- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-10
- Bylos Nr.
- e2A-2581-661/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36223-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burduliene, Neringa Švedienė, Alvydas Barkauskas (pran.)
- Ieškovas
- I. R.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai
- Kategorijos
- 122.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Rūtos Burdulienės ir Neringos Švedienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo I. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. R. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl neturtinės žalos, padarytos neteisėtu suėmimu, atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, 112320 Lt dydžio neturtinės žalos, padarytos neteisėtu suėmimu baudžiamojoje byloje Nr. 15-1-00754-10, atlyginimą; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys grindžiamas tuo, kad 2010-10-14 dėl ieškovo veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas, 2010-11-25 jis buvo laikinai sulaikytas. 2010-11-26 ieškovui taikyta kardomoji priemonė - suėmimas. Ieškovas sulaikytas ir kalintas laikotarpiu nuo 2010-11-25 iki 2013-01-31, iš viso 2 metus, 2 mėnesius ir 6 dienas. Lietuvos apeliacinio teismo 2013-01-31 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A- 29/2013 ieškovas nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Tokiu būdu, pasak ieškovo, jis buvo neteisėtai kalintas vienerius metus, 2 mėnesius ir 6 dienas. Priimant Lietuvos apeliacinio teismo 2013-01-31 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-29/2013, ieškovas jau buvo praleidęs gerokai ilgesnį laiką negu teismo galima skirti griežčiausią už tokio pobūdžio nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę. Ieškovas buvo neteisėtai kalintas vienerius metus, 2 mėnesius ir 6 dienas. Jis nurodo, kad dėl neteisėto kardomojo kalinimo patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė neigiamais potyriais, kurie pasireiškė reputacijos pablogėjimu, pažeminimu, dvasiniais išgyvenimais, kadangi apie ieškovą buvo rašoma viešojoje erdvėje. Ieškinyje nurodoma, kad neturtinė žala yra preziumuojama.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti ( b.l. 27-30). Atsiliepime nurodoma, kad ieškovo nuomone, tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 31 d. nuosprendžiu perkvalifikavo ieškovo nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 140 straipsnio 1 dalį, įrodo buvus jo neteisėtą suėmimą, kuris anot ieškovo truko vienerius metus, 2 mėnesius ir 6 dienas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Apeliacinis teismas perkvalifikavo ieškovo nusikalstamą veiką, tačiau ieškovo neišteisino, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendžio nepanaikino. Įvertinus civilinės atsakomybės aspektu reikšmingas aplinkybes - bausmės perkvalifikavimą nuteistojo naudai dėl objektyvių aplinkybių negalint pašalinti prieštaravimų surinktuose įrodymuose bei tai, kad ieškovas pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovas nukentėjusios atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus, kardomosios priemonės suėmimo taikymas, iki kol įsiteisės teismo nuosprendis, negali būti pripažintas neteisėtu. Valstybės deliktinė civilinė atsakomybė neatsiranda, nenustačius padarytų neteisėtų veiksmų. Baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovas nukentėjusios atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus, o šių veiksmų pasėkoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir ieškovui taikyta kardomoji priemonė - suėmimas bei ieškovas pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad dėl paties ieškovo didelio neatsargumo ar kaltės jam atsirado ieškinyje minima neturtinė žala. Kadangi dėl paties ieškovo elgesio, prieštaraujančio įstatymams ir geros moralės normoms, buvo paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, laikytina, kad ieškovas prisiėmė negatyvių padarinių riziką, todėl reikalavimas atlyginti žalą turi būti atmestas. Įstatyme įtvirtintas neturtinės žalos atlyginimo reglamentavimas nesuponuoja, jog esant įstatymo nustatytiems atvejams neturtinės žalos padarymo faktas preziumuojamas ir ieškovui nereikia įrodinėti, kad jam padaryta neturtinė žala. Ieškinyje neturtinės žalos dydžio kriterijumi pasirinktas dviejų minimalių gyvenimo lygių dydis už kiekvieną suėmimo dieną. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nenustatomas toks ieškovo pasirinktas neturtinės žalos dydžio kriterijus. Todėl vadovautis taisykle, kad už vieną neteisėto suėmimo dieną priteistina suma yra dviejų MGL dydžių, negalima.
Atsiliepime į ieškinį Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 33-36, 56-61). Ieškovas neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų neįrodė, todėl nesant civilinės teisės pažeidimo (delikto) sudėties, valstybės prievolė atlyginti ieškovui žalą dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį neatsirado, todėl ieškinys netenkintinas. Kardomosios priemonės - suėmimo skyrimo metu ikiteisminiame tyrime buvo surinkti duomenys leidžiantys pagrįstai įtarti, kad ieškovas įvykdė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Kardomoji priemonė - suėmimas skirta, kadangi švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nei suėmimas pasiekti LR BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų negalima, nes pagrįstai manoma, kad įtariamasis: 1) darys naujus nusikaltimus, nes piktnaudžiauja alkoholiu, niekur nedirba, nuolat konfliktuoja su motina. 2010-08-20 baudžiamojoje byloje Nr. 15-1-397-10 I. R. buvo skirta kardomoji priemonė - įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusios ( L. S.), šio įpareigojimo jis nevykdė. Atliko nusikalstamus veiksmus savo šeimos nario atžvilgiu. Įtariamas dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo, už kurį straipsnio sankcijoje numatyta griežtesnė nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai manoma, kad būdamas laisvėje, jis darys naujus nusikaltimus, nes su šeimos nariais pastoviai konfliktuoja; 2) trukdys procesui, nes ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys pagrįstai leidžia teigti, kad I. R. gyvena (duomenys neskelbtini), Vilniuje kartu su savo motina, kuri byloje pripažinta nukentėjusiąją, todėl gali bandyti neteisėtai ją paveikti, panaudoti jos atžvilgiu psichinį bei fizinį smurtą. Iš ikiteisminio tyrimo Nr. 15-1-754-10 medžiagos analizės, daro išvadą, kad ieškovo laikino sulaikymo metu egzistavo asmens laikino sulaikymo pagrindai, o kardomosios priemonės-suėmimo skyrimas bei tęsimas buvo grindžiami procesiniais teismo sprendimais, kurie buvo peržiūrėti apeliacine tvarka ir nepanaikinti. Suėmimas buvo skiriamas įvertinus toje ikiteisminio tyrimo proceso stadijoje buvusius duomenis. Ieškovas buvo įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą, todėl preziumuoti, kad kardomoji priemonė - suėmimas jam buvo skirtas neteisėtai nėra jokio pagrindo.
Atsiliepime į ieškinį Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, kadangi nenustatyti Vilniaus aps. VPK Vilniaus miesto ketvirtojo policijos komisariato pareigūnų, atlikusių ikiteisminį tyrimą, neteisėti veiksmai (b.l. 38-39).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad suėmimas ieškovui buvo paskirtas pagrįstai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas I. R. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti visiškai. Apelianto manymu, besitęsiant paskirtam suėmimui teismas negalėjo minėtą kardomąją priemonę pratęsti tik esant pagrįstam įtarimui, jog apeliantas atliko nusikalstamą veiką. Teismas, pratęsdamas suėmimą, turėjo įsitikinti, kad įtariamasis gali neatvykti į teismą; kad, būdamas laisvas, gali trukdyti vykdyti teisingumą; kad gali padaryti naujų nusikaltimų; kad gali sutrikdyti viešąją tvarką. Apeliantas apeliacinį skundą grindžia panašiais argumentais, kaip ir ieškinį.
Į apeliacinį skundą atsiliepimus pateikė valstybę atstovaujančios institucijos - Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas, kurie nurodė, jog su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Šios institucijos nurodė, jog teismas, skirdamas kardomąjį suėmimą, rėmėsi tuo, kad baudžiamojoje byloje buvo pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad ieškovas buvo padaręs jam inkriminuojamas veikas, remdamasis nukentėjusios, liudytojų parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, specialisto išvada bei kita byloje esančia medžiaga. Teismo nutartyse buvo nurodyti suėmimo pagrindai, numatyti BPK 122 str. 1 d. 1 p.-bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, BPK 122 str. 1 d. 2 p.- trukdys procesui bei BPK 122 str. 1 d. 3 p. - darys naujus nusikaltimus. Teismas, skirdamas kardomąją priemonę suėmimą, pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad I. R. dėl sveikatos būklės negali būti laikomas suėmime. Teismas įvertino, kad kaltinamasis charakterizuojamas neigiamai, linkęs smurtauti, piktnaudžiauja alkoholiu, nedirba, kas sudarė pagrindą įtarti, kad būdamas laisvėje gali daryti naujus nusikaltimus. Baudžiamojoje byloje užfiksuotos aplinkybės rodo, kad suėmimo paskyrimas ir taikymas visiškai atitiko LR BPK 122 straipsnyje įtvirtintus šios kardomosios priemonės taikymo pagrindus bei sąlygas, esminės procedūrinės suėmimo skyrimo ar jo termino tęsimo taisyklės taip pat nebuvo pažeistos, o pagrindas įtarti ir kaltinti ieškovą padarius nusikaltimą, irgi buvo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta. Todėl analizuotini apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai. Apeliantas skundžia sprendimą, kuriuo atsisakyta priteisti jam žalos atlyginimą. Ginčo santykiams taikytinos tiek bendrosios civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios Civilinio kodekso normos, tiek normos reglamentuojančios Valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.272 straipsnio 1-3 dalyse. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.
Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, yra suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. išteisinamojo nuosprendžio priėmimas reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006, 2007 m. balandžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. K. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-169/2007; kt.). Civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas; baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas šių teisės šakų normų nustatyta tvarka yra viena iš aplinkybių, kurias, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo taisyklių, turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas. Konstatavęs esmines reikšmingas aplinkybes civilinėje byloje teismas gali padaryti priešingą išvadą negu padarytoji baudžiamojo ar administracinio proceso kontekste. Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006). Pažymėtina ir tai, kad pagal EŽTT praktiką asmuo negali teigti esąs teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (sąžiningą procesą) pažeidimo auka baudžiamajame procese vien todėl, kad jis buvo išteisintas arba procesas nutrauktas (Kalpachka v. Bulgaria, no. 49163/99, decision of 19 May 2005; Korobov v. Estonia, no. 10195/08, decision of 14 September 2010).
Nagrinėjamu atveju, iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei LITEKO duomenų sistemos, matyti, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės ištyrė visas bylos aplinkybes, ir priėmė motyvuotą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2010-11-26 Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas prokuroro prašymą dėl kardomosios priemonės - suėmimo skyrimo I. R. patenkino iš dalies ir paskyrė kardomąją priemonę-suėmimą dviem mėnesiams. Apeliantas dėl minėtos teismo nutarties skirti kardomąją priemonę- suėmimą padavė apeliacinį skundą. Vilniaus apygardos teismas 2010-12-21 nutartimi jo skundą atmetė, teismas nurodė, kad Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas paskyrė kardomąją priemonę suėmimą laikydamasis proporcingumo principo ir atsižvelgdamas į galimai padarytos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę bei ikiteisminio tyrimo pradinę stadiją. Kardomoji priemonė suėmimas buvo pratęsta Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011-01-21 nutartimi, Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011-03-21 nutartimi, 2011-05-24 Vilniaus apygardos teismo nutartimi, 2011-07-20 Vilniaus apygardos teismo nutartimi. Apeliantas apeliacine tvarka skundė Vilniaus apygardos teismo 2011-05-24 bei 2011-07-20 nutartis dėl kardomosios priemonės - suėmimo termino pratęsimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2011-06-09, 2011-08-16 nutartimis jo skundus atmetė. 2011-10-13 Vilniaus apygardos teismas nuosprendžiu apeliantą pripažino kaltu ir kardomąją priemonę iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliko suėmimą. Lietuvos apeliacinis teismas nuosprendžiu, pakeitė 2011-10-13 Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir į bausmės laiką įskaitė sulaikymo ir kardomojo kalinimo laiką nuo 2010-11-25 iki 2013-01-31 bei pripažino, kad apeliantas atliko bausmę ir jį paleido iš suėmimo teismo salėje. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad iš suėmimo I. R. skyrimo ir jo termino pratęsimo dokumentų matoma, kad suėmimas jam buvo motyvuotai skiriamas ir tęsiamas manant, kad jis gali trukdyti procesui, paveikti nukentėjusiąją, daryti naujus nusikaltimus, atsižvelgta į tai, kad jam 2010-08-20 Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo nutartimi buvo pritaikyta kardomoji priemonė-įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusios L. S., tačiau jis paskirtos kardomosios priemonės nevykdė ir atliko nusikalstamus veiksmus savo šeimos nario- motinos, atžvilgiu, buvo atsižvelgta į tai, kad ieškovas buvo įtariamas sunkaus tyčinio smurtinio nusikaltimo padarymu, už kurį buvo numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 12 metų, atsižvelgta į jo asmenybę, į tai, kad jis niekur nedirba, piktnaudžiauja alkoholiu, neturi kitos gyvenamosios vietos. Teismas, skirdamas kardomąjį suėmimą, rėmėsi tuo, kad baudžiamojoje byloje buvo pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad ieškovas buvo padaręs jam inkriminuojamas veikas. Teismo nutartyse buvo nurodyti suėmimo pagrindai, numatyti BPK 122 str. 1 d. 1 p.-bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, BPK 122 str. 1 d. 2 p.- trukdys procesui bei BPK 122 str. 1 d. 3 p. - darys naujus nusikaltimus.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, teismas perkvalifikavo apelianto nusikalstamą veiką, tačiau apelianto neišteisino, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendžio nepanaikino. Todėl įvertinus civilinės atsakomybės aspektu reikšmingas aplinkybes - bausmės perkvalifikavimą nuteistojo naudai dėl objektyvių aplinkybių negalint pašalinti prieštaravimų surinktuose įrodymuose bei tai, kad apeliantas pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir byloje neginčijamai nustatyta, kad apeliantas nukentėjusios atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus, kardomosios priemonės suėmimo taikymas, iki kol įsiteisės teismo nuosprendis, negalėjo būti pripažintas neteisėtu. Taigi valstybės deliktinė civiline atsakomybė neatsiranda, nenustačius padarytų neteisėtų veiksmų.
Apeliantas nurodo, kad nustačius neteisėtą asmens laisvės suvaržymą, konstatuotinas tam tikros neturtinės žalos padarymo faktas, o jo reputacijos pablogėjimą, pažeminimą, dvasinius išgyvenimus papildomai patvirtina melagingi viešai paskelbti duomenys, jog apeliantas mirtinai sumušė savo motiną. Tačiau už žiniasklaidoje ir viešoje erdvėje pateikiamų faktų ir teiginių interpretacijas prokuroras nėra atsakingas. Apeliantas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia jam neteisėtai taikyta (tęsiama) kardomaja priemone-suėmimu.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, tačiau apelianto išsakyti teiginiai dėl jam padarytos pareigūnų veiksmais neturtinės žalos yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, be to, pirmosios instancijos teismas nenustatė baudžiamąją bylą tyrusių pareigūnų veiksmų neteisėtumo.
Kolegija sprendžia, jog šioje byloje ieškovas neįrodė, jokių neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų. Nenustačius neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir priežastinio ryšio, kaip CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra prasmės nustatinėti kitos civilinės atsakomybės sąlygos – ieškovui padarytos žalos. Dėl to teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie susiję su žalos dydžio nustatymu.
Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus bei aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.