Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Smalakienė, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjui K. S. (K. S.), atsakovės atstovei Birutei Cecilijai Petrauskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus 2- ųjų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisėja, išnagrinėjusi skundo ir atsiliepimo motyvus, taip pat proceso dalyvių paaiškinimus teismo posėdyje, įvertinusi rašytinius bylos įrodymus, išanalizavusi ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja, kad skundas netenkintinas.

Motyvuojamoji dalis

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas Vilniaus 2- ųjų pataisos namų veiksmų (neveikimo) teisėtumas ir pagrįstumas. Nagrinėjamos bylos ginčo objektas – neturtinės žalos, atsiradusios dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygos.

Vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 3 str. 2 d., teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

LR ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. reglamentuojama, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (LR CK 6.271 str.).

Pagal Vilniaus 2- ųjų pataisos namų atsiliepime pateikiamus duomenis, pareiškėjas į Vilniaus 2- uosius pataisos namus iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo buvo perkeltas 2003-01-10, o 2007-03-09 iš Vilniaus 2- ųjų pataisos namų buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (I t., b. l. 174-175).

Iš byloje esančios Asmens sveikatos istorijos matyti, kad į Vilniaus 2- uosius pataisos namus pareiškėjas atvyko 2004-01-23 (I t., b. l. 11). Į Pravieniškių gydymo ir pataisos namus pareiškėjas atvyko 2007-05-25 (I t., b. l. 11). Vadovaujantis Asmens sveikatos istorijoje esančiais duomenimis, pareiškėjui 2007-03-09 buvo pirmą kartą diagnozuota židininė plaučių tuberkuliozė (I t., b. l. 24).

Byloje, be kita ko, nustatyta, kad Vilniaus 2- uosiuose pataisos namuose nuteistieji yra maitinami pagal 31 dienos valgiaraštį, patvirtintą 2006-05-02 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. 4/07-117) (I t., b. l. 194-198, 199-205). Iki nurodyto įsakymo, Vilniaus 2- uosiuose pataisos namuose nuteistieji buvo maitinami pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2002-12-06 įsakymą Nr. 180 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo lavinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo metodinių rekomendacijų patvirtinimo“ (I t., b. l. 177, 194).

Bylos medžiaga tvirtina ir tai, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Vilniaus 2- uosiuose pataisos namuose, į psichologinę grupę nesikreipė (I t., b. l. 176). Pareiškėjas per bausmės Vilniaus 2- uosiuose pataisos namuose atlikimo laikotarpį tris kartus buvo baustas už narkotinį apsvaigimą (I t., b. l. 181-185).

Teismas pažymi, kad byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjo bausmės atlikimo Vilniaus 2- uosiuose pataisos namuose laikotarpiu gyvenimo sąlygos neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „ Laivės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, priežiūra“ reikalavimų, nėra. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis (pareiškėjas) buvo maitinamas nekokybišku maistu.

Ginčo teisnius santykius reglamentuoja LR civilinis kodeksas (toliau – Civilinis kodeksas). LR Konstitucijos 30 str. 2 d. nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, LR Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą būtina vadovautis ne tik LR ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Civilinio kodekso 6.271 str. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (6.271 str. 1 d.). Valdžios institucija – bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos.

Civilinio kodekso 6.263 str. 1 d. nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d. įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 str. 3 d. aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Kaip minėta, LR ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Ši teisės norma reiškia, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo.

Teismas pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas nebūtinai sietinas su turtinės žalos padarymu.

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (Civilinio kodekso 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Žalos, tiek turtinės, tiek neturtinės, atsiradimas gali būti įrodytas, vadovaujantis faktiniais duomenimis, numatytais LR ABTĮ 57 str.

Įvertinęs byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, teismas konstatuoja, kad ginčo atveju anksčiau paminėtų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Teismas akcentuoja, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Ginčo atveju neturtinės žalos atsiradimas nepagrįstas jokiais prejudicinę galią turinčiais įrodymais. Teismui pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad plaučių tuberkulioze jis susirgo būtent dėl Vilniaus 2- uosiuose pataisos namuose esančių netinkamų kalinimo sąlygų ir netinkamos kokybės maisto ir, kad nustačius jam minėtą ligą, Vilniaus 2- ieji pataisos namai nesistengė pašalinti ligos atsiradimo priežasčių ir tai darė sąmoningai. Byloje nustatyta, kad plaučių tuberkuliozė pareiškėjui diagnozuota 2007-03-09, šią dieną pareiškėjas buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir į Vilniaus 2- uosius pataisos namus negrąžintas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kaip aplinkybės dėl neturtinės žalos atlyginimo, nėra įrodytos ir, ginčo atveju, nepatenka į neturtinės žalos sąvoką. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų ir dėl neigiamų emocijų, jei tokios vis dėl to buvo patirtos, šalinimo būdų bei priemonių. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad pareiškėjas į psichologinę grupę nesikreipė.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro pagrįstą išvadą, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė nepataisomus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, kankinimą ir baimę. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir dėl jo patirtos neturtinės žalos bei paaiškinimo, kodėl būtent 150 000 Lt suma kompensuotų teigiamą žalą. Teismas konstatuoja, kad nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus 2- ųjų pataisos namų. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str., teismas

nuspren d ė:

pareiškėjo K. S. (K. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.