Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Raimondas Buzelis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. N. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-887-571/2014 pagal ieškovės A. N. ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenei dėl neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys L. B., T. B., S. N., Marijampolės savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovei iš atsakovės neturtinės žalos remdamasis tuo, kad ieškovė ginčo patalpose negyveno ir negyvena. Toks teismo argumentas sudaro pagrindą manyti, kad atsakovė galėjo pažeidinėti ieškovės teises. Byloje nustatyta, kad laidotuvių metu bute vyko remontas, per kitas laidotuves grojo muzika, kas tik patvirtina, kad butu buvo naudojamasi pagal paskirtį.Teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi liudytojų, kurie yra priešiškai nusiteikę ieškovės atžvilgiu, parodymais. Tarp ieškovės ir K. I. yra kilęs konfliktas, o liudytojos R. D. ir L. P. teismo posėdžio metu patvirtino, kad yra priešiškai nusiteikusios ieškovės atžvilgiu.Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji negalėjo parduoti buto, nes dėl šarvojimo paslaugų sumažėjo buto vertė, kadangi ieškovė šių aplinkybių ir neįrodinėjo, tik teigė, kad dėl šarvojimo kitose patalpose jai priklausančio buto vertė sumažėjo. Nurodyta aplinkybė yra natūrali, kadangi tiek atsakovės atstovė, tiek ir liudytojai patvirtino, kad nenorėtų, jog greta jų namų būtų šarvojami žmonių palaikai.Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atsiradimo, neįvertino aplinkybių, kad kaimo žmonės tik epizodiškai matė laidotuvių procesiją, kai tuo tarpu ieškovė šermenis ir laidotuves ne savo noru matė dvi paras.Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė neteisėtus veiksmus nutraukė dar iki 2013 m. lapkričio 18 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimo priėmimo, kadangi atsakovė savo veiksmus nutraukė teismui taikius laikinąsias apsaugos priemones, o ne savo noru. Atsakovė ir toliau siekė vykdyti šarvojimo veiklą, kadangi dėl nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė atskirąjį skundą.Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė galėjo domėtis bendruomenei paskirtų patalpų remontu, bendruomenės vykdoma ir ketinama vykdyti veikla, dalyvauti bendruomenės susirinkimuose, reikšti pastabas ir nenorą dėl palaikų šarvojimo, kadangi ieškovė apie atsakovės ketinamą vykdyti veiklą nebuvo informuota. Bendruomenei skirtos patalpos buvo ruošiamos ne šarvojimui, o kitiems tikslams. Taip pat nėra aišku, kuo remdamasis teismas sprendė, kad ieškovė galėjo dalyvauti kviečiamuose susirinkimuose, išreikšti savo pastabas ir nenorą dėl palaikų šarvojimo, tačiau to nepadarė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.

Byloje ginčas kilo dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantei ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 7/50 dalys buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teises į minėtą nekilnojamąjį turtą apeliantė ir jos sutuoktinis įgijo 2012 m. liepos 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (b.l. 6–21). Minėtas butas yra pastate – mokykloje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini) (prijungtos civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) b.l. 29–31), kuri Marijampolės savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. 1-110 perduota atsakovei pagal panaudos sutartį 10 metų laikotarpiui atsakovės įstatuose nurodytai veiklai vykdyti (prijungtos civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) b.l. 86). Dėl atsakovei panaudos pagrindu naudojamose patalpose 2013 m. balandžio 14 dieną pašarvoto asmens apeliantė kreipėsi į teismą su prevenciniu ieškiniu. 2013 m. lapkričio 18 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 36–39) buvo patenkintas apeliantės ieškinys ir (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenei uždrausta vykdyti veiklą – žmonių palaikų laikymas ir šarvojimas – patalpose, esančiose mokykloje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantė, teigdama, jog ji dėl atsakovės vykdytos žmonių palaikų laikymo ir šarvojimo veiklos patyrė neturtinę žalą, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacine tvarka skundžiamu sprendimu teismas apeliantės ieškinį atmetė pripažinęs, kad apeliantės patirti neigiami išgyvenimai negali būti laikomi pakankamais neturtinei žalai atsirasti. Teismas taip pat sprendė, kad byloje nepakanka įrodymų pripažinti, kad apeliantė jos nurodytus neigiamus išgyvenimus patyrė būtent dėl atsakovės kaltės.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymai. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Neturtine žala laikomas pakenkimas teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms, t. y. ekonominės vertės neturinčioms vertybėms – asmens garbei, orumui, privačiam gyvenimui ir panašiai. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad vien tik atitinkamos neturtinės vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinės žalos atlyginimui už neturtinių vertybių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003).

Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tada, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Apeliantė, pateikusi ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę neturtinės žalos atsiradimo faktą turėjo pagrįsti teikdama atitinkamus argumentus ir įrodymus (CPK 178 str.). Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė pripažinęs, kad apeliantės patirti neigiami išgyvenimai negali būti laikomi pakankamais neturtinei žalai atsirasti. Su šia teismo išvada apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti. Apeliacinio skundo argumentų nepakanka padaryti išvadą, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė pirmiau nurodytus bendruosius reikalavimus ir kriterijus neturtinės žalos faktui nustatyti, kad teismas netinkamai taikė šiuos kriterijus ir tokiu būdu pažeidė CK 6.250 straipsnio 1 dalį.

Nagrinėjamoje byloje apeliantė neturtinę žalą siejo su dvasiniais išgyvenimais ir nepatogumais, atsiradusiais dėl to, kad patalpose, esančiose po jai nuosavybės teise priklausančiu butu, buvo pašarvoti asmenys. Byloje nustatyta ir ši aplinkybė nėra ginčijama, kad atsakovei panaudos sutarties pagrindu perduotose patalpose, skirtose vykdyti (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės veiklos tikslams, du kartus, t. y. atitinkamai 2013 m. balandžio 14-15 dienomis, taip pat 2013 m. gegužės 17-18 dienomis buvo pašarvoti dviejų asmenų, buvusių (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės nariais, kūnai. Apeliantės teigimu, ji dėl šių neteisėtų atsakovės veiksmų patyrė nepatogumus, nes jai priklausančiu turtu negalėjo naudotis pagal paskirtį, negalėjo vykdyti įprastos namų ūkio veiklos, sumažėjo jai nuosavybės teise priklausančio turto vertė, o be to, ji patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, nes turėjo klausytis raudų, giesmių, stebėti gedinčius žmones, kas privertė apeliantę iš naujo išgyventi savo artimųjų laidotuves. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstomis laikė apeliantės nurodytas aplinkybes, jog ji dėl atsakovės vykdytos veiklos, t. y. asmenų šarvojimo mokyklos pastate, negalėjo naudotis jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu ir vykdyti įprastos namų ūkio veiklos. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu, kai mokyklos patalpose buvo pašarvoti kaimo bendruomenės nariai, apeliantė jai nuosavybės teise priklausančiame bute negyveno, tačiau šiuo turtu galėjo naudotis pagal jo paskirtį. Teismo nustatytos aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu apeliantei nuosavybės teise priklausančiame bute vyko remonto darbai, grojo muzika, pagrįstai leidžia manyti, kad apeliantė jai priklausančiu turtu galėjo naudotis savo nuožiūra, tačiau, priešingai nei kad teigiama apeliaciniame skunde, šios aplinkybės neleidžia pripažinti, kad apeliantė nurodytu laikotarpiu jai priklausančiame bute gyveno. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos gyvenimo ginčo laikotarpiu minėtame bute faktą, o byloje apklausti liudytojai, taip pat apeliantės atstovas nurodė, kad apeliantė jai nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini) negyvena. Abejoti šiais parodymais teismas neturi pagrindo. Vien tam tikrų veiksmų ar darbų ginčo bute atlikimas, nesudaro pagrindo pripažinti gyvenimo jame fakto.

Apeliantė skunde nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti jos pareikštą ieškinį tik tuo pagrindu, jog ji jai priklausančiame bute negyveno. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, bylą nagrinėjusio teismo išvadą, kad pareikštas ieškinys yra nepagrįstas, lėmė ne tik ši apeliantės nurodyta aplinkybė, bet ir kitų bylos aplinkybių visetas. Tačiau pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę vertino spręsdamas dėl neturtinės žalos atsiradimo fakto. Apeliacinės instancijos teismo manymu, aplinkybė, kad apeliantė ginčo laikotarpiu jai priklausančiame bute negyveno, dėl ko ji nebuvo priversta visą šį laikotarpį praleisti minėtame bute, leidžia spręsti dėl apeliantės patirtų nepatogumų ir išgyvenimų mažareikšmiškumo. Apeliantei gyvenant kitoje vietoje, o ne jos bute (duomenys neskelbtini), nėra pagrindo sutikti, kad apeliantė ne savo noru buvo priversta visą šį laiką stebėti gedinčius žmones, šermenis ir laidotuves. Tai, kad apeliantė galimai savo pasirinkimu, atlikdama remonto darbus nurodytu laikotarpiu buvo ginčo bute, nesudaro pagrindo pripažinti, kad apeliantė ne savo noru visą laiką buvo priversta stebėti gedinčius žmones, šermenis ir laidotuves.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su bylą nagrinėjusio teismo argumentu, jog apeliantės patirti išgyvenimai ir artimųjų laidotuvių prisiminimai yra natūralus reiškinys, kadangi su tokio pobūdžio veiksmais kaip žmonių šarvojimas ir laidojimas susiduria kiekvienas asmuo, tačiau tuo pačiu pripažįsta, jog tokios aplinkybės gali sukelti neigiamas ar nemalonias emocijas kiekvienam, kadangi tai yra susiję su asmens netektimi. Tačiau šios aplinkybės pačios savaime nagrinėjamu atveju negali būti laikomos reikšmingomis sprendžiant dėl neturtinės žalos atsiradimo CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Apeliacinės instancijos teismo manymu, nors nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės gali sukelti neigiamas ar nemalonias emocijas apeliantei, tačiau nelaikytinos sukeliančiomis pakankamai stiprius išgyvenimus ir darančiomis neturtinę žalą. Teismo nustatytos aplinkybės, kad apeliantė asmenų pašarvojimo metu vykdė remonto darbus, garsiai klausėsi muzikos, kad palaikai patalpose buvo pašarvoti tik du kartus, kadangi vėliau teismo sprendimu atsakovei buvo uždrausta verstis šia veikla, leidžia abejoti ir apeliantės patirtų dvasinių išgyvenimų bei nepatogumų intensyvumu. Visų pirma, nurodytų apeliantės veiksmų atlikimas leidžia manyti, kad apeliantė ir toliau vykdė įprastą jos tuo metu vykdytą veiklą, t. y. dėl galimų dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų apeliantė nebuvo priversta nutraukti savo įprastos veiklos, kas rodo tokių išgyvenimų mažareikšmiškumą. Antra, apeliantės atlikti veiksmai yra pakankamai triukšmingi ir garsūs, kas leidžia abejoti apeliantės nurodytomis aplinkybėmis, jog ji girdėjo raudas ir giesmes. Tačiau, net jei šios apeliantės nurodytos aplinkybės būtų pagrįstos, visuma bylos aplinkybių leidžia spręsti, jog apeliantės patirti išgyvenimai buvo trumpalaikiai, pavieniai, mažareikšmiai, nepasiekę tokio intensyvumo lygio, kuris sudarytų pagrindą neturtinei žalai atsirasti. Byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, kad apeliantei dėl atsakovės veiksmų atsirado neturtinė žala. Apeliantės nurodyti išgyvenimai ir nepatogumai laikytini tik minimaliu asmeniui padarytu neigiamu poveikiu, kuris yra trumpalaikis, neintensyvus ir nesudarantis pagrindo neturtinei žalai atsirasti.

Nenustačius neturtinės žalos padarymo fakto, kitos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos nėra aktualios, dėl ko apeliacinio skundo argumentai dėl jų nesudaro pagrindo panaikinti pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių apeliacinio skundo argumentų, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kaip neturinčių reikšmės galutiniam procesiniam teismo sprendimui, taip pat nepasisako.

Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Apeliacinės instancijos teismo manymu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, byloje esančius įrodymus ištyrė visapusiškai, objektyviai, išsamiai, įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai rėmėsi byloje apklaustų liudytojų parodymais, kadangi jie yra priešiškai nusiteikę apeliantės atžvilgiu, laikytinas nepagrįstu, kadangi apeliantė ne tik kad nėra nurodžiusi, kokie byloje apklaustų liudytojų parodymai neatitinka tikrovės ir kuriais šių liudytojų parodymais teismas rėmėsi nepagrįstai. Apeliantės argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti, todėl nesudaro pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi byloje apklaustų liudytojų parodymais.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neturtinės žalos atsiradimo fakto, pagrįstai atmetė apeliantės ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovės apeliantei nepriteistinas jos už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.