Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. kovo 25 d., atliekant laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Bylos duomenimis (b. l. 14, 15, 25–30) nustatyta, jog pareiškėjas gyveno 9 kameroje vienas. Minėtoje kameroje atskiras sanitarinis mazgas neįrengtas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Atsakovas į bylą pateikė 9 kameros nuotraukas (b. l. 29) iš kurių matyti, jog kameroje sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo likusios kameros patalpos. Kameroje ant pakylos yra tualetas (tupimas), praustuvas.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo norma), 10.4 punkte numatyta, jog kamerų tipo patalpoje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti klozetas (gali būti tupiamas) ir praustuvė.

Ginčo laikotarpiu galiojusi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo specifikos, tačiau 12 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, konstatuotina, jog 9 kameros sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai (sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo likusios kameros gyvenamosios dalies).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, jog nepriklausomai nuo to, kad kamerose jis buvo laikomas vienas ir jose buvo įrengta sienelė, atskirianti sanitarinį mazgą nuo likusios kameros, tačiau atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis galėjo buvo matomas kameros duris atidarantiems pareigūnams, konstatuojama, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą (žr., pvz., 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1519-556/2018).

Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Iš byloje pateiktų kamerų nuotraukų (b. l. 29) bei atsakovo atsiliepimo į skundą, matyti, kad 9 kameroje sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teismas pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį (nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. kovo 25 d.) buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas susijusias su sanitarinio mazgo netinkamu įrengimu (privatumo neužtikrinimu).

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Marijampolės PN yra sudariusi su UAB „Dezinfa“ paslaugų teikimo sutartį Nr. 27/10-28 (b. l. 21–24) bei nurodė, jog ginčo laikotarpiu nebuvo vykdomas nariuotakojų ir graužikų naikinimas (b. l. 31). Įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai yra nevykdomi, ar vykdomi netinkamai į bylą nepateikta, taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas dėl buitinių parazitų jam keliamų nepatogumų būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją, visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, todėl, nesant tokių duomenų, teismo nuomone, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Marijampolės PN neteisėtų veiksmų.

Be to, pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventorium (Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas, iš dalies galėjo būti sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų. Atsakovė nepaneigė pareiškėjo argumentų, jog tualetas surūdijęs, sutrupėjusios plytelės, todėl šie pareiškėjo argumentai lieka neneigti.

Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas (be pertvarų, be durų) neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jų suėmimo sąlygų bloginimui.

Pareiškėjas apie sveikatos sutrikimus duomenų į bylą nepateikęs. Atsakovas pateiktoje 2019 m. balandžio 3 d. psichologinės tarnybos pažymoje Nr. 55/04-359 (b. l. 16) nurodė, kad pareiškėjas į psichologinę tarnybą bausmės atlikimo laikotarpiu dėl netinkamų gyvenamųjų sąlygų nesikreipė. Sveikatos priežiūros skyrius 2019 m. balandžio 3 d. pažymoje nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė (b. l. 17).

Teismo nuomone, byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neužtikrinant pareiškėjui privatumo sanitariniame mazge bei nustačius ir kitus pažeidimus, konstatuotina, jog jis patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Tokie pažeidimai sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatytos pažeidimo trukmės ir pažeidimo pobūdžio pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina iš atsakovo suma yra 30 Eur, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 30 Eur (trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.