Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Giedrės Seselskytės, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių M. K. ir N. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal patikslintą ieškovo M. J. ieškinį atsakovėms M. K. ir N. K. dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, nuostolių priteisimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, tretieji asmenys Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarė A. R., Centro kredito unija ir M. N. (N.) (K.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

7. Apeliantės su apeliaciniu skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus: 2022 m. gegužės 13 prašymą prokurorui, Klaipėdos apygardos prokuratūros 2022 m. gegužės 14 d. raštą, 2021 m. spalio 20 d. pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. Pažymėtina, jog naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal Civilinio proceso kodekso 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos specifiką, siekdamas visapusiško ir teisingo bylos išnagrinėjimo ir išlaikyti protingą pusiausvyrą tarp proceso koncentruotumo, ekonomiškumo ir dispozityvumo principų, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, taip pat įvertinęs tai, jog dalis pateiktų dokumentų (išskyrus pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą) surašyti jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, taigi objektyviai neegzistavo galimybė pateikti juos pirmosios instancijos teismui, priima ir prideda prie bylos su apeliaciniu skundu naujai pateiktus įrodymus.

8. Byloje nustatytos tokios toliau nurodomos faktinės aplinkybės. 2019 m. vasario 1 d. ieškovas M. J. ir atsakovė M. K. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal ją ieškovas pardavė atsakovei butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Sutarties 3.1 punkte šalys susitarė, kad buto pardavimo kaina – 35 000 Eur. Atsakovė įsipareigojo sumokėti 8 000 Eur grynaisiais pinigais prieš pasirašant sutartį, o likusius 27 000 Eur įsipareigojo sumokėti per tris savaites nuo sutarties sudarymo dienos, įkeičiant butą Centro kredito unijai pagal 2019 m. sausio 15 d. Centro kredito unijos pažymą Nr. 19/01/15-01 (sutarties 4.1 punktas). Sutarties 11.4 punkte šalys susitarė, kad sutarties sudarymo išlaidas apmoka pardavėjas, t. y. ieškovas. 2019 m. sausio 15 d. Centro kredito unija išdavė notarų biurui pažymą Nr. 19/01/15-01, joje nurodė, kad kredito unija nutarė skirti atsakovei M. K. 27 000 Eur paskolos buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui; pirkimo kaina turi būti ne mažesnė nei 35 000 Eur; pirkėjai butą apdraudus, įkeitus kredito unijai ir įregistravus hipoteką, kredito unija įsipareigojo per 5 darbo dienas nuo hipotekos įregistravimo dienos pervesti 27 000 Eur į turto pardavėjo banko sąskaitą; kredito unijos sprendimas galiojo ne ilgiau nei iki 2019 m. vasario 15 d. Ginčo butas yra įregistruotas atsakovės M. K. vardu kaip asmeninė nuosavybė. Butas pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nuo 2018 m. balandžio 18 d. iki 2019 m. vasario 1 d. buvo įregistruotas ieškovo M. J. vardu.

9. Tarp akcinės bendrovės „Luminor Bank“ ir ieškovo M. J. 2018 m. gegužės 2 d. buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. 2700-2018-135826, jos pagrindu kreditorė suteikė ieškovui 27 000 Eur kreditą butui su rūsiu, esančiam (duomenys neskelbtini), pirkti. Ieškovo pateikti banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad ieškovas M. J. pagal kreditavimo sutartį Nr. 2700-2018-135826 kas mėnesį moka kredito įmokas. Negrąžinto kredito suma 2021 m. lapkričio 26 d. sudarė 25 184,54 Eur.

10. 2018 m. balandžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp pardavėjų A. A. ir J. P.-A. ir ieškovo M. J., patvirtina, kad ieškovas nusipirko ginčo butą už 35 000 Eur (8 000 Eur pirkėjo pinigai ir 27 000 Eur gautas kreditas).

11. Atsakovės pateiktas susirašinėjimo žinutėmis išrašas patvirtina, kad tarp ieškovo ir atsakovės vyko susirašinėjimas dėl buto pirkimo ir atsiskaitymo.

13. 2020 m. balandžio 2 d. atsakovė M. K. pervedė ieškovui M. J. 400 Eur, paskirtyje nurodydama „susitarimo mokestis“.

16. Ginčijant sandorį dėl apgaulės, iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015; 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019).

17. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas ir vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį ir po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008).

18. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019).

19. Nagrinėjamu atveju ieškovas apgaulę grindė tuo, kad sudariusi pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė nesilaikė sutarties 4.1 punkto susitarimo – nesumokėjo likusios 27 000 Eur sumos už butą ir neįkeitė buto Centrinei kredito unijai pagal 2019 m. sausio 15 d. Centro kredito unijos pažymą Nr. 19/01/15-01. Aplinkybių, kad pagal šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį nėra atsiskaityta, ir butas nėra įkeistas, atsakovė M. K. neginčijo. Ji laikėsi pozicijos, kad tai ji yra apgautoji šalis, nes visus buto reikalus tvarkė trečiasis asmuo M. N. (K.), jis ir turėjo sumokėti ieškovui visą kainą už butą. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu atsakovė M. K. patvirtino, kad suprato, jog pas notarą pasirašė, kad turės įkeisti butą, bet tai nebuvo tikroji jos valia. Trečiasis asmuo M. N. (K.) teismo posėdžio metu patvirtino, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas dėl atsiskaitymo už butą, kad atsakovė M. K. turbūt nesuprato teisinių pasekmių, pasirašydama pirkimo–pardavimo sutartį. N. K. taip pat teigė, kad trečiasis asmuo M. N. (K.) turėjo jos įgaliojimą tvarkyti visus reikalus, susijusius su butu, todėl jis ir turėjo sumokėti už iš ieškovo nupirktą butą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, jog byloje esančių duomenų pakanka konstatuoti, kad 2019 m. vasario 1 d. tarp pardavėjo (ieškovo) ir pirkėjos (atsakovės) pasirašyta pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta panaudojant apgaulę. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo pateiktu sandorio sudarymo aplinkybių vertinimu. Kolegijos nuomone, teismas netinkamai įvertino ieškovo ir atsakovės valios sudaryti sandorį formavimosi procesą.

20. Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovės valią sudaryti sandorį lėmė tas faktas, kad ji norėjo išsaugoti ginčo butą tam, jog jame galėtų gyventi jos mama. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, jog butas nuo 1992 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. vasario 9 d. buvo įregistruotas kaip N. K. nuosavybė. 2017 m. rugsėjo 27 d. antstolis Z. Z. priėmė patvarkymą dėl areštuoto turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), – pardavimo skolininko pasiūlytai pirkėjai M. K. už 37 000 Eur, tačiau butai M. K. parduotas nebuvo. 2018 m. vasario 7 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas patvirtina, kad N. K. priklausantis butas parduotas A. A. už 23 200 Eur. Atkreiptinas dėmesys, jog buto pardavimo iš varžytynių metu N. K. jau buvo išdavusi trečiajam asmeniui M. N. (K.) įgaliojimą, kad šis tvarkytų atsakovei nuosavybės teisėmis priklausančių nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų pardavimo reikalus. Tiek M. K., tiek N. K. teigia, jog trečiasis asmuo joms pažadėjo sutvarkyti buto įgijimo reikalus. Šią jų poziciją patvirtina tiek trečiojo asmens atsiliepimo į ieškinį turinys, tiek paaiškinimai pirmosios instancijos teismui. Kaip nurodė trečiasis asmuo, kai iš antrųjų varžytynių ginčo butą nupirko A. A., su juo buvo susitarta, kad ginčo butas bus perpirktas. Trečiasis asmuo nurodo tada susitaręs su ieškovu M. J. dėl paskolos paėmimo, nes jo gaunamos pajamos buvo stabilios. Tada butą įgijo ieškovas. Kolegija atkreipia dėmesį, jog buto pirkimo–pardavimo, sudarytoje tarp A. A., J. P.-A. ir ieškovo M. J., nurodyta, jog ginčo buto kaina – 35 000 Eur (8 000 Eur pirkėjo pinigai ir 27 000 Eur gautas kreditas). Tačiau ieškovas patvirtino nemokėjęs 8 000 Eur pagal sutartį, teigė, jog nežino, kas mokėjo, ši pinigų suma jam nebuvo pervesta. Trečiasis asmuo parodė, jog 7 000 Eur sumokėjo su juo susijusi įmonė, apie 1 000 Eur sumokėjo atsakovė. Atsakovė teigia, jog ji davė trečiajam asmeniui 8 000 Eur, kad šis išpirktų ginčo butą. Likusią 27 000 Eur sumą už butą sumokėjo ieškovas iš gauto kredito. Šios aplinkybės, susijusios su atsiskaitymu už butą perkant jį iš A. A. ir J. P.-A., liudija, jog tuo metu tarp trečiojo asmens, ieškovo ir atsakovės egzistavo susitarimas dėl ginčo buto perpirkimo ir jo perpardavimo atsakovei. Ieškovas pripažįsta, jog buvo suinteresuotas ginčo buto pirkimu iš esmės tik dėl to, jog jam buvo pažadėtas atlygis už dalyvavimą šiame sandoryje. Kolegija pažymi, kad šią aplinkybę taip pat tikėtinai patvirtina atsakovės pateikta mokėjimo pavedimo ieškovui kopija, jo paskirtyje nurodyta, jog mokamas „susitarimo mokestis“. Taigi galima teigti, jog ieškovo valią sudaryti sandorį nulėmė susitarimas, kad jis už sutartą mokestį formaliai įgytų butą, o vėliau jį perparduotų atsakovei. Buto perpardavimo atsakovei susitarimo sąlyga buvo įvykdyta ieškovui ir atsakovei sudarius buto pirkimo–pardavimo sandorį.

21. Pirkimo–pardavimo sutartyje, sudarytoje tarp ieškovo ir atsakovės, šalys susitarė, kad buto pardavimo kaina – 35 000 Eur (3.1 punktas). Atsakovė įsipareigojo sumokėti 8 000 Eur grynaisiais pinigais prieš pasirašant sutartį, o likusius 27 000 Eur įsipareigojo sumokėti per tris savaites nuo sutarties sudarymo dienos, įkeičiant butą Centro kredito unijai pagal 2019 m. sausio 15 d. Centro kredito unijos pažymą Nr. 19/01/15-01 (sutarties 4.1 punktas). Nagrinėjamu atveju atsakovė neneigia, jog nėra sumokėjusi 27 000 Eur ir įkeitusi buto, bet tai, jos teigimu, turėjo padaryti trečiasis asmuo. Ieškovas nurodo, jog sutarties sąlyga dėl atsiskaitymo jam buvo esminė, nes, jei būtų žinojęs, kad jam nemokės pinigų, nebūtų sudaręs sutarties, taigi jis buvo apgautas. Kolegija, vertindama nurodytos sutarties sąlygos nesilaikymo reikšmę sandorio negaliojimo dėl apgaulės aspektu, pažymi, jog, pirma, šalys patvirtino, kad sutartyje numatyti 8 000 Eur apskritai nebuvo sumokėti – jie buvo nurodyti tik tam, kad unija suteiktų kreditą. Antra, pats ieškovas posėdžio pirmosios instancijos teisme metu parodė, jog pinigus už paskolą pradžioje jam pervesdavo I. K.; jam buvo nesvarbu, kas pervesdavo pinigus, jis padengdavo paskolą, bet, kai jam pradėjo nebepervesti pinigų, kilo klausimas, kodėl jis turi mokėti paskolą. Taigi iš esmės pats ieškovas pripažino, jog iki tam tikro momento jam buvo nesvarbu, kad pinigus už grąžintiną paskolą pervesdavo trečiasis asmuo, kol paskola apskritai buvo dengiama; taip ieškovas iš esmės paneigė, kad sąlyga dėl paskolos paėmimo ir buto įkeitimo jam buvo esminė, ir dėl jos jis buvo apgautas. Be to, kolegija atkreipia dėmesį, jog iš atsakovės M. K. pateikto susirašinėjimo su ieškovu turinio matyti, jog šalys intensyviai komunikavo dėl atsiskaitymo pagal sutartį nuo 2019 m. vasario 26 d. iki 2021 m. vasario 25 d., paskutinėje pateikto susirašinėjimo už nurodytą laikotarpį žinutėje ieškovas rašė atsakovei: „Negaliu priskambint aš jam tuo numeriu, reik mokėt, o pinigų nėra“ (omenyje turimas trečiasis asmuo M. N. (K.)). Apskritai iš viso susirašinėjimo turinio galima daryti išvadą, jog ieškovas suvokė, kad iš esmės pagal sutartį yra atsiskaitinėjama per trečiąjį asmenį M. N. (K.). Tai atitinka ir atsakovių poziciją byloje. Kaip jau minėta, ieškovas pats pripažino, jog pinigai už paskolą jam buvo pervedami iš I. K. sąskaitos. Nustačiusi nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo išvadai, kad ieškovo ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės. Byloje nenustatyta, jog atsakovė tyčiniais nesąžiningais veiksmais (tyčia pranešusi tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėdama svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdama suklaidinti ieškovą) paskatino ieškovą sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti. Ieškovo valią sudaryti sandorį nulėmė šalių tarpusavio susitarimas dėl buto perpardavimo už atlygį, ieškovui buvo žinoma apie trečiojo asmens dalyvavimą šiame procese (kaip nustatyta, pats trečiasis asmuo pasiūlė ieškovui sudaryti sandorį, dalyvavo pas notarą jį sudarant, lėšas už paskolą ieškovui pervedinėjo trečiojo asmens giminaitė), po sandorio sudarymo buvo atsiskaitoma per trečiąjį asmenį, kaip matyti iš pateikto susirašinėjimo su atsakove turinio, ieškovas kontaktavo dėl atsiskaitymo tiek atsakove, su trečiuoju asmeniu, todėl nėra pagrindo konstatuoti tyčinius nesąžiningus atsakovės veiksmus, siekiant paveikti ieškovą sudaryti jo valios neatitinkantį sandorį.

22. Kolegijos nuomone, ta aplinkybė, kad atsakovė pripažįsta, jog pasirašytos buto pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga, įpareigojanti ją įkeisti ginčo butą ir gavus paskolą iš kredito įstaigos atsiskaityti su ieškovu pagal sudarytą sandorį, neatitiko jos tikrosios valios, ir ji teigė net nežinanti, kokiu būdu įvykdyti šią pirkimo–pardavimo sutarties sąlygą, nevertintina kaip tyčiniai nesąžiningi veiksmai siekiant paveikti ieškovo valią sudaryti sutartį. Nors bylos aplinkybės patvirtina, jog atsakovė suvokė sudaromos sąlygos esmę, tačiau tai nesuponuoja išvados, jog ji, sudarydama sutartį, siekė apgauti ieškovą ir neketino atsiskaityti pagal sutartį. Atsakovė tikėjosi, jog pagal sutartį atsiskaitys trečiasis asmuo, su kuriuo ją ir jos mamą siejo asmeniniai susitarimai. Trečiasis asmuo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pripažino, jog buvo toks susitarimas, kad jis dengs kredito įmokas. Susitarimo faktą patvirtina ir tai, jog iš pradžių trečiasis asmuo atsiskaitinėjo su ieškovu. Trečiasis asmuo taip pat pripažino, jog yra paėmęs 20 000 Eur iš atsakovių, jo teigimu, pinigai yra investuoti į ginčo nekilnojamąjį turtą. Atsakovė teigia, jog trečiasis asmuo iš jų gautus 20 000 Eur, kurie turėjo būti skirti išpirkti mamos butą, yra išleidęs. Be to, ji teigė, jog davė M. K. 8 000 Eur, kad butas būtų išpirktas iš A. A., o dėl 20 000 Eur pasisavinimo kreipėsi į policiją. Kaip patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, 2021 m. spalio 11 d. atsakovės M. K. ir N. K. kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybą su prašymu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas). Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdyba informavo teismą, kad yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-36525-21 2021 m. spalio 11 d. M. K. ir N. K. pareiškimo pagrindu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas). M. K. ir N. K. ikiteisminiame tyrime apklaustos, jos pripažintos nukentėjusiomis. Įtarimas pareikštas M. N.. Šios nustatytos aplinkybės patvirtina, jog sudarydama ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė neturėjo tyčinių ketinimų pagal ją neatsiskaityti – tikėjosi, jog tai padarys trečiasis asmuo. Atsakovės ketinimus atsiskaityti pagal sutartį patvirtina ieškovo ir atsakovės susirašinėjimo turinys, iš jo matyti, jog atsakovė neatsiskaitymą pagal sutartį ieškovui aiškino tuo, kad trečiasis asmuo yra skolingas atsakovei, tačiau skolos negrąžina. Kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, šioje situacijoje neįžvelgia tyčinių atsakovės veiksmų, susijusių su siekiu suklaidinti ieškovą dėl sudarytos sutarties.

23. Nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovė tyčiniais nesąžiningais veiksmais (tyčia pranešusi tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėdama svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdama suklaidinti ieškovą) paskatino ieškovą sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, apgaule paveikė jo valią sudaryti sandorį, taigi ieškovas neįrodė egzistuojant byloje įrodinėtą Civilinio kodekso 1.91 straipsnyje numatytą sandorio negaliojimo pagrindą – sandorio negaliojimą dėl apgaulės. Atsakovės tikslas, kaip ji nurodė bylos nagrinėjimo metu, buvo įsigyti butą savo vardu, kad jame galėtų gyventi jos mama, kuri anksčiau buvo šio buto savininkė. Buto atgavimo procese dalyvavo trečiasis asmuo. Ieškovas, sutaręs su trečiuoju, sutiko už atlygį nupirkti ginčo butą iš tuometinio savininko, tam tikslui paimdamas paskolą, ir parduoti jį atsakovei. Po ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ieškovo paskolos mokėjimus dengė trečiasis asmuo, nors atsakovė ir ieškovas sutartyje buvo sutarę, kad atsakovė per nustatytą terminą paims paskolą, padengs ieškovo paskolą ir įkeis butą. Tokia situacija atitiko atsakovės lūkestį, jog pagal sutartį atsiskaitys trečiasis asmuo, kuris buvo jai skolingas. Ieškovas nurodė, jog jam buvo nesvarbu, kas pervesdavo pinigus, iki kol nustota pervedinėti pinigus. Atsakovė iki ieškovo kreipimosi į teismą kontaktavo su ieškovu dėl atsiskaitymo pagal sutartį, pareigos atsiskaityti neneigė.

24. Konstatavus, jog sandorio negaliojimo pagrindas neįrodytas, nėra pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, ir ieškinio reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atmestinas.

25. Netenkinus reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nėra pagrindo tenkinti išvestinių su pagrindiniu reikalavimu susijusių reikalavimų dėl restitucijos taikymo, iškeldinimo iš buto (kuris įregistruotas kaip atsakovės M. K. nuosavybė) ir nuostolių priteisimo. Pažymėtina, jog ieškovas kaip nuostolius prašė priteisti 205,23 Eur sutarties sudarymo išlaidų atlyginimo. Netenkinus reikalavimo dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, sutartis lieka galioti, o pagal jos 11.4 punktą pardavėjas buvo įsipareigojęs sumokėti sutarties sudarymo išlaidas, taigi nėra jokio pagrindo šias išlaidas laikyti pardavėjo nuostoliais, nes jos patirtos vykdant pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus.

26. Kolegija taip pat pažymi, jog tai, kad sandoris nepripažintas negaliojančiu, nepanaikina atsakovės pareigos tinkamai atsiskaityti pagal pirkimo–pardavimo sutartį, todėl, atsakovei šios pareigos nevykdant, ieškovas turi teisę kreiptis į teismą dėl skolos pagal sutartį priteisimo.

Dėl bylos procesinės baigties

27. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė nagrinėjamu atveju egzistuojant pagrindą ieškinį tenkinti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, perskirstytinos pirmosios instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos, apie tai pasisakant kitoje nutarties dalyje.

28. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies dėl to, jog skundo rezoliucinėje dalyje atsakovės prašė sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo

29. Ieškovo ieškinį atmetus, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jam nepriteistinas, todėl naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui iš atsakovių priteista po 639,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93, 98 straipsniai). Duomenų, kad atsakovės pirmosios instancijos teisme būtų patyrusios bylinėjimosi išlaidų, byloje nėra.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

30. Atsakovių apeliacinį skundą iš esmės patenkinus, joms iš ieškovo priteistinas bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas. Atsakovės advokato teisinės pagalbos išlaidų nepatyrė, už apeliacinį skundą sumokėjo 1 442 Eur žyminio mokesčio. Nagrinėjamu atveju už skundą mokėtina žyminio mokesčio suma sudarytų 846,98 Eur ((1 004,10 Eur (už turtinį reikalavimą dėl sandorio nuginčijimo ir nuostolių priteisimo) + 125,20 (už reikalavimą dėl iškeldinimo ((pritaikius ketvirčio vartojimo kainų indeksą))) x 75 proc.). Ši žyminio mokesčio suma, apeliacinį skundą patenkinus, atsakovėms priteistina iš ieškovo (po 423,49 Eur), o likusi permokėta žyminio mokesčio suma – 592,02 Eur – grąžintina atsakovei M. K. (CPK 93 straipsnis, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Atsakovėms M. K. ir N. K. iš ieškovo M. J. priteisti po 423,49 Eur (keturis šimtus dvidešimt tris eurus 49 ct) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Grąžinti atsakovei M. K. 592,02 Eur (penkių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų 2 ct) dalį žyminio mokesčio, iš žyminio mokesčio sumos, sumokėtos 2022 m. gegužės 5 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1.