Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vaclovas Iždonas Baudžiamoji byla Nr. 1A-306-116/2010

2.4.; 1.2.5.4.

2010 m. spalio 6 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo L. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė L. Š. paskirta laisvės atėmimas 7 metams 3 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

L. Š. nuteistas už tai, kad terorizavo žmogų, o būtent: 2008 m. spalio 12 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), parašytame ir A. G. išsiųstame laiške užuominomis grasino A. G. padaryti pavojingą veiką jo sveikatai ar gyvybei bei turtui – padegti, sunaikinti jo turtą bei jį patį sužaloti.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamus veiksmus ir jam teisingai paskyrė bausmę.

Dėl L. Š. kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. numatytą nusikaltimą

Iš nukentėjusiojo A. G. parodymų matyti, kad jis nuo pat pirmosios apklausos nuosekliai teigė L. Š. rašyto laiško turinį supratęs kaip grasinimą jam. Apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu A. G. nurodė, kad jo ir L. Š. santykiai nėra geri, L. Š. jam seniau yra grasinęs telefonu. Paaiškino, jog L. Š. laiške esančius žodžius „pabaiga bus“ jis supratęs kaip L. Š. grasinimą sudeginti jo turtą, žodžius „nesistenk siekti savo, nes suklupsi“, jis supratęs taip, kad L. Š. grasina atimti jam gyvybę ar jį sužaloti, kadangi jis kreipėsi į policiją dėl to, kad L. Š. sudaužė jo automobilį, be to, pastarasis buvo jį užpuolęs teisiamojo posėdžio pertraukos metu (b. l. 13-14, 109-110) Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis parodė, kad L. Š. buvo priėmęs dirbti į savo ūkį. Po kurio laiko L. Š. bandė pavogti jo automobilį, buvo pavogęs dažymo įrangą, telefoną ir už tai buvo nuteistas. L. Š. jam keletą kartų skambino iš įkalinimo įstaigos ir pagrasino, kad jis, t. y. A. G., degė ir degs. Žino, kad prieš tai L. Š. buvo padegęs 13 pastatų. 2008 m. spalio 16 d. jis iš Marijampolės pataisos namų gavo laišką L. Š. laišką. Laiškas buvo grasinančio pobūdžio, iš laiško turinio jis suprato, kad su juo bus susidorota, kad jis turi saugotis. Jis išsigando, pablogėjo sveikata, dėl to teko kreiptis į medikus. Po šio laiško atsiuntimo, L. Š. dar jam skambino prašydamas atsiųsti pinigų. Kadangi laiške L. Š. rašė, kad žino kiekvieną jo žingsnį, kur jis eina ir ką daro, be to, kai pastarasis buvo nubaustas realia laisvės atėmimo bausme, kitą dieną buvo padegtas vienas iš ūkinių pastatų, jis (A. G.) nuolat jaučia baimę. Teigia, kad iš laiško turinio, t. y. iš žodžių, jog jis nemestų pinigų į ugnį, jis suprato, jog viskas bus sudeginta, iš to, kad jis vaikščiotų atsargiai, suprato, kad „gaus per galvą“. Gavęs L. Š. laišką, jis juto realų pavojų savo gyvybei, baimę jaučia iki šiol (b. l. 181).

Iš byloje esančio L. Š. laiško, adresuoto A. G., matyti, kad jame parašyta „<...> pabaiga bus, aš apie tave viską žinau, netgi kur tu važiuoji, kur eini, su kuo kalbiesi ir netgi ką kalbiesi, tad saugokis, nes tu pats to prisiprašei <...>“, „<...> netgi žinau tavo abonentinius numerius, pvz. tavo (duomenys neskelbtini), kitų (duomenys neskelbtini) ir taip toliau, tad A. nesistenk savo siekti, nes suklupsi labai žemai, ir man po labai gaila bus tavęs, nesistenk ir neversk pinigus į ugnį, nes tau tai ne į naudą <...>, „Tad A. G. galiu tau tik tiek palinkėti, vaikščiok atsargiai ir dėl nieko nesistenk nes tau beprasmiška stengtis, geriau išvažiuok iš kur atvažiavai < ...>“ (b. l. 11-12).

Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teisinę reikšmę turi tik realūs (ne tariami) grasinimai. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimo panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Taip grasinimo realumas turi būti suprantamas ir vertinant BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytus grasinimus susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. BK 145 straipsnio 2 dalyje taip pat kriminalizuotas ir sistemingas žmogaus bauginimas, kuris gali reikštis ne tik grasinimais atlikti aukščiau minėtas konkrečias pavojingas veikas, bet ir kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Todėl tokios sistemingos psichinės prievartos realumui konstatuoti nebūtina, kad nukentėjusysis turėtų pagrindą bijoti būtent dėl savo gyvybės ir sveikatos, bet pakanka išvados, jog jis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231/2010). BK 145 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėtis yra formalioji – nusikaltimas yra baigtas nuo grasinimo pareiškimo – jo išsakymo nukentėjusiojo ar kitų asmenų akivaizdoje, kai apie grasinimą sužino nukentėjusysis. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas.

Baudžiamosios bylos duomenys liudija, jog iki nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, L. Š. nukentėjusiojo atžvilgiu buvo padaręs ir daugiau nusikalstamų veikų – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu L. Š. nuteistas už A. G. mobiliojo ryšio telefono vagystę (b. l. 58-61), to paties teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. už tai, kad savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę, panaudodamas nukentėjusiojo A. G. atžvilgiu psichinę prievartą, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad teisiamojo posėdžio pertraukos metu vartodamas necenzūrinius žodžius ir taip plūsdamas nukentėjusįjį A. G., jam grasindamas, bandydamas jam spirti koja, mesdamas į pastarojo pusę šratinuką, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką (b. l. 40-43), o 2002 m. liepos 9 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas už svetimo turto sunaikinimą padegant (b. l. 47-51). Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. 2010 m. gegužės 31 d., Šiaulių rajono apylinkės teisme buvo gautas L. Š. atviras prisipažinimas, kuriame jis nurodė prisipažįstantis, kad (duomenys neskelbtini) pataisos namuose atlikinėdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, 2009 m. birželio 24 d. ir 2009 m. gegužės 10 d. telefonu organizavo ir vykdė nusikaltimus – svetimo turto padegimą. Savo prisipažinime L. Š. paaiškino 2009 m. gegužės 10 d. nusiuntęs savo pažįstamus adresu (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., ir nurodęs sudeginti dvaro tvartą, o 2009 m. birželio 24 d. tuos pačius pažįstamus nusiuntęs į ta patį kaimą adresu (duomenys neskelbtini) ir nurodęs padegti daugiabutį namą (b. l. 187). Taigi, bylos duomenys rodo, jog nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti L. Š. ir manyti, kad grasinimai gali būti realiai įvykdyti. Byloje nustatyta, kad nuteistasis L. Š. grasinamo turinio laišku grasindamas nukentėjusiojo gyvybei ir turtui, įbaugino nukentėjusįjį, grasindamas suvokė savo elgesio bauginamąjį pobūdį. Todėl daroma išvada, kad L. Š. veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas L. Š. apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir jį išteisinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

n utaria:

atmesti nuteistojo L. Š. apeliacinį skundą.