- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-03
- Bylos Nr.
- 2-994/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Dalia Vasarienė, Donatas Šernas
- Ieškovas
- L. G., A. R., E. K.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Ladina ir partneriai“
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Gintaro Pečiulio ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų L. G., A. R. ir E. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 3 d. nutarties, kuria nutarta atsisakyti iškelti bankroto bylą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Ladina ir partneriai“, civilinėje byloje Nr. B2-2386-603/2012, iškeltoje pagal ieškovų L. G., A. R. ir E. K. ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Ladina ir partneriai“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai L. G., A. R. ir E. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydami atsakovui UAB „Ladina ir partneriai“ iškelti bankroto bylą. Ieškinyje nurodė, kad atsakovas jiems neišmokėjo skolų, kylančų iš darbo teisinių santykių pagal DK 202 straipsnį, 208 straipsnį, 207 straipsnį ir 141 straipsnio 3 dalį. Ieškovų nuomone, UAB „Ladina ir partneriai“ yra nemoki įmonė, nes jų turimomis žiniomis įmonė turi finansinių sunkumų ir šiuo metu negali atsiskaityti ne tik su darbuotojais, bet ir su kitais kreditoriais, todėl atsakovui keltina bankroto byla.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 3 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovui UAB „Ladina ir partneriai“ bankroto bylą.
Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti atsakovo nemokumo būklę. Teismas, įvertinęs UAB „Ladina ir partneriai“ 2011 m. lapkričio 30 d. balanso duomenis ir 2011 m. lapkričio 30 d. įmonės kreditorių sąrašą, konstatavo, jog UAB „Ladina ir partneriai“ pradelsti įsipareigojimai yra žymiai mažesni negu pusė į įmonės balansą įrašyto turto vertės, įmonė veikia pelningai, todėl UAB „Ladina ir partneriai“ laikytina mokia įmone. Teismas taip pat pažymėjo, kad įmonės kreditorių sąraše nėra nurodyta, jog UAB „Ladina ir partneriai“ skolinga pareiškėjams kaip įmonės darbuotojams. Atsakovas skolos nepripažįsta ir pateikė mokėjimų nurodymus, iš kurių matyti, kad atsakovas yra atsiskaitęs su L. G., A. R. ir E. K.. Ieškovai nenurodė, kaip jie apskaičiuoja jiems priklausantį darbo užmokestį ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Teismas ieškovams išaiškino, kad nagrinėjamu atveju kilus ginčui dėl darbo užmokesčio priteisimo, ieškovai gali kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad kiti įmonės darbuotojai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl taikyti ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies nuostatos, kad įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui atlyginimą, nėra pagrindo.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovai L. G., A. R. ir E. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Bankroto byla privalo būti iškeliama, kai yra nustatomas bent vienas iš trijų pagrindų, numatytų ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalyje, ir nesvarbu, kad įmonė neatitinka įmonės nemokumo sąlygos pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį. teismas nukrypo nuo teismų praktikos ir vertino ne įstatyme nustatytais kriterijais, o vadovaudamasis realios situacijos neatitinkančiais balansais ir finansiniais duomenimis.Atsakovas teismui pateikė visai ne tuos atsiskaitymo ar darbo užmokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus. Atsakovas teismui pateikė tuos dokumentus, kuriuose nenurodyta kokia suma ir kokia tvarka dengiamas darbo užmokestis, kuris iki šiol liko nepadengtas. Apie atsakovo nurodytas aplinkybes ieškovai laiku nebuvo informuoti, nes teismas jiems nepersiuntė nei vieno procesinio dokumento, neinformavo apie būsimą posėdį, kas pagal įstatymą yra privalu.Atsakovas nepateikė teismui visų prašomų dokumentų, priešingai, pateikti dokumentai yra melagingi, tyčia bandant suklaidinti teismą. Iš atsakovo pateikto balanso matyti, kad jis nėra išsamus: tiek turto, tiek įsipareigojimų duomenys nepilni. Teismui iš viso nebuvo pateikta informacija apie teismuose atsakovui iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, atsiskaitymų su kitais kreditoriais terminai, pažymos apie priskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokestį ir kt. Abejonių pateikti dokumentai kelia, nes įsiskolinimas jau vien ieškovams iš viso sudaro 26 008,26 Lt, o atsakovas teigia, jog pradelstų įsipareigojimų turi tik 35 735,75 Lt. Teismas pažeidė ĮBĮ 9 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą., dėl ko ieškovai vis tiek tinkamai nebuvo supažindinti su procesiniais dokumentais, atsakovo melagingais teiginiais. Todėl priimta nutartis yra neteisėta uir nepagrįsta.Skundžiama nutartis naikintina dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Pagal CPK 227 straipsnio 4 dalies nuostatą, teismas, manydamas, jog byla yra parengta nagrinėti teisme, nutartimi skiria bylą nagrinėti teismo posėdyje ir šio kodekso nustatyta tvarka dalyvaujantiems asmenims persiunčia atsiliepimus, kitus procesinius dokumentus ir praneša apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Ieškovai jokio teismo pranešimo apie atsakovo pateiktus dokumentus, atsiliepimą bei jame nurodytus faktus, apie bylos nagrinėjimą teisme negavo, vadinasi teismas pažeidė CPK 227 straipsnio 4 dalį. Dėl šio pažeidimo ieškovai negalėjo laiku ir tinkamai paneigti atsakovo pateiktų melagingų parodymų apie neva skolos nebuvimą ir atlyginimo išmokėjimą, apie klaidinančius finansinius duomenis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Atskirasis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartis paliktina nepakeista.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Šioje instancijoje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartis, kuria atsisakyta iškelti UAB „Ladina ir partneriai“ bankroto bylą, yra pagrįsta ir teisėta.
CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ).
ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalyje nurodyti 3 bankroto bylos iškėlimo pagrindai: 1) įmonė yra nemoki; 2) įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 3) įmonė viešai paskelbė ar kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.
Teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra objektyvios prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog įmonė faktiškai yra nemoki. Įmonės nemokumo sąvoką apibrėžia ĮBĮ, pagal kurio 2 straipsnio 8 dalies nuostatą, įmonės nemokumu yra pripažįstama įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės nemokumas nustatomas, ištyrus jos finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės balansas ir pradelsti įsipareigojimai, kurių santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės – komercinės veiklos rezultatai atspindi įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams.
Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatą, vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą faktas yra savarankiška sąlyga, kurią nustatęs, teismas turi iškelti įmonei bankroto bylą, nepriklausomai nuo įmonės mokumo ar nemokumo. Be to, ši bankroto bylos iškėlimo sąlyga apima ne tik tuos atvejus, kai įmonė vėluoja išmokėti darbo užmokestį įmonėje dirbantiems darbuotojams, bet ir tuos atvejus, kai įmonė neatsiskaito su buvusiais darbuotojais, su kuriais darbo sutartys yra pasibaigusios, kadangi sutampa šių kreditorių reikalavimų atsiradimo teisinis pagrindas (reikalavimai, susiję su darbo santykiais) ir jų tenkinimo eilė bankroto proceso metu (ĮBĮ 35 str. 1 d.). Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vien tik formalus vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą konstatavimas negali būti pakankamas bankroto bylos iškėlimo pagrindas. Nesant objektyvaus pagrindo konstatuoti įmonės nemokumą, teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vėlavimą išmokėti darbuotojams atlyginimą, kaip savarankišką bankroto bylos iškėlimo pagrindą vertina ne formaliai, bet atsižvelgdamas į visas su tuo susijusias bylos aplinkybes: įmonės mokumo būklę, įmonės vėlavimo atsiskaityti su darbuotoju (darbuotojais) priežastis ir terminą, įmonės skolos darbuotojui (darbuotojams) dydį, įmonės tolimesnės finansinės būklės kitimo perspektyvą ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-440/2011; 2010 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1173;2009 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-561/2009;2009 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-517/2009; 2009 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-606/2009; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-467/2009).
Teisėjų kolegija byloje esančių įrodymų pagrindu nustatė, kad pagal atsakovo 2011 m. lapkričio 30 d. balanso duomenis, atsakovas UAB „Ladina ir partneriai“ 2011 m. lapkričio 30 d. turėjo 81 844 Lt vertės turto (iš jo ilgalaikio materialaus turto už 11 683 Lt, o trumpalaikio turto už 70 161 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 83 678 Lt (104 b. l.). Tačiau vertinant įmonės finansinę būklę (jos mokumą) svarbu nustatyti, kokie įmonės įsipareigojimai yra pradelsti, todėl vadovautis vien balanse nurodyta per vienerius metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų suma negalima. Iš atsakovo pateikto kreditorių sąrašo matyti, jog 2011 m. lapkričio 30 d. pradelsti įmonės įsipareigojimai I eilės kreditoriams sudarė 1 951,86 Lt, II eilės kreditoriams - 29 345,26 Lt, o III eilės kreditoriams - 4 438,60 Lt (120-123 b. l.). Taigi, pagal atsakovo pateiktus duomenis, bendrovės pradelsti įsipareigojimai iš viso sudaro 35 735,75 Lt. Iš 2011 m. lapkričio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitos (105 b. l.) matyti, jog atsakovas 2010 metais turėjo 23 287 Lt nuostolio, tačiau 2011 m. lapkričio 30 d. jau turėjo 45 137 Lt pelno, kas patvirtina, jog įmonė vykdo veiklą.
Apeliantai ginčija atsakovo pateikto balanso ir kreditorių sąrašo duomenis. Anot jų, balanse nurodytas įmonės turtas ir turimi įsipareigojimai yra neteisingi, nes vien ieškovams įmonės skola sudaro 26 008,26 Lt, o tuo tarpu atsakovas nurodo, jog pradelstų įsipareigojimų suma sudaro tik 35 735,75 Lt.
Atsakovas pateikė teismui dokumentus, įrodančius darbo teisinių santykių nutraukimą su ieškovais (52-84 b. l.), priskaitymų-atskaitymų žiniaraščius už 2010 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėnesius (96, 99, 102 b. l.) ir atsiliepime į ieškinį nurodė, jog nutraukus darbo sutartis, E. K. buvo neišmokėta 1 175,71 Lt, L. G. – 1 755,05 Lt, A. R. – 1 969,91 Lt jiems priklausančio darbo užmokesčio. Taip pat nurodė, kad E. K. visas priklausantis darbo užmokestis buvo išmokėtas 2010 m. gruodžio 7 d., L. G. – dalimis 2011 m. rugpjūčio 5 d., 2011 m. gruodžio 30 d., A. R. – dalimis 2011 m. rugpjūčio 5 d., 2011 m. rugsėjo 29 d., 2012 m. sausio 2 d. (49 b. l.). Darbo užmokesčio sumokėjimams patvirtinti atsakovas pateikė mokėjimo nurodymus (88-95 b. l.).
Prie atskirojo skundo ieškovai pateikė jų nurodyto įsiskolinimo paskaičiavimo lenteles (174-176 b. l.). Iš ieškovų ieškinio ir iš paskaičiavimo lentelių matyti, kad į susidariusį įsiskolinimą ieškovai yra įtraukę delspinigius ir vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamą vadovaujantis DK 207 straipsniu ir 141 straipsnio 3 dalimi. Tačiau atsakovas, neigdamas ieškovų nurodytą įsiskolinimą, nurodo, jog būtent dėl ieškovų veiksmų buvo pavėluotai išmokėtas jiems priklausantis darbo užmokestis, todėl jis neprivalo mokėti pinigų sumas už pavėluotą išmokėti darbo užmokestį laiką. Taigi, tarp ieškovų ir atsakovo yra kilęs ginčas dėl įsiskolinimo, kylančio iš darbo teisinių santykių, fakto.
ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę kreditorius (kreditoriai), savininkas (savininkai), įmonės administracijos vadovas. ĮBĮ nenumatyta, ar asmuo turi teisę kaip kreditorius inicijuoti skolininkui bankroto bylą, kai skolininkas ginčija kreditoriaus reikalavimo teisę.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo, inicijuojantis skolininkui bankroto bylą, turi pareigą nurodyti ir pateikti įrodymus, kurių pagrindu atsiranda jo reikalavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2–154/2008 ). Visgi, nei ĮBĮ nuostatose, nei teismų praktikoje nėra suformuota taisyklė, kad tik kreditorius, kurio reikalavimo teisė pripažinta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, galėtų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-719/2007). Priešinga praktika apsunkintų bankroto bylos inicijavimą ir sudarytų sąlygas skolininkams išvengti bankroto bylos iškėlimo, kadangi vien kreditoriaus reikalavimo ginčijimas užkirstų kelią svarstyti skolininko mokumo ir bankroto bylos iškėlimo klausimą. Todėl teismų praktikoje laikoma, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pagrįstai manantys, jog turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus, t. y. potencialūs kreditoriai gali inicijuoti įmonei restruktūrizavimo arba bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-906/2009). Teisėjų kolegija sprendžia, kad kai kreditoriaus reikalavimas nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, ir skolininkas šį reikalavimą ginčija, sprendžiant, ar toks asmuo turi teisę inicijuoti skolininkui bankroto bylą, kreditoriaus reikalavimo egzistavimas turi būti įvertinamas preliminariai, atsižvelgiant į kreditoriaus, skolininko pateikiamus ir kitomis teisės aktuose nustatytomis priemonėmis galimus gauti įrodymus. Jei teismui nekyla didelių abejonių dėl to, kad bylą inicijuojantis asmuo yra kreditorius, tokio asmens pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui turi būti nagrinėjamas iš esmės. Pažymėtina, kad aplinkybė, ar bylą inicijavęs asmuo iš tiesų yra kreditorius, bus nustatyta tik išsprendus šio asmens reikalavimo tvirtinimo klausimą jau iškeltoje bankroto byloje (ĮBĮ 26 str. 1 d.). Tuo tarpu aplinkybė, jog teismas priėmė ir iš esmės išnagrinėjo asmens pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui, neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios vėliau sprendžiant klausimą dėl šio asmens kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-942/2012).
Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bankroto bylos inicijavimas negali būti taikomas kaip paslėptas ginčijamos skolos išieškojimo būdas. Esant ginčui dėl įsiskolinimo egzistavimo, asmuo, laikantis save kreditoriumi, turėtų siekti išspręsti ginčą individualioje civilinėje byloje, ir tik nepavykus išieškoti skolos, inicijuoti bankroto bylą skolininkui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-940/2012).
Ieškovai atsakovo įsiskolinimą jiems grindžia tik pateiktomis darbo sutartimis, savo pačių sudarytais įsiskolinimo paskaičiavimais. Kaip jau nustatyta aukščiau, atsakovas nesutinka su ieškovų pareiškime nurodytu įsiskolinimu ir nurodo, jog jis visiškai yra atsiskaitęs su ieškovais, o atlyginimai buvusiems darbuotojams buvo išmokėti vėliau tik dėl pačių ieškovų kaltės, todėl jis neprivaląs atsakyti už darbo užmokesčio išmokėjimo vėlavimą. Ieškovai prie atskirojo skundo pateikė įsiskolinimo paskaičiavimo lenteles, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nelaikytini objektyviais rašytiniais įrodymais, kadangi yra sudaryti pačių ieškovų ir nėra pagrįsti objektyviais rašytiniais įrodymais.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus ir šalių argumentus, sprendžia, kad ieškovų reikalavimo teisės egzistavimas preliminariai nėra patvirtintas. Ieškovai, norėdami inicijuoti atsakovui bankroto bylą, iš pradžių turėtų išspręsti kilusį ginčą, pareikšdami ieškinį dėl jų nurodomo atsakovo įsiskolinimo priteisimo ginčo teisenos tvarka. Ir tik išsprendus kilusį ginčą įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jų reikalavimai būtų patenkinti, bei nesant galimybės išieškoti priteistų sumų iš atsakovo, inicijuoti bankroto bylą atsakovui. Apeliantų reikalaujamos sumos yra ginčijamos, o jų pagrįstumas negali būti nustatytas bankroto bylos iškėlimo stadijoje. Taigi, atmestini ieškovų atskirajame skunde nurodomi argumentai dėl atsakovo balanso ir kreditorių sąrašo neteisingumo. Esant ginčui dėl ieškovų reikalaujamų sumų, nėra pagrindo teigti, kad atsakovo balanse ar kituose dokumentuose ieškovų nurodomi įsiskolinimai turėtų atsispindėti kaip pradelsti įsipareigojimai.
Atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas atsakovo pateiktų duomenų pagrindu pagrįstai konstatavo, jog UAB „Ladina ir partneriai“ pradelsti įsipareigojimai yra žymiai mažesni negu pusė į įmonės balansą įrašyto turto vertės, įmonė veikia pelningai, todėl pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį nelaikytina nemokia. Nenustačius atsakovo nemokumo ir esant ginčui dėl atsakovo įsiskolinimo ieškovams, kaip buvusiems darbuotojams, nėra pagrindo atsakovui iškelti bankroto bylą ir ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. kai įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą.
Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties turinio (162-163 b. l.), teismas civilinę bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, apie bylos nagrinėjimą nepranešęs byloje dalyvaujantiems asmenims. Byloje taip pat nėra duomenų, įrodančių, jog ieškovams būtų buvęs išsiųstas atsakovo atsiliepimas į ieškinį. Anot apeliantų, teismas, nepranešdamas ieškovams apie įvyksiantį teismo posėdį ir apie atsakovo pateiktus dokumentus, pažeidė CPK 227 straipsnio 4 dalį, todėl skundžiama teismo nutartis turi būti pripažinta negaliojančia dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 3 d. 1 p.). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju CPK 227 straipsnio nuostatos negali būti taikomos, kadangi jis reglamentuoja pasirengimo nagrinėti bylą teisme paruošiamųjų dokumentų būdu tvarką, o nagrinėjamu atveju toks pasirengimo bylos nagrinėjimui būdas nebuvo taikomas.
Pažymėtina, kad ĮBĮ numato teismui teisę bankroto bylos iškėlimo klausimą išspręsti rašytinio proceso tvarka (ĮBĮ 10 str. 1 ir 13 d., CPK 1 str. 1 d.). Teismo posėdžio formą reglamentuojančio CPK 153 straipsnio 2 dalis nustato, kad rašytinio proceso atveju į teismo posėdį dalyvaujantys byloje asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja. Apie rašytinį procesą dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama CPK 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, t. y. apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį skelbiama specialiame interneto tinklalapyje ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki teismo posėdžio dienos, išskyrus CPK numatytus atvejus, kai dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama kita tvarka. Taigi, įsigaliojus naujiems CPK pakeitimams, apie procesinių dokumentų priėmimo laiką ir vietą dalyvaujantys byloje asmenys nebeinformuojami pranešimais, kaip tai buvo reikalaujama iki 2011 m. spalio 1 d.
Apeliantai pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą grindžia ir tuo, kad teismas juos neinformavo apie atsakovo pateiktus dokumentus, atsiliepimą ir jame nurodytus faktus. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantai savo atsikirtimus ir rašytinius įrodymus pateikė kartu su atskiruoju skundu. Kadangi ieškovų nurodomi argumentai ir pateikti rašytiniai įrodymai nesudaro pagrindo daryti kitokias, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvadas, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš esmės teisėta ir pagrįsta teismo nutartis negali būti panaikinta vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ĮBĮ 9 straipsnio 4 dalyje numatytą terminą nutarčiai, kuria išsprendžiamas klausimas iš esmės, priimti. Nors ĮBĮ 9 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pareiškimo gavimo dienos priima nutartį iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją iškelti, tačiau šioje dalyje papildomai numatyta, jog teismas turi teisę dėl svarbių priežasčių pratęsti pasirengimo nagrinėti bankroto bylą teisme terminą, bet ne ilgiau kaip vieną mėnesį. Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovų ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo Vilniaus apygardos teisme buvo gautas 2011 m. gruodžio 5 d. Nors pirmosios instancijos teismas nepriėmė atskiros nutarties, kuria būtų nutarta pratęsti pasirengimo nagrinėti bankroto bylą terminą, tačiau akivaizdu, jog teismas, rezoliucija nutardamas paskirti klausimo nagrinėjimą 2012 m. vasario 3 d. (48 b. l.), nutarė tuo pačiu ir pratęsti įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą nutarčiai, kuria išsprendžiamas klausimas iš esmės, priimti. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepažeidė maksimalaus įstatyme nustatyto termino nutarčiai priimti, todėl skundžiama nutartis negali būti panaikinta.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako, kadangi jie taip pat nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atsisakydamas iškelti atsakovui UAB „Ladina ir partneriai“ bankroto bylą, tinkamai įvertino byloje esančius šios įmonės finansinę būklę atspindinčius įrodymus ir pagrįstai konstatavo nesant pagrindo pripažinti atsakovą nemokiu o taip pat iškelti bankroto bylą kitu ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu - kai įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą. Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartį nepakeistą.