- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-01-26
- Bylos Nr.
- I-4132-580/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02995-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- I. O.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Šiaulių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui Aigerdui Skroliui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Alytaus pataisos namų, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. O. prašo įpareigoti atsakovą Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K) nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti pareiškėją į gyvenamąją patalpą, kurioje jam būtų skiriama ne mažiau kaip 4 kv. m atskaičius tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, bei iš Lietuvos valstybės priteisti 300 000 Lt (86 886 Eur) neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad į teismą negalėjo kreiptis anksčiau, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) nutarimai, kurie aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą. Iki šiol pareiškėjas yra susipažinęs su jais tik iš nuogirdų. Prancūzų kalbos I. O. nemoka, todėl negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos. Lietuvos valstybė yra atsakinga už Konvencijos 3 straipsnio išaiškinimų vertimą į lietuvių kalbą. Be to, nuo pat pirmų dienų laisvės atėmimo vietoje pareigūnai grasino, kad, jeigu pareiškėjas kreipsis į teismą dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, jam pagal suklastotus kaltinimus bus skirtos nuobaudos, bus pavesta neatlygintinai plauti pasivaikščiojimų kambarius ir sporto salę, jis nebus išleistas lygtinai į laisvę, bus perkeltas į kitą gyvenamąją patalpą, kurioje I. O. bus daromas psichologinis bei moralinis spaudimas, o tai buvo ir yra daroma.
Tvirtino, kad Lukiškių TI-K jam buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai su šeimos nariais ir dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, didelę neturtinę žalą. Nuo 2011-11-23 iki 2013 m. spalio mėnesio pareiškėjas neturėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus su sugyventine, todėl ji nutarė išsiskirti. Nuo 2011-11-23 I. O. neturi teisės į ilgalaikius pasimatymus su šeima, sąmoningai trukdoma šeimos bei giminių apsilankymui ir taip ardoma šeimos gerovė. Trumpalaikiai pasimatymai suteikiami tik šeimos nariui ar draugui iš anksto užsiregistravus, o tai visapusiškai pažeidžia žmogaus teises.
Pažymėjo, kad nuo 2011-12-23 iki 2013-03-05 buvo laikomas Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinėje (toliau – ir Klaipėdos VPK areštinė). Pareiškėjas buvo nuolat konvojuojamas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Klaipėdos VPK areštinę tardyti bei į teismo posėdžius. Klaipėdos VPK areštinės kamerose Nr. 2, Nr. 4 ir Nr. 19 I. O. buvo laikomas daugiau nei 5 mėnesius. Šioje areštinėje yra apie 40 kamerų, jos įrengtos rūsyje. Gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškos, kameros nebuvo remontuotos nuo XX a., buvo pastatytos tik dvi dviejų aukštų lovos. Kameros yra keturvietės, o jų maksimalus plotas gali siekti apie 10 kv. m, vienam asmeniui tekdavo apie 2,5 kv. m kameros ploto, neatėmus baldų, tualeto bei prausyklos plotų. Langas atsidarydavo tik apie 25 procentus, nes iš vidaus yra grotos. Vėdinimo nebuvo, todėl dažnai trūko oro, buvo drėgna, drėgnumas siekė apie 70 procentų, išskalbti rūbai pradėdavo pūti. Kameros prasivėdindavo tik per langelį, esantį duryse, atnešus maisto davinį. Vidutinė temperatūra žiemą buvo 12–14 °C.
Tualete nebuvo įrengto klozeto, tik skylė grindyse. Tualetas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo uždaromos kabinos. Iš tualeto sklido baisus kvapas. Vanduo tualete nenusileisdavo arba nusileisdavo labai blogai. Nebuvo išduodamas tualetinis popierius. Kameroje buvo tarakonų. Patalpos nebuvo dezinfekuojamos. Asmenys vieną kartą per dieną vieną valandą buvo vedami pasivaikščioti į kiemelį, kurio plotas 7 kv. m, juo vienu metu naudojosi 4 žmonės. Tvirtina, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf(92)3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. EŽTT pripažino, kad to paties reikalauja ir Konvencijos 3 straipsnis.
Duše buvo galima išsimaudyti kartą per savaitę 15 minučių. Taip žmogui uždraudžiama laikytis higienos ir žalojama sveikata. Prausimosi priemonės (muilas) nebuvo duodamos. Pastato sienose, kanalizacijoje, stogo dangoje yra asbesto. Pastatas pastatytas prieš maždaug 100 metų. Langai nebuvo valomi, nebuvo jokio inventoriaus kamerai tvarkyti. Maisto energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 600 kcal, o pareiškėjo ūgis – 1,87 m, svoris – 100 kg. Nebuvo duodama vitaminų ir vaisių. I. O. buvo draudžiami ne tik ilgalaikiai, bet ir trumpalaikiai pasimatymai, dėl to socialinė integracija tapo daug sudėtingesnė. Nebuvo kamerų, skirtų norintiems mesti rūkyti arba nerūkantiems. Taip pat nebuvo kamerų, skirtų sergantiems tuberkulioze, infekuotiems žmogaus imunodeficito virusu (toliau – ŽIV) ir tai kėlė grėsmę ne tik pareiškėjo sveikatai, bet ir gyvybei. Pažymėjo, kad Klaipėdos VPK areštinės direktorius atsisakė pareiškėjui suteikti informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, taip pažeisdamas jo teises bei Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 punktą.
Nuo 2012-01-04 iki 2013-03-13 I. O. buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose Nr. 9, Nr. 26, Nr. 42 ir Nr. 59. Šios kameros yra 8 vietų, juose buvo 4 dviaukštės lovos. Kameros buvo nuolat užpildytos arba perpildytos. Nuo 2012-05-29 iki 2012-06-14 kamerose buvo iki 10 nuteistųjų, teko miegoti ant grindų, ant stalo. Asmenys vieną kartą per dieną buvo vedami pasivaikščioti į kiemelį, kurio plotas iki 8 kv. m, juo vienu metu naudojosi iki 10 žmonių. Kamerų langai buvo prastos būklės, jų pakeisti, įstaigos direktoriaus nuomone, nebuvo įmanoma. Žiemą kamerose buvo šalta, temperatūra siekė 11–12 °C, o vasarą buvo 28–32 °C, drėgna (drėgnumas sudarė apie 75 procentus), nebuvo vėdinimo. Vienintelis vėdinimo šaltinis buvo langelis duryse, kuris buvo atidaromas dalinant maisto davinį. Tualete nebuvo įrengto klozeto, tik skylė grindyse, iš kurios sklido dujų kvapas. Dezinfekcija buvo atliekama kartą per dvi savaites. Nebuvo sąlygų laikyti maistui (nebuvo šaldiklio). Į dušą buvo galima nueiti kartą per savaitę, o taip žmogus negali laikytis higienos reikalavimų. Nebuvo leidžiami ilgalaikiai pasimatymai ir tai tiesiogiai griovė šeimos gerovę, santykius su žmona ar sugyventine. Šiaulių tardymo izoliatorius yra pastatytas 1911 m, pastato konstrukcijoje yra asbesto, kuris daro žalą sveikatai. Kalinimo sąlygos prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui.
Nurodė, kad Alytaus pataisos namuose paskutinį kartą bausmę atliko nuo 2013-01-02 iki 2013-02-26. Pažymėjo, kad Alytaus pataisos namuose apie 70 procentų nuteistųjų yra infekuoti ŽIV ir tai kėlė didelį pavojų užsikrėsti. ŽIV infekuoti asmenys laikomi kartu su sveikais nuteistaisiais. Alytaus pataisos namuose nebuvo laikomasi EŽTT jurisprudencijoje įtvirtintų minimalaus 4 kv. m ploto, atskaičius baldų plotą, reikalavimų vienam asmeniui, reikalavimų. Valstybė neužtikrino tinkamo uždaro tualeto, vėdinimo, šildymo, kaloringo maisto, higienos reikalavimų. Aplinkui gyvenamąsias patalpas buvo įrengti telefono ryšio blokatoriai, kurie darė žalą sveikatai – nuolat skaudėdavo galvą, pykindavo. Gyvenamosiose patalpose buvo laikoma nuo 6 iki 8 asmenų. Draugai ir giminės neturėjo teisės pareiškėjui perduoti maisto, vaisių ir daržovių. Maiste nebuvo vitaminų, nebuvo duodama vaisių. Maisto davinių kaloringumas buvo 1 400–1 700 kcal. Dušu vienu metu galėjo naudotis iki 50–60 asmenų. Pažymėjo, kad Alytaus pataisos namų direktorius atsisakė pareiškėjui suteikti informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, taip pažeisdamas jo teises bei Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 punktą.
2013-03-14 I. O. buvo uždarytas į Lukiškių TI-K dvivietę kamerą Nr. 223, kurios plotas 6,83 kv. m. Šioje kameroje yra dviejų aukštų lova, kurio matmenys 1,95 cm ir 75 cm. Kameroje yra stalas, spintelė, tualetas, prausykla. Kameroje buvo labai šalta, temperatūra siekė iki 10 °C, o drėgnumas buvo apie 70 procentų. Minėta kamera buvo rūsyje. Langai buvo prastos būklės, per jų tarpus pūtė vėjas. Po skundų pateikimo pareiškėjas 2013-03-21 buvo perkeltas į kamerą Nr. 88A, kurios plotas 7,64 kv. m. Joje buvo dvi dviejų aukštų lovos, užimančios apie 4 kv. m., dar buvo tualetas, baldai prausykla. Šioje kameroje su I. O. buvo dar 2 asmenys. Pažymėjo, kad teismo nuosprendis nubuvo įsiteisėjęs, tačiau pareiškėjas buvo laikomas kartu su už sunkius nusikaltimus įkalintais asmenimis, kurių kaltė įrodyta. 2013-03-21 pareiškėjui paprašius jį perkelti į kitą, ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimus atitinkančią kamerą, jis buvo perkeltas į keturvietę kamerą Nr. 93, kurios plotas 7,94 kv. m. Šioje kameroje buvo laikomi du asmenys, tačiau ploto, atėmus baldų, tualeto ir prausyklos plotus, neužteko net vienam. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 117 ir Nr. 293 nėra buvęs.
Pagal kameros Nr. 93 būklę sprendė, kad ji nebuvo remontuojama mažiausiai nuo 2000 m. Kameroje esančios lovos surūdijusios, ant sienų pelėsis, medinės grindys supuvusios, iš jų išlindusios vinys. Langų rėmai taip pat supuvę, langai praleidžia iki 10 liuksų natūralios dienos šviesos. Tualetas nėra atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, nėra vėdinimo. Per vėdinimo angas išvedžioti elektros laidai bei televizijos antenų laidas. Trumpo sujungimo atveju, kiltų gaisras, o tai kelia grėsmę ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Tualetas yra prie kameros durų, todėl pareigūnams atidarius duris, matosi asmenys, atliekantys gamtinius reikalus, jų lytiniai organai. 90 procentų atidarančių kamerų duris yra moterys. Nusiprausti leidžiama tik kartą per savaitę 15 minučių. Du kartus per savaitę asmenys yra vedami į treniruoklių salę, jie, intensyviai sportuodami, suprakaituoja, tačiau neturi teisės nusiprausti. Be to, į dušą tyčia vedama prieš kirpimą.
Nėra jokių sąlygai maistui laikyti, nėra šaldiklių, maistas genda, todėl kyla grėsmė apsinuodyti. Kameroje nebuvo stalo, todėl apie 8 mėnesius pareiškėjas valgė sėdėdamas ant lovos. Maisto kaloringumas geriausiu atveju siekė 1 400–1 700 kcal. Pareikalavus priklausančio maisto davinio, buvo skiriamos nuobaudos. Į skundus nekreipiamas dėmesys. Ne darbo dienomis, kai nėra vadovų, pareiškėjas gauna tik apie 50 procentų priklausančio maisto davinio. Į pasivaikščiojimo kiemelį asmenys išvedami kartą per parą ir tik 1 valandai bei 30 minučių, o tai prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui. Asmenys 80 procentų bausmės atlikimo laiko nejuda, nes tam nėra vietos. Neleidžiami ilgalaikiai pasimatymai. I. O. neturi teisės lankyti mokyklos, įstaigos parduotuvės. Jis tiesiog uždaromas kameroje. Pareigūnai nuolat grasina dėl skundų rašymo. Be to, reikia pasirinkti: eiti pasivaikščioti arba į sporto salę.
Nuo 2014 m. vasario pareiškėjas buvo perkeltas į dvivietę 6,5 kv. m ploto kamerą Nr. 228, kuri yra rūsyje. Atėmus baldų, tualeto ir prausyklos plotus, asmenims lieka po 1 kv. m kameros ploto. Kameros temperatūra yra apie 13 °C, drėgnumas siekia 65 procentus. Nėra vėdinimo, tualetas neatskirtas nuo kameros plotos, klozetas praleidžia vandenį. Priemonės langams valyti bei kameroms tvarkyti nėra duodamos. Tualetas nedezinfekuojamas. Jis yra tiesiai prieš kameros duris, o tai pažeidžia orumą.Langas geriausiu atveju praleidžia 15–20 procentų dienos šviesos. Nėra kur džiovinti išskalbtų drabužių, jie pūva ant lovos. Draudžiama pledais uždengti lovas. Asmenys verčiami dirbti neapmokamus darbus, tvarkyti patalpas, kurias turi tvarkyti darbuotojai. Rašomi pranešimai už tai, kad asmenys užsikloja, nes jiems šalta.
I. O. 2012-12-28 buvo etapuojamas į Lukiškių TI-K ir Alytaus pataisos namus. Informacija apie etapavimą jam nebuvo suteikta, taip pažeidžiant Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 punktą. Pažymėjo, kad Viešojo saugumo tarnybos mikroautobusuose telpa iki 14 asmenų. Kameros padarytos iš organinio stiklo, jose nėra vėdinimo, šildymo, saugos diržų, langų. Sveiki asmenų etapuojami kartu su sergančiais. Pareiškėjas taip buvo etapuojamas apie 40 kartų. Automobilių plotą sudaro apie 8 kv. m, o vienam asmeniui tenka apie 1 kv. m ploto kartu su sėdima vieta. Nurodė, kad iš Klaipėdos apskrities VPK areštinės į Klaipėdos apygardos bei apylinkės teismus buvo konvojuojamas be saugos diržų. Etapuojant I. O. iš Lukiškių TI-K į Klaipėdos VPK areštinę, kai kelionė trukdavo apie 10 valandų, jam buvo duodamas maisto davinys, kurį sudarė 500 ml vandens, 20 g. sūrio, 100 g. duonos ir apie 50 g. dešrelė. Tai yra asmenų marinimas badu.
Etapuojant į Alytaus pataisos namus, asmenys vežami tiesiog geležinėse dėžėse, kuriose yra medinis apie 30 cm pločio ir 4 metrų ilgio suolas. Kameros plotas yra apie 1 kv. m. Kartu su asmeniniais daiktais, kurių galima turėti iki 30 kg, tokioje kameroje buvo etapuojama nuo 8 iki 10 asmenų. Kelionė trukdavo daugiau nei 2 valandas. Kameroje nėra šildymo, vėdinimo, buvo sunku kvėpuoti. Žmonės su asmeniniais daiktais grūdami kaip bulvių maišai.
Pažymėjo, kad siekdamas surinkti nežmoniškų gyvenimo sąlygų įrodymus, I. O. kreipėsi į visus valstybės administravimo subjektus su prašymais pateikti informaciją, tačiau laisvės atėmimo vietos pareigūnai atsisakė priimti prašymus, juos registruoti, motyvuodami tuo, kad pareiškėjas yra kvailas. Jie taip pat atsisakė siųsti prašymus kitiems viešojo administravimo subjektams. Grasino, kad I. O. gaus nuobaudą, jeigu dar kartą skųsis dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų arba bandys pateikti kokį nors su šia problema susijusį prašymą. Tais atvejais, kai pavykdavo išsiųsti prašymus, viešojo administravimo subjektai atsisakydavo pateikti informaciją, pateikdavo netikslią arba neteisingą.
Tvirtina, kad laisvės atėmimo vietose visą laisvės atėmimo laikotarpį sąlygos buvo nežmoniškos ir pažeidė Konvencijos 3 straipsnį. Ilgametė EŽTT jurisprudencija nustato, kad minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m. Valstybė turi užtikrinti tinkamą ir uždarą tualetą, vėdinimą, šildymą, kaloringą maistą, tinkamą konvojavimą bei kitas sąlygas. Prie Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prisideda ir tai, kad laisvės atėmimo vietų pareigūnai nėra reguliariai tikrinami dėl sadistinio asmenybės sutrikimo. Iš pareigūnų elgesio su pareiškėju akivaizdu, kad daugeliui iš jų yra sadistinis asmenybės sutrikimas, o didelė pareigūnų dalis serga sadizmu. Jungtinių Amerikos Valstijų jurisprudencijoje sadistinis asmenybės sutrikimas vertinamas kaip lengvinanti aplinkybė nustatant asmeninę pareigūno atsakomybę, bet kaip sunkinanti aplinkybė nustatant valstybės kaltę dėl atlyginamos neturtinės žalos dydį.
Nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios elementarų žmogaus orumą, sukėlė I. O. didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo jo sveikatą, todėl pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį turi būti atlyginta neturtinė žala. Pabrėžė, kad Lietuvos teismai dažnai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT, motyvuodami tuo, kad Lietuvoje yra žema minimali mėnesinė alga. Mano, kad toks argumentavimas yra diskriminacinis ir pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir mažesnes bei didesnes pajamas gaunančių asmenų lygybės principą. Tokia diskriminacija yra nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu. Pagal Europos socialinės chartijos 4 straipsnio 1 dalį, išaiškintą Europos socialinių teisių komiteto jurisprudencijoje, minimali mėnesinė alga, atskaičiavus mokesčius, Lietuvoje šiuo metu sudaro 60 procentų vidutinės mėnesinės algos, atskaičius mokesčius. Šiuo metu Lietuvos valstybės nustatytas minimalios mėnesinės algos dydis yra neteisėtas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos valstybė nuolat pažeidinėja Konvenciją, būtų neteisinga, priteisiant neturtinę žalą, vadovautis tais pačiais koeficientais iš EŽTT jurisprudencijos kaip bylose prieš kitas Europos valstybes. Lietuvai turi būti taikomas pakankamo atgrasinamojo poveikio principas. Pažymėjo, kad jo sveikatai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010-05-11 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad tik 2013-03-13 gyvenamoje kameroje, į kurią buvo uždarytas pareiškėjas, vakare buvo 3 asmenys ir tai neatitiko nustatytų reikalavimų, o nuo 2013-03-14 iki 2014-05-05 vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.
Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti tardymo izoliatorių, kalėjimą ir areštinę. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, o didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti 29. Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 1 skyriaus 11.1 punkte yra nurodytas didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti – 300 asmenų (kalėjime). Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, jie laikomi po vieną (tik retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis).
Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.
Atkreipia dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką pristatomas į kameras, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti, už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.
Pažymėjo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-04-29 įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras). Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Minėti teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę (kcal) ne mažiau kaip 2 298. 2013-12-19 atlikus maisto laboratorinius tyrimus, nustatyta nedirbančių vyrų 2013-12-18 paros maisto davinio energinę vertę sudaro 2 856 kcal.
Lukiškių TI-K direktoriaus 2010-03-04 įsakymu Nr. 1-38 buvo patvirtintas Lukiškių TI-K laikomų asmenų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimo tvarkos aprašas, kuris nustato įstaigoje laikomų asmenų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimo tvarką. Pagal šį aprašą, Lukiškių TI-K gyvenamosiose korpusuose įrengtos dėžutės su užrašu „Parduotuvė“, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų įmesti savo rašytinius prašymus, norėdami įsigyti būtiniausių reikmenų bei maisto produktų, išvardintų pakabintame sąraše. Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesnieji pareigūnai patikrina, ar prašymus pateikę asmenys turi teisę įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų bei prašymus perduoda Buhalterinės apskaitos skyriui patikrinti suimtųjų (nuteistųjų) asmenų, pateikusių prašymus, asmeninėse sąskaitose turimą pinigų sumą. Apsaugos ir priežiūros jaunesnieji pareigūnai perduoda patikrintus suimtųjų (nuteistųjų) prašymus parduotuvei, kurios darbuotojai pagal suimtųjų (nuteistųjų) prašymus komplektuoja užsakymus. Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesnieji pareigūnai kontroliuoja kompleksuotų užsakymų pristatymą iš parduotuvės į gyvenamąsias patalpas, bei užkardo draudžiamų suimtiesiems (nuteistiesiems) turėti daiktų patekimą į jas. Patikrinus anketinius duomenis, užsakymai suimtiesiems (nuteistiesiems) įteikiami pasirašytinai. Įstaiga pareiškėjo skundų dėl apsipirkimų Lukiškių TI-K nebuvo gavusi.
Pažymėjo, kad trumpalaikiai pasimatymai organizuojami remiantis teisės aktais. Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) IV skyriuje, kuriame kalbama apie pasimatymų patalpų įrengimą, yra numatyta tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas. Ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nėra nustatyta ir teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės). Asmenys, norintys pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, turi ne vėliau kaip prieš 15 dienų suderinti pasimatymo datą, laiką, trukmę, užsiregistruoti Lukiškių TI-K pasimatymo biure telefonu, paštu, raštu arba tiesiogiai atvykus. Asmenys, norintys atvykti pasimatyti arba asmenys, kurie yra laikomi Lukiškių TI-K, pasimatymui gali registruotis ne ilgesniam nei 15 dienų laikotarpiui. Minėtu laikotarpiu galima registruotis tik vienam pasimatymui. Asmenys kitam pasimatymui registruojami tik išnaudoję ankstesnį pasimatymą, kuriam buvo užsiregistravę. Asmenys, kurie atvyko ir nori pasimatyti tą pačią dieną, gali gauti pasimatymą, jeigu yra laisvų vietų. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo savavališkai keisti Bausmių vykdymo kodekso, teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) ar kitų teisės aktų.
Remdamasis Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 dalimi, atsakovo atstovas tvirtino, kad yra tiksliai apibrėžta darbų, darbų, kuriuos nuteistieji privalo atlikti nemokamai, pobūdį, tai pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo darbai bei nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbai. Šiuose darbuose dalyvaujama pagal pataisos įstaigos administracijos sudarytą grafiką. Tai specialaus pasirengimo nereikalaujantys darbai, kurie skirti prižiūrėti bei gerinti nuteistųjų buities ir kultūros sąlygas. Lukiškių TI-K netaiko specialių priverstinių priemonių ir neverčia nuteistųjų atlikti darbus, kurie negali būti jiems taikomi.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl preziumuojama, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2012-01-04 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2013-03-13. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 9 I. O. buvo laikomas nuo 2012-01-04 iki 2012-10-01 su dar 1–9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,62 kv. m. iki 8,31 kv. m ploto, kameroje Nr. 59 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012-10-01 iki 2012-12-28 ir nuo 2013-03-05 iki 2013-03-08 vienas ar dar su 1–6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,32 kv. m iki 16,26 kv. m ploto, kameroje Nr. 26 jis buvo laikomas nuo 2013-01-23 iki 2013-01-25 vienas ar dar su 1–2 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 5,65 kv. m iki 16,69 kv. m ploto, o kameroje Nr. 42 I. O. buvo laikomas nuo 2013-03-08 iki 2013-03-13 su dar 6–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,85 kv. m iki 3,26 kv. m kameros ploto. Kamerose esančių asmenų skaičius nėra pastovus, tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas, o kartais norma buvo viršijama. I. O. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas 283 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.
Pažymėjo, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas 1911 m., laikantis tuo metu galiojusių reikalavimų ir yra perpildytas. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatų kompleksas yra įtrauktas Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą, todėl kai kurių trūkumų pašalinti neįmanoma (neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybių padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą vėdinimo sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Šiaulių tardymo izoliatorius pripažintas saugotinu viešajam pažinimui ir naudojimui, todėl vadovaujantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 19 straipsniu, viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte draudžiami vertingąsias savybes sumenkinantys statybos darbai. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai netaikytini.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 9 2012-04-11 ir 2012-06-25 buvo atlikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai. Operatyviosios kontrolės metu nustatyta, kad kameroje Nr. 9 reikalingas paprastais remontas. Dirbtinė apšvieta ir santykinė oro drėgmę atitinka nustatytus higienos normos reikalavimus, tačiau užfiksuoti nežymūs natūralaus apšvietimo, dirbtinės naktinės apšvietos, oro temperatūros ir oro judėjimo greičio pažeidimai. Iš 2012-07-02 patikrinimo akto Nr. EP-237 matyti, kad kameroje remontas dar neatliktas, tačiau oro temperatūros pažeidimas nenustatytas.
Pažymėjo, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą blogina patalpų būklę. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su laikymo sąlygomis kamerose.
Šiaulių tardymo izoliatorius neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pažymėjo, kad tiek mikroklimato, tiek apšvietos parametrams būdingas momentiškumas. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių.
Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nei Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalėjo su 1–9 asmenimis, tai ir pasivaikščioti buvo vedamas su dar 5 asmenimis.
Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Dušai įrengti pagal galiojančius reikalavimus. Gyvenamosiose kamerose klozetai yra įrengti, o pareiškėjo įvardijamas tariamas trūkumas nebuvo užfiksuotas patikrinimų metu. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimai netaikomi, nes tokio pobūdžio įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2014-06-19 pažymoje Nr. 62/08-138 nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimais. Kamerose yra teisės aktuose nurodytas inventorius. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punktas reglamentuoja, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Teisės aktuose nustatyta, kad kameroje turi būti valymo inventoriaus komplektas (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėmis ir kibiras). Dėl nepakankamo biudžeto finansavimo, Šiaulių tardymo izoliatorius neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis gražinamas atsakingiems pareigūnams.
Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Patalpų (režiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra (valymas, dezinsekciją, dezinfekcija, deratizacija) iki 2012 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis. Vadovaujantis direktoriaus 2011-12-30 patvirtintu grafiku Nr. 20/01-2719 „Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafikas 2012–2013 m.“, atliekama kamerų dezinsekciją, dezinfekcija ir deratizacija. I. O. jokių skundų dėl netinkamos dezinfekcijos vykdymo ir nešvaraus tualeto įstaigos direktoriui nebuvo pateikęs. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012-07-09 patikrinimo akto Nr. EP-254 matyti, kad suimtiesiems apgyvendinimo patalpoms valyti išduodama kalcinuota soda. Kamerose valymo inventorius nelaikomas. Kasdieninį patalpų valymą dezinfekcinėmis priemonėmis atlieka įstaigos darbuotoja – dezinfektorė. Apgyvendinimo patalpų dezinfekcijai naudojamas „Sokrena“ 1 procento dezinfekcinis tirpalas. Tirpalai gaminami kasdien. Darbuotoja turi saugos duomenų lapus ir naudojimo instrukcijas. Objekto kasdieninio valymo kontrolės žurnale pažymima apie patalpų valymą. Įstaigoje atliekamas profilaktinis aplinkos nukenksminimas, mechaninis ir cheminis apdorojimas, vedamas dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos žurnalas, deratizacija atliekama mechaniniu būdu.
Šiaulių tardymo izoliatorius tvirtino, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 3 punktus nuteistiesiems priskirtiniems asmenims tardymo izoliatoriuose nėra nustatytas. Pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006-01-11 priimtų Europos kalinimo įstaigų taisyklių 22.4 punktą, kaliniams turi būti užtikrinta teisė bendrauti su giminėmis ir kitais asmenimis, tačiau bendravimas ir pasimatymai gali būti apribojami, jei to reikia tinkamai įstaigos tvarkai, saugumui ir apsaugai palaikyti.
Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014-01-14 atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, kad patikrinimo dienos maisto raciono bendras kilokolorijų kiekis buvo nepakankamas (bendra paros davinio praktinė energinė vertė 1 844 kcal). Iš UAB „Pontem“ 2014-03-06 rašto Nr. 05-09-94 „Dėl patikrinimų metu nustatytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ matyti, kad mėginių paėmimo vietoje buvo atliktas neplaninis auditas ir atlikti papildomi cheminiai tyrimai gaminamo maisto energetinei vertei ištirti. Tyrimų rezultatai buvo atitinantys nustatytas ribas. Neatitikimai gali būti vienetiniai arba kilę dėl maisto produktų tiekėjų produkcijos, tiekiamos maisto gamintojui, neatitikimo deklaruojamai kokybei. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014-02-27 atlikto patikrinimo metu cheminiam ištyrimui buvo paimtas laisvės atėmimo vietose laikomiems nedirbantiems vyrams skirto paros maisto racionas. Nustatyta, kad patikrinimo dienos maisto raciono bendra energetinė vertė atitinka patvirtintą normą. I. O. tokių duomenų apie netinkamą maitinimą nepateikė.
I. O. nenurodė jokių žalą sąlygojančių veiksnių, nepateikė neturtinės žalos įrodymų. Lakoniškai dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės apie įstaigos patalpų būklę savaime neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima sieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsniu. Šiaulių tardymo izoliatorius prašė nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Paaiškino, kad I. O. laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose atliko nuo 2001-03-20 iki 2004-04-16, nuo 2006-05-09 iki 2006-10-26, nuo 2008-02-05 iki 2011-08-25 ir nuo 2013-01-02 iki 2013-02-26. Visais bausmės atlikimo laikotarpiais pareiškėjas gyveno 8 ir 9 lokalinių sektorių 2, 9, 17 ar 18 būriuose. Visos miegamosios patalpos buvo bendrabučio tipo, nerakinamos net naktį. Taigi, I. O. dienotvarkėje nustatytu laiku turėjo judėjimo laisvę po visą teritoriją. Būrių, kuriuose gyveno nuteistasis, gyvenamosios patalpos yra geros būklės, naujai įrengtos 2003 m. Lovos vieno aukšto, gyvenamuosiuose kambariuose yra po 8 lovas, kurios ne visada užimtos, nes nuteistieji išvyksta etapais, būna trumpalaikiuose ar ilgalaikiuose pasimatymuose, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ar Alytaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos intensyvaus stebėjimo izoliatoriuje. Kiekvienam nuteistajam užtikrinamas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11 punkte nustatytas minimalus 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotas. Teisės aktai nenustato, kad baldų užimami plotai būtų išskaičiuojami iš bendrojo patalpos gyvenamojo ploto, Lietuvos higienos norma HN 76:2010 to taip pat nereglamentuoja, tai reglamentavo anksčiau galiojusi sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“.
Tualetai yra įrengti atskirai nuo gyvenamųjų patalpų, juose įrengta ištraukiamoji ventiliacija. Tualetai įrengti su mūrinėmis pertvaromis bei užsklandomis, užtikrinančiomis privatumą. Didžiausias leidžiamas laikyti nuteistųjų skaičius Alytaus pataisos namuose yra 1 460, šis skaičius niekada neviršijamas. ŽIV infekuotų asmenų Alytaus pataisos namuose būna iki 300, taigi apie 20 procentų visų nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose.
Šaltuoju metų laikotarpiu gyvenamosios patalpos yra šildomos, jų temperatūra nebūna žemesnė nei nustato Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktas. Maistas, gaminamas pataisos namų valgykloje, yra kaloringas ir įvairus. Kalorijų kiekis nebūna mažesnis nei nustatyta Vyriausybės 2002-01-09 nutarime Nr. 14. Nedirbantiems asmenims maisto energetinė vertė nebūna mažesnė nei 2 298 kcal. Asmenims, atvykstantiems į ilgalaikius pasimatymus su nuteistaisiais, nėra draudžiama atsinešti skanų ir kaloringą maistą.
Mobiliojo ryšio blokavimo įranga atitinka teisės aktų numatytus reikalavimus. 8-ojo lokalinio sektoriaus dušo diena yra ketvirtadienis, 9-ojo – trečiadienis. Vienam nuteistajam buvimo duše laikas neribojamas. Dušo dieną dušu naudotis savo nuožiūra galima nuo 8.00 val. iki 16.00 val. Yra 5 dušo sieteliai, vienu metu jais naudojasi iki 5 asmenų, tačiau naudojimosi dušu laikas ilgas.
Mano, kad I. O. skundas yra paremtas tik asmeniniais samprotavimais. Atlikdamas bausmę, pareiškėjas į Alytaus pataisos namų administraciją dėl gyvenimo sąlygų ar sveikatos pablogėjimo nesikreipė. I. O. nebuvo laikomas blogesnėmis sąlygomis nei kiti nuteistieji. Byloje nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl Alytaus pataisos namų administracijos veiksmų ar kad būtų siekta sąmoningai pabloginti jo laikymo sąlygas, nežmoniškai su juo elgtasi.
I. O. jokių įrodymų nepateikia, nedetalizuoja aplinkybių. Alytaus pataisos namų pareigūnų neteisėti veiksmai neįrodyti. Būtina įrodyti, kokios Alytaus pataisos namų veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos. Pareiškėjas nurodo deklaratyvias bei patariamąsias EŽTT ir Konvencijos nuostatas, kurios neprivalomos Europos sąjungos narėms, kadangi kiekviena valstybė turi savo įstatymus ir negali būti taikomos konkrečiai valstybei, Europos sąjungos narei.
Šalies argumentai
Alytaus pataisos namai 2015-01-02 pateikė prašymą reikalavimams dėl galimai padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų senaties terminą (t. 2, b. l. 146).
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad asmenys Klaipėdos apskrities VPK areštinėje yra laikomi vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-357 patvirtinta Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, kurios 23 punkte yra nustatyti į policijos areštinę uždarytų asmenų paskirstymo reikalavimai. Kiekvienoje Klaipėdos apskrities VPK areštinėje esančioje kameroje yra įrengti ir atitverti tualetai bei prausyklos, yra galiojantys Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimai eksploatuoti visas areštinės kameras. I. O., būdamas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje, nusiskundimų ar pageidavimų dėl laikymo sąlygų nepateikė.
Pažymėjo, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m² (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pareiškėjas Klaipėdos apskrities VPK areštinės kamerose nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2011-12-22 iki 2013-03-05 iš viso buvo laikomas 104 dienas, o pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, buvo laikomas tik 14 dienų. Minimalaus ploto vienam asmeniui pažeidimai buvo labai nedideli, t. y. vieną dieną vienam asmeniui teko 3,25 kv. m ir 13 dienų – 3,54 kv. kameros ploto.
Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui dėl šių aplinkybių būtų kilusios neigiamos pasekmės, bei kad jis būtų laikomas areštinėje blogesnėse sąlygose nei kiti sulaikyti asmenys.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos neturi duomenų apie I. O. konvojavimą 2012-12-21, 2013-01-13, 2013-01-17, 2013-01-20 ir 2013-01-31, o kitomis nurodytomis datomis pareiškėjas buvo konvojuotas „Volkswagen“ markės specialiaisiais automobiliais. „Volkswagen Crafter“ yra vienaukščiai mažieji autobusai pritaikyti kaliniams vežti. Vadovaujantis Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008-12-02 įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimų 8, 8.2, 15, 15.5 ir 15.6.3 punktais, transporto priemonės registracijos liudijime paskirtis žymima kodu M₂-CWK. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai. Tarnybinis transportas, taip pat ir specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimais su paskirties nurodymu bei kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Šie dokumentai išduoti Lietuvos Respublikos valstybės vardu. Asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės). Konvojavimo taisyklių 146 punkte nėra nustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengtas tualetas ar saugos diržai kiekvienam konvojuojam asmeniui. Pagal saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti.
Nurodė, kad specialios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus dirbtinės šviesos ir vėdinimo efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, atlikusi patikrinimus, nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama asmenims konvojuoti.
Vadovaudamasi Konvojavimo taisyklių 109 punktu, Viešojo saugumo tarnyba prie užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, skiriamos papildomos transporto priemonės. Pažymėjo, kad konvojuojant I. O., konvojuojamų asmenų skaičius neviršijo automobiliuose įrengtų sėdimų vietų skaičiaus, o dažnai būdavo žymiai mažesnis negu maksimaliai leistinas. Nurodė, kad Viešojo saugumo tarnyba neaprūpina konvojuojamųjų maisto daviniu. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 98.5 punktu, konvojuoti nepriimami konvojuojamieji, neaprūpinti maisto daviniu, jeigu jų lydėjimas iki paskirties punkto ir atgal truks ilgiau nei 6 valandas.
Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, konvojaus viršininkas apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žiniaraštyje. Pateiktuose žiniaraščiuose nėra užfiksuota I. O. skundų ar prašymų. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Atkreipė dėmesį, kad Viešojo saugumo tarnyba konvojuojamųjų į teismo posėdžius nekonvojuoja.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.
Atsakovo atstovų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Alytaus pataisos namų ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovai teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą administracinės bylos proceso šalims buvo pranešta tinkamai (t. 2, b. l. 134). Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta atsakovo atstovų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Alytaus pataisos namų ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovams nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, Šiaulių tardymo izoliatoriuje, Alytaus pataisos namuose ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinėje bei Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos neužtikrinant tinkamų konvojavimo sąlygų, atlyginimo.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje I. O. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Lukiškių TI-K, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Alytaus pataisos namų, Klaipėdos apskrities VPK ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad dėl kamerų ploto trūkumų, kitų kalinimo bei konvojavimo sąlygų jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią vertina 300 000 Lt (86 886 Eur).
Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų
Nuo 2010-04-11 įsigaliojusioje sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Taigi, I. O. reikalavimas perkelti jį į gyvenamąją patalpą, kurioje vienam asmeniui būtų skiriama ne mažiau kaip 4 kv. m atskaičius tualeto, sanitarinio prausyklos ir baldų užimamą plotą, atmestinas kaip nepagrįstas.
Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad laikant pareiškėją Lukiškių TI-K kameroje Nr. 111, kurios plotas 7,45 kv. m, 2013-03-13 vakare, buvo pažeisti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 nustatyti reikalavimai.
I. O. ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 419 dienų (buvimas Lukiškių TI-K kamerose pusę dienos skaičiuotas kaip visa diena, praleista šioje įkalinimo įstaigoje, atskirai neišskiriant, kad pavyzdžiui pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko vakare). Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad nepažeidžiant pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, I. O. buvo laikomas 418 dienų. Taigi, pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, tik 1 vakarą nebuvo skirta pakankamai ploto – buvo skiriama 2,48 kv. m kameros ploto, t. y. 1,12 kv. m arba 31 procentu mažiau nei priklauso pagal teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tokiomis sąlygomis buvo laikomas tik 1 vakarą, toks kalinimas negali būti laikomas sukėlusi pareiškėjui didžiulę žalą.
Pareiškėjas nurodė, kad tualetas nėra atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, nėra vėdinimo. Be to, jis yra prie kameros durų, todėl jas atidarius, matomi gamtinius reikalus atliekantys asmenys.
Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Žemesnės instancijos teismas
Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nurodė, kad nėra galimybių sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusios kameros dalies. Pažymėjo, kad sanitarinio mazgo patalpa yra atitverta ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teismo nuomone, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kameros Nr. 223 ir Nr. 228 yra įrengtos rūsyje. Šiose kamerose buvo šalta ir drėgna, nėra vėdinimo. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 20 punktą, naujai statomose laisvės atėmimo vietose gyvenamąsias patalpas draudžiama įrengti rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose. Tos pačios higienos normos 2 punkte įtvirtinta, kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į šias teisės akto nuostatas, darytina išvada, kad šiuo atveju Lietuvos higienos normos HN 76:2010 20 punktas neturi būti taikomas.
Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-02 patikrinimo akto Nr. 13(13.3.)-13.16.-783 matyti, kad 2013 m. vasarą Lukiškių TI-K kameroje Nr. 223 oro temperatūra buvo 27,1?C, o santykinė oro drėgmė sudarė 60,2 procento (t. 1, b. l. 73–74). 2014 m. balandžio mėnesį santykinė oro drėgmė Lukiškių TI-K kameroje Nr. 228 sudarė 48,3 procento (t. 1, b. l. 80–83). Šie rodikliai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, kad laisvės atėmimo vietų oro drėgmė šiltuoju laikotarpiu turi būti 35–65 procentų, o šaltuoju – 35–60 procentų; tiek šiltuoju, tiek šaltuoju metais oro temperatūra patalpose turi būti ne žemesnė nei 18?C, o šiltuoju metų periodu ji neturi viršyti 28?C. Duomenų apie kitų kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas I. O., oro temperatūrą ir santykinę oro drėgmę nėra pateikta.
Lukiškių TI-K Ūkio skyrius 2014-06-17 pažymoje Nr. 24-3834 nurodė, kad visos kameros vėdinamos natūraliai per langą (t. 1, b. l. 71). Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu tikrintose Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos natūraliai per atidaromus langus (t. 1, b. l. 73–74, 75–76), nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 punkto 24 reikalavimo, kuriame nurodyta, kad gyvenamos patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad pareiškėjo teiginiai dėl pelėsio buvimo Lukiškių TI-K kamerose taip pat nepasitvirtino. Apšvietimo pažeidimų Lukiškių TI-K kamerose nenustatyta (t. 1, b. l. 73–74, 75–76, 77–79).
Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-25 patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-866 pažymėta, kad patalpų valymui, sanitarinių įrenginių dezinfekcijai naudojama kalcinuota soda, kuri skiriama kiekvienai kamerai, duomenys apie kalcinuotos sodos išdavimą registruojami žurnale, o patikrintose kamerose buvo valymui skirtas inventorius (t. 1, b. l. 75–76). Kitų duomenų nėra pateikta, todėl darytina išvada, kad I. O. teiginiai, kad nėra duodamos priemonės langams bei kameroms tvarkyti, atmestinas kaip nepagrįstas.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę bei apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Taigi, teisės pareiškėjui kartą per savaitę praustis duše pažeidimas nebuvo nustatytas.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 3 skyriuje, reglamentuojančiame tardymo izoliatorių kamerų įrengimą, nėra nustatyta, kad kamerose turi būti buitiniai prietaisai maistui šaltai laikyti.
Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 8, 9 punktuose nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus. Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Pagal jas, nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose energetinė maisto vertė turi sudaryti 2 298 kcal. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad dienos patiekalų energetinė vertė 2013-12-19 buvo 2 856 kcal (t. 1, b. l. 72), taigi atitiko teisės aktų reikalavimus. Kitų duomenų nėra pateikta. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog o pareiškėjo teiginiai, kad jo maisto energetinė vertė buvo nuo 1 400 iki 1 700 kcal, atmestini kaip nepagrįsti. Nors I. O. nurodė, kad pareikalavus priklausančio maisto davinio, skiriamos nuobaudos, tačiau šio teiginio nepagrindė: jis nenurodė, kada ir kam konkrečiai dėl to buvo skirta nuobauda. Pareiškėjas taip pat nenurodė, į kokius jo konkrečius skundus ir kokie pareigūnai nekreipė dėmesio arba dėl jų rašymo grasino.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio, reglamentuojančio suimtųjų teisę pasivaikščioti gryname ore, 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Iš byloje esančio Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkės, patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2012-09-22 įsakymu Nr. 1-109, matyti, kad išvedimas pasivaikščioti vykdomas nuo 6.30 val. iki 12.30 val. ir nuo 13.30 val. iki 17.30 val. bei nuo 18.30 iki 19.30 (t. 1, b. l. 26). Taigi, leidžiant I. O. kasdien pasivaikščioti gryname ore vieną pusantros valandos, nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.
I. O. taip pat nurodė, kad jam buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai. Teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis yra specialioji nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisė, kuri įgyvendinama Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka. Suteikiamų pasimatymų skaičius priklauso nuo laisvės atėmimo bausmę vykdančios įstaigos rūšies, taip pat grupės, kuriai priskirtas nuteistasis (paprastoji, lengvoji, drausmės). Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį nuteistaisiais, atliekančiais arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, laikomi: nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, perkelti iki penkiolikos parų į tardymo izoliatorius iš areštinių ar pataisos įstaigų ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme (1 punktas), 2) nuteistieji, kurie perduoti į Lietuvos Respubliką toliau atlikti terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, – iki šių nuteistųjų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas (2 punktas), 3) nuteistieji, kurie perduodami į jų pilietybės valstybę toliau atlikti terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, – iki šių nuteistųjų perdavimo jų pilietybės valstybei (3 punktas); nuteistieji, palikti tardymo izoliatoriuose atlikti ūkio darbus (4 punktas). Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte nustatyta, kad pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto. Aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimas pareiškėjui nepriklausė. Teismo nuomone, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas tardymo izoliatoriuje laikytinas proporcinga teisės į privatų gyvenimą ribojimo priemone, atsižvelgiant į asmens buvimo Lukiškių TI-K laiką, taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ilgalaikių pasimatymų neskyrimą lėmė neteisėti pareigūnų veiksmai.
Žemesnės instancijos teismas
Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nurodytus darbus nuteistieji atlieka paeiliui ne darbo metu. Tokie darbai neturi trukti ilgiau kaip dvi valandas per dieną. I. O. neįrodė, kad versdamas tvarkyti patalpas, Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų reikalavimus.
Išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto, bei tualeto tinkamo neatskyrimo, tačiau šis pažeidimas įvertintas kaip mažareikšmis, kuriuo padaryta žala kompensuojama jo pripažinimu.
Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktų duomenų matyti, kad šioje įstaigoje pareiškėjas periodiškai buvo laikomas nuo 2012-01-04 iki 2013-03-13 (t. 1, b. l. 108). Laikant I. O. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose nuo 2012-05-04 iki 2012-05-14, nuo 2012-05-29 iki 2012-06-14, nuo 2012-09-21 iki 2012-10-01 ir nuo 2013-03-05 iki 2013-03-13 buvo pažeisti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatyti reikalavimai. Šie reikalavimai laikant pareiškėją Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose nuo 2012-01-04 iki 2012-01-10, nuo 2012-01-19 iki 2012-02-06, nuo 2012-02-15 iki 2012-04-11, nuo 2012-04-25 iki 2012-04-26, nuo 2012-06-19 iki 2012-07-04, nuo 2012-07-10 iki 2012-08-29, nuo 2012-08-31 iki 2012-09-13, nuo 2012-10-17 iki 2012-11-15, nuo 2012-11-20 iki 2012-12-20 ir nuo 2012-12-21 iki 2012-12-28 buvo pažeisti iš dalies, kadangi nėra nurodyta, kiek asmenų konkrečiu laikotarpiu buvo laikoma tam tikroje kameroje, mažesnis laikomų asmenų skaičius atitinka reikalavimus. Atsakovo atstovui nepateikus tikslesnių duomenų, darytina išvada, kad ir visais šiais laikotarpiais I. O. nebuvo skiriama pakankamai ploto.
Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas 296 dienas. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad nepažeidžiant pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, I. O. buvo laikomas tik 13 dienų, taigi, pareiškėjui kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje ginčo laikotarpiu, 283 dienas nebuvo skirta pakankamai ploto, iš kurių 48 dienas ploto neatitikimas konstatuotas neginčijamai, o likusias 235 dienas ploto dydis buvo nepastovus. Atsakovas pagrįstai atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-09 sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1527-12 nurodytą motyvą, kad kalinamųjų skaičiaus kaita turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Taigi už šį laiką pareiškėjui priteisiama mažesnė kompensacija.
Kalėjimo perpildymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes mažėja vienam asmeniui skiriamo ploto skaičius, blogėja aprūpinimas, trumpėja maudymosi duše galimybė, tenka mažiau darbuotojų, juos sunkiau pakviesti, gauti reikalingas paslaugas. Kalėjimų perpildymas kaip didelė problema pažymima Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Asmenų laikymo areštinėse ir pataisos namuose standartuose (http://www.cpt.coe.int/lang/ltu/ltu-standards.pdf). Šio komiteto 2008 m. balandžio 21–30 raporto Lietuvos Respublikos Vyriausybei 34 punkte Lietuvos valdžiai rekomenduota imtis priemonių sumažinti kalėjimų perpildymą, laikantis Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijų, ypač rekomendacijos (2006)13 dėl kardomojo kalinimo sąlygų ir apsaugos nuo piktnaudžiavimo bei rekomendacijos (99)22 dėl kalėjimų perpildymo ir kalinių skaičiaus didėjimo.
Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2014-06-19 pažymos Nr. 62/08-138 matyti, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema (t. 1, b. l. 109–110). Teismo nuomone, aptartas sanitarinio mazgo atskyrimas ir įrengimas nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.
Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose žiemą buvo šaltą, o vasarą karšta, buvo drėgna, nebuvo vėdinimo. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012-04-19 patikrinimo akte Nr._EP-105 pažymėta, kad apgyvendinimo kameroje Nr. 9 sienos nelygios, išdaužytos, lubų dažai atsilupę, durys į sanitarinį mazgą sulaužytos, kameroje reikalingas paprastasis remontas. Oro temperatūra šioje kameroje 2012-04-11 buvo 17,2 ?C, neapibrėžtis 0,18 ?C, o santykinė oro drėgmė – 36,6 procento, neatitikimas 0,98 procento (t. 1, b. l. 124–131). Buvo nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimų, kad tiek šiltuoju, tiek šaltuoju metais oro temperatūra patalpose turi būti ne žemesnė nei 18 ?C, pažeidimas, kameros santykinė oro drėgmė atitiko teisės aktų reikalavimus. Dezinfekcijos pažeidimų nebuvo nustatyta.
Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012-07-02 patikrinimo akto Nr._EP-237 matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus apgyvendinimo kameroje Nr. 9 2012-06-25 oro temperatūra buvo 19,8 ?C ir tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, kad tiek šiltuoju, tiek šaltuoju metais oro temperatūra patalpose turi būti ne žemesnė nei 18 ?C, o šiltuoju metų periodu ji neturi viršyti 28 ?C (t. 1, b. l. 132–135). Kitų duomenų apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas I. O., temperatūrą bei santykinę oro drėgmę ginčui aktualiu laikotarpiu nėra pateikta.
Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012-07-09 patikrinimo akte Nr._EP-254 pažymėta, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus natūralios traukos kanalai (t. 1, b. l. 136–141). Šiaulių tardymo izoliatorius 2014-06-19 pažymoje Nr. 62/08-138 nurodė, kad nėra galimybės įrengti papildomą vėdinimo sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį (t. 1, b. l. 109–110). Taigi, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 punkto 24 reikalavimo, kuriame nurodyta, kad gyvenamos patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, pažeidimo nenustatyta.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė (t. 1, b. l. 111). Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 21 punkte nustatyta, kad tam, jog suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, o 22 punktas reglamentuoja, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, kurios uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema.
Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012-07-09 patikrinimo akte Nr._EP-254 pateiktos informacijos matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant pastato stogo, ketvirtame aukšte, yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai, drėkinami pagal poreikį. Objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, taip pat yra žymos apie jų valymą. Sergantiems tuberkulioze asmenims paskirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis Nr. 11. (t. 1, b. l. 136–141). Pasivaikščiojimų kiemelių dydžio teisės aktai nereglamentuoja.
Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktą, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014-06-18 pažymos Nr. 69/06-2527 (t. 1, b. l. 108) matyti, kad pareiškėjas didžiąją buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laiko dalį kalėjo su dar 1–8 asmenimis, o maksimalus asmenų skaičius buvo 10, taigi I. O. skundo argumentai dėl nepakankamo ploto pasivaikščiojimo kiemeliuose ir pasivaikščiojimų trukmės yra nepagrįsti.
Atsižvelgiant į jau aptartas Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies bei teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkto nuostatas, darytina išvada, kad pareiškėjui būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nepriklausė ilgalaikių pasimatymų suteikimas. Teismo nuomone, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas tardymo izoliatoriuje laikytinas proporcinga teisės į privataus gyvenimą ribojimo priemone, atsižvelgiant į asmens buvimo tardymo izoliatoriuje laiką. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad ilgalaikių pasimatymų neskyrimą lėmė neteisėti pareigūnų veiksmai.
Žemesnės instancijos teismas
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę bei apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Taigi, teisės pareiškėjui kartą per savaitę praustis duše pažeidimas nebuvo nustatytas.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 3 skyriuje, reglamentuojančiame tardymo izoliatorių kamerų įrengimą, nėra nustatyta, kad kamerose turi būti buitiniai prietaisai maistui šaltai laikyti.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2013-09-26 rašte Nr. 17/01-1602 nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminio korpuso stogas yra dengtas skarda, asbesto dalių nerasta (t. 1, b. l. 27–29). Teismas neturi pagrindo abejoti šiais Šiaulių tardymo izoliatoriaus teiginiais.
Išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto, tualeto tinkamo neatskyrimo bei temperatūros reikalavimų. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje įtvirtinta, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Dėl Alytaus pataisos namų veiksmų
Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai prašė reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą. Pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.
Iš Alytaus pataisos namų pateiktų duomenų matyti, kad šioje įstaigoje I. O. periodiškai buvo laikomas nuo 2001-03-20 iki 2004-04-16, nuo 2006-05-09 iki 2006-10-26, nuo 2008-02-05 iki 2011-08-25 ir nuo 2013-01-02 iki 2013-02-26. Pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo surašė 2014-05-05 (t. 1, b. l. 1–5), o jį paštu išsiuntė 2014-06-03 (t. 1, b. l. 38), taigi reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo iki 2011-06-02 praleido ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). I. O. nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjo argumentai, jog EŽTT nutarimai, aiškinantys Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, atmestini kaip nepagrįsti. I. O. skunde nurodė, jog dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, bei kitų jo nurodytų laikymo sąlygų pažeidimų bei suvaržymų jautė didelius dvasinius, psichologinius ir emocinius išgyvenimus, kuriuos vertina 300 000 Lt suma. Konvencijos 3 straipsnis sudaro materialų reikalavimo tenkinimo pagrindą. Asmuo turi suprasti, kad su juo yra elgiamasi netinkamai, jis yra žeminamas ir kankinamas. Jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Tai, kad pareiškėjas nežinojo, jog pagal EŽTT formuojamą praktiką už nepakankamą kameros plotą galima prisiteisti kompensaciją, nėra aplinkybė, su kuria būtų galima sieti sužinojimą apie teisių pažeidimą. I. O. taip pat nurodė, kad jam buvo draudžiama skųstis grasinant nuobaudomis ir pan., tačiau nenurodė, kokius konkrečius veiksmus ar sprendimus norėjo skųsti, kada tai buvo, kokie pareigūnai jam grasino, taigi šios aplinkybės laikomos nenustatytomis. Teisminėje praktikoje nėra nustatyta pavyzdžių, kad tokie grasinimo veiksmai būtų įprastai taikomi. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Taigi, pareiškėjas teisę į žalos atlyginimą turi nuo 2011-06-03, o laikotarpiui iki 2011-06-02 įskaitytinai jis praleido senaties terminą. Šiuo teismo sprendimu pareiškėjui padarytos neturtinės žalos vertinimo periodas yra nuo 2011-06-03.
Nuo 2010-04-11 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010-04-30 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas yra nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Pagal šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Ginčo laikotarpiu, pareiškėjas Alytaus pataisos namuose buvo laikomas nuo 2011-06-03 iki 2011-08-25 ir nuo 2013-01-02 iki 2013-02-26. Nuo 2011-06-03 pareiškėjas buvo laikomas 2 būrio 20 brigadoje, o nuo 2013-01-02 iki 2013-02-26 – 18 būrio 180 brigadoje. Jis gyveno 8 ir 9 sektoriuose. Iš atsakovo pateiktos informacijos matyti, kad gyvenamuosiuose kambariuose yra po 8 lovas. Iš atsakovo atstovo pateiktų planų (t. 2, b. l. 2, 3) matyti, kad mažiausias miegamasis kambarys, kuriame buvo 8 lovos, buvo 34,13 kv. m ploto, o miegamuosiuose kambariuose, kurių plotai buvo 21,67 kv. m ir 22,29 kv. m, buvo po 6 lovas. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad asmenys bendrabučių tipo patalpose buvo laikomi nepažeidžiant ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų.
Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Iš Alytaus pataisos namų pateiktų duomenų matyti, kad patalpose, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, tualetai yra atskirti nuo gyvenamųjų patalpų, unitazai veikia, jie atitverti užtvaromis, priekyje yra užsklandos. Šiose patalpose veikia ištraukiamoji ventiliacija. Prausykla taip pat yra atskiroje patalpoje. Teismo nuomone, toks tualeto ir prausyklos įrengimas bei atskyrimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus.
Alytaus visuomenės sveikatos 2011-12-20 patikrinimo akte Nr. PA-346 pažymėta, kad atlikus 32 oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės matavimus, oro temperatūra 20 matuotų vietų neatitiko Lietuvos higienos normos HN76:2010 26 punkto reikalavimų, kad šaltuoju metu oro temperatūra patalpose turi būti 18–22 ?C. Pažymėta, kad oro temperatūra 18 laipsnių nesiekė tose patalpose, kuriose atėjus atlikti matavimų, langai buvo atviri. Juose oro temperatūra svyravo nuo 15,5 ?C iki 17,7 ?C. Nurodyta, kad santykinė oro drėgmė visose matuotose vietose atitiko 26 punkto reikalavimus (t. 1, b. l. 175–177). Kitų duomenų nėra pateikta. Kadangi nėra nurodyta, kuriose konkrečiai gyvenamosiose patalpose temperatūra neatitiko keliamų reikalavimų, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.
Patalpos Alytaus pataisos namuose vėdinamos natūraliai per atidaromus langus, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimo, kuriame nurodyta, kad gyvenamos patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovas nurodė, kad langus valo būryje įdarbinti nuteistieji. Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuteistieji gali būti įtraukti į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Pagal to paties straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje nurodytus darbus nuteistieji atlieka paeiliui ne darbo metu. Tokie darbai neturi trukti ilgiau kaip dvi valandas per dieną. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Šių reikalavimų pažeidimų nenustatyta.
Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 8, 9 punktuose nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus. Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Pagal jas, nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose energetinė maisto vertė turi sudaryti 2 298 kcal. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad dienos patiekalų energetinė vertė buvo 2 363–2 453 kcal (t. 1, b. l. 196, 197), taigi atitiko teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjo teiginiai, kad jo maisto energetinė vertė buvo nuo 1 400 iki 1 700 kcal, atmestini kaip nepagrįsti. Seimo kontrolierius 2011-09-30 pažymoje Nr. 1/3D-2517 pažymėjo, kad vizito dieną maistas buvo tiekiamas pagal valgiaraščius: dirbantiems vyrams, nedirbantiems vyrams, vegetarams. Visi valgiaraščiai buvo iškabinti valgyklos patalpose. Kalbantis su nuteistaisiais, skundų dėl tiekiamo maisto kokybės nebuvo gauta (t. 1, b. l. 188–194). Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybos Alytaus valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai patikrinus Alytaus pataisos namų valgyklą, pažeidimų nenustatyta. Patikrinus įsigijimo dokumentus ir apskaitą, nustatyta, kad patiekalams gaminti sunaudotų žaliavų kiekiai atitiko patvirtintas normas. Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale už 2013-09-01–2013-10-10 laikotarpį neatitikimų taip pat nenustatyta (t. 1, b. l. 195). Draudimo giminėms ar artimiesiems, atvykusiems į ilgalaikį pasimatymą, atsinešti bet kokį sveiką, skanų ir kaloringą maistą nėra nustatyta. Be to, nuteistieji, nenorintys maitintis nuteistųjų valgykloje, gali pirkti maistą įstaigoje esančioje parduotuvėje ir maitintis pirktu maistu.
Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013-01-29 patikrinimo akte Nr. PA-3 nurodyta, kad žmogaus imunodeficito virusas perduodamas per kraują, lytiniu keliu. ŽIV neplinta oro lašiniu būdu, buitiniu būdu ir socialinių kontaktų metu, todėl ŽIV turintys asmenys gali gyventi bendruomenėje su sveikais asmenimis. Pažymėta, kad ŽIV infekcijos profilaktikai Alytaus pataisos namuose kasmet sudaromas ir vykdomas ŽIV plitimo mažinimo priemonių planas, tvirtinamas Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymu (t. 1, b. l. 178–179). Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad specialus ŽIV infekuotų asmenų izoliavimas nėra būtinas ir tokių asmenų neatskyrimas I. O. negalėjo kelti grėsmės.
Alytaus visuomenės sveikatos centrui 2011 m. sausio 12 atlikus operatyviąją kontrolę dėl mobiliojo ryšio blokavimo sistemų darbo ir jų poveikio sveikatai. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimų laboratorija atliko 21 elektromagnetinių laukų energijos srauto tankio matavimų 8 ir 9 lokalinių sektorių kiemuose bei miegamuosiuose kambariuose ir nustatė, kad išmatuotas energijos srauto tankis neviršijo leistinų normų (t. 1, b. l. 173–174). Taigi, darytina išvada, kad ryšio blokavimo įranga atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir negalėjo daryti neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai.
Alytaus pataisos namai 2013-10-11 rašte Nr. 8-11952 (t. 1, b. l. 19) bei 2013-11-15 rašte Nr. 8-13582 (t. 1, b. l. 20) nurodė priežastis, kodėl negali pateikti visos pareiškėjo prašomos informacijos. Nesutikdamas su šiais raštais, I. O. galėjo juos skųsti, raštuose buvo išaiškinta jų apskundimo tvarka, tačiau jis šia teise nepasinaudojo. Minėti raštai nėra nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo konstatuoti Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 punkto pažeidimo.
Išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, jog Alytaus pataisos namų pareigūnai nepažeidė teisės aktų reikalavimų, o nesant nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, neturtinės žalos atlyginimą.
Dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmų
Panevėžio apskrities VPK areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentuoja Policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės). Pagal šių taisyklių 80 punktą, policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Iš Klaipėdos apskrities VPK pateiktų duomenų matyti, kad laikant pareiškėją Klaipėdos VPK areštinės kamerose 2011-12-22, nuo 2012-01-11 iki 2012-01-12, nuo 2012-01-17 iki 2012-01-19, nuo 2012-02-06 iki 2012-02-15, nuo 2012-05-14 iki 2012-05-29, nuo 2012-06-14 iki 2012-06-19, nuo 2012-08-30 iki 2012-08-31, nuo 2012-09-13 iki 2012-09-16, nuo 2012-10-11 iki 2012-10-15 ir nuo 2013-01-16 iki 2013-01-23, buvo pažeisti privalomi vienam asmeniui ploto reikalavimai.
I. O. ginčo laikotarpiu Klaipėdos apskrities VPK areštinės kamerose buvo laikomas 130 dienų. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad nepažeidžiant pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, I. O. buvo laikomas 73 dienas. Taigi, pareiškėjui būnant Klaipėdos apskrities VPK areštinėje, 57 dienas nebuvo skirta pakankamai ploto.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 20 punktą, naujai statomose laisvės atėmimo vietose gyvenamąsias patalpas draudžiama įrengti rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose. Tos pačios higienos normos 2 punkte įtvirtinta, kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į šias teisės akto nuostatas, darytina išvada, kad šiuo atveju Lietuvos higienos normos HN 76:2010 20 punktas neturi būti taikomas.
Pareiškėjas nurodė, kad tualete nebuvo įrengto klozeto, buvo tik skylė grindyse, tualetas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo uždaromos kabinos ir iš tualeto sklido baisus kvapas, o vanduo nusileisdavo prastai. Iš Klaipėdos apskrities VPK areštinės vyresniojo specialisto 2013-06-23 akto matyti, kad tualeto sienelės aukštis yra 1,2 m ir 1,3 m (b. l. 95). Teismo nuomone, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais.
Nuteistųjų ir suimtųjų materialinis buitinis aprūpinimas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje vykdomas vadovaujantis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis. Pagal šių taisyklių 83 punktą, policijos areštinėje uždaryti asmenys esant būtinumui turi būti aprūpinti būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi ir higieniniais įklotais. Byloje nėra jokių duomenų, kad šios higienos priemonės pareiškėjui nebuvo išduotos, todėl nėra pagrindo pripažinti pažeidimą.
Klaipėdos apskrities VPK areštinės viršininko 2014-06-22 tarnybiniame pranešime pažymėta, kad areštinės kameros atitinka higienos normų reikalavimus, kamerose yra įrengta vėdinimo sistema, o duomenų, kokia buvo oro temperatūra ar santykinis oro drėgnumas, institucija neturi. Kadangi pareiškėjas nusiskundimų ar pageidavimų dėl šių sąlygų netinkamumo areštinės administracijai nereiškė, šis pažeidimas taip pat laikytinas nenustatytu.
Bendruosius policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 17.3 punkte nustatyta, kad policijos areštinių teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Koks turi būti kiemelio, į kurį areštinėje laikomi asmenys eina pasivaikščioti, dydis, teisės aktai nereglamentuoja. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 54 punkte nustatyta, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti, o nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze – 2 kartus per dieną po 1 valandą. Pasivaikščiojimas gali neįvykti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tiktai dėl nepalankių pasivaikščiojimui meteorologinių sąlygų, esant policijos areštinėje laikomo asmens sutikimui ar prašymui, taip pat ekstremalių ar ypatingų situacijų metu. Taigi, leidžiant I. O. kasdien pasivaikščioti gryname ore vieną pusantros valandos, nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.
Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 21 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į policijos areštinę iš bausmių atlikimo įstaigų dėl tiriamos ar teisme nagrinėjamos bylos, pasimatyti su giminaičiais neleidžiama, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ilgalaikių pasimatymų neskyrimą lėmė neteisėti pareigūnų veiksmai.
Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 61 punkte nustatyta, kad asmenys maistą gauna nemokamai pagal fiziologines mitybos normas ir iš anksto sudarytą valgiaraštį. Policijos areštinėse laikomiems asmenims taikomos tokios pat mitybos normos kaip ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims, kurias nustato Vyriausybė. Policijos areštinėse laikomų asmenų mitybos normas tvirtina Lietuvos policijos generalinis komisaras. Nors atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų apie maisto energetinę vertę, tačiau atsižvelgiant į tai, kad dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančio maitinimo pareiškėjas į Klaipėdos apskrities VPK administraciją nesikreipė, darytina išvada, kad maisto kokybė jam atrodė tinkama. Klaipėdos apskrities VPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2011-12-22, tačiau reikalavimus teismui dėl maisto kokybės pareiškė tik 2014-06-03 išsiųstame skunde.
Iš Klaipėdos apskrities VPK areštinės bendruomenės slaugytojos 2014-06-23 pažymos matyti, kad remiantis sveikatos apsaugos ministro 2012-10-19 įsakymu Nr. V-946 patvirtintais Infekcijų kontrolės reikalavimais, visi pacientai sergantys, ar įtariami sergantys infekcinėmis ligomis, yra izoliuojami (t. 1, b. l. 96). ŽIV nėra oro lašiniu būdu, socialinių ar buitinių kontaktų metu užkrečiama liga (t. 1, b. l. 178-179). Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013-01-29 patikrinimo akte Nr. PA-3 detaliai atskleista padėtis dėl ŽIV, nenurodoma, kad tokių asmenų izoliavimas būtinas.
Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 10.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims draudžiama rūkyti kameroje, jeigu nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Jokių nuostatų dėl rūkančių bei nerūkančiųjų izoliuoto laikymo policijos areštinėse nėra nustatyta. Pareiškėjas plačiau aplinkybių dėl rūkančiųjų laikymo atskirai nuo nerūkančiųjų nepaaiškino, jis tik nurodė, kad Klaipėdos apskrities VPK areštinėje nebuvo kamerų, skirtų norintiems mesti rūkyti arba nerūkantiems. I. O. neteigė, kad yra nerūkantis, ir kad dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis patyrė žalą. Taigi, aptartas pažeidimas laikytinas neįrodytu.
Duomenų dėl kamerų dezinfekavimo, langų nevalymo ir prasto jų atsidarymo, asbesto pastato konstrukcijoje bei parazitų (tarakonų) buvimo nėra pateikta, taip pat nėra duomenų, kad dėl šių pažeidimų I. O. būtų reiškęs pretenzijų, todėl aptarti jo teiginiai laikytini nepagrįstais.
Pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktą, policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Teisės pareiškėjui kartą per savaitę praustis duše pažeidimas nebuvo nustatytas.
Išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, jog Klaipėdos apskrities VPK areštinės pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto bei tualeto tinkamo neatskyrimo.
Klaipėdos apskrities VPK areštinė 2013-12-27 rašte Nr. 30-S-13985 nurodė, kad neteiks informacijos, kadangi ji neargumentuota ir nekonkreti. I. O. buvo išaiškinta teisė pagrįsti informacijos, kurios prašo, panaudojimo tikslą ir motyvus (t. 1, b. l. 21). Įvertinus tai, negalima daryti išvados, kad institucijos pareigūnai pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 punkto nuostatas, suteikiančias teisę gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas.
Dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos veiksmų
I. O. žalą sieja ir su Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vykdyto konvojavimo pažeidimais. Pareiškėjas nurodė, kad konvojavimo kameroje asmeniui tenka apie 1 kv. m ploto kartu su sėdima vieta, nebuvo vėdinimo, šildymo, saugos diržų, langų. Be to, sveiki asmenys buvo etapuojami kartu su sergančiais įvairiomis ligomis.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, remdamiesi konvojavimo paraiškomis, pareiškėją ginčo laikotarpiu konvojavo planiniu maršrutu Vilnius–Klaipėda–Vilnius (t. 2, b. l. 10–96). Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad I. O. buvo konvojuojamas automobiliais „Volkswagen Crafter“ (valstybiniai Nr. EDL 149, EDL 150, EDL 152, EDL 153, FUV 253, FUV 254, EFS 558, EFS 559, EFS 561). Konvojų sudarė 2 automobiliai, dviem automobiliais buvo vežama daugiausia 28 asmenys.
Iš transporto priemonių registracijos liudijimų matyti, kad automobiliai „Volkswagen Crafter“ (valstybiniai Nr. EDL 149, EDL 150, EDL 152, EDL 153, FUV 253, FUV 254, EFS 558, EFS 559 ir EFS 561) priskiriami M₂–CWK tipui ar kategorijai (t. 2, b. l. 97, 100, 103, 106, 109, 112, 115, 119, 121). Vadovaujantis Valstybinės kelių inspekcijos prie susisiekimo ministerijos viršininko 2008-12-02 įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimų 8.2 ir 15.6.3 punktais, šios transporto priemonės yra skirtos keleiviams vežti, jos turi daugiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams, o techniškai leistina pakrautos transporto priemonės (bendroji) masė ne didesnė kaip 5 t; šių transporto priemonių kėbulai yra pritaikyti vežti kalinius. Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) patvirtina, kad nurodytos transporto priemonės „Volkswagen Crafter“, kuriomis buvo konvojuojamas pareiškėjas, atitinka techninius reikalavimus (t. 2, b. l. 98, 99, 101, 102, 104, 105, 107, 108, 110, 111, 113, 114, 116, 117, 118, 120, 122).
Vairuotojų, vežančių keleivius ir krovinius, pareigos numatytos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 14 straipsnyje. Keleivius leidžiama vežti tik tam skirtomis (arba specialiai tam pritaikytomis) transporto priemonėmis ir tik pagal konstrukciją žmonėms skirtose vietose (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 14 straipsnio 1 dalis). Reikalavimus, kurių turi laikytis transporto priemonių, vežančių keleivius (krovinius), vairuotojai, ir keleivių (krovinių) vežimo tvarką užtikrinant eismo saugumą nustato Kelių eismo taisyklės (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 14 straipsnio 4 dalis). Kelių eismo taisyklėse nėra nustatyta šiai bylai reikšmės turinčių žmonių vežimo tam pritaikytose priemonėse nuostatų. Byloje nebuvo nustatyta, kad Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, naudodama minėtus automobilius žmonių pervežimui, pažeistų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad sunkvežimiai, kuriais jis buvo konvojuojamas, teisiniu požiūriu negali būti naudojami asmenims konvojuoti bei kad jų būklė yra netinkama.
Administracinėje byloje esantys Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus 2014-05-12 dirbtinės apšvietos matavimo protokolas Nr. F-A-167 (t. 2, b. l. 123–124) bei ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolas Nr. F-M-175 (t. 2, b. l. 125–126) patvirtina, kad buvo tikrinta sunkvežimių atitiktis nustatytiems reikalavimams ir automobiliai, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nustatytus reikalavimus atitiko. Taigi, I. O. teiginiai dėl vėdinimo trūkumo atmestini, kaip nepagrįsti. Temperatūros duomenys automobiliuose nėra pateikti, tačiau atsižvelgiant į specialiojo transporto pritaikymą kaliniam vežti bei tai, kad jie atitiko techninius reikalavimus, darytina išvada, kad jos turėjo užtikrinti pakankamą temperatūrą, kad asmenys nebūtų kankinami šalčiu.
Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus vykdant konvojavimą, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės. Šių taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Kaip jau minėta, kai buvo konvojuojamas I. O., konvojų sudarė 2 automobiliai. Daugiausia dviem transporto priemonėmis 2013-03-04 buvo konvojuoti 28 asmenys, tačiau iš tos dienos kelionės žiniaraščio matyti, kad dėl vietos trūkumo nebuvo paimtas vienas asmuo (t. 2, b. l. 49–50). Be to, iš kitų kelionės žiniaraščių (t. 2, b. l. 22–23, 25–26, 43–44, 55–56, 73–74, 79–80, 85–86, 91–92) buvo surašomi tarnybiniai pranešimai dėl vietos trūkumo ir trūkstant vietos, konvojuojamieji nebuvo imami. Byloje esantys rašytiniai įrodymai neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis buvo vežamas perpildytose kamerose, yra pagrįsti. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Kadangi konvojavimo trukmė nėra labai ilga, automobiliuose įprasta įrengti tik tiek vietos, kiek būtinai reikalinga, todėl argumentai dėl vietos nepakankamumo laikomi nepagrįstais.
Konvojavimo taisyklių 95 punkte nustatyta, kad vienas iš pagrindų priimti konvojuojamuosius iš Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinių policijos įstaigų areštinių – konvojuojamojo asmens byla užantspauduotame pakete su asmens bylos pažyma. Pažymoje nurodytinų duomenų sąrašą nustato Konvojavimo taisyklių 64 punktas, o 64.11 papunktis imperatyviai reikalauja gydytojo išvados apie konvojuojamojo sveikatą, o esant būtinumui – ir apie konvojuojamojo sveikatos problemas (ypatybes), į kurias būtina atsižvelgti. Medicinos specialistų įrašas „vykti gali“ konvojavimo dokumentacijoje yra būtinas, priešingu atveju pareiškėjas nebūtų priimtas konvojuoti. Konvojavimo taisyklių 65 punkte įtvirtinta, kad konvojuojamųjų, kurie serga aktyvia plaučių tuberkulioze arba kitų kategorijų konvojuojamųjų pažymose įrašoma: „sergantis pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiama liga“, „izoliuoti nuo kitų konvojuojamųjų“ ir kita. Nesant atitinkamų įrašų konvojuojamųjų pažymose, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnams nekilo pareiga sergančius asmenis vežti atskirai nuo sveikųjų, jų veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklų 103.7 punktu, sergantys pavojinga ar ypač pavojinga žmonių užkrečiama liga, jeigu tai pažymėta jų asmens bylos pažymoje, vežami atskiroje kameroje. Kiti konvojuojamieji konvojuojami atskirai tik tuo atveju, jeigu tai pažymėta jų asmens bylos pažymoje (Konvojavimo taisyklių 104 punktas). Pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kad kartu su pareiškėju buvo konvojuojami sergantys asmenys.
Manydamas, kad jo teisės konvojuojant buvo pažeistos, pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu įkalinimo įstaigų ar Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnams. Konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Atsakovo atstovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos konvojaus vykdymo planinių maršrutų dokumentacijoje konvojuojamųjų nusiskundimų, pretenzijų, prašymų konvojaus pareigūnams neužfiksuota. I. O. nei dėl maitinimo konvojuojant, nei dėl kitų konvojavimo sąlygų nesiskundė. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos veiksmų neteisėtumo įrodymų.
Pažymėtina, kad laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo privalo susitaikyti su jo teisių ribojimais bei įvairiais nepatogumais. Pagrindu teisių gynybai yra tik aplinkybių, kurios rodytų, jog su asmeniu buvo elgiamasi nežmonišku ar žeminančiu būdu arba jis būtų kankinamas, nustatymas (Konvencijos 3 straipsnis). Vadinasi, nuteistasis turėtų patirti ypatingą, visuomenei nepriimtiną pareigūnų elgesį. Jokių panašių aplinkybių dėl asmens konvojavimo nebuvo nustatyta. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, jog Lukiškių TI-K, Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Klaipėdos apskrities VPK areštinės pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto, tualeto neatskyrimo, temperatūros bei kitų reikalavimų. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje įtvirtinta, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
I. O. pateikė teismui išrašą iš sveikatos istorijos, iš kurio matyti, kad jis į medikus kreipėsi dėl ausies bei nugaros skausmų, miego sutrikimų ir nerimo. Nors pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas, tačiau pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes. Lukiškių TI-K, Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Klaipėdos apskrities VPK areštinės pareigūnams pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas ir taip sukėlus jam nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsižvelgiant į pažeidžiamos vertybės pobūdį, I. O. subjektinės teisės – būti kalinamam bei gydomam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis turi būti mažinamas. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 300 000 Lt (86 886 Eur) neturtinės žalos atlyginimo neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Nustatant žalos atlyginimo dydį įvertinami Lietuvos Respublikoje nustatyti socialinių išmokų bei darbo užmokesčio dydžiai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pagrindiniai socialiniai rodikliai, skelbiami http://www.sodra.lt/lt/pasalpos/statistika/pagrindiniai-socialiniai-rodikliai, rodo, jog vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą 2014 m. lapkričio mėnesį sudarė 863,3 Lt (250,03 Eur). Minimali mėnesinė alga, neatskaičius mokesčių, šiuo metu sudaro 300 Eur. Žalos atlyginimas už netinkamas sąlygas negali būti prilyginamas vidutinei senatvės pensijai arba darbo užmokesčiui, kadangi tai prieštarautų teisingumo principui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
I. O. taip pat prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo pateiktas skundas žyminiu mokesčiu neapmokestintas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 11 punktas), duomenų apie kitas patirtas išlaidas nepateikta, todėl laikoma, kad I. O. rašytinio prašymo ir konkretaus bei išsamaus šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis, nepateikė ir teismas neturi galimybės įvertinti prašymo atlyginti teismo išlaidas pagrįstumo. Dėl šios priežasties pareiškėjo prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo paliktinas nenagrinėtu. Analogišką praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2009-05-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-599/2009). Pažymėtina, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio ne vėliau kaip 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paduoti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Dėl rašytinio prašymo ir konkretaus bei išsamaus patirtų išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo nenagrinėtu paliktinas ir atsakovo atstovo Alytaus pataisos namų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardomo izoliatoriaus, 2013-03-13 vakare pažeidė I. O. (I. O.) teises, neužtikrindama teisės aktais nustatyto ploto gyvenamojoje patalpoje Nr. 111 bei tinkamai neįrengdama tualeto.
Priteisti I. O. (I. O.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Priteisti I. O. (I. O.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti.
I. O. (I. O.) prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Alytaus pataisos namų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.