Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. J. ir jos gynėjo advokato Rimanto Strončiko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo N. J. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 6, 7 punktuose (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir nubausta laisvės atėmimu 5 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš N. J. priteista: nukentėjusiajam R. P. 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2 000 Lt byloje dalyvavusio atstovo pagalbai apmokėti, Valstybinei ligonių kasai 8 951,20 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. J. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad pasikėsino itin žiauriai, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudyti kitą žmogų, t. y. 2006 m. kovo 4 d. apie 9.17 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, užlipusi ant medinio namo (duomenys neskelbtini) (kuriame tuo metu buvo žmonių), malkinės stogo, nukentėjusiajam R. P. išgirdus lauke triukšmą ir atidarius vonios kambario antrame aukšte langą, iš asmeninių paskatų, grasindama nužudyti, padegti nukentėjusįjį R. P., jo namą, iš atsinešto butelio su ypač degiu skysčiu (benzinu) apipylė R. P. bei medines sienas ir grindis, po to žiebtuvėliu tyčia padegė nukentėjusįjį, taip padarydama jam IIA–IIB0, III0 kūno nudegimus, apimančius veidą, abi ausis, krūtinę ir kaklą, nugarą, abi rankas ir kojas, t. y. 52 procentus bendro kūno paviršiaus, tai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Taip N. J. pasikėsino itin žiauriai nužudyti R. P. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes ugnį užgesino.

Kaltinamasis aktas surašytas tą pačią dieną kaip ir nutarimas nelaikyti N. J. drabužių bei avalynės daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nepaliekant įstatymuose numatyto termino apskųsti nutarimą. Skundas grąžintas, nes nebeįmanomą jo išnagrinėti neturint bylos medžiagos, kadangi visa bylos medžiaga perduota kartu su kaltinamuoju aktu. Tuo pažeidžiama Konstitucija (atimta teisė skųsti sprendimus), šie procesinių teisių pažeidimai trukdo objektyviai išnagrinėti bylą.

N. J. nedavė pavedimo už ją sudaryti sutartis su advokatais, todėl advokato R. L. atstovavimą nuo 2009 m. birželio 18 d. iki 2010 m. gegužės 25 d. prašo laikyti neteisėtu. Tuo laikotarpiu jos interesams neatstovavo joks gynėjas, buvo pažeista teisė į gynybą ir teisingą teismą. Šiuo konkrečiu atveju buvo atstovaujama R. M. interesams, kurie nebūtinai sutapo su jos interesais. Kaltinamasis aktas surašytas, procese dalyvaujant advokatui R. L., t. y. nedalyvaujant jos interesus ginančiam advokatui, tuo pažeistos jos procesinės teisės.

Nuteistoji N. J. bei jos gynėjas apeliaciniu skundu prašo: apsaugoti jos gyvybę, sveikatą, neskirti laisvės atėmimo bausmės; užtikrinti žmogaus teises; pridėti apeliacinio skundo priedus; nagrinėti bylą dalyvaujant tarėjams (prisiekusiesiems); dėl grėsmės jos gyvybei, galimo poveikio teisėjams ir galimo šališkumo perduoti bylą nagrinėti į kitą Europos Sąjungos valstybę (Didžiąją Britaniją); nuosprendį panaikinti ir N. J. išteisinti nesant nusikaltimo sudėties, kaltės įrodymų, esant daugybiniams įstatymų, žmogaus teisių pažeidimams, neleistinai ilgai teisminio proceso trukmei.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašo jų apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios N. J. ir jos gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, N. J. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė teisingą bausmę.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl BPK pažeidimų

Iš apeliacinio skundo turinio daroma išvada, kad baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus apeliantai pirmiausia sieja su įrodymų vertinimu, nes akcentuoja byloje nesant įrodymų dėl N. J. kaltės.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog vertinusio įrodymus pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistosios N. J. kaltę.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Tai, kad nuteistoji N. J., jos gynėjas ir teismas skirtingai įvertino įrodymus, nėra pagrindas keisti teismo sprendimą, jeigu teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Tokie motyvai skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstyti.

Apeliantai skunde nepagrįstai teigia, jog proceso metu pažeistas rungimosi principas, nes nebuvo patenkinti jų prašymai.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad N. J. ir jos gynėjas reiškė prašymus, teikė pasiūlymus, kaip spręsti byloje iškylančius klausimus. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas ne visus jų prašymus patenkino, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjant bylą pažeistas rungimosi principas, nes šis principas reiškia tik tai, jog kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą bei turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti, tačiau neapima išvadų dėl įrodymų vertinimo.

Kita vertus, teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip galimybės gintis nuo kaltinimų neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis vienintelio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Nuteistosios skundas dėl to, jog jai buvo draudžiama susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu dar nepasibaigus teisiamajam posėdžiui, jo pertraukų metu, nepagrįstas.

Nepagrįstas apeliantų skundo argumentas, kad įvykio vietos apžiūros protokolas surašytas, pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus.

BPK 179 straipsnis reglamentuoja tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimo tvarką. Tyrimo veiksmui užfiksuoti privaloma rašyti protokolą. Protokolą pasirašo atlikęs tyrimo veiksmą asmuo, protokolą surašęs asmuo ir visi kiti asmenys, dalyvavę atliekant tyrimo veiksmą. Baudžiamojo proceso įstatymas numato galimybę fotografuoti, filmuoti, daryti garso bei vaizdo įrašą ir t. t., tačiau konkrečių techninių priemonių pasirinkimas tyrimo veiksmui užfiksuoti priklauso nuo realių galimybių.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (1 t., 4–7 b. l.) matyti, jog protokolą pasirašė apžiūroje dalyvavę Palangos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas S. Š. ir inspektorius R. G. To, kad liudytojas R. G. teisme įvardijo fotografavęs fotoaparatu ,,Minolta Daimont“, o ne ,,Pentax“, kaip nurodyta įvykio vietos apžiūros protokole, teisėjų kolegija nelaiko BPK pažeidimu, nes liudytojas galėjo sąžiningai klysti dėl praėjusio labai ilgo laiko tarpo (penkerių metų) nuo įvykio iki jo apklausos teisiamajame posėdyje.

Toks apeliacinio skundo teiginys nepagrįstas, todėl atmetamas.

Įtariamasis (kaltinamasis) teisę į gynybą gali įgyvendinti pats, per pasirinktą ir pasikviestą ar paskirtą gynėją.

Byloje apeliantę gynė: advokatas V. G. (1 t., 107 b. l.), vėliau advokatas L. S. (1 t., 114 b. l.), dar vėliau advokatas R. L. (1 t., 189 b. l.), nuo 2010 m. gegužės 25 d. advokatas A. Ž. (3 t., 30 b. l.), nuo 2011 m. rugsėjo 28 d. advokatas M. J. (5 t., 40 b. l.), o nuo 2012 m. vasario 6 d. advokatas R. Strončikas ( 5 t., 164 b. l.). Visus gynėjus pasirinko apeliantė arba jos artimieji.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokia gynėjų kaita rodo ne jų kompetencijos ar profesionalumo trūkumą, bet apeliantės subjektyvų požiūrį į gynybą, kurio teisėjų kolegija nesieja su apeliaciniame skunde nurodytais tariamais BPK pažeidimais dėl netinkamos gynybos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes kolegijos narys teisėjas V. J. buvo KGB rezervistas, todėl negalėjo priimti objektyvaus ir nešališko sprendimo; buvo atmesti gynybos prašymai.

Teismo šališkumas susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416/2007).

Byloje nėra duomenų, jog ją nagrinėdamas teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl N. J. kaltės. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo apeliantė, nereiškia, jog teismas buvo šališkas.

Šališku visada turi būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Nušalinimo pagrindai gali paaiškėti ne tik iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, bet ir vėlesnėse proceso stadijose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183/2008), tačiau pagal BPK 58 straipsnio prasmę nušalinimo pagrindas turi egzistuoti iki pradedant nagrinėti bylą.

Bylos duomenys patvirtina, kad N. J. 2011 m. birželio 3 d. pareiškė nušalinimą teisėjų kolegijai. 2012 m. vasario 29 d. ji dar kartą pareiškė nušalinimą teisėjų kolegijai ir atskirai kolegijos nariui teisėjui V. J. bei prokurorei nurodydama, jog negali tikėti teisėjo V. J. objektyvumu ir sąžiningumu, kadangi jis įrašytas į KGB rezervo sąrašą; prokurorė dirbo kartu su nukentėjusiojo atstovu advokatu M. N.

Laikantis BPK 59 straipsnio reikalavimų, pareikšti nušalinimai buvo tinkamai išspręsti. Jie atmesti motyvuojant, kad N. J. nurodytos aplinkybės nėra pagrindas BPK 58 straipsnio prasme nušalinti teisėją V. J., prokurorę ar nusišalinti visai teisėjų kolegijai (4 t., 126 b. l.; 6 t., 35, 36, 37 b. l.).

Apeliantų argumentas dėl gynybos šalies prašymų atmetimo, rodančio pirmosios instancijos teismo šališkumą, taip pat atmetamas kaip nepagrįstas, nes teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, jog proceso dalyviai turėjo galimybę naudotis procesinėmis teisėmis, o jų prašymai buvo nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka. Vien tai, kad teismas atmetė bylos nagrinėjimo dalyvių pateiktus prašymus (ar jų dalį) arba priėmė jiems nepalankų sprendimą, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas.

Apeliantai skunde teigia, jog bylos nagrinėjimas truko nepateisinamai ilgą laiką, dėl to buvo pažeistos nuteistosios teisės.

Šis argumentas taip pat niekuo nepagrįstas.

Iš bylos duomenų matyti, kad procese buvo delsimų, susijusių su teismo posėdžių atidėjimu, pertraukomis dėl N. J. sveikatos būklės, ekspertizių skyrimo, gynėjų kaitos. Bylos procesą organizavusių institucijų veiksmuose nenustatyta nepateisinamų delsimų, jų nenurodė ir apeliantai.

Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nors bylos nagrinėjimo laikotarpis yra ilgas, tačiau, atsižvelgusi į išvardytas bylos nagrinėjimo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė nepateisinamų delsimų ar kitokių institucijų nekvalifikuotų veiksmų, kurie būtų lėmę nepagrįstą pernelyg ilgą proceso trukmę, dėl kurios būtų pažeistos žmogaus teisės.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendis priimtas, pažeidžiant Konstituciją, Konvenciją, Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą. Šie teisės aktai nurodyti kaip ištisinis sąrašas, bendrai ir deklaratyviai. Skunde nepateikti argumentai, atskleidžiantys kiekvieno iš minėtų aktų konkrečius pažeidimus. Esant tokioms aplinkybėms, negalimi atsakymai dėl teisės taikymo byloje, nes nėra galimybės įvertinti, ar iš tiesų padaryti atitinkami teisės pažeidimai.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nepadaryta baudžiamojo proceso įstatymo esminių pažeidimų, galėjusių turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui.

Dėl kaltės ir veikos kvalifikavimo

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes.

Nuteistoji ginčija padariusi jai inkriminuotą nusikaltimą, tačiau byloje surinktų ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų patikrintų įrodymų visetas patvirtina, kad jį padarė būtent N. J.

BK 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.

Nuo baigto nusikaltimo pasikėsinimas skiriasi tuo, kad čia yra ne visi norėto padaryti nusikaltimo objektyvieji požymiai. Pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, jog kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Taigi nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Todėl kvalifikuojant nebaigtas veikas turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė.

BK 129 straipsnyje numatyta veika yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, tačiau tais atvejais, kai veika nutrūksta pasikėsinimo stadijoje, pasikėsinimu nužudyti gali būti kvalifikuojami tik tokie veiksmai, kurie padaromi tiesiogine tyčia. Veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius, kai ji padaroma netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia. Veika, kuria siekiama konkretaus rezultato, laikoma padaryta tiesiogine apibrėžta tyčia. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti.

Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia, atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko bei nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą, po jo padarymo ir kt.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad N. J. nužudyti R. P. ruošėsi iš anksto (prieš ateidama pas nukentėjusįjį, išsiuntė jam grasinančio pobūdžio SMS žinutę, su savimi atsinešė butelį su benzinu ir žiebtuvėlį), po to nukentėjusįjį apipylė benzinu ir rankoje turėtu žiebtuvėliu jį padegė, taip padarydama nukentėjusiajam kūno nudegimus, apimančius veido, abiejų ausų, krūtinės ir kaklo, nugaros, abiejų rankų ir kojų sritis, t. y. 52 procentus bendro kūno paviršiaus, tai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Neabejotina, jog nukentėjusysis patyrė dideles kančias ir skausmą. Taip pat byloje nustatyta, kad įvykio metu medinio namo pirmame aukšte buvo B. S. ir V. S. Veika nutrūko tik dėl to, jog ugnis buvo užgesinta ir nukentėjusiajam suteikta skubi medicinos pagalba.

Taigi šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad N. J. tokiais savo veiksmais siekė konkretaus rezultato – atimti nukentėjusiajam gyvybę itin žiauriai, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu ir veikė tiesiogine apibrėžta tyčia.

Nustatytos faktinės bylos aplinkybės, nukentėjusiojo R. P., liudytojų A. P., B. S., V. S., R. G., R. P. parodymai neabejotinai patvirtina N. J. veiksmuose buvus minėtus nužudymą kvalifikuojančius požymius.

Negalima sutikti su apeliantų skundo argumentu, jog nukentėjusiojo parodymai nėra pakankamas kaltės įrodymas. Jau minėta, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Nukentėjusiojo R. P. parodymai atitinka visus BPK 20 straipsnyje keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus, jie patikrinti teisiamajame posėdyje ir palyginti su kitais bylos duomenimis, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jo parodymus įrodymu ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį.

Nukentėjusysis R. P. pirmosios instancijos teisme aiškiai bei suprantamai nurodė visą nusikaltimo darymo eigą. Visi šie parodymai išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl nekartojami. Savo esme jie atitinka nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 33–34, 36–38, 40–41 b. l.), o kai kurie nežymūs nesutapimai paaiškinami praėjusiu ilgu laiko tarpu nuo ikiteisminio tyrimo veiksmų iki teisiamojo posėdžio, kuriame nukentėjusysis vėl davė parodymus.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo tokiais parodymais netikėti, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

Be to, nuteistosios kaltę įrodo ne tik nukentėjusiojo R. P., bet ir liudytojų B. S., V. S. parodymai, kurie išdėstyti skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl išsamiai nekartojami.

Nuteistoji bei jos gynėjas apeliaciniame skunde abejoja liudytojų B. S. ir V. S. parodymais motyvuodami, jog jos yra nukentėjusiojo artimos giminaitės, todėl suinteresuotos duoti nuteistajai nepalankius parodymus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad liudytojų B. S. ir V. S. parodymai atitinka ne tik nukentėjusiojo R. P., bet ir liudytojų A. P., R. G. parodymus bei kitus rašytinius bylos įrodymus. Tai, jog B. S. yra nukentėjusiojo R. P. teta, o V. S. – pusseserė, nedaro jų parodymų nepatikimų ir nėra kliūtis jų parodymus pripažinti tinkamu įrodymu.

Nuteistoji apeliaciniame skunde abejoja, kad liudytoja B. S. galėjo ją atpažinti, kadangi jos tarpusavyje niekada nebendravo.

Byloje nepaneigta, jog liudytoja B. S. ir apeliantė tiesiogiai niekada nebendravo, tačiau liudytoja teisme parodė nuteistąją pažįstanti iš matymo, nes matydavo ateinančią pas R. (P.). Pastarasis jai sakė, kad tai jo draugė vardu N. Dėl to įvykio metu liudytojai nebuvo sunku apeliantę atpažinti.

Aplinkybė, jog liudytojos B. S. ir V. S. savo parodymuose nepaminėjo įvykio metu N. J. buvus penktą mėnesį nėščią, neduoda pagrindo manyti, kad jų parodymai yra nepatikimi.

Apeliacinio skundo argumentas dėl liudytojos V. S. neįgalumo ir būtinumo jai atlikti psichologijos ekspertizę atmetamas kaip deklaratyvus. Beje, apeliacinės instancijos teisme nuteistoji jau nepalaikė šio prašymo.

Apeliantai, siekdami įrodyti nuteistosios N. J. nekaltumą, skunde bando visą atsakomybę dėl kilusių padarinių priskirti pačiam nukentėjusiajam, nes pagal juos, jeigu R. P. nebūtų grįžęs į namą gesinti gaisro, nebūtų nukentėjęs.

Toks apeliacinio skundo argumentas prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Nukentėjusysis R. P. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 36–38 b. l.) parodė, jog, nuteistajai žiebtuvėliu įžiebus liepsną, jis užsiliepsnojo; bėgdamas iš antro aukšto žemyn, nusivilko chalatą; pirmame aukšte sutiko tetą, kurios paprašė iškviesti pagalbą. Tuo metu jis jau nebedegė, vėliau grįžo į savo patalpas.

Liudytojos B. S. ir V. S. teisme parodė, kad R. įbėgus į virtuvę jis jau buvo apdegęs.

Vadinasi, nukentėjusysis kūno nudegimus patyrė iki to momento, kai antrą kartą grįžo į savo namo patalpas.

Apeliaciniame skunde keliamas abejones, ar įvykio metu R. P. galėjo vilkėti chalatą, paneigia paties nukentėjusiojo parodymai bei specialisto išvados Nr. 11-702 (06) duomenys.

Tiesa, apeliantai, skunde cituodami minėtą išvadą, teigia priešingai.

Specialisto išvados Nr. 11-702 (06) duomenys (1 t., 27–28 b. l.) įrodo, jog ant pateiktos tirti chalato dalies yra benzino pėdsakų. Ant chalato dalies esantis šviesus naftos produktas yra tos pačios rūšies, kaip ir plastiko butelyje esantis šviesus naftos produktas – benzinas.

Tai, kad specialistas dėl ant chalato dalies esančio benzino pakitusios sudėties negalėjo atlikti detalaus sudėties palyginimo su butelyje esančiu benzinu, nepaneigia, jog įvykio metu R. P. vilkėjo chalatą ir buvo apipiltas nuteistosios plastikiniame butelyje atsineštu benzinu.

Apeliantai skunde nurodo, kad byloje nebuvo pašalintos abejonės dėl kilusio gaisro priežasties.

Iš tarnybinio pranešimo turinio (1 t., 1 b. l.) matyti, jog Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos inspektorius, vidaus tarnybos leitenantas R. G., atvykęs į įvykio vietą ir ją apžiūrėjęs, nenustatė techninių nesklandumų, dėl kurių galėjo kilti gaisras, spėjo buvus padegimą.

Pirmosios instancijos teisme liudytojas R. G. patvirtino buvus tyčinį padegimą.

Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl kilusio gaisro priežasties, nes liudytojo R. G. išvadą buvus padegimą patvirtino nukentėjusysis R. P. bei specialisto išvados Nr. 11-702 (06) duomenys.

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad liudytojas R. G. nėra kompetentingas konstatuoti kažkieno tyčią ar neatsargumą.

Atkreipiamas dėmesys, jog liudytojas R. G. to ir nedarė. Asmens kaltės formą bei rūšį nustato teismas. Nagrinėjamoje byloje šiuos klausimus pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai.

Nuteistoji visą kaltę dėl gaisro kilimo bando perkelti nukentėjusiajam motyvuodama tuo, kad jis neva naudojo elektrinius radiatorius patalpoms šildyti, neturėdamas tam leidimo; pastate nebuvo įvesta elektriniam šildymui tinkama naudoti elektros instaliacija; pastatas senas, elektros laidai seni; vonia ir tualetas įrengti nelegaliai ir t. t.

Teisėjų kolegija visus šiuos skundo motyvus atmeta, kadangi skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstyti įrodymai patvirtina, jog gaisrą sukėlė tyčiniai apeliantės veiksmai.

Apeliaciniame skunde be pagrindo keliamos abejonės ir dėl R. G. parašų, esančių ant 2006 m. kovo 4 d. įvykio vietos apžiūros protokolo bei 2009 m. gegužės 27 d. tarnybinio pranešimo, tikrumo. Liudytojas R. G. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad ant aptariamų dokumentų yra jo parašai, taip pat paaiškino tarnybinio pranešimo surašymo priežastį.

Apeliantai skunde nenurodė, kokius konkrečiai prieštaravimus įžvelgė tyrėjo A. P. bei liudytojų B. S. ir V. S. parodymuose, dėl to toks apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip deklaratyvus.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog byloje nėra jokių duomenų, įrodančių, kad nuteistoji į įvykio vietą atsinešė butelį degaus skysčio.

Nukentėjusysis R. P. teisme parodė, jog iš polietileninio maišelio apeliantė ištraukė plastmasinį butelį su skysčiu ir tiesiai ant jo užpylė.

Liudytojos B. S. ir V. S. teisme parodė įvykio vietoje N. J. su savimi turėjus du butelius, kurie kyšojo iš maišelio.

Įvykio vietoje rasti: ant malkinės stogelio alkoholinio gėrimo butelis ir plastikinis 1,5 l talpos butelis nuo mineralinio vandens, vonios kambaryje – 2 l talpos plastikinis butelis, skleidžiantis benzino kvapą (1 t., 4–7 b. l.).

Liudytojas A. P. teisme parodė, kad iš karto po įvykio N. J. rado kavinės tualete, šalia jos buvo pastatytas nugertas alkoholinio gėrimo butelis.

Išdėstyti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai nepaneigia fakto, jog apeliantė į įvykio vietą atsinešė butelį su degiu skysčiu. Kita vertus, ant malkinės stogelio rasti buteliai nereiškia, kad jie palikti apeliantės, nes nebuvo nustatinėjama jų priklausomybė.

Tai, jog ant N. J. daiktų nerasta jokių degių skysčių pėdsakų, nepaneigia jos kaltės, kadangi jos kaltę įrodo byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetas.

Apeliantai skunde teigia byloje nesant jokių objektyvių duomenų, kad N. J. lipo ant pastato stogo.

Priešingai, nei nurodoma skunde, šią aplinkybę patvirtina nukentėjusiojo R. P., liudytojų B. S., V. S. ir A. P. parodymai.

Nukentėjusysis R. P. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog vonios kambaryje atidaręs langą pamatė apeliantę, kuri buvo užlipusi ant malkinės stogo.

Liudytojos B. S. ir V. S. taip pat nuosekliai tvirtino girdėjusios garsus, kad kažkas vaikšto ant malkinės stogo.

Kaip pagrindinį argumentą, paneigiantį šiuos parodymus, apeliantai nurodo tai, jog įvykio vietos apžiūros protokole neužfiksuotos kopėčios, todėl apeliantė be jų negalėjo užlipti ant stogo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvykio vietoje buvus kopėčias nurodė liudytojai B. S. ir A. P. Tai, jog jos neįrašytos į įvykio vietos apžiūros protokolą, paaiškinama tuo, kad protokolą rašė ne policijos pareigūnas, turintis patirtį apžiūrėti galimą nusikaltimo vietą ir fiksuoti detales, bet priešgaisrinės priežiūros inspekcijos inspektorius. Dėl to protokolas nėra išsamus.

Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog nuteistoji neturėjo jokio motyvo nusikalsti.

Nukentėjusysis R. P. ikiteisminio tyrimo metu teigė nuteistąją taip pasielgus todėl, kad jis nebūna kartu su ja (1 t., 33–34 b. l.); nuo 2003 metų iki maždaug 2004 metų jie gyveno kartu, vėliau išsiskyrė, 2005 metų rudenį nuteistoji ištekėjo už kito vyro, tačiau jie abu palaikė draugiškus santykius: skambindavo vienas kitam, rašydavo žinutes, kelis kartus buvo susitikę; santykių palaikymo iniciatorė buvo apeliantė; nukentėjusysis žinojo, jog ji buvo išvykusi į Londoną, grįžo apie 2006 m. sausį; ji teigė, kad laukiasi nukentėjusiojo kūdikio, ir norėjo kartu gyventi, tačiau nukentėjusysis nenorėjo vaiko pripažinti bei kartu su ja gyventi (1 t., 36–38 b. l.).

Pastarąjį savo elgesio motyvą tuoj po įvykio nuteistoji nurodė liudytojui A. P.

Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tarp nukentėjusiojo ir nuteistosios liko neišspręstų klausimų ir tai paskatino ją imtis nusikalstamų veiksmų.

Nuteistoji N. J., apeliaciniame skunde ginčydama savo kaltę, bando įtikinti teismą, kad byloje liko neatsakytų klausimų, susijusių su jos sveikata ir psichikos būsena.

Šis skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.

Ikiteisminio tyrimo metu N. J. paskirta ambulatorinė teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizė siekiant pašalinti abejones, ar darydama nusikaltimą ji galėjo teisingai suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Teismo psichiatras ekspertas D. T. ekspertizės akte Nr. 182 nurodė, jog ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės metu atsakyti į pateiktą klausimą negali, kadangi reikalinga skirti stacionarią teismo psichiatrijos ekspertizę (1 t., 137–138 b. l.).

Paskyrus N. J. pakartotinę ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, ją pavesta atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Centrinei psichiatrijos komisijai. Padarius šią ekspertizę, ekspertų komisija ekspertizės akte Nr. 21 nurodė, kad ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės metu nėra galimybės visapusiškai ir išsamiai įvertinti N. J. psichikos būsenos, tam būtinas ilgalaikis jos stebėjimas stacionaro sąlygomis, kadangi būtina diferencijuoti galimus psichikos sutrikimus nuo simuliacijos. N. J. rekomenduota skirti stacionarią teismo psichiatrijos ekspertizę (1 t., 148–150 b. l.).

Trečią kartą stacionarią kompleksinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikus Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertiniame skyriuje, ekspertizės akte Nr. 75U-II-99 nurodyta, jog nėra objektyvių duomenų, kad N. J. nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu ar buvo laikino psichikos sutrikimo būsenos, dėl kurių būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. N. J. diagnozuotas histrioninio tipo asmenybės sutrikimas, kuris netrukdo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Priverstinio gydymo jai taikyti nereikia (1 t., 168–174 b. l.).

Pradėjus nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme, nuteistosios gynėjas teismui pateikė medicinos įstaigų išduotas pažymas, kuriose nurodoma, jog N. J. serga psichikos liga ir negali dalyvauti teismo posėdžiuose. Siekiant ištirti turinčius teisinės reikšmės kaltinamosios psichikos proceso ypatumus, dėsningumus ir struktūrą, paskirta ambulatorinė komisijinė psichiatrijos ekspertizė. Beje, teismas atsižvelgė, kad N. J. yra apskundusi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus ekspertų veiksmus, todėl, siekiant išvengti menkiausių abejonių dėl šio skyriaus ekspertų atliekamų tyrimų objektyvumo ir pagrįstumo, ekspertizę pavesta atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Centrinei psichiatrijos komisijai.

Atlikus ekspertizę, teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 82TPK–25/10 nustatyta, jog tyrimo metu N. J. diagnozuoti mišrūs (emociškai nestabilaus ir histrioninio tipų) asmenybės sutrikimai ir atskirų psichikos sutrikimų simptomų simuliacija. N. J. dėl psichikos būklės nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo ir gali suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Jai nereikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas (3 t., 142–153 b. l.).

Įvertinusi ekspertizės aktą bei apeliacinės instancijos teisme duotus ekspertės Z. K. paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti aptariamos teismo psichiatrijos ekspertizės duomenimis. Komisijos, sudarytos iš penkių ekspertų, turinčių ilgą ekspertinio darbo stažą, surašytas aktas yra išsamus, pagrįstas, objektyviai atspindintis N. J. psichikos sveikatos būklę, todėl nėra motyvų juo abejoti ir teisinio pagrindo skirti naują ekspertizę vien todėl, jog byloje esančios ekspertizės išvados yra nepalankios nuteistajai.

Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ekspertė V. J. dalyvavo atliekant ankstesnę ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, nėra pagrindas abejoti aptariamos ekspertizės duomenimis.

Kita vertus, priešingą apeliacinio skundo argumentą, jog ši ekspertė nedalyvavo atliekant paskutinę ekspertizę, nors pasirašė ekspertizės aktą, apeliacinės instancijos teisme paneigė teismo posėdyje paaiškinimus davusi ekspertė Z. K.

Apeliantų skundo argumentas dėl Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos atliekamų mokslinių tyrimų su žmonėmis atmetamas kaip nepagrįstas.

Šios tarnybos Nuostatų 9 punkte nustatyta, kad pagrindinis tarnybos veiklos tikslas yra daryti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes, gerinti Lietuvos gyventojų sveikatą, mažinti sergamumą ir mirtingumą, kokybiškai teikti medicinos ir kitas paslaugas. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos veiklos pobūdis nustatytas Nuostatų 10 punkto 10.1–10.12 papunkčiuose.

Tiesa, Nuostatų 10.3 papunktyje nurodyta, jog tarnyba atlieka teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos srities mokslinius tyrimus, rengia ir aprobuoja ekspertinio tyrimo metodikas, dalyvauja rengiant mokslines programas, tačiau tokia veikla neturi nieko bendro su apeliacinio skundo teiginiais dėl pažeidžiančių žmogaus teises eksperimentų su žmonėmis.

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl neva N. J. kankinimo Utenos ekspertiniame skyriuje ir dėl to sužalotos jos sveikatos, neteisėtų šios įstaigos ekspertų veiksmų, neteisėto apeliantės paguldymo į šią įstaigą ir kt. išsamiai išnagrinėti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartyje, ištirtoje nagrinėjant baudžiamąją bylą (7 t., 102–107 b. l.), todėl nėra pagrindo dar kartą pasisakyti dėl tų pačių argumentų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas N. J. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6, 7 punktus, nes ji itin žiauriai, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu kėsinosi nužudyti R. P., tačiau veika nebuvo baigta dėl nuo N. J. valios nepriklausančių aplinkybių.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai motyvavo bausmės skyrimą. Teismas įvertino skundžiamos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininkės asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Nuteistoji ir jos gynėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtos bausmės, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, jog už skundžiamą veiką jos padarymo metu buvus laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 5 iki 20 metų (šiuo metu esant dar griežtesnei sankcijai), paskirta artima minimaliai 5 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra per griežta.

Tiesa, pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarė prieštaringas išvadas dėl kaltininkės apsvaigimo nuo alkoholio veikos metu: aprašydamas nusikalstamą veiką (6 t., 152 b. l.) nurodė, kad N. J. pasikėsino itin žiauriai, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, nužudyti kitą žmogų, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, nors vėliau konstatavo, jog tokia aplinkybė byloje nenustatyta, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad N. J. nusikalstamą veiką padarė apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikos padarymui (6 t., 157 b. l.).

Dėl to, remiantis pirmosios instancijos teismo padaryta apeliantei palankesne išvada, iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, aprašant nusikalstamą veiką, šalinama aplinkybė, jog N. J. pasikėsino itin žiauriai, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, nužudyti kitą žmogų, būdama apsvaigusi nuo alkoholio. Tačiau tai neturi įtakos apeliantei paskirtos bausmės dydžiui, kadangi skirdamas bausmę teismas į tai atsižvelgė.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

iš nuosprendžio aprašomosios dalies, aprašant padarytą nusikalstamą veiką, pašalinti aplinkybę, kad N. J. pasikėsino nužudyti R. P., būdama apsvaigusi nuo alkoholio.

Nuteistosios N. J. ir jos gynėjo apeliacinį skundą atmesti.