Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Pirmosios instancijos teismui pateikti Ataskaitų apie policijos areštinėje laikomus asmenis bei jų apsaugos organizavimą žurnalo duomenys ir kiti rašytiniai įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas nuo 2010 m. liepos 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. įvairiais laikotarpiais buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009), nustatanti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus. Teismas atkreipė dėmesį, kad neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus ir Konvencijos 3 straipsnis.

Higienos norma HN 37:2009 ploto normos vienam asmeniui nenustato. Šiame teisės akte yra suformuluoti bendro pobūdžio reikalavimai, kad policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose kamerose (18 p.) ir kad šiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pripažįsta, kad minimalaus kameros ar gyvenamosios patalpos ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida, o ypač mažas asmeniui tenkantis kameros plotas savaime gali būti pakankamu pagrindu pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013; EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99).

Teismas pastebėjo, kad ginčo laikotarpiu areštinėse laikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydį reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009‑2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 5, 11, 12, 14, 15, 16, 18, 20. Iš atsakovo atstovo pateiktos Panevėžio AVPK areštinės kamerų išdėstymo schemos matyti, kad kamerų Nr. 5, 11, 12, 14, 15, 16, 18, 20 plotai atitinkamai yra 5,70 kv. m, 10 kv. m, 12,17 kv. m, 10,20 kv. m, 19,59 kv. m, 14,38 kv. m, 13,81 kv. m ir 14,80 kv. m. Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas vienas (kamerose Nr. 5, 12, 14, 16), kartu su dar vienu asmeniu (kamerose Nr. 11, 12, 14, 16, 18, 20) arba kartu su dar dviem asmenimis (kamerose Nr. 15, 16, 18, 20). Teismas nusprendė, kad areštinės kamerose pareiškėjui tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m bendro kamerų ploto, t. y. nuo 4,60 kv. m iki 14,38 kv. m. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktais nustatytos minimalios kameros ploto normos.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie sanitarinio mazgo netinkamą įrengimą pagrįstumo, vadovavosi byloje pateiktu Panevėžio VSC 2012 m. vasario 22 d. patikrinimo aktu Nr. H5-46, kuriame užfiksuoti 2012 m. vasario 7 d. atliktos periodinės kontrolės rezultatai. Šio centro specialistai sanitarinių mazgų įrengimo pažeidimų nenustatė. Be to, visose areštinės kamerose, išskyrus vienvietę kamerą Nr. 5 ir karcerį, buvo įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir daugiau nei 120 cm aukščio mūrinės pertvaros; sanitariniuose mazguose įrengti turkiško tipo tualetai, praustuvės su šaltu tekančiu vandeniu; sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas, buvo patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga; kamerose buvo talpos buitinėms atliekoms, šepečiai tualetui valyti, kempinėlės valymui. Išanalizavęs 2010 m. sausį – 2012 m. lapkritį Panevėžio VSC parengtų aktų duomenis, teismas nustatė, kad nė per vieną Panevėžio AVPK areštinės patikrinimą Higienos normos HN 37:2009 20 punkto pažeidimai nebuvo nustatyti. Peržiūrėjus Panevėžio AVPK pateiktos vaizdo medžiagos duomenis, teigtina, kad kamerose Nr. 11, 12, 14, 15, 16, 18, 20, išskyrus vienvietę kamerą Nr. 5, sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skyrė sienelės, o kamerose Nr. 12, 14, 16, 18 ir 20 stalai ir kėdės buvo įrengti priešais sanitarinį mazgą. Vertindamas nurodytas aplinkybes, teismas atsižvelgė į tai, jog Higienos normoje HN 37:2009 nėra įtvirtintas reikalavimas sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis arba sanitarinius mazgus įrengti atskiroje patalpoje. Be to, šis teisės aktas nereglamentuoja inventoriaus, kuriuo aprūpinamos kameros, išdėstymo patalpose.

Pagal Higienos normos HN 37:2009 52 punktą, policijos areštinėje laikomi asmenys privalo patys nuolat rūpintis švara ir tvarka kamerose, tam jie aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Teismas, išanalizavęs Panevėžio VSC 2010 m. sausio 6 d. – 2012 m. spalio 23 d. laikotarpiu parengtus patikrinimo aktus, pripažino, jog šiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje laikyti asmenys švarai kamerose palaikyti buvo aprūpinti valymo inventoriumi ir priemonėmis, talpomis buitinėms atliekoms ir šepečiais tualetui valyti. Vadinasi, pareiškėjas turėjo realias galimybes pasirūpinti sanitarinių mazgų tvarka ir švara.

Higienos norma HN 37:2009 nustato, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 p.), ir kad sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (20 p.). Panevėžio AVPK nurodė, kad ginčo laikotarpiu Higienos normos HN 37:2009 20 ir 23 punktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Panevėžio VSC 2012 m. vasario 22 d. ir 2012 m. lapkričio 5 d. patikrinimų aktuose pateikti duomenys ir vaizdo medžiaga patvirtino, kad areštinės kamerų langai darinėjosi, sanitarinių mazgų sienose įrengtos patalpų oro šalinimo sistemos ortakio angos, o sanitariniuose mazguose buvo šalto vandens nuleidimas. Be to, ginčo laikotarpiu Panevėžio VSC ne kartą tikrino areštinės kamerų vėdinimą. 2010 m. gruodžio 24 d. tikrinant kameras Nr. 14, 15, 18, 20, kuriose buvo laikomas ir pareiškėjas, ir 2011 m. balandžio 22 d. tikrinant areštinę nustatyta, kad oro judėjimo greitis atitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK užtikrino higienos normų reikalavimus atitinkantį kamerų vėdinimą.

Panevėžio AVPK prašė taikyti senaties terminą laikotarpiui nuo 2010 m. liepos 30 d. iki 2011 m. spalio 28 d. Pareiškėjas skundą teismui per pataisos įstaigos administraciją padavė 2015 m. sausio 13 d. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismui pripažinus, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, praleistas terminas turi būti atnaujinamas. Pareiškėjas nurodė, jog nežinojo, kad gali kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir tik būdamas pataisos namuose pradėjo domėtis teisės aktais, skaityti teisinę literatūrą ir suvokė, kad jo teisės buvo pažeistos. Teismas nurodė, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nežinojo ir negalėjo žinoti apie daromus jo teisių pažeidimus ir iš jų kylančius žalingus padarinius. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie egzistavusias objektyvias aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, o jo nurodytos aplinkybės negali būti laikomos svarbiomis, objektyviomis ir galinčiomis lemti senaties termino atnaujinimą. Kadangi nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teismas taikė ieškinio senatį už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 30 d. iki 2011 m. spalio 28 d. ir šią pareiškėjo reikalavimo dalį atmetė.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos (4 120 Eur) atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, motyvuojant netinkamomis kalinimo areštinėje sąlygomis, buvo atmestas.

Pareiškėjas savo apeliacinį skundą, be kita ko, grindžia tuo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.). Taip pat dėmesys atkreiptinas į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr., pvz., 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą už kalinimą, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinėje nuo 2010 m. liepos 30 d. iki 2012 rugsėjo 25 d., o į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2015 m. sausio 13 d. (pagal spaudą ant voko, I t., b. l. 9).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Akivaizdu, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ir jis yra galimai laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau skundą teismui jis išsiuntė tik 2015 m. sausio 13 d. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis nežinojo apie pažeidžiamas teises, negali būti laikoma pagrįstu pagrindu, pateisinančiu senaties termino praleidimą, juolab kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog dėl savo teisių pažeidimo kreipėsi į įvairias institucijas, kas rodo, jog visgi jis suprato apie galimą jo teisių pažeidimą. Be to, pats pareiškėjas nurodo, jog dėl nurodytų pažeidimų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl yra akivaizdu, kad jis turėjo suvokti, jog jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas yra galimai pažeidžiamos. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimo pobūdį, sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galbūt antisanitarinėmis sąlygomis bei dėl to jis patiria neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. sausio 13 d., pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpiui nuo 2010 m. liepos 30 d. iki 2011 m. spalio 28 d. galbūt netinkamomis sąlygomis turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą dėl šios dalies atmesti, o reikalavimo dalį dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų areštinėje laikotarpiu, kuriam ieškinio senaties terminas netaikomas, t. y. nuo 2012 m. sausio 13 d., nagrinėti iš esmės.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju bus peržiūrima tik ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuri yra susijusi su laikotarpiu, kuriam ieškinio senaties terminas netaikytinas, t. y. laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 13 d.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Panevėžio AVPK veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas Panevėžio AVPK buvo laikomas nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. rugsėjo 17 d. 11 kameroje (kameros plotas – 10 kv. m) su vienu asmeniu, nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. buvo laikomas 16 kameroje (kameros plotas – 14,38 kv. m) (I t., b. l. 16–17, 158–166).

Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 11 ir Nr. 16, todėl jo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl jo laikymo kameroje Nr. 5 nevertintini, kadangi jie susiję su tais laikotarpiais, kuriems yra taikytinas ieškinio senaties terminas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė kalinimo sąlygų pažeidimų, susijusių su kamerose netinkamai įrengta ventiliacija, sanitariniais mazgais, švaros prekių aprūpinimu valymui. Su šiais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais apeliacinės instancijos teismas sutinka ir papildomai pažymi, jog pagal Higienos normos HN 37:2009 20 punktą sanitarinis mazgas turi būti atitvertas nuo gyvenamosios patalpos 120-130 cm aukščio pertvara. Iš Panevėžio VSC 2012 m. vasario 22 d. patikrinimo akto Nr. H5-46 matyti, jog kamerose Nr. 11 ir Nr. 16 tokios pertvaros buvo įrengtos. Atsakovo pateikti įrodymai, Panevėžio VSC patikrinimai dėl areštinės kamerų atitikties HN 37:2009 20 punkto reikalavimams nesuteikia pagrindo išvadoms, kad sanitariniai mazgai yra įrengti netinkamai kokiu nors aspektu, tarp jų ir baldų išdėstymo aspektu. Panevėžio VSC 2012 m. vasario 22 d. ir 2012 m. lapkričio 5 d. patikrinimų aktuose pateikti duomenys patvirtina, kad areštinės kamerų langai darinėjosi, sanitarinių mazgų sienose įrengtos patalpų oro šalinimo sistemos ortakio angos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmenyje turi būti atsižvelgiama ne į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124, o į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles, taip pat į Higienos normą HN 37:2009 (žr., pvz., 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016 ir kt.).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas, ar Panevėžio AVPK kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jam tenkantis plotas atitiko teisės aktais nustatytus reikalavimus, nepagrįstai vadovavosi Įsakymo Nr. V-124 nuostatomis, kadangi šio akto nuostatos taikomos tardymo izoliatoriams ir areštinėms, kuriose vykdoma arešto bausmė. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, kurių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas Panevėžio AVPK areštinės kamerose ginčo laikotarpiu atitiko nustatytą normą, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui visuomet teko daugiau nei 3,6 kv. m. Tačiau, įvertinus tai, jog pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m, matyti, jog 2012 m. rugsėjo 24–25 d. (I t., b. l. 162–163), kalint 16 kameroje (plotas 14,38 kv. m) kartu su dar dviem asmenims, jam teko mažiau ploto nei 5 kv. m (4,79 kv. m). Taigi bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu 2 dienas teko mažiau nei 5 kv. m. Kita vertus, taip pat matyti, jog didžiąją pareiškėjo laikymo areštinėje dalį, t. y. 2012 m. rugsėjo 14–17 d., jam buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (4 dienas teko 5 kv. m plotas), o 2012 m. rugsėjo 21–22 d. jam buvo suteiktos žymiai erdvesnės laikymo sąlygos (3 dienas teko 7,19 kv. m plotas). Analizuojant minėtus 2 atvejus, kuriais pareiškėjui teko mažiau kaip 5 kv. m ploto, pažymėtina, kad tai nėra ištisinis laikotarpis, o itin trumpas, neintensyvus, be to, pareiškėjui tekęs 4,79 kv. m plotas nežymiai skyrėsi nuo jam turėjusio tekti 5 kv. m ploto. Byloje taip pat nėra kitų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl jo laikymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

Vadovaujantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų komuliatyvaus poveikio, t. y. nurodytas vertinimas ir pripažinimas yra reliatyvus ir kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečių aplinkybių visumos (žr., pvz., 2016 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-221-858/2016 ir kt.). Byloje susiklosčiusi situacija, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti, jog šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011 ir kt.).

Atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija vertina, jog dėl to, kad pareiškėjui 2012 m. rugsėjo 24–25 d. nebuvo užtikrintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytas minimalus 5 kv. m plotas, yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisės 2012 m. rugsėjo 24–25 d. būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas neiškvietė pareiškėjo prašomų liudytojų ir neprijungė jo teikiamo G. K. rašytino paaiškinimo, nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar laikyti tai procesiniu pažeidimu. Kaip matyti, bylos esmė buvo atskleista byloje surinktų įrodymų visuma. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į pareiškėjo ribotas galimybes rinkti įrodymus ir įpareigojo atsakovą pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą bei duomenis ir juos patvirtinančius dokumentus apie pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes (I t., b. l. 11). Atsakovas, vykdydamas minėtą pirmosios instancijos teismo įpareigojimą, pateikė su ginčo dalyku susijusius dokumentus, atsiliepimą į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 12–167). Iš teismo procesinių dokumentų turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis minėtų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų, vertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, ištyrė ir įvertino visus byloje pateiktus reikšmingus įrodymus.

Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą prijungti prie bylos papildomus dokumentus (II t., b. l. 5–13). Pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų priežasčių, iš kurių būtų galima spręsti, kodėl šių dokumentų pareiškėjas nepateikė pirmosios instancijos teismui kartu su skundu, nėra pagrindo vertinti, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (matyti, jog daugelis iš jų buvo parengi 2011 m.), todėl apeliacinės instancijos teisme juos atsisakytina tirti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, pripažįstant, kad 2012 m. rugsėjo 24–25 d. Panevėžio AVPK areštinėje buvo pažeistos pareiškėjos teisės būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktus atitinkančiomis sąlygomis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pareiškėjo R. V. skundą tenkinti iš dalies. Pripažinti, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje 2012 m. rugsėjo 24–25 d. buvo pažeistos pareiškėjo R. V. teisės būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktus atitinkančiomis sąlygomis. Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą“.

Nutartis neskundžiama.