė galvą ir veidą. K. N. nematė, kad A. Ž. būtų sudavęs smūgius kojomis, nematė, ar A. J. buvo sugriebtas už kaklo. A. Ž. į veidą negalėjo suduoti, nes veidą A. J. buvo užsidengęs. Smūgiai buvo suduoti į galvos viršų, o kai A. J. susirietė – ir į nugarą. Po šio įvykio A. J. buvo visas raudonas, iš kažkur šalia nosies bėgo kraujas, sakė, kad jam skauda galvą ir nugarą. Nežino, ar A. J. buvo blaivus, jie kartu alkoholio nevartojo. Laukė valandą, kol atvyko policijos pareigūnai. A. J. sąmonės nebuvo praradęs. Kraujas A. J. bėgo kažkur iš veido (2 t., b. l. 59-61).
29. Taigi iš aptartų liudytojo K. N. parodymų matyti, kad jis taip pat nebuvo nuoseklus, visų apklausų metu nurodė skirtingas A. J. sužalojimo aplinkybes – apklaustas iškart po byloje nagrinėjamo įvykio liudytojas nurodė, kad A. Ž., nieko nesakęs, puolė ant A. J. ir kojomis bei rankomis pradėjo mušti, spardyti bei sakyti apie kažkokias tai skolas; vėliau nurodė, kad A. Ž. mušė A. J. tik rankomis, o A. J. buvo užsidengė rankomis veidą, A. Ž. mušė A. J. kur tik begalėjo, ir į galvą, ir į nugarą, mušė ir kumščiais, ir delnais, smūgių buvo daug; parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, kad A. Ž. daugiausia smūgių kumščiais sudavė A. J. į galvą, A. J. buvo užsidengęs veidą rankomis. A. Ž. antrą kartą A. J. analogiškai sudavė smūgius taip pat kaip pirmą kartą. A. Ž. mušė A. J. kur tik begalėjo ir į galvą, ir pataikydamas kitur, pirmosios instancijos teisme nurodė, kad A. Ž. A. J. mušė abejomis rankomis trenkė ranka į galvą ir į nugarą, smūgiavo intensyviai, smūgių buvo daugiau nei penki. Nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu K. N. nurodė, kad jis tiksliai matė, kaip A. Ž. mušė A. J., tačiau negalėjo nurodyti, kokį skaičių smūgių nukentėjusiajam sudavė A. Ž., pirmosios instancijos teisme jau nurodė, kad jis nematė, kad A. Ž. būtų sudavęs smūgius kojomis, nematė, ar A. J. buvo sugriebtas už kaklo, nors būdamas šalia ir stebėdamas visą situaciją, juo labiau, kad jo paties niekas nemušė, turėjo matyti šias aplinkybes. Be to, liudytojo K. N. viso proceso metu duoti parodymai, kad A. J. veidą užsidengė rankomis, prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu iškart po byloje nagrinėjamo įvykio duotiems nukentėjusiojo parodymas, kad veidą jis dengėsi ant galvos traukdamas striukę, taip pat šio liudytojo pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad A. J. byloje nagrinėjamo įvykio metu sąmonės nebuvo praradęs, prieštarauja anksčiau aptartiems nukentėjusiojo A. J. parodymams, kad jis buvo praradęs sąmonę. Taip pat liudytojo K. N. parodymai apie tai, kad A. Ž. mušė A. J. ir į galvą, ir į nugarą, mušė ir kumščiais, ir delnais, prieštarauja nukentėjusiojo A. J. parodymams, kad A. Ž. jam smūgius sudavė su viena ranka apglėbęs jo kaklą, o su kita kumščiu smūgiavo į galvą. Šios aplinkybės tik patvirtina tai, kad K. N. parodymai nėra tikslūs ir nuoseklūs, todėl remtis jais kaip patikimais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
30. Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad kartu su A. Ž. buvęs liudytojas R. A. paneigė anksčiau aptartus nenuoseklius ir prieštaringus nukentėjusiojo A. J. ir liudytojo K. N. parodymus. Liudytojas R. A. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad A. Ž. jokių smūgių nukentėjusiajam A. J. nesudavė (1 t., b. l. 70, 71, 73, 74, 2 t., b. l. 61-63, 69-71). Šis liudytojas iš esmės vienodas aplinkybes nurodė apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, jo parodymai yra nuoseklūs ir juos patvirtina kiti bylos duomenys, todėl nėra pagrindo nesiremti šiais parodymais vien todėl, kad šis asmuo yra susiję su nuteistuoju A. Ž..
31. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas byloje nustatyti tiesą ir pašalinti prieštaravimus tarp nukentėjusiojo A. J., liudytojo K. N., nuteistojo A. Ž. ir liudytojo R. A. parodymų bei kitų bylos duomenų, siekdamas užtikrinti rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principus, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė ekspertą T. Š., atlikusį tyrimą ir surašiusį specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), liudytojus policijos pareigūnus A. S. ir R. V., kurie 2018 m. balandžio 6 d. atvyko į įvykio vietą ir fiksavo pirminius galimos nusikalstamos veikos požymius, matė ir bendravo su nukentėjusiuoju A. J., taip pat iš policijos komisariato išsireikalavo įvykio vietos apžiūros metu padarytas spalvotas fotonuotraukas.
32. Ekspertas T. Š., apklaustas apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) 1 punkte nurodyta išvada, jog VšĮ (duomenys neskelbtini) 2018 m. balandžio 11 d., 2018 m. balandžio 13 d., 2018 m. balandžio 30 d. A. J. nustatytas galvos smegenų sukrėtimas sužalojimu nevertinamas, kadangi diagnozė nėra patvirtinta objektyviais traumavimo požymiais; VšĮ (duomenys neskelbtini) 2018 m. balandžio 11 d. A. J. nustatyti intrakranijinio sužalojimo padariniai, sužalojimais nevertinami, kadangi 2018 m. balandžio 30 d. gydytojo neurologo vertinti kitais autonominės (vegetacinės) nervų sistemos sutrikimais, reiškia, kad turimais medicininiais duomenimis, 2018 m. balandžio 13 d. gydytojo neurologo įrašo duomenimis, po apžiūros, A. J. nustatyta diagnozė yra galvos smegenų sukrėtimas su klaustuku ir priskirtas pagal klasifikatorių ligos kodas, kas yra intrakrajininiai sužalojimų padariniai. Gydytojas neurologas, apžiūrėjęs nukentėjusįjį A. J., nusprendė pateikti tokį kodą, po to kitas gydytojs neurologas, 2018 m. balandžio 30 d. pakartotinai apžiūrėję A. J. ir įvertinęs nusiskundimus, kurie yra surašyti jo apžiūros metu, vertino tuos pakitimus liguistiniais pakitimais. Intrakrajinis sužalojimas yra kažkoks sužalojimas, nagrinėjamu atveju jis yra nedetalizuojamas, tačiau jis yra galvos kaukolės ertmėje. Nagrinėjamu atveju yra tik padariniai, tai ne konkretus sužalojimas. Autonominis vegetacinės nervų sistemos sutrikimas yra liguistas pakitimas, kai yra ryškesnės vegetacinės reakcijos. Neurologas 2018 m. balandžio 30 d. tai ir yra įvardijęs. Nukentėjusysis A. J. buvo apžiūrėtas 2018 m. balandžio 12 d. Jeigu nukentėjęs teigia, kad jam suduodant smūgius į viršutinę galvos dalį buvo padarytas „guzas“, toks guzas sužalojimu nevertinamas, nes turėtų būti poodinė kraujosrūva, nubrozdinimas, žaizda, lūžis. Tokiu atveju tokie padariniai gali būti kvalifikuojami sužalojimais, o guzas yra abstrakti frazė. Įvardinimas guzas yra neinformatyvus sužalojimo nustatymui. Situacija, suduodant žmogui kumščiu į viršutinę galvos dalį, kuomet yra neliktų jokių objektyviai matomų sužalojimų, galima, jeigu smūgio metu jėga neviršija tos srities, kur yra suduodama, minkštųjų audinių atsparumo. Atlikdamas tyrimą, jis apžiūrėjo nukentėjusiojo A. J. galvos sritį, tačiau nebuvo sužalojimų, kuriuos būtų galima surašyti išvadai. Dėl sužalojimo nosies srityje padarymo mechanizmo, ekspertas paaiškino, kad galimas sužalojimas tiek suduodant smūgius, tiek atsitrenkiant į kietą buką daiktą. Nukentėjusiajam A. J. nustatytas nosies dešiniojo paviršiaus viršutiniame trečdalyje 0.8-0,1 cm odos nubrozdinimas yra labai siauras odos nubrozdinimas, kuris yra šoniniame nosies paviršiuje, tokiu atveju, turi būti kažkoks ribotas bukas daiktas. Ribotas kietas bukas paviršius yra nedidelis daiktas, suduodant ranka, tai gali būti, bet koks daiktas ant rankos – žiedas, nagas. Jeigu yra sumuštas žmogus, kada sužalojimai (mėlynės, patinimai, mušimo žymės veide) pilnai sugija, kad neliktų žymių, priklauso nuo sužalojimo dydžio, sužalojimo vietos, pobūdžio ir gijimo proceso, intervalai yra skirtingi. Minimalus terminas per kurį išnyksta kraujosrūva savaitė laiko, bet tai priklauso nuo jos dydžio, nubrozdinimas – 1-1,5 sav. Priklausomai koks nubrozdinimas, jei jis yra paviršinis, gali greičiau išnykti. Paprastai, poodinės kraujosrūvos po penkių dienų dar būna.
33. Taigi, remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir eksperto T. Š. apeliacinės instancijos teisme pateiktais paaiškinimais konstatuotina, kad A. J. objektyviai buvo nustatytas tik odos nubrozdinimas nosies srityje, jokie kiti sužalojimai nenustatyti. Nors Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvados tiriamojoje dalyje nustatyta, kad 2018 m. balandžio 11 d. gydytojui įvertinus nukentėjusiojo A. J. būklę, nurodyta, jog palpuojant jautru viršugalvio srity; konstatuota diagnozė – S00.05 galvos plaukuotosios dalies paviršinis sužalojimas, sumušimas, tačiau ši diagnozė konstatuota remiantis tik A. J. nusiskundimais ir anamneze, nepagrįsta objektyviais duomenimis, nenustačius jokių išorinių sužalojimų. Įvertinus šiuos duomenis bei anksčiau aptartus duomenis, kad nukentėjusysis A. J. į medikus kreipėsi praėjus penkioms dienoms po įvykio, neatmetama galimybė, kad specialisto išvadose nurodytą sužalojimą (nubrozdinimą) jis galėjo patirti ir kitokiomis aplinkybėmis.
34. Liudytoja A. S., apklausta apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad nuteistąjį A. Ž. pažįsta ir tarnybiniais reikalais, ir asmeniškai, nukentėjusiojo J. asmeniškai nepažįsta. Ji vyko į įvykio vietą pas nukentėjusįjį ir formino pirminius dokumentus, atliko pirminius procesinius veiksmus. Įvykio vietoje buvo du vyriškiai. Dabar tikrai neatsimena ir nepasakys, ar žmogus buvo sužalotas, bet jeigu jis buvo sužalotas, viskas turi būti užfiksuota. Nukentėjusysis pageidavo rašyti pareiškimą, nurodė kaltininką. Atvykus į įvykio vietą, asmenims, esantiems patalpoje, girtumas nustatinėjamas visada. Jos tarnybiniame pranešime viskas surašyta iš nukentėjusiojo žodžių. Jeigu yra nuotrauka, kurioje fiksuotas viršugalvis, galbūt ten buvo gumbas. Jeigu nieko nebūtų buvę, ji tikrai nebūtų to viršugalvio fotografavusi. Asmeninių piktumų A. Ž. ji tikrai neturi, nors jis labai daug skundų apie ją rašė, jis ant daugelio pareigūnų skundus rašė. Įvykio vietoje ji surašė ir visas aplinkybes nurodė tokias, ką matė ir ką nukentėjusysis sakė. Kiek pamena, atvykus į įvykio vietą aiškintis įvykio aplinkybių, nukentėjusysis sakė, kad A. Ž. pas jį į namus atėjo su dar vienu vyriškiu ir tarp jų buvo kažkoks ginčas dėl medienos (lentų). Įvykio vietoje visus pirminius dokumentus pildė ji. Negali pasakyti, neatsimena, ar siūlė nukentėjusiajam kreiptis į medicinos ekspertus. Kiekvienam žmogui, atvykus į įvykį, jeigu jis skundžiasi, kad buvo sumuštas, siūloma iškviesti medikus, kartais net atvyksta kartu. Neatsimena, ką nukentėjusysis sakė, kaip jis buvo sumuštas. Ji neatsimena, kokius sužalojimus matė. Iki jai įsidarbinant policijos komisariate, ji A. Ž. pažinojo. Jis buvo jos buvusio vyro draugas. Kai ji atvyko į įvykio vietą A. J. buvo sąmoningas, jis pats duris atidarė. Pareiškimas buvo surašytas iš nukentėjusiojo žodžių.
35. Liudytojas R. V. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad A. Ž. jis pažįsta tik iš darbinės veiklos, asmeniškai nebuvo pažįstami. Nukentėjusiojo A. J. irgi nepažįsta, tik vieną kartą tarnybos metu teko bendrauti. Jis kartu su kolege vyko į įvykį pagal gautą pranešimą. Pamena, jog buvo gautas pranešimas apie sumušimą. Jie nuvažiavo pas nukentėjusįjį į namus, galimo smurtautojo įvykio vietoje nebuvo. Nukentėjęs žmogus viską papasakojo, paaiškino, kad jį sumušė pažįstamas draugas, kuris įsiveržė į namus, jis norėjo rašyti dėl to įvykio pareiškimą. Visus procesinius veiksmus atliko tyrėja A. S.. Nukentėjusiojo name buvo du žmonės – nukentėjusysis ir dar vienas asmuo. Nepamena, ar jie buvo blaivūs. Negali pasakyti, ar buvo sumušimo žymių, grumtynių pėdsakų, nepamena. Ar buvo kraujo žymių, tikrai nepamena. Nukentėjusysis tiksliai nurodė smurtautoją, įvardijo A. Ž.. Nukentėjusysis pasakojo, jog su A. Ž. buvo pažįstami, tarp jų įvyko konfliktas dėl medienos (malkų). Nepamena, ar įvykio vietoje matėsi smurto žymių, kraujo. Atvykus nukentėjusįjį rado sąmoningą. Klausė, ar nereikia iškviesti medikų pagalbos, bet nukentėjusysis atsisakė. Sužalojimus fiksavo tyrėja. Nukentėjusysis buvo susijaudinęs, bendravo tinkamai, akivaizdžiai girtas nebuvo, įvardijo smurtautoją, pats žmogus kvietėsi policiją, prašė pagalbos, norėjo rašyti pareiškimą.
36. Taigi, kaip matyti iš liudytojų A. S. ir R. V. parodymų, šie liudytojų parodymai nei patvirtina, nei paneigia byloje nagrinėjamų aplinkybių dėl nukentėjusiojo A. J. sužalojimo, nes byloje nagrinėjamas įvykis buvo seniai ir liudytojai nepamena, ką nukentėjusysis sakė, kokiomis aplinkybėmis jis buvo sumuštas, neatsimena, kokius sužalojimus matė, ar buvo sumušimo žymių ant nukentėjusiojo kūno, procesiniai dokumentai įvykio vietoje buvo užpildyti remiantis nukentėjusiojo A. J. žodžiais. Atsižvelgus į tai, kad šių liudytojų parodymai yra išvestiniai, liudytojai patys tiesiogiai nematė byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių, liudytoja A. S. nuteistąjį A. Ž. pažįsta asmeniškai, tarp jos ir nuteistojo A. Ž. yra buvę nesutarimų, kaip pati nurodė, nuteistasis A. Ž. rašė labai daug skundų jos atžvilgiu, remtis šių liudytojų parodymais nėra pagrindo.
37. Pats nuteistasis A. Ž. viso proceso metu neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam A. J., kartu su juo buvęs liudytojas R. A. (beje, būdamas nustatyta tvarka įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą) taip pat patvirtino, kad A. Ž. nesmurtavo A. J. atžvilgiu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą (apklausus liudytojus A. S. ir R. V., išklausius eksperto T. Š. paaiškinimų), nepavyko pašalinti prieštaravimų tarp nukentėjusiojo A. J., liudytojų K. N. ir R. A. parodymų, nukentėjusiojo A. J. ir liudytojo K. N. parodymai taip pat prieštarauja kitiems anksčiau aptartiems byloje esantiems duomenims (specialisto išvadai Nr. (duomenys neskelbtini) ir kt.), šių prieštaravimų, ištyrus visus byloje esančius įrodymus ir atlikus visus įmanomus BPK numatytus veiksmus, pašalinti nėra galimybės, todėl nėra pagrindo remtis prieštaringais nukentėjusiojo A. J. ir liudytojo K. N. parodymais pripažįstant A. Ž. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Tiek iš baudžiamosios bylos medžiagos, kuri buvo ištirta pirmosios instancijos teisme, tiek iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ištirtų papildomų įrodymų matyti, kad, be prieštaringų nukentėjusiojo A. J. ir liudytojo K. N. parodymų, byloje nėra jokių kitų duomenų patvirtinančių, kad nuteistasis A. Ž. byloje nagrinėjamo įvykio metu būtų mušęs ir taip sužalojęs nukentėjusįjį A. J..
38. Pažymėtina, kad BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, tai yra nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau išdėstytais motyvais dėl bylos duomenų rinkimo, vertinimo ir panaudojimo, mano, kad, išnaudojus visas procesines galimybes, nebuvo surinkta pakankamai kaltinančių įrodymų, kad būtų paneigta A. Ž. nekaltumo prezumpcija ir jis būtų pripažintas kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos.
39. Apibendrindama anksčiau pateiktus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio nuostatas, tai yra neištyręs ir neįvertinęs visų faktinių bylos aplinkybių, nepagrindęs, kodėl remiasi vien tik nukentėjusiojo A. J. ir liudytojo K. N. prieštaringais parodymais ir atmeta kitus įrodymus, patvirtinančius reikšmingas bylai aplinkybes, nepašalinęs byloje esančių prieštaravimų ir vadovaudamasis prielaidomis, priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį A. Ž. atžvilgiu. Dėl byloje esančių abejonių ir nesant galimybės šių abejonių pašalinti, šis nusikaltimas A. Ž. negali būti inkriminuotas, nesant jo veiksmuose BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas). Atsižvelgiant į priimamo sprendimo pobūdį (A. Ž. atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis), teisėjų kolegija dėl nuteistojo A. Ž. gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentų dėl nuteistajam A. Ž. įteikto kaltinamojo akto neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms plačiau nebepasisako.
Dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų
40. Apeliaciniu skundu prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė netinkamas išvadas ir nuteistajam A. Ž. iš kaltinimo nepagrįstai pašalino aplinkybes, jog nukentėjusiajam A. J. suduoti smūgiai į įvairias kūno bei galvos vietas, taip padarytas odos nubrozdinimas nosies srityje. Kita nuosprendžio dalis neskundžiama. Tačiau, atsižvelgus į tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad nuteistasis A. Ž. išvis naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo A. J. atžvilgiu ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas išteisinamasis nuosprendis A. Ž. atžvilgiu, prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl, jo nuomone, neteisingai nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių plačiau neaptartini ir atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl civilinio ieškinio
41. Nukentėjusysis A. J. byloje buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 2 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo (2 t., b. l. 30, 31). BPK 115 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Atsižvelgus į tai, kad nuteistajam A. Ž. naikintinas apkaltinamasis nuosprendis ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiojo A. J. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Anatolijaus Ivanovo apeliacinį skundą atmesti.
Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2019 m. vasario 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
A. J. civilinį ieškinį dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.
A. Ž. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.